TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Krikščionių Kalėdos - Dovanos šventė

Kauno Rotušės aikštėje ant išradingai sukonstruotos eglutės parašyti tokie žodžiai: "Kas neturi Kalėdų širdyje, neras jų ir po eglute." Lietuvos "Carito" vadovas, pasipriešinimo sovietiniam režimui dalyvis, kunigas Robertas Grigas, perskaitęs šią įtaigią mintį, susirūpinęs klausė: "Ką turėtume daryti, kad šv. Kalėdų šventė ateitų į mūsų būtį ir joje pasiliktų? Ką daryti, kad laimės ieškotume Lietuvoje, o ne svetur?"

Artėjant šv. Kalėdoms mintimis apie savanorystę ir labdarą, tikėjimo prasmę ir gyvenimo džiaugsmą su "Lietuvos žiniomis" dalijosi kunigas Robertas GRIGAS.

Mus vienija gerumas

- Beveik 15 metų vadovaujate labdaringai katalikiškai organizacijai Lietuvos "Caritas". Kaip šv. Kalėdas apibūdintume šios veiklos požiūriu?

- Šv. Kalėdos - bendras visų mūsų, bet labiausiai - tikinčiųjų, turtas. "Carito" bendradarbiai ir savanoriai talkininkai išgyvena jas stengdamiesi į savo širdis įsileisti daugiau Dievo tikrovės.

Mūsų veikla teikia begalę palankių progų tai padaryti. Suteikdamas pagalbą vargstančiajam itin priartėji prie Kristaus gimimo, kaip jį Betliejaus prakartėlė mums vaizduoja: benamė pabėgėlių šeima, kuriai "užeigoje nebuvo vietos", sėkmingos visuomenės išvaryta, vargšų pagal kuklias galimybes priglausta. Taip dėl vargstančiųjų solidarumo išsipildo Dievo pažadas žmonijai. Taip ir mes Kalėdas galime priartinti prie savo širdies ir pasaulio.

Lietuvos "Caritas" jau 15 metų rengia adventinę akciją "Gerumas mus vienija", per kurią renkamos aukos. Jomis finansuojama parama sunkiai besiverčiančioms šeimoms, vienišiems, neįgaliems, atskirtyje esantiems asmenims.

- Kuo šiemet Jums, kaip dvasininkui, bus ypatingos šv. Kalėdos?

- Kunigų, dirbančių krikščioniškose paramos bendrijose, padėtis per šventes primena daugiavaikių šeimų tėvų būseną. Nelieka daug laiko gilintis į savo nuotaikas ar norus, nes esi tarsi Kalėdų Senelio atstovas, kuris turi pasirūpinti, kad šventinis stalas būtų dosnus tavo šeimai, tau pavestiesiems. Tačiau rūpinantis kitų laime, gerumo angelo sparnas visada ir tavo paties sielą palyti.

- Daugelis "Caritą" vertina iš vartotojiškos pozicijos - esą ši organizacija privalo ką nors duoti, šelpti, padėti tiems, kuriems sunku gyventi.

- Toks požiūris kyla dėl nevisiškai teisingo bendrijos ir jos tikslų supratimo. Karitatyvine krikščionių veikla nesistengiama dubliuoti valstybės socialinės rūpybos darbo. Nors "Caritas" imasi ir medžiaginės šalpos kraštutinio skurdo atvejais, svarbiausiu uždaviniu laikome dvasinę šių pastangų motyvaciją ir prasmę.

Siekiame tapti tuo branduoliu, reagentu, kuris pažadintų krikščionių bendruomenėse solidarumo su savo aplinkos vargšais dvasią.

Visuomenėje, kurioje dar itin gajus istoriškai susiformavęs baudžiavos sindromas (kažkas - valdžia, premjeras, labdariai - privalo tavimi pasirūpinti), raginame žmones susimąstyti, ką jie galėtų duoti kitiems, Lietuvai, savo bendruomenei.

Manome, kad mūsų parama buvo prasminga, jeigu sunkiomis gyvenimo akimirkomis paremti vargstantieji sugrįžta ir pasisiūlo savanoriškai padėti kitiems stokojantiesiems. Tai ženklas, kad pavyko atkurti žmogaus orumą, savigarbą, be kurių neįmanoma ir jokia ekonominė pažanga.

Tik viena garantija

- Koks savanorystės ir labdaros vaidmuo dabar, kai vis labiau skursta didesnė dalis žmonių?

- Savanorystė ir solidarumas iš esmės yra giluminiai dvasios saitai, kurie išlaiko tautų, visuomenių bendrystę. Tai ir stiprus priešnuodis prieš skurdą, medžiaginį, vidinį, sąžinės skurdą. Šis, mano įsitikinimu, didele dalimi lemia ir ekonominį neteisingumą.

Plačiąja prasme savanorystė - visuomenės žmoniškumo rodiklis, nes tik savanoriškai kuriamos šeimos, auginami vaikai, puoselėjamos religinės, meno, kultūros vertybės. Savanoriškai lietuviai ėjo į partizanus, į taikios rezistencijos kovą.

Šiandien niekas mums negali liepti būti gailestingiems, sąžiningiems ir solidariems. Tačiau kuo daugiau rasis savanoriškų apsisprendimų, tuo brandesnė ir laimingesnė bus Lietuva.

- Žmonės labai nusivylę valdžia, visuomenėje daug susipriešinimo, jaunimas išvyksta laimės ieškoti svetur. Ką daryti, kad taptume laimingesni?

- Žinau, daug kas piktai atsikirstų - pabandykite išgyventi iš 800 litų, kai kainos kyla, didinami mokesčiai, o valdininkai korumpuoti, teisėsauga perpuvusi... Tačiau yra ir kita nelengvos tikrovės pusė. Jos įsigudriname nematyti, triuškindami tikrus ar tariamus savo nelaimių kaltininkus. Mūsų mažame krašte visi esame pinte susipynę giminystės, kaimynystės, pažinčių ir darbų ryšiais. Visi tie konkretūs asmenys ir struktūros, įvardijami kaip mūsų bėdų šaltiniai, yra tos pačios kompaktiškos visuomenės kūrinys.

Gerbiami nelaimingieji, gerbiami kritikai, tai - jūsų vaikai, anūkai, tėvai, vyrai, žmonos... Kaip čia nutiko, kad jie tokie - negailestingi, nesąžiningi, sukčiai ir savanaudžiai? Kad lieka tik bėgti nuo jų į Angliją ar kur akys mato?

Skverbiasi įtarimas, kad gal su mumis pačiais, su didžiąja visuomenės dalimi kažkas nelabai gerai, kad ji kuria būtent tokias visų peikiamas struktūras, tokią niūrią atmosferą ir tokius gyvenimo santykius.

Kiekvienas turėtume labiau atsigręžti į save, iškuopti Augijo arklides savo širdyje ir sieloje. Padaryti vietos tikrosioms, nekomercinėms Kalėdoms savo gyvenime. Tuomet neišvengiamai keisis į gera ir mūsų kuriamos struktūros, ir santykiai.

- Ar Jums teko kada nors skaudžiai nusivilti? Kokie tai buvo išgyvenimai?

- Permąsčiau Jūsų klausimą ir nustebau, kad, ko gero, neprisimenu labai skaudaus nusivylimo. Turbūt tai susiję su krikščioniškuoju tikėjimu - jei stengiesi rimtai juo gyventi, pamažu supranti, kad šiame pasaulyje nėra jokių geležinių garantijų. Visko gali nutikti ir tau, ir tavo artimiesiems. Netikėti posūkiai yra ne išimtis, o veikiau taisyklė.

Garantija tik viena - mums pažadėta Dievo globa tiek džiaugsmingose, tiek skaudžiose mūsų kelionės stotelėse. Taip vertinant, net ir dideli sukrėtimai neturėtų išvesti iš pusiausvyros, nes smūgius sušvelnina patikima apsauga, nelyginant oro pagalvės tvarkingame automobilyje.

- Daugeliui šv. Kalėdos siejasi su dovanomis. Pirkimo vajus prieš šventės visada kyla. Tai nėra blogai. Bet kodėl užmirštame šv. Kalėdų esmę?

- Jei į dovanas mylimiems žmonėms įdedame daug savęs, ne vien pinigų, manau, tai neprieštarauja šv. Kalėdų pirminei prasmei.

Krikščionių Kalėdos juk ir yra Dovanos šventė - prisimename ir džiaugiamės, kad Dievas, amžinasis, gyvas, mylintis Gėris, egzistencijos gelmėje plakanti jo Širdis, padovanojo mums save Betliejaus Kūdikyje. Jeigu pavyks kiek daugiau pasekti šiuo Kūrėjo parodytu pavyzdžiu ir švenčių dovanomis išreikšime nuoširdesnį savęs dovanojimą broliams bei sesėms, ypač vargstantiems - Kalėdos nepaliks tuščiomis sielomis ir mūsų pačių.

Svarbiausia - pareiga

- Prisiminkime Sausio 13-ąją. Jūs buvote ant barikadų, aukojote Mišias susirinkusiems žmonėms. Ar tos drąsos Jums pakanka dabar?

- Kiekvienam metui tikriausiai reikalinga vis kitokia drąsa. Patriotinio pogrindžio lyderių katalikų buvome ugdomi per daug nepasitikėti asmeniniu ryžtu, nes rimtos grėsmės akivaizdoje, susidūrus su fizine kančia ar galimomis netektimis, žmonių šaunumas labai dažnai išgaruoja.

Kilnios atminties kunigas Juozas Zdebskis pogrindžio veikloje dalyvaujančiam jaunimui nuolat kartodavo apaštalo Petro istoriją - kaip tasai žadėjo numirti už Kristų, o šmėkštelėjus pavojaus šešėliui savo Mokytojo bailiai išsigynė...

Buvome mokomi nelaikyti savęs išskirtiniais didvyriais, o visuose išbandymuose remtis Dievo jėga, kuri vienintelė gali apsaugoti nuo baimės ir išdavystės.

Ir Sausio 13-ąją, ir dabar sunkumų užklupta žmogaus prigimtis dreba ir bijo, tačiau primeni sau, kas yra pareiga, sakai - Dieve, padėk, ir eini, kur turi eiti, darai, ką turi daryti. Kaip teisingai Justinas Marcinkevičius savo dramoje į kunigo Mažvydo lūpas įdėjo: "Kartok - pareiga, pareiga, pareiga - tavo skydas."

- Kokių dvasinių jėgų pasigendate dabartinėje visuomenėje?

- Dvasinių jėgų, šviesos ir proto jėgų mūsų visuomenėje, ačiū Dievui, dar yra pakankamai. Gal tik susiformavusi "(ne)gero tono" tradicija pesimistiškai niurzgėti ir viską peikti trukdo tuo patikėti.

Žiūrėkime į šviesą, ir šviesa apsigyvens mumyse. Ir dvasinių jėgų atsiras kaip tuomet, kai jomis sustabdėme okupantų tankus.

Laimės receptas

- Jums dažnai tenka bendrauti su dvasios palaužtaisiais. Ką jiems palinkėtumėte pasitinkant šv. Kalėdas?

- Yra vienas praktika išbandytas receptas. Jautiesi nelaimingas, nematai prasmės, niekas neteikia džiaugsmo - susirask tokį, kuriam dar blogiau, pasirūpink juo, įžiebk viltį, kad jis kažkam svarbus ir reikalingas. Kaip sakė mano minėtas kunigas J.Zdebskis, vienintelė tikra laimė - matyti laime spindinčias kito akis ir žinoti, kad dėl tavo gerumo kitas žmogus yra laimingas.

- Koks būtų Jūsų palinkėjimas tiems, kurie užmiršo kelią į Kristaus šventovę?

- Dievą, kaip būties slėpinių raktą ir pagrindą, išpažįstantys žmonės mano, kad šventovės poreikis glūdi pačioje žmogaus prigimtyje.

Prisimenate tą permainų šauklį, Tengizo Abuladzės filmą "Atgaila"? Jame klausiama, kam reikalingas kelias, kuris neveda į šventovę. Visiems pirmiausia linkiu autentiškai, atsakingai mylėti, rūpintis ne vien siaurais asmeniniais interesais, o ir kitais žmonėmis. Mūsų vienintele Lietuva. Mūsų vienintele žmonių šeima. Neabejoju, kad šis kelias anksčiau ar vėliau atveda arčiau Kristaus šventovės. Arčiau žmoniškumo, kuriame įrašytas Aukščiausiojo kodas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"