TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Krikščionybė tūkstantmečio vėjuose

2009 12 24 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Baigiasi Lietuvos tūkstantmečio metai, netrukus išgyvensime šv. Kalėdų stebuklą. Ką Kristaus gimimas davė Lietuvai per šį tūkstantį metų? Kokį pėdsaką Lietuvos gyvenime paliko ne tik katalikų, bet ir protestantų - reformatų ir liuteronų, o taip pat stačiatikių tikėjimas, šviesiausios asmenybės, išpažinusios vieną ar kitą krikščionišką tikėjimą? Kas šiandien ekonominio sunkmečio Lietuvoje gali žadinti viltį ir pasitikėjimą?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti liuteronų vyskupas Mindaugas SABUTIS, katalikų kunigas Ričardas DOVEIKA, evangelikų reformatų kunigas Tomas ŠERNAS, stačiatikių kunigas Vitalijus MOCKUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Indėlis į Lietuvos tūkstantmečio istoriją

A.Medalinskas. Ką laikytumėte svarbiausiu savo tikėjimo indėliu į Lietuvos gyvenimą?

V.Mockus. Lietuvoje daug iškilių asmenybių buvo stačiatikiai, Rytų krikščionys. Kultūros veikėjai, karvedžiai, politikai. Nemaža Lietuvos kunigaikščių, kurie siunčiami į LDK slavų žemes, turėjo priimti krikščionybę. Tais laikais negalima buvo atskirti tikėjimo nuo visuomeninio gyvenimo. Istorikai teigia, kad apie 50 kunigaikščių lietuvių buvo Rytų krikščionys. Vaišvilkas dabartinės Baltarusijos teritorijoje įkūrė Laurušavo vienuolyną ir būdamas vienuolis turėjo Lauro vardą. Pskovą valdęs kunigaikštis Daumantas buvo stačiatikis, kanonizuotas šventuoju. Konstantinas Ostrogiškis buvo Lietuvos didysis etmonas ir vadovavo kariuomenei. Svarbu pažymėti, kad maždaug iki XVI amžiaus pabaigos LDK oficiali kanceliarijos rašto kalba buvo senoji slavų.

M.Sabutis. Liuteronybė paplito XVI amžiuje, per žmones, baigusius studijas Vakaruose. Vėliau ir per Kuršo pirklius. Iš pradžių manyta, kad tai Katalikų bažnyčios dalis. Pirmą liuteronišką pamokslą pasakė pranciškonų vienuolis Šv. Onos bažnyčioje. Daugelis pirmųjų liuteronų buvo katalikų dvasininkai, tikėję, kad įtampa yra laikina, kokių Bažnyčioje pasitaiko kiekvieną šimtmetį. Šiandien reformacija galbūt ir nekiltų, nes mokymas skaityti pamokslus gimtąja kalba, raginimas patiems skaityti Bibliją, jos kaip Dievo žodžio iškėlimas vėliau paplito visur. Norėta steigti akademiją, tačiau pavyko atidaryti tik Abraomo Kulviečio kolegiją Vilniuje. Matyt, toje vietoje, kur dabar yra Vilniaus universitetas. Tačiau čia kolegiją vėliau įsteigė Jėzaus draugija.

A.Medalinskas. Jūs turite omenyje jėzuitus, kurie vėliau įkūrė ir Vilniaus universitetą? Iki šiol Lietuvoje daugiausia žinome apie katalikų indėlį, jų reikšmę mokslui ir kultūrai.

M.Sabutis. Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas bei kiti liuteronai turėjo palikti Lietuvą ir tęsti veiklą tremtyje, Prūsijoje. Todėl būtent ten, o ne Lietuvoje išleistos pirmos lietuviškos knygos: katekizmas (autorius - liuteronų kunigas M. Mažvydas), į lietuvių kalbą išversta Biblija (parengė liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas), lietuvių kalbos gramatika (autorius - liuteronų kunigas Danielius Kleinas) ir lietuvių poema "Metai" (autorius - liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis).

T.Šernas. Ir pirmasis lietuviškas laikraštis pasirodė Mažojoje Lietuvoje.

A.Medalinskas. O pačioje Lietuvoje pirmos knygos autorius buvo Pranciškus Skorina, bet ji parašyta kirilica. Kaip ir Lietuvos statutas, valstybės Metrikos. Katalikų bažnyčia į Lietuvą iš pradžių atnešė lotynišką raštą, o vėliau lenkų kalbą. Tik XIX amžiuje tarp lietuvių kunigų kilo tautinis sąjūdis. Kodėl būtent protestantai buvo pirmųjų raštų lietuvių kalba autoriai?

T.Šernas. Visa ko esme laikytas žodis. Protestantai (liuteronai ir reformatai) mano, kad žmogus turi suprasti, į ką jis tiki. Todėl protestantai pirmieji ėmė versti Bibliją į savo žmonių gimtąją kalbą, nes Dievo žodis jiems turėjo būti skelbiamas suprantama kalba. Taip prasidėjo mūsų lietuviškasis susivokimas. Tada jau turėjo ir katalikai neatsilikti.

M.Sabutis. Protestantizmas su raštingumu yra susijęs ir dėl liturgijos, nes kiekvieną sekmadienį giedamos vis kitos giesmės ir parapijietis, nemokantis skaityti, bažnyčioje neturėtų ką veikti. Būtina mokėti skaityti savo kalba. Konfesinė savastis pastūmėjo nacionalinės savasties paiešką.

T.Šernas. Liuteronybė po reformacijos Vokietijoje ir Šveicarijoje pasiekė Lietuvą porą metų anksčiau už reformatų tikėjimą. Abiejų Tautų Respublikoje reformatai daug dirbo dėl tolerancijos. Siekė, kad žmonės nebūtų persekiojami dėl tikėjimo, nes tai griauna valstybę.

A.Medalinskas. Ar daug reformatų buvo susiję su politika, kaip, pavyzdžiui, didikai Radvilos?

T.Šernas. Daug kunigaikščių, bajorų, Senato narių buvo reformatai, bet daugelis žiūrėjo iš kur vėjas pučia, todėl vėliau nuo reformacijos atsimetė. XVII amžiuje sustiprėjo kontrreformaciniai įstatymai ir protestantas nebegalėjo tapti Senato nariu, užimti kitų aukštų postų, išskyrus kariuomenėje. Kare žūti galėjo, bet valstybę valdyti - ne. Toks požiūris prisidėjo prie Abiejų Tautų Respublikos žlugimo.

A.Medalinskas. Koks reformatų indėlis į Lietuvos kultūrą bei mokslą?

T.Šernas. Liuteronai išspausdino pirmąją lietuvišką knygą, bet ir reformatų indėlis į mokslą buvo didelis. Įsteigtos modernios gimnazijos Slucke ir Kėdainiuose. Norėta steigti ir pirmąją kolegiją, bet teko bėgti į Prūsiją, kur padėta įsteigti Karaliaučiaus universitetą. Su kultūra buvo sunkiau. Remiantis kalvinistine iš Šveicarijos einančia reformatų mintimi, turėtume išmesti iš savo galvų viską, kas trukdo suprasti Dievo žodį. Prieita net iki to, kad atsisakyta vargonų. Vėliau požiūris į vargonus pasikeitė, bet negrįžo pagarba skulptūroms ir paveikslams.

A.Medalinskas. Todėl prie meno ir kultūros sklaidos daugiausia prisidėjo katalikai ir stačiatikiai, o dėl kultūrų ir įvairių konfesijų susipynimo valstybėje kai kurie meno kūriniai yra tarsi kultūrų kryžkelėje. Žvelgdami į katalikų šventovės Aušros vartų Madoną, galime įžvelgti stačiatikių ikonų įtaką.

V.Mockus. Manoma, kad paveikslą kaip dovaną kunigaikštis Algirdas atvežė savo žmonai iš Krymo XIV amžiuje. 1392 metais jis perduotas Švč. Trejybės vienuolynui, kurio vienuoliai 1498 metais jį pastatė Medininkų (Aušros) vartuose. Tačiau to reikėtų klausti istorikų.

M.Sabutis. Reformacija kilo suvokiant, kad siela šiame gyvenime neturi daug laiko. XVI amžiuje žmonės gyveno apie 30 metų. Lietuvoje XIX amžiuje gyvenimo trukmės vidurkis buvo 30-45 metai. Ligos, karai, prasta higiena lėmė didelį mirtingumą. O kurgi tas žmogaus išganymo raktas? Prisimintas Kristus, bet svarbiausia, kad pats žmogus suvoktų, kuo tiki. Visos teologijos jis neaprėps, bet reikia žinoti esminius dalykus: Dievo įsakymus, kaip išpažinti savo tikėjimą, žinoti apie sakramentus, apie Kristų. Šios mintys į Lietuvą atėjo per protestantus.

A.Medalinskas. Tačiau nepaisant lietuvybės puoselėjimo, jie turėjo bėgti iš Lietuvos. Ir lietuviams stačiatikiams buvo nelengva. Ar tai religinių nesutarimų pasekmė, ar kilo abejonių ir dėl jų patriotizmo Lietuvai?

M.Sabutis. Liuteronai buvo Lietuvos patriotai, bet turėjo palikti kraštą. Manyta, kad jų globėjai yra Vokietijoje, kur kilo reformacija. O Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo nekokie. V.Mockus. Net stačiatikiai LDK slavai buvo Lietuvos patriotai. Jau nekalbant apie pačius lietuvius. Štai Konstantinas Ostrogiškis. Galbūt kas nors manė, kad būdamas stačiatikis, jis negalės kariauti su Maskvos Rusia, bet jis gynė Lietuvą ir kai 1514 metais laimėjo Oršos mūšį, buvo Lietuvoje, Vilniuje, buvo šlovingai sutiktas. Yra net versija, kad Aušros vartų, lenkiškai vadinamų Ostra Brama, vardas susijęs su juo, mat po pergalės K.Ostrogiškis į Vilnių įžengė ne per pagrindinius Medininkų vartus, bet per Aušros vartus. Jie vadinosi Ostrožskaja Brama, bet po to imti vadinti Ostra Brama, K.Ostrogiškio garbei. Tai pergalei paminėti ir kaip padėka Dievui 1514 metais buvo pastatyta ir Šv. Mikalojaus cerkvė Didžiojoje gatvėje.

R.Doveika. To meto raštai, istoriniai šaltiniai, krikščionybės dovanotas turtas, kalbėjimas ta kalba, universitetai, knygos, katalogai, analų sudarymas, prie Vilniaus katedros atidaryta pirmoji lietuviška mokykla - visi šie dalykai šiandien mums leidžia atsekti savo tautos istoriją, grįžti prie ištakų, suprasti, kaip mes buvome kiekvienas tuo metu išmintingai Dievo panaudotas ir matyti, kaip Dievas kartu su mumis, kartais net per mūsų ambicijas, susiskaldymus, persekiojimus parašė tiesų sakinį ant mūsų kartais kreivai rašomų sakinių ir šiandien mes švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.

Į istorinius įvykius žvelgiame iš dabartinio pasaulio ir žmogaus pozicijos. Tačiau jei priimtume tuomečio žmogaus savivoką, matytume, kad tie dalykai tada buvo natūralūs. Kaip šiandien kalbėti apie lygybę ir toleranciją. Visa krikščionybė nuo pradžios yra paženklinta kankinyste. Tokia yra krikščionybės kaina.

A.Medalinskas. Bet kažkuriuo metu būti kataliku Lietuvoje pasidarė patogu, skirtingai nei stačiatikiu, reformatu ar liuteronu. Ir su kankinyste ar persekiojimais jau susidūrė kiti.

M.Sabutis. Tačiau protestantų kraštuose katalikams buvo riesta. Ne tik katalikai kitus persekiojo.

R.Doveika. Nuomonių, srovių konfrontacija buvo būdinga to meto visuomenei. Kartais dialogas būdavo politizuojamas, kildavo karų ir persekiojimų. Tada bet koks Žinios santykis su tam tikra nusistovėjusia tvarka, stabilumu buvo iššūkis, konfliktas, per kurį tiesiogiai arba netiesiogiai būdavo praliejamas kraujas. Tuometinis pasaulis nuo Kristaus įvykio, nuo Tuščio Kapo persikėlė į Romos imperijos centrą, kur susikerta pasaulio keliai, laivynai, mokslas, filosofijos, ideologijos. Ir tapo svarbiausiu centru, iš kurio vėliau idėjos spinduline sklaida keliavo po visą pasaulį. Mokslininkai ieškojo naujų žemių, o krikščionis, suvokdamas turįs rankoje apreikštos religijos, įsikūnijusio Dievo žodį, turėjo misiją ta dovana dalytis.

Krikščionybė iš esmės yra savęs dovanojimas, dalijimasis, Žinios skelbimo religija, ir kiekvienas, apsisprendęs rūpintis ne tik savimi, savo išganymu ir gyvenimu patogioje uždaroje aplinkoje, žinojo, kokią kainą, atsakomybę prisiima ir kokios bus pasekmės, nešant Dieviškąjį žodį į aplinką, įpratusią gyventi kitaip.

Kankinystė ir persekiojimai

A.Medalinskas. Vyskupas Brunonas laikomas kankiniu, nors vėliau kryžiaus žygio metu žuvo ir daug lietuvių, norėjusių išsaugoti protėvių tikėjimą. Žinome daugiau apie krikščioniškojo tikėjimo, pavyzdžiui, Trijų Kryžių, kankinius. Žinome ir tai, kad pas mus nebuvo tokių žudynių tarp katalikų ir protestantų, kaip garsioji Baltramiejaus naktis Paryžiuje, bet, matyt, kankinių, persekiojamųjų buvo visose krikščioniškose konfesijose ir Lietuvoje?

R.Doveika. Trys Kryžiai siekia XIV amžių. Pranciškonų vienuoliai sumokėjo kainą už tai, kad skelbė Dievo žodį. Vėliau tas įvykis buvo bendruomenių prisimenamas, nes vienas iš krikščionybės momentų - istorinės atminties saugojimas. Tai, ką švenčiame per savo liturgijas šventovėse, tai, ką mes, katalikai, švenčiame per šv. Mišias, yra istorinio įvykio sudabartinimas. Krikščionis yra atminties žmogus. Jis prisimena, atgaivina ir švenčia.

Krikščionys, patyrę trijų pranciškonų nukankinimą, pastatė Trijų Kryžių monumentą, kuris iškeltas ant kalno paženklina šią Žinią, kad kiekvienas į jį žiūrėdamas drąsiau organizuotų savo gyvenimą ir būtų ištikimas tai Tiesai ir Žiniai, kurią yra priėmęs. Kankinystė nėra išskirtinė Lietuvos bėda, nelaimė ar privilegija praturtinti krikščionybę. Su tuo susidūrė visas pasaulis, į kurį buvo nešama Evangelijos žinia. Nėra nė vieno krašto, kuris būtų persmelktas krikščionybe be purpuro, be kraujo.

V.Mockus. Stačiatikiai turi šešis ar net septynis lietuvių kilmės šventuosius. Daugeliui yra žinomi trys Vilniaus kankiniai, kurių relikvijos iki šiol saugomos Šventosios Dvasios vienuolyne: Antanas, Jonas ir Eustachijus. Jie gyveno XIV amžiuje ir buvo kunigaikščio Algirdo dvariškiai, kurie kartu su savo kunigaikščiu Vitebske priėmė krikštą, bet buvo nužudyti už tai, kad viešai laikėsi krikščioniško gyvenimo būdo ir grįžę į Lietuvą, tuo metu, kai Algirdas to tikėjimo atsisakė.

T.Šernas. Reformatai nesureikšmina kankinystės, nors ir yra žuvęs ne vienas. Ačiū Dievui, nebuvo ir karo, kaip kitur Europoje, bet buitinio lygio susidūrimų, pogromų tikrai buvo. Reformatai tai suvokia kaip blogio, esančio šalia, Šėtono kanopos pėdsaką. Biržuose net XIX amžiaus pradžioje reformatų kunigą užmušė katalikų kunigas. Turguje. Tarpkonfesinė nesantaika trukdė Lietuvai. Reformatai suprato, kad Lietuva yra nesaugi vieta, kurioje negalima tikėti kuo nori, negalima atstatyti bažnyčių, o dvasininkams nešioti ilgų drabužių, kur žmogus gali būti užmuštas dėl tikėjimo ir už tai niekas nėra baudžiamas. Todėl vėliau ne vienas reformatas tarnavo Rusijos caro gvardijoje, nes, pagyvenę persekiojimo sąlygomis, jie Abiejų Tautų Respubliką laikė neteisinga.

A.Medalinskas. Ir jie manė, kad su kitų pagalba gali kurti geresnę valstybę, sveikindami carinės Rusijos bei kitų valstybių įvykdytą Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą? Kaip ir stačiatikiai, kurie po Bresto unijos prarado savo vietą šioje valstybėje ir susidūrė su daugybe išbandymų išlaikyti savo tikėjimą, nors tarp jų buvo daug kilmingų lietuvių?

T.Šernas. Religingas žmogus suvokia, kad yra Bažnyčia ir yra kitas pasaulis, kuris spaudžia. Jam nesvarbu, ar tas valdovas, ar kitas. Kitas gal bus ir geresnis, jei leis bažnyčias statyti. Kas yra didesnis kankinys? Ar mylimas poetas Strazdelis, kuris reformatų kunigą įžeidė eilėraščiu ir buvo už tai nubaustas, ar įžeistas kunigas, kuris pasiskundė caro valdžiai Lietuvoje.

V.Mockus. Dar iki Bresto sutarties stačiatikis negalėjo būti jokiu valdžios pareigūnu, todėl kai kurie stačiatikių vyskupai tikėjosi, kad gal po šios sutarties bus laisviau. Kai Lietuva pakliuvo į carinės Rusijos imperiją, atsirado suvokimas: jeigu mus engė, tai ir mes engsime. Ir Kazimiero bažnyčia buvo atimta po 1863-1864 metų sukilimo, nes katalikų kunigai jį palaikė. Caro valdžia padovanojo ją stačiatikiams, kadangi istorinė stačiatikių katedra buvo apleista. Tada stačiatikiai džiaugėsi, kad turi kur melstis. Žiūrint iš šių laikų perspektyvos, aišku, kad tai buvo negerai.

R.Doveika. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje katalikams buvo patikėti svarbiausi postai, todėl caro valdžia ypač puolė Katalikų bažnyčią, kad šią jėgą palaužtų iš vidaus. Bet buvo sudarytos geresnės sąlygos kitiems, mažesniems, kad jie susigundytų. Tai buvo politiniai manevrai, kurie paskatino politinės kankinystės atsiradimą ir lėmė tai, kad buvo atsigręžta į tautinį, kultūrinį, kalbos tapatumą. Mamos mokykla namuose atsirado. Kalbėjimas lietuviškai, slapta, patylomis, šnipai, stovintys aplink langus, ir iš viso to kylančios pasekmės - gulagai, tremtys, atimtos šventovės.

M.Sabutis. Liuteronai, kaip ir reformatai, šį laikotarpį sieja su palengvėjimu, nors teologiją studijuoti reikėjo važiuoti kitur - tik į Tartu (Dorpato) universitetą. Bet carinė valdžia Lietuvoje leido steigti liuteronams naujas bažnyčias ir atstatyti senas - to nebuvo anksčiau.

A.Medalinskas. O nepriklausomoje, tarpukario Lietuvoje? Tada jau katalikams buvo palankus metas, bet į stačiatikius požiūris buvo vėsus, nepaisant tokių iškilių asmenybių kaip Levas Karsavinas, garsios Europos kultūros istorijos autorius. O koks buvo požiūris į reformatus ir liuteronus?

T.Šernas. Buvo pakilimas. Dar vienas geras etapas, nors po 1917-1918 metų įvykių dingo reformatų ir daugelio kitų Bažnyčių pinigai. Protestantai buvo labiau prakutę, daugelis jų mokėjo skaityti ir rašyti. Jiems buvo įkalta į galvas, kad turi patys stengtis ir galvoti. Ir Lietuvos savanorių pavardės Kėdainių krašte rodo, kad pirmieji kovotojai už laisvę buvo protestantai. Kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė, tarp protestantų buvo nemažai išsilavinusių žmonių, kai kurie vėliau tapo ministrais ir pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Ir žodis "nepriklausomybė" yra reformatų kunigo sugalvotas. Anksčiau buvo "neprigulmybė" ir "liuosybė".

A.Medalinskas. Tai kuris reformatų kunigas (pastorius) yra žodžio "nepriklausomybė" autorius?

T.Šernas. Man nepatogu sakyti, bet Adomas Šernas. Jis pasiūlė oficialiai Lietuvos Taryboje vartoti būtent šį žodį ir tai prigijo. Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį protestantai labai gerai laikėsi, bet atėjus tautininkams vėl įsigalėjo suvokimas, kad tikras lietuvis būtinai yra Romos katalikas, o kitų konfesijų atstovai buvo vadinami prūsais.

A.Medalinskas. O kaip gyveno liuteronai nepriklausomoje Lietuvoje?

M.Sabutis. Situacija buvo sudėtinga.

A.Medalinskas. Vėl įžvelgta vokiška įtaka?

M.Sabutis. Taip. Klaipėdos krašto problema. Kai šis kraštas tapo Lietuvos dalimi, šalies valdžia nesiskaitė su liuteronybe. Nemažai ten gyvenusių lietuvninkų buvo už Hitlerio atėjimą, nors daugelį jų vėliau išžudė naciai. Bet prieš tai ne vienam atrodė, kad Lietuvos valdžia, prisijungusi šį kraštą, kuris kultūriškai buvo kitoks, jį nustekeno. To krašto žmonės užaugo Vokietijos imperijos pakraštyje. Yra žvejų daina nuo Rusnės apie bernužėlį, kuris atjos iš Berlyno miesto per Varšuvos miestelį. Koks buvo pasaulio suvokimas? Yra Berlyno miestas, o tarp jo ir Rusnės - ir Varšuvos miestelis. Kiti papročiai, konfesijos, kultūra, darbo etika. Visa tai buvo ignoruota.

A.Medalinskas. Tačiau sovietinis laikotarpis jau buvo visiems negailestingas. Ar stačiatikiams Maskvos komunistinė valdžia vis dėlto buvo palankesnė?

V.Mockus. Kadangi beveik visi Lietuvos stačiatikiai buvo rusakalbiai, tai sovietinė valdžia bandė juos patraukti į savo pusę, parodyti, kad valdžia ne tokia bloga. L.Karsavinas, kuris emigravo į Lietuvą iš sovietinės Rusijos, dabar nebėgo iš sovietų okupuotos Lietuvos ir 1949 metais buvo areštuotas ir išvežtas. Tačiau mūsų vienuolynas nebuvo uždarytas, kaip kad katalikų vienuolynai Lietuvoje. Tik Nikitos Chruščiovo laikais 1960 metais tai buvo padaryta. Per antrą represijų bangą.

A.Medalinskas. Ar į Sibirą stačiatikius iš Lietuvos vežė?

V.Mockus. Buvo represuota apie 10 kunigų (popų). Vieni areštuoti, kiti į Sibirą išvežti. Atrodo, nedaug. Juk katalikų vien vyskupų buvo apie 10, bet atėjus sovietams Lietuvoje iš viso buvo tiktai apie 40 parapijų, todėl mes daug praradome. Tačiau sovietmečiu buvo grąžintos Vilniaus kankinių relikvijos, kurias 1914 metais Vilniaus arkivyskupas Tichonas, 1917 metais išrinktas Maskvos ir visos Rusios patriarchu, artėjant frontui iš Lietuvos išvežė į Maskvą, įskaitant Vilniaus Dievo Motinos ikoną. Ikona dingo po revoliucijos, o Vilniaus kankinių palaikai, laikyti Rusijoje ateizmo muziejuje, 1946 metais Stalino sprendimu specialiu lėktuvo reisu atgabenti į Vilnių.

T.Šernas. Mūsų tikėjimo žmonės sovietinei valdžiai taip pat buvo nepatikimi. Daugelis kunigų, dvasininkų turėjo emigruoti. Reformatų Bažnyčia buvo susilpnėjusi dar iki karo, nes bažnyčia ir Sinodo pastatas buvo okupuoti Lenkijos. Po to parapijiečiai lenkai su dvasininkais išvažiavo į Lenkiją. Vokiečiai sudegino Sinodo archyvą, daugelį dokumentų, bažnytinių įstatymų, saugotų nuo seniausių laikų. Iš dvasininkų du mirė savo mirtimi, bet turime ir vieną kankinį, kuris dar tarpukariu Sinodo du kartus buvo baustas už netinkamą elgesį.

A.Medalinskas. Bet dauguma reformatų vis dėlto pasitraukė?

T.Šernas. Daug suspėjo pabėgti. Kitus ištrėmė. Bažnyčia laikėsi ant stiprių ūkininkų, kurie tą modernizaciją priėmė ir kartu su dvasininkais kūrė bendruomenę. Beveik visi jie dingo. Šiaurės Lietuva pasikeitė po karo. Vienus ištrėmė, kiti išvažiavo, privežė žmonių iš kitų Lietuvos vietų.

M.Sabutis. Okupacijos metais nukentėjo visos bažnyčios. Praradome 90 proc. to, ką turėjome. Patyrėme didžiausią smūgį per mūsų Bažnyčios istoriją. Iki karo, įskaitant Klaipėdos kraštą, liuteronai sudarė 10 proc. Lietuvos gyventojų - 200-250 tūkst. tikinčiųjų. Po karo liko tik 20 tūkstančių. Iš 70 kunigų (pastorių) liko 6. Kelis ištrėmė, kelis nužudė, kai kas grįžo iš tremties. Parapijiečius trėmė ir Suvalkijoje, Jurbarko rajone ištisais kaimais, kaip vokiečius, kurių Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo seniai jau nebuvo. Bet planą juk reikia vykdyti. O kiti žmonės dėl ankstesnių tarpkonfesinių nesutarimų tam pritarė. Kaimais vežė į Tadžikistaną ir kitur. Retas kuris išgyveno ir grįžo. Yra ir Mažosios Lietuvos tragedija, kai užėjo Raudonoji armija ir išžudė kone visus žmones, kurie nespėjo pasitraukti. Baisi "Vilko vaikų" istorija. Tik vienetai išliko gyvi. Jiems sunku buvo ir sugrįžti. Tik 1962 metais leista prisistačius vokiečiu palikti Sovietų Sąjungą. Didelė dalis lietuvių liuteronų emigravo.

R.Doveika. Labai daug katalikų kunigų buvo išvežta į Sibirą. Net ir dėl to, kad puokštėse prie altoriaus išdrįsdavo trispalvės spalvas išdėlioti ar pasakyti ką nors lietuviškai. Carinės Rusijos laikais buvo knygnešiai, o sovietinės okupacijos laikotarpiu gimė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Bažnyčia liko visos tautos, visų prispaustų bendruomenių girdimas balsas. Sovietiniu laikotarpiu religinė bendruomenė tapo ir tautiniais, lietuviškos kultūros namais bei židiniu. Tas nepatogus laikas buvo patogus Dievo žodžio proveržiui. Sovietinės okupacijos metu visų čia esančių bendruomenių žmonės evangelizavo ir nunešė kultūrą į Sibirą. Ten buvo didžiausi universitetai, gražiausios aukštosios mokyklos ir nuostabus dirbančiųjų žiedas. Ten buvo stipriausias tikėjimas ir viltis.

Tikėjimas ir viltis

A.Medalinskas. Artėja šv. Kalėdos. Gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Ar kartais tikėjimo ir vilties mums šiandien netrūksta?

R.Doveika. Jei ne krikščionybė, Lietuvos vardas nebūtų buvęs paminėtas kronikose ir analuose. Švenčiant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį pašnekesiai apie religijos, tikėjimo, krikščionybės vaidmenį mūsų krašte turėjo būti vedančioji gija per šiuos metus. Tai, kad šiandien keturiese esame čia, yra puiki proga padėkoti ir pasidžiaugti, jog krikščionybės sklaida Lietuvoje yra tokia graži. Galime tarpusavyje kalbėtis, diskutuoti, vienas kitą paremti. Be priešiškumo, draskymosi, priekaištų. Galėtumėme būti pavyzdys šiandieniam pasauliui, kaip būti tikru žmogumi nuo Dievo ir su Dievu kurti mūsų santykius. Būdami religinių bendruomenių jaunąja kunigų karta trokštame savo tautos istoriją rašyti ne susiskaldymų, kaltų ieškojimo ar kivirčų verpetuose, bet kurti su Dievo Ranka ir Jo vedami.

T.Šernas. Dažnai, žiūrėdami kokią įtaką, reikšmę Lietuvos tūkstantmečiui turėjo krikščioniškos konfesijos, linkę jas suvokti, kaip kultūros dalį, kuri darė įtaką politikai ir panašiai. Bet religija, tikėjimas yra vertybė.

M.Sabutis. Viltį žadina Kristus. Iš tiesų galime tik džiaugtis, kad Dievas mums neliepia pasistatyti kopėčių. Jis atėjo pas mus, užgimė ir pasiliko tarp mūsų. Krikščionys turėtų džiaugtis kiekvieną dieną atsibudę. Krikštyti žmonės yra Dievo karalystės piliečiai. Tūkstantmečio istorija eina į amžinybę. Bet mes gyvename.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"