TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Krikščionybės išbandymai šių dienų Europoje

2010 01 22 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Europa kūrėsi ant krikščioniškų vertybių, kultūros ir tikėjimo pamato, bet šiandien tos šaknys vis mažiau pripažįstamos ir gerbiamos. Lietuvių ir kitas krikščioniškas tautas sujaudino Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, reikalaujantis Italijos mokyklose nukabinti Nukryžiuotąjį. Ar Europoje prasidėjo kryžiaus žygis prieš kryžių?

Ar globalizacijos vėjuose krikščionybė ir krikščioniška kultūra gali būti išstumta iš žmonių širdžių ir viešojo gyvenimo? Ar nėra ir Bažnyčios bei jos tarnų kaltės, kad šis tikėjimas žmonėse vis labiau silpnėja? Ar po daugelį amžių trukusių skilimų ir persekiojimų skirtingos krikščionybės konfesijos gali pasukti dialogo keliu? Ar žinoma, kodėl katalikai, protestantai ir stačiatikiai neretai elgiasi skirtingai, nors tiki tą patį Dievą? Ar nauji iššūkiai šiuos skirtumus padarys mažiau reikšmingus, nei siekį išsaugoti krikščionišką tikėjimą, kultūrą, vertybes?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko pakalbėti liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, katalikų kunigas Ričardas Doveika, evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas, stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Iššūkis šių dienų Europoje

A.Medalinskas. Ar šiandien krikščioniškajam tikėjimui ir vertybėms Europoje ateina nelengvi išbandymai?

R.Doveika. Šiandien krikščionybė, kaip ir prieš daugelį amžių, vėl tampa kankinių religija. Tik ne kraujo kaina. Neretai esame kaltinami, kad iki šiol egzistuojame ir kažkam trukdome.

Dabartinė Europa laikosi ant krikščioniškosios šeimos pamatų, bet dabar kėsinamasi ir į šeimos vertybes. Tai gali būti grėsme Europos civilizacijai. Sakau labai atsakingai: kas sunaikins šeimą, sunaikins krikščionybės civilizaciją Europoje. Žlugo majų, keltų, graikų, romėnų kultūros. Kyla pavojus, kad Europa gali atsisakyti savo ištakų ir tiesos. Todėl būtina kalbėti tiesą apie šeimą.

M.Sabutis. Sunku žiūrėti į civilizacijos saulėlydį, tačiau aš beveik įsitikinęs, kad jeigu viskas ir toliau taip vyks, jis neišvengiamas. Bet tai ne krikščionybės pabaiga. Daug krikščionių jau yra Kinijoje, Mongolijoje, Korėjoje, Afrikoje. Liuteronų bažnyčia vien Etiopijoje įgyja po pusę milijono naujų narių per metus. Tačiau Europos civilizacijai gali ateiti galas. Yra parašyta: kai Dievas išstumiamas, vietoj jo pastatomas stabas. Dievas sako, jei tau ateis sunki valanda, prašyk savo stabo pagalbos. O stabas tylės. Stabus statome kelis šimtus metų, pradedant nuo Prancūzijos revoliucijos. Tačiau tie stabai ir garsios frazės - Laisvė, Lygybė, Brolybė - buvo blogio išraiška, kuri apkrėtė Europą.

A.Medalinskas. Kodėl? Voltero ir Jeano-Jacques'o Rousseau idėjos buvo blogos?

M.Sabutis. Idėjos buvo geros, bet jos virto demagogija. Vėliau sekė "gražūs" komunizmo ir nacionalsocializmo (nacių) laikai su šimtais milijonų nužudytųjų. Taip buvo įgyvendinami tie stabai. Ir dabar jie tebestovi. Bet kas yra kriterijus, nustatantis laisvę, lygybę ir brolybę? Kai Bažnyčia tapo nebereikalinga, ją pakeitė vienas "tobuliausių" to meto išradimų - giljotina, kuri kapojo galvas katalikų vienuoliams ir kunigams, o Bažnyčios šventyklos tapo maldos namais Tėvynei arba išminčiai. Visa tai tęsiasi iki dabar su liūdnomis pasekmėmis. Iki šiol vis atsiranda kokia nors grupė žmonių, kurie mano, kad žino, kas yra laisvė, lygybė ir brolybė, o tie, kurie nesutinka su tuo, lyg ir neturi teisės gyventi. Dabar viskas pridengiama žodžiais apie demokratiją, žmogaus teises ir toleranciją. Bet tai yra melas.

A.Medalinskas. Tačiau ir krikščionių bažnyčios laikais buvo metas, kai nesutinkantieji su Bažnyčios skelbtomis tiesomis buvo siunčiami ant laužo. Tada irgi buvo grupė žmonių, kurie manė, kad žino geriau už kitus.

M.Sabutis. Viena vertus, žmogui teigiama, kad jis yra laisvas daryti ką nori, bet kita vertus, šiandien Europa turi visuotinio sekimo įstatymą. Čia yra tik fragmentai. Kas turi visą informaciją apie kiekvieną pilietį, judantį gyventoją, gyvą žmogų? Pasaulyje yra pusantro milijardo krikščionių. Aktyvūs jie ar nelabai - tai kitas klausimas, bet norėčiau tikėti, kad bent pusė jų yra krikščionys, besilaikantys šaknų. Ir tie keli šimtai milijonų, didelis skaičius žmonių sako, kad žudyti kūdikį motinos įsčiose yra blogai. O mums sakoma, kad tai yra gerai. Bet vėliau aiškinama, kad Europoje su demografija yra blogai ir kuriamos programos, dirba nevyriausybinės organizacijos. Tik neaišku, kam. Nuo 1990 metų vien Europoje per abortus išžudyti 92 mln. kūdikių. Tai užsuktas ratas. Viena vertus, tarsi kažkas daroma žmogaus laisvei, bet murkdomės kraujyje ir persekiojime.

A.Medalinskas. Pakalbėkime apie kitą tolerancijos aspektą. Ne taip seniai praėjo Kalėdos. Tą pačią šventę skirtingų konfesijų krikščionys švenčia skirtingu metu, bet visiems ji yra vienodai brangi. Kaip ir šios šventės simboliai. Tačiau dabar Europoje pasigirsta balsų, teigiančių, kad šie simboliai, net Kalėdų eglutės, žeidžia žmonių, išpažįstančių ne krikščionių tikėjimą, jausmus. Ar neatsitiks taip, kad dėl taip suvokiamos religijos tolerancijos, būsime spaudžiami atsisakyti to, kas mums yra brangu?

M.Sabutis. Tai dar viena iliustracija to, ką aš sakiau. Aiškinama, kad žmogus yra laisvas, bet štai Kalėdų eglutė užgauna kažin kieno religinius jausmus ir todėl ją statyti imama drausti.

R.Doveika. Kalėdų eglutės, kalėdinės dovanėlės ir Kalėdų Senis nėra tikėjimo simboliai. Katalikų bažnyčia turėjo šv. Mikalojų - vyskupą, darantį gera, tačiau vėliau tas įvaizdis tapo tuo, ką turime šiandien. Sovietinė kultūra jį buvo pakeitusi į Senį Šaltį, lydimą Snieguolės trumpu sijonu. Yra labai daug tikėjimo ženklų, į kuriuos kėsinamasi ir šiandien. Tolerancija - tai nėra prievarta atsisakyti savo tapatumo. Tolerancija yra dialogas, per kurį mes vieni kitus praturtiname tuo, kuo esame turtingi.

M.Sabutis. Pavyzdžiui, Kanada, kuri yra dalis Vakarų civilizacijos, kaip ir Europa. Šioje šalyje Tolerancijos tribunolas sprendžia, kas yra tolerantiška, o kas ne. Bet tik viena kryptimi - prieš krikščionis. Tai yra mūsų, krikščionių, apsileidimas. Dievas baudžia, kad ilgai gyvenome tik sau. O tai krikščionybėje - viena didžiausių nuodėmių. Kai Bažnyčia ima gyventi sau, kunigas nori pastatyti tik savo bažnyčią, išgyventi, išsilaikyti, tada Dievas parodo, kad tu turi dirbti ne tik sau ir net ne tik tiems, kurie jau yra Bažnyčioje, bet ir tiems, kurie dar nėra tikintieji.

R.Doveika. Šiandien išgirstame apie save daug nuomonių. Tarp jų ir iš politikų. Tvirtinama, kad krikščionybė kenkia, o mes esame juodaskverniai, blogi, negeri. Europoje išplito kristianafobija, įsitikinimas, kad krikščionybė yra stabdys, trukdantis eiti į priekį.

M.Sabutis. Liuteronų valstybėse ir liuteronybėje jau matoma didžiulė takoskyra tarp tų, kurie sako, kad Dievo žodžio nereikia ir turime tarnauti visuomenei tokiai, kokia ji yra, ir tų, kurie teigia, kad turime išlikti prie to, ką mums kalba Dievas. Yra įvairių skilimų, kalbant ir apie seksualumą. Visur kažkas panašaus vyksta. Tačiau liūdniausia, kad krikščionybė nebėra populiari Europoje. Būti krikščioniu nebėra garbė. Priešingai, dabar, kaip ir Romos imperijoje, gėda būti tikinčiuoju. Pas burtininkę gali eiti, gali persiimti kokia kita religija, kad ir budizmu, bet tik ne krikščionybe.

A.Medalinskas. Jūs kalbėjote apie skirtingą požiūrį į seksualumą ir modernumą. Matome, kad šiandien, deja, įvairiose Europos valstybėse moderniu požiūriu į seksualumą laikoma tos pačios lyties asmenų santuoka, o kai kur tokioms poroms leidžiama įsivaikinti vaikų.

R.Doveika. Tikra tragedija. O krikščionybė yra nemodernu.

A.Medalinskas. Vis daugiau žmonių sako: "Tikiu tik patį Aukščiausiąjį Dievą. Aukščiausiąją Jėgą."

R.Doveika. Jėgą, iš kurios atimtas veidas, vardas ir asmuo. Trys fundamentiniai dalykai, kuriuos skelbia krikščionybė. Ji parodo meilę, atidengia asmenį ir įvardija vardą.

M.Sabutis. Kai žmogus netiki Kristumi, tiki bet kuo. Ir žmonės tapo labai prietaringi. Jeigu kam nors išbūrė iš delno, kad nepasiseks, tai šitaip ir galvojama. Ir tikrai gali nepasisekti, bet iš baimės.

R.Doveika. Šeimose žmonės atsisako lytiškai santykiauti, jei kažkas išbūrė, kad sueitis bus nekokybiška, nes ne taip žvaigždės išsidėstė. Žmonės nebepasirašo verslo sutarčių. Grįžtame iš švenčių ir parsinešame raganų, velniukų. Dovanojame juos draugams ir kaimynams, pastatome į garbingiausias vietas: prie židinių, namų prieangyje. Atrodo, greičiau su buldozeriais nuversime Kryžių kalną prie Šiaulių, jei ateityje šis ims žeisti kieno nors religinius jausmus, nei uždarysime Velnių muziejų Kaune.

A.Medalinskas. Bet ar senoviškas lietuvių tikėjimas buvo toks blogas, kad reikėtų uždaryti šį muziejų, arba drausti statyti laumių skulptūras. Juk tai irgi dalis mūsų praeities ir dalis mūsų paveldo.

T.Šernas. Turime ir gerų dalykų, ir blogų. Kai vieni stabai nutyla, kiti - atgyja.

V.Mockus. Nerimą kelia tai, kad mes, šiuolaikiniai krikščionys, esame taip nusilpę. Dėl įvairių priežasčių. Turiu omenyje ne tik Bažnyčios instituciją, kunigus, skelbiančius Dievo žodį, bet ir bendruomenę.

A.Medalinskas. Ar jums neatrodo, kad krikščioniškos vertybės ir tikėjimas Europoje silpsta ne tik dėl kitų idėjų ir kitą tikėjimą išpažįstančių žmonių antplūdžio, bet ir dėl pačių Bažnyčios tarnų kaltės? Juk jeigu koks nors kunigas garsiai sielvartauja, kad aplink daug skurdo, o pats gyvena turte, nors ir iš tikinčiųjų aukų, ar tai gali žmonėms patikti. Arba, jeigu katalikų kunigas, kuris privalo laikytis celibato, turi gražią šeimininkę. Nekalbant apie Bažnyčią sudrebinusius pedofilijos skandalus.

V.Mockus. Bažnyčia privalo kovoti su blogiu ir nuodėme, tačiau tenka pripažinti, kad ir tarp kunigų, iš tiesų turinčių kviesti žmones būti nepakantiems blogiui, atsiranda tokių, kurie papiktina žmones ir Dievą. Bažnyčia stengiasi su tuo kovoti, netoleruoti šių blogybių, bet daug kas priklauso ir nuo žmogaus: kiek pats kunigas stengiasi nugalėti savo nuodėmes, tobulėja, dvasiškai auga... Turėtume visi kartu - ir dvasininkai, ir pasauliečiai - rūpintis savo Bažnyčia, juk esame vieno kūno - Kristaus Bažnyčios nariai. Yra švelnių, rimtesnių, ir griežtų priemonių, bet svarbiausia - nelikti abejingiems, išgyventi, rūpintis, nežeminti ar nesityčioti, o gydyti kaip savo kūną. Tai mūsų visų rūpestis.

T.Šernas. Išbandymų patiria visi žmonės, ne tik besilaikantys celibato, bet ir vedę kunigai. Reformatai neneigia celibato pranašumų dvasinėje tarnystėje, bet nesuteikia celibatui jokios papildomos reikšmės ar šventumo aureolės. Pasižadėti laikytis celibato turėtų tik tam linkę žmonės.

Skirtingi, bet to paties tikėjimo

A.Medalinskas. Ar tai, kad krikščionybė amžiams bėgant išsiskyrė į keletą atšakų, yra šio tikėjimo silpnumas, ar ta įvairovė gali praturtinti bendrą krikščioniškos kultūros medį?

R.Doveika. Pirmiausia mes turime kalbėti apie visos krikščionybės grožį, kuris tuometiniame ir šiuolaikiniame pasaulyje atsiskleidžia, atidengdamas tam tikrus paveikslus.

M.Sabutis. Yra ne tik skirtumų, bet ir daug panašumų, pavyzdžiui, tarp liuteronų ir Romos katalikų. Negalime sakyti, kad esame nauja konfesija. Liuteronybė yra dalis Vakarų krikščionybės. Ir liuteronai su reformatais turi daug teologinių panašumų.

A.Medalinskas. Ar prieštaravimas tarp katalikybės ir liuteronybės yra visų pirma hierarchijos klausimas, kai atskirose valstybėse ėmė kurtis protestantų bažnyčios ir ten imta pripažinti tų bažnyčių autoritetus kaip aukščiausią bažnytinę valdžią?

M.Sabutis. Ne, yra ir teologinių skirtumų. Galbūt iš pradžių bažnytinės hierarchijos klausimas buvo pats svarbiausias. Tai atsispindėjo ir požiūryje į Katalikų bažnyčios platinamas indulgencijas. Bet Liuteris išliko uolus katalikas ir visą gyvenimą jo tikslas buvo ne naujos Bažnyčios steigimas, bet senos reformavimas. O Bažnyčią tada, XVI amžiuje, buvo ištikusi gili krizė. Tai pripažįsta visi. Vatikanas biudžetą iššvaistė per keletą metų, todėl užkrovė žmonėms indulgencijas, kurios rėmėsi teologine mintimi, kad jeigu parduodame žmogui nuodėmių atleidimą, vedame jį į pragarą. Imta ieškoti atsvaros sielai, žmogui, asmeniui. Taip gimė liuteronybė.

T.Šernas. Evangelikų reformatų tikėjimą galima vadinti kristocentristiniu ir antropocentristiniu. Žiūrima į Jėzų, bet siekiant gerai suprasti jo valią atsigręžiama ir į žmogų. Viskas eina ne tik per Dievą, bet ir per žmogų. Tikėdamas žmogus elgiasi taip, kaip pasielgti, jo manymu, yra teisingiau.

M.Sabutis. Reformatų konfesijoje egzistuoja teokratijos principas. Visa valdžia - bažnytinė ir pasaulietinė - turi būti organizuojama pagal Dievo valią. Liuteronybėje šios dvi valdžios buvo atsietos. Egzistavo dviejų kalavijų valdžios samprata. Vienas kalavijas - Bažnyčia - skelbia evangeliją, o kitas - valstybė - palaiko vidinę tvarką, rūpinasi sienomis, mokestine sistema, saugumu, nusikaltimų prevencija ir daro viską, kad Bažnyčiai nebūtų trukdoma skelbti evangelijos. Tie principai buvo nepatogūs valdovams. Bažnyčia neaiškino, kaip valdovai turi vadovauti, todėl dvasininkas, tapęs pasaulietiniu vadovu, turėjo susispenduoti kaip dvasininkas. Būdamas teisėju nepaskelbsi nuodėmių atleidimo, atlikdamas civilinę funkciją Bažnyčioje paniekinsi Dievo žodį, o dvasininkas, dirbdamas valstybėje, sumaišys įstatymus.

A.Medalinskas. Vienas pradinių prieštaravimų, kodėl išsiskyrė katalikai ir stačiatikiai, taip pat buvo Bažnyčios hierarchijos klausimas. Stačiatikiai nenorėjo pripažinti Romos popiežiaus vieninteliu pagrindiniu Bažnyčios vadovu. Vėliau atsirado pasaulėžiūros, tikėjimo skirtumų. Ar kyla problemų dėl to, kad šias dvi krikščionių bendruomenes išskyrė ir skirtingas kalendorius?

V.Mockus. Kalėdų šventimo nesutapimas atsirado istoriškai, bet tai tikrai nėra labai reikšminga, kas skirtų dvi bendruomenes. Yra kitų daug ryškesnių skirtumų.

A.Medalinskas. Paaiškinkite, kodėl krikščionims stačiatikiams svarbiausia metų šventė yra Velykos, Kristaus prisikėlimo šventė, o katalikams ir protestantams - Kalėdos, Kristaus gimimo šventė? O gal tai tik klaidingas įspūdis?

R.Doveika. Taip tik atrodo, kad Kalėdos Katalikų bažnyčiai yra pagrindinė šventė. Ir Vakarų bažnyčioje krikščionybės ištakos ir centras yra Velykos. Jeruzalės krikščionys, kurie nebuvo nei katalikai, nei reformatai, nei liuteronai, pirmenybę teikė Velykoms. Katalikų bažnyčioje pagal Velykas yra rikiuojamas ir tvarkomas visas liturginis kalendorius. Beje, Kalėdų šventimas atsirado keliais šimtais metų vėliau, bet mūsų aplinkoje Kalėdos ima pretenduoti į pagrindine šventę, kuri apima ir šeimą, ir namus, ir gimusį kūdikį Kristų, ir netgi kalėdines dovanas. Visi tie dalykai yra žmonėms svarbūs. Bet, mes, kunigai, visada sakome, kad ne Kalėdos, o Velykos yra Katalikų bažnyčios pagrindas. Be jų nebūtų Kristaus prisikėlimo.

A.Medalinskas. Įvairių krikščioniškų konfesijų tikintieji neįsivaizduoja savęs be kryžiaus simbolio, į kurį dabar taip pat kėsinamasi, teigiant, kad negalima jo kabinti mokyklose, net ir krikščioniškose.

V.Mockus. Kryžius yra bendras visų krikščionių ženklas ir visiems vienodai svarbus. Dažniausiai visur naudojamas vadinamasis lotyniškas kryžius.

A.Medalinskas. Bet juk stačiatikiai ir protestantai naudoja kitokį kryžių nei katalikai.

V.Mockus. Ant kokio kryžiaus buvo nukryžiuotas Kristus, niekas nežino. Ortodoksų (stačiatikių) kryžius su papildomais skersiniais yra tik priminimas mums apie nukryžiavimo detales. Viršutinis mažas skersinis primena lentelę su užrašu: "Jėzus Nazarietis, žydų Karalius", kurią Poncijus Pilotas liepė prikalti virš nukryžiuoto Jėzaus. Apatinis skersinis po nukryžiuoto žmogaus kojomis reikalingas, kad šis nenusirautų nuo vinių ir galėtų atsiremti pėdomis (kulnais). O pasviręs šis skersinis tam, kad primintų mums apie du su Kristumi nukryžiuotus piktadarius, kurių vienas kartu su minia pyko ir įžeidinėjo Jėzų. Jis tokios būsenos ir mirė, todėl kairioji skersinio pusė nuleista žemyn. Kitas piktadarys atgailavo ir išgirdo Jėzų tariant: "Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje". Todėl dešinioji skersinio pusė pakelta aukštyn. Tai mums primena apie pasirinkimą - kaip kiekvienam apsispręsti. Bet kryžius visiems krikščionims yra vienas.

T.Šernas. Reformatų bažnyčiose kryžius yra naudojamas labai saikingai, nes mums yra svarbiausia Dievo Žodis ir valia. To neįmanoma jokiais simboliais išreikšti. Be to, Reformatų bažnyčioje kryžius yra be nukryžiuotojo, nes kryžiaus ženklas ne tik turi priminti Kristaus aukos kančią, nukryžiavimą, bet ir parodyti, kad Kristus yra ne ant kryžiaus numiręs, bet ir dabar gyvas.

A.Medalinskas. Mes čia tik trumpai palietėme teologinius skirtumus ir tai, kas žmonėms labiausiai krinta į akis, kas pasireiškia skirtingai katalikų, protestantų ir stačiatikių tikėjimo praktikoje. Dar galima prisiminti ir tai, kad katalikų kunigai privalo laikytis celibato, o protestantai ir stačiatikiai - ne. Protestantų bažnyčiose šventikais gali būti ir moterys, o katalikų bei stačiatikių tikėjime - ne. Ar šie ir daug kitų skirtumų nėra kliūtis skirtingų konfesijų atstovams ieškoti glaudesnio dialogo bei tarpusavio supratimo po amžius trukusios nesantaikos?

R.Doveika. Be dialogo nėra tolerancijos. Gali būti tik pataikavimas arba agresija. Bet tada naikinama laisvė, demokratija ir pilietinė visuomenė. Kuo daugiau į savo viešą gyvenimą, įstatymus įsileisime sąžinės, laisvės apsispręsti, tikėjimo vertybių, tuo daugiau turėsime demokratijos ir laisvės. Įvertindami istorinę tautos ir savo bendruomenių atsiradimo patirtį ir šių dienų situaciją, daug brandžiau žvelgiame į mūsų santykių perspektyvą, matome, kaip buvome tyčia supriešinami, kaip bandyta politizuoti mūsų tarpusavio santykius, iškreipti krikščioniškąjį Dievo žodžio nešimą. Tai įvertinę, suprantame, kad mūsų bendradarbiavimas, dialogas, pagarba vieni kitiems tik didės.

Ar dialogas neišvengiamas?

A.Medalinskas. Ar minėti iššūkiai daro glaudų dialogą tarp krikščioniškų konfesijų neišvengiamą?

V.Mockus. Tuos konfliktus reikia kada nors baigti. Galbūt tai dabar ir darome. Kitaip bandome spręsti nesutarimus. To, kas buvo, negalima užmiršti, reikia tyrinėti, bet visa tai neturi daryti įtakos dabartiniams mūsų santykiams. Tik dėl politikos vyko vaidai tarp mūsų. Ten, kur yra politika, nebus krikščioniško sugyvenimo, nes atsiranda kitokie tikslai.

R.Doveika. Žinome nesutarimų ir tarp katalikų. Pavyzdžiui, tarp lietuvių ir lenkų Vilniaus krašte. Tos pačios Lietuvos katalikas, kalbantis kita kalba, bet dalyvaujantis tose pačiose apeigose, priimantis tą pačią Eucharistiją, traktuotas skirtingai. Konfliktų buvo ir tarp tų pačių krikščioniškų konfesijų.

T.Šernas. Turime ieškoti bendrų kelių, nors tai nėra lengva, nes kiekvienas tikėjimas remiasi ir tam tikra organizacija. Net ir šiandien kartais jaučiamės kaip tanke, kai reikia vienu metu ir gintis, ir žiūrėti, ką daro kaimynai. Atsidarome tą liuką, pasižiūrime, pasišnekame, o paskui ir vėl įlendame atgal. A.Medalinskas. Kas yra katalikų bendruomenė Lietuvoje, yra žinoma. O kas šiandien yra Lietuvos stačiatikių ir protestantų bendruomenės? Ar tikrai vienoje bendruomenėje dominuoja rusakalbiai, o kitoje -išeiviai iš Vakarų arba Šiaurės Lietuvos ir dar užsieniečiai, atvykę į Lietuvą iš protestantų kraštų?

V.Mockus. Stačiatikių situacija Lietuvoje ypatinga, nes tai yra viena iš nedaugelio bendruomenių, kurie meldžiasi, o galbūt net tarpusavyje bendrauja nelietuviškai ir tampa atskirti nuo kitų.

A.Medalinskas. Tačiau būtent jūsų parapijoje juk lietuviškai ir meldžiasi, ir kalba. Ar stačiatikis lietuvis irgi tampa Lietuvos gyvenimo reiškiniu?

V.Mockus. Istoriškai taip susiklostė, kad absoliuti dauguma stačiatikių yra rusakalbiai, bet tas, kas pasirinko Rytų krikščionybę, neturi atsisakyti savo tautiškumo. Ir tarp krikščionių nėra vien graikų ar žydų. Visa, kas pasireiškia per kultūrą, pamaldų kalbą, tą patį gyvenimo būdą, susiję su tos žemės, krašto kultūra. Todė Lietuvoje yra ir stačiatikių lietuvių, nors kai kam tai ir keista girdėti.

A.Medalinskas. Kodėl lietuviai negali įsteigti nacionalinės stačiatikių bažnyčios, kaip ukrainiečiai, moldavai ar gruzinai? Juk LDK laikais buvo atskira nuo Maskvos LDK stačiatikių bažnyčia.

V.Mockus. Dabar ji būtų per maža. Lietuvoje tėra 140 tūkst. tikinčiųjų stačiatikių.

A.Medalinskas. Kaip atrodo protestantų tikinčiųjų bendruomenės?

T.Šernas. Protestantai neturi jokio kito tikėjimo, tik krikščionišką. Nesame Vakarų ar Šiaurės Lietuvos regionų tikėjimas, bet esame visuotinės, t. y. katalikiškos krikščionių Bažnyčios dalis.

M.Sabutis. Labai svarbus dalykas yra ir patriotizmas savo kraštui. Liuteronai suvokia patriotizmą kaip laiko panaudojimą, įgyvendinant savo pašaukimą. Jeigu įgyvendini tą pašaukimą, esi tikras patriotas. Jeigu tavo pašaukimas būti kalviu, tu turi būti geras kalvis, nes tave veda Dievas Tėvas, ir gerai atlikdamas savo darbą tu esi patriotas. Tai iš tiesų yra ir pilietinės visuomenės pagrindas

V.Mockus. Visi mes esame krikščionys ir turime ginti bendrą tikėjimą ir gyvenimo būdą. Tai yra mūsų bendras reikalas. Ir iššūkiai yra bendri. Tik labai svarbu nebūti abejingiems. Reikia išsakyti savo žodį, liudyti visiems, kad taip gyventi yra normalu, gera ir atitinka mūsų įsitikinimus. Keista, bet dabar jau kartais reikia pasakyti, kad mes irgi esame žmonės.

A.Medalinskas. Gal glaudesnis dialogas tarp krikščioniškų bendruomenių padės ir tiems žmonėms, kurie laiko save krikščionimis, bet radę visko po truputį patrauklaus katalikų, protestantų ir stačiatikių tikėjime neapsisprendžia, kurį iš šitų krikščioniškųjų tikėjimų pasirinkti, ir lieka tikintys Dievą tik savyje?

V.Mockus. Yra paprastas dalykas. Mūsų esminiai skirtumai, dėl kurių kol kas negalime susitarti ir kol kas nesame viena bendruomenė, žmonių dabar nejaudina. Žmones, kuriems reikia krikščionybę liudyti, jaudina tai, kas mums visiems yra bendra ir išsakyta Dievo žodyje. Esame ta pati šeima: krikščionybė. Ir krikščionybės šaknys yra bendros visiems mums, krikščionims. Todėl visiems nekrikščionims, arba ir turintiems krikščioniškas šaknis, bet dar abejojantiems turime liudyti tą, kuris mus vienija - Jėzų Kristų. Jis yra įvairių krikščioniškų bendruomenių bendras pamatas.

A.Medalinskas. Ir šis bendrumo pajautimas padės atsispirti minėtiems iššūkiams Europoje?

V.Mockus. Yra geras stačiatikių filosofo Vladimiro Solovjovo traktatas "Trys pokalbiai apie Antikristą", kurį neseniai citavo pranciškonų kunigas Arūnas Peškaitis. Ten pasakyta, kada ir kaip būsime vieningi, nepaisydami to, kas mus skiria. Tie skirtumai nėra blogi. Kartais jie kaip tik parodo krikščionybės įvairovę, jos esmę, tikėjimą Kristaus kaip Dievo, žmogaus ir Trejybės. Ir tarpkonfesiniai skirtumai tampa nebesvarbūs. Mes būsime vieningi tada, kai tas kažkas, įvardytas kaip Antikristas, pasakys: "Aš jums duodu tokias sąlygas, bet jūs man nusilenkite", bet mes nenusilenksime. Visi drauge. Ir katalikai, ir protestantai, ir ortodoksai stačiatikiai. Įveiksime tuos šio pasaulio iššūkius, kurie veda pasaulį į pražūtį ir niveliuoja krikščionybę. Kad išsaugotume mūsų tikėjimą, kultūrą ir vertybes.

R.Doveika. Džiaugiuosi, matydamas vis didesnį siekį dialogo tarp krikščionių konfesijų. Ne tik Lietuvoje. Kiekvienais metais, sausio 15-21 dienomis, minint apaštalą Paulių, visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, vyksta krikščioniškojo dialogo savaitė. Ji ką tik pasibaigė. Šis dialogas mums leidžia daug ką pasiekti moralės, dorovinės etikos lygmeniu. Dėl visų krikščionių gyvenančių Lietuvoje.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"