TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Krikščionys yra vilties žmonės"

2011 01 24 0:00
Kauno arkivyskupas metropolitas S.Tamkevičius perspėja, kad moralinis realityvizmas yra labai pavojingas.
Erlendo Bartulio nuotrauka

Lietuvos radijo laidoje "Dienos tema" žurnalistas Tomas Dapkus kalbino Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką, Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių.

Šiomis dienomis stačiatikiai, katalikai ir liuteronai Lietuvoje rengia bendras diskusijas, konferencijas, kalbasi apie tai, kad tikintiesiems reikia vienytis matant dabartinius iššūkius visuomenei, iššūkius religijai. Kaune viešėjęs Maskvos patriarchato išorinių bažnyčios ryšių pirmininkas metropolitas Hilarionas teigė, jog dėl demografinių tendencijų Lietuva atsidūrė pavojuje. Taip kalba stačiatikių ganytojas. Kiti sako, kad galbūt kolektyviai jau nebeįmanoma gelbėtis. Situacija iš tiesų dramatiška tiek demografiniu, tiek nusivylimo požiūriu, žmonių migravimo iš Lietuvos, čia esančių negerovių, korupcijos ir kitų dalykų požiūriu.

- Ar dar įmanoma kolektyviai, o ne individualiai gelbėtis?

- Krikščionys, tarp jų ir katalikai, yra vilties žmonės. Tad negali būti tokios padėties, kad sakytume, jog jau viskas - sudėkime ginklus, frontas pralaimėtas. Galima pralaimėti vieną kitą mūšį, bet pralaimėti visos kovos negalime, nes mes tikime Viešpatį, kuris už mūsų stovi. Jei tik esame Jam ištikimi, tada dar viskas gerai. Manau, didžiausia problema mūsų visuomenėje, net ir toje, kuri save laiko tikinčia, - kai kur daromi tokie kompromisai, kad nebeaišku, ar stovi Viešpats už nugaros. Iš tikrųjų dabartiniame pasaulyje, o jis veikia ir Lietuvą, mums peršama tokia moralė, kurioje jau nėra aiškių vertybių, aiškios tiesos. Kristus sakė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas", o dabar kiekvienas sako, jog tiesa yra tai, ką pats kalba, tai jo tiesa. Šis moralinis reliatyvizmas labai pavojingas. Jis tik iš išorės toks gražus atrodo. Su visokių nuomonių tolerancija iš tikrųjų tas pasaulio kunigaikštis, kaip Šventajame Rašte rašoma, sparčiai atžygiuoja.

- Ekscelencija, jūs organizavote bendrus renginius, bendras diskusijas, kad krikščionys turi vienyti jėgas prieš šių dienų iššūkius moralei. Tai bendros katalikų, stačiatikių, liuteronų kalbos. Jūs ir pats lankėtės Maskvoje, susitikote su visos Rusijos patriarchu. Popiežius Benediktas XVI, kreipdamasis Vatikane į diplomatinį korpusą, akredituotą prie Šventojo Sosto, taip pat dėkojo Maskvos patriarchatui už tai, kad jis padeda drauge krikščionims kovoti už religinių krikščionybės simbolių išsaugojimą Europoje. Mes žinome, jog antikrikščioniškos jėgos siekia, kad būtų pašalinti kryžiai iš viešųjų erdvių. Vis dėlto, ar jau atėjo tas laikas, kai krikščionys vienijasi ir kovoja už tas pagrindines vertybes, kurias išpažįsta?

- Manau, taip. Ir ši Kaune vykusi konferencija "Krikščionys iššūkių šeimai akivaizdoje" yra geras dabarties ženklas. Buvo laikas, kai krikščionys dėl įvairių dogminių dalykų ir visokių mus skiriančių niuansėlių ilgai diskutavo, o konkretus ekumenizmas ne taip lengvai skinasi kelią. Jau anksčiau sakydavau, kad turiu vieną gerą pavyzdį, kaip galima ekumeniškai bendrauti. Tai buvo sovietmetis, kai visi turėjome bendrą priešą, visi buvome pavergti. Tada ne tik ortodoksai, protestantai, katalikai - su daugeliu krikščionių puikiai rasdavome bendrą kalbą - vieni kitiems padėdavo. Buvo bendras vardiklis - ginti savo vertybes. Dabar matome visiškai panašią situaciją. Pasaulis puola krikščioniškąsias vertybes taip, jog pavieniui labai sunku apsiginti, ir visai natūralu, kad tų naujų iššūkių akivaizdoje ateina mintis vienyti pastangas ir kovoti bendru frontu. Ši konferencija yra kaip pirma kregždė, labai geras ženklas, kuriuo nepaprastai džiaugiuosi.

- Krikščioniškųjų pažiūrų žmonės, ypač Vakaruose, kalba, kad prieš krikščionybę vienas pagrindinių frontų, puolimo taškų yra šeimos naikinimas, šeimos instituto kaip visuomenės pagrindo naikinimas. Tai ir homoseksualių žmonių santuokos, ir teisė jiems įsivaikinti. Europoje ir Lietuvoje vyrauja politika, kad apskritai būtų išnaikintos tokios sąvokos kaip vyras ir moteris, kad nebėra lyčių. "Nepatempia" būti vyru, tad gali būti ir moterimi, ir panašiai. Kodėl vyksta šeimos institucijos naikinimas? Kiek dar įmanoma tuos dalykus apsaugoti, nes Europos lyderiai daro viską, kad to nebeliktų.

- Kartais pamąstau: jei tai, ką šiandien daro kai kurie Europos lyderiai (ir jų yra nemažai), darytų Europos priešai, juos būtų galima suprasti. Taip labai lengva sunaikinti atskirą valstybę, ir net labai didelę, taip galima sunaikinti ir visą Europą. Bet nesurandu atsakymo, kaip šito nemato lyderiai, kai jų akyse vyksta moralinė destrukcija, naikinamas šeimos institutas. Juk visi žino, kad valstybė laikosi ant šeimos. Jei šeima tvirta, bus tvirta ir valstybė. Jeigu šeima, nesvarbu dėl kokių priežasčių, griūva, nedaug reikės laiko, kai grius ir valstybė. Šiandien matome tiesiog totalinę kovą prieš šeimą, netgi labai gerai finansuojamą. Lietuvoje daugelis politikų, ir iš kairės, ir iš dešinės, džiaugiasi, kad į Lietuvą atėjo viena ES lyčių lygybės institucija su labai dideliais pinigais. Ir ji kovos prieš tradicinę krikščioniškąją šeimą. Ši kova bus labai sunki. Joje pavienių asmenų priešinimasis bus panašus į mažojo Dovydo, kuris išėjo prieš Galijotą. Bet mes, tikėjimo žmonės, visai nesijaudiname, kad jie tam turi labai daug milijonų. Mes žinome savo reikalus, žinome Viešpaties reikalą, ir jį ginsime. Turime vilties, o toji viltis turi tikrą pagrindą - Kristų, ir mūsų, manau, niekas nenugalės. Nuostolių tikriausiai bus kapitalinių, daugelio sąmonėje bus apgriautos šeimos vertybės, tačiau tikiu, kad Lietuvoje atsiras labai daug žmonių, kurie šeimą brangins ir už ją kovos.

- Bet kaip geriau elgtis: ar vis dėlto viešai kovoti su tokiomis jėgomis, ar geriau katalikams savo pavyzdžiu rodyti šeimos gerbimą, nes kitaip tos priešiškos jėgos dar labiau pasišiaušia, gauna dar daugiau pinigų ir susireikšmina?

- Labai geras klausimas. Iš tikrųjų tiesiogiai kovoti esame per silpni, per mažai turime ginklų. Tačiau turime vieną labai svarbų ginklą - galime formuoti žmogų nuo vaiko iki jaunuolio, kad jis gerbtų tas vertybes, gerbtų savo šeimą, ir šiuo atžvilgiu, manau, Katalikų bažnyčia gali ypač daug padaryti. Dabar Lietuvoje nėra kitos institucijos, kuri galėtų tiek daug gero duoti vaikams, paaugliams, jaunimui, kiek gali duoti Bažnyčia. Matau, jog čia mūsų laukia labai didelis darbas. Mes ir iki šiol tą darbą dirbome. Visose vyskupijose yra šeimos centrai, kurie rūpinasi, turi įvairias programas, kaip ruošti jaunimą, kad jis būtų ne lytiškai šviečiamas, bet lytiškai ugdomas, kad išmoktų su pagarba žiūrėti į vyrą ir moterį, kad seksualumas netaptų preke, o būtų vertinamas kaip Dievo dovana. Bažnyčia turi ką pasakyti ir gali labai daug duoti. Žinoma, neapimsime visų - visada bus žmonių, kurie norės, kad Bažnyčia apskritai liktų kur nors periferijoje. Tie balsai labai aiškūs: jūs tylėkite, tik melskitės (ir, pageidautina, ne viešai - laidos vedėjo past.). Taip, nes jei kur nors viešai kalbėsite apie šeimą ar apie sąžiningumą, padorumą politikoje, - jūs jau politikuojate, jau blogai. Vyskupas jau nesimeldžia, o politika užsiima. Tai aiškios pastangos nustumti Bažnyčią po šluota, kad ji tyliai egzistuotų ir visus reikalus tvarkyti paliktų antikrikščioniškoms jėgoms.

- Tendencija, kurią įvardijote Lietuvoje, yra vyraujanti ir Vakaruose. Popiežius, kreipdamasis į viso pasaulio valstybių atstovus, ambasadorius, sakė, jog Vakaruose įvairiais būdais siekiama trukdyti daryti įtaką socialiniam gyvenimui. To pavyzdys Lietuvoje - vyskupas Jonas Kauneckas, kuris kalbėjo, kad jei esi politikas, krikščionis, tada ir tavo sprendimai turi būti tokie, kad galbūt reikėtų viešinti politikus, skatinančius, tarkime, alkoholizmą (Bažnyčia visada su tuo kovojo, visi gerai prisimena vyskupą Valančių), tačiau buvo iškart užpultas iš visų pusių: kaip jis drįsta žodį tarti?

- Stebėjausi dėl tokios siaubingos reakcijos. Kryžiuočiai, inkvizitoriai ateina, ką jie čia darys - atrodo, tarsi iš tikrųjų kažkas nori išrikiuoti prie sienos, ir jie tuoj bus šaudomi. O tas bruzdesys kilo vien garsiai pamąsčius, kad galbūt tiktų viešinti asmenis, priimančius Lietuvos žmonėms labai žalingus sprendimus. Šis elgesys tik parodo tą tendenciją, kuri daugelio galvose yra aiški: Bažnyčią reikia nutildyti, eliminuoti iš visuomenės gyvenimo, kad ji nedarytų įtakos. Tada, žinoma, lengviau daryti bet kokią kitą įtaką.

- Vis dėlto yra ir tokių svarstymų, kad galbūt tikintieji laukia aiškesnės Bažnyčios pozicijos kai kuriais klausimais, būtent to, kaip buvo pasakyta dėl alkoholio, kitų dalykų, dėl šeimos instituto, dėl viešo homoseksualių santykių propagavimo. Prieš rinkimus įvairių sparnų atstovai glaudžiasi prie vietinių parapijų, viešai demonstruoja paramą joms, kartais demonstratyviai nueina į šv. Mišias. Prieš rinkimus net politikai (gyvenantys dvejopą, slaptą gyvenimą, ir visuomenė kartais nežino dalykų, kurie ją šokiruotų) bando remtis Bažnyčia. Tačiau po rinkimų jų elgesys, balsavimas, veikla jau negina krikščioniškųjų vertybių. Gal čia reikėtų didesnio skaidrumo nesikišant į politiką? Bet kaip krikščioniui pasirinkti tuos politikus, kurie atitiktų jų vertybes?

- Man atrodo, per šiuos 20 metų vyskupai yra pasakę daug reikalingų dalykų. Prieš kiekvienus rinkimus būdavo vyskupų laiškas, kuriame išdėstydavome daugelį dalykų, kad mąstantis žmogus sąmoningai rinktųsi. Mes, vyskupai ir kunigai, negalime tiesiogiai raginti nebalsuoti už šią partiją ar asmenį, nes jis iškrės šunybę, bet pakankamai aiškiai, nieko neslėpdami dėstydavome tuos principus, kuriais remdamiesi turėtume pasirinkti. Kartais žmonės, norėdami pasiteisinti dėl vieno ar kito nevykusio balsavimo, pamatę rezultatus pradeda kalbėti, kad vyskupams reikėjo aiškiau pasakyti. Tas "aiškiau" būtų: už Petrą balsuokit, už Joną nebalsuokit. Bažnyčia negali taip elgtis.

- Bet kartais tai "įpakuojama" taip, kad neleidžia piliečiams suprasti, kas yra kas, koks tas žmogus ir koks jo gyvenimas bei vertybės.

- Politikai labai moka užsimaskuoti. Dabar artėja savivaldybių rinkimai. Stebiu visuomeninį gyvenimą - į politiką tikriausiai ateis daug verslininkų. Iš tikrųjų kyla klausimas, kodėl jie nori eiti į politiką savivaldybėse, o ne lieka rūpintis savo verslu?

- Gal jie jaučiasi pašaukti tarnauti visuomenei?

- Ačiū Dievui, jei atsitiktų taip, kad iš verslo pasaulio ateitų į savivaldybę ir ten padarytų gerų darbų, - visi džiaugtųsi. Bet kas uždraus žmonėms mąstyti, kad ėjimas į valdžią gali būti tik noras patogiau tvarkyti savo verslo reikalus? Bažnyčia negali sakyti: už tą nebalsuokite, nes ant kaktos neparašyta, ar jis niekdarys, ar krės šunybes, ar ne. Bažnyčia perspėja, kad žmogus mąstytų ir klaustų savęs, kodėl, pavyzdžiui, kokie nors artistai, verslininkai ir kiti veikėjai eina į politiką, ar tikrai jų siekiai, nuostatos ir gabumai yra patys tinkamiausi atstovauti mums tvarkant viešuosius reikalus?

- Anksčiau Lietuva buvo katalikiškas kraštas, dabar įsivyrauja, kaip filosofai ir teologai kalba, praktinis ateizmas, identiteto krizė, kai žmonės išpažįsta, deklaruoja esantys tikintys, tačiau gyvena visiškai priešingai. Didelė dalis save laikančiųjų katalikais net nežino pačių krikščionybės pagrindų. Šventojo Rašto kaina Lietuvoje yra rekordinė, palyginti su kitomis pasaulio valstybėmis. Lietuvoje Šventasis Raštas kainuoja net 100 litų, Koranas - pigiau. Pažiūrėkime į kitas valstybes - JAV dalijamas net už dyką ar kainuoja 1-2 dolerius. Tad kaip sugrąžinti tą tikrą katalikybę į Lietuvą, kuri iš tiesų dabar išgyvena gilią krizę, kur kas gilesnę nei aplinkinės valstybės?

- Nesakyčiau, kad Lietuvoje dabar krikščionybė ir konkrečiai Katalikų bažnyčia išgyvena didesnę krizę nei kitur. Lietuvos bažnyčioje matau daug gražių ženklų, kurie liudija gyvybę, sveikumą. Šiandien negalime manyti, jog visa visuomenė staiga pasidarys tikinti, krikščioniška, katalikiška. Bet labai svarbu, kad ir praktiškų ateistų visuomenėje būtų tikinčių žmonių, kurie labai nuosekliai gyventų savo tikėjimu. Šiandien reikalingas liudijimas. Žodžių dabar girdime tiek daug, kad nuo jų mūsų ausys apkursta. Tačiau pagal Evangeliją gyvenančio žmogaus liudijimas visuomenėje, kuri atrodo labai ateistinė, yra nepaprastai svarbus. Imkime Motiną Teresę - kokią didelę įtaką ji padarė pasauliui. Buvo smulkutė, neturėjo akademinių laipsnių, bet buvo žmogus, gyvenęs tikėjimu. Šiandienėje Lietuvoje matau jaunų ieškančių žmonių, tokių gilių, kad net kai kada su baltu pavydu pamąstau, jog savo jaunystėje tiek daug nežinojau ir neturėjau tokių galimybių, kokių dabar jie turi. Nemanau, kad Lietuva yra beviltiška. Ir Bažnyčia gyvuos. Žinoma, jei vyskupai, kunigai sėdės sudėję rankas ir lauks, kad Viešpats viską sutvarkytų, tada bus blogai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"