TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Krizę augino aplaidi bankų priežiūra

2011 03 16 0:00
S.Jakeliūno vertinimu, didžiulis, iki 15-17 proc. šalies BVP vertės siekiantis išorinis finansavimas yra viena didžiausių rizikų, neleidžiančių prognozuoti tolesnio sėkmingo Lietuvos ūkio augimo.
Alinos Ožič nuotrauka

Lietuvos vadovai ploja katučių, kad šalis jau sėkmingai išsikapstė iš krizės ir jau įžengė į ekonominio augimo kelią. Bet nepriklausomi finansų analitikai įspėja - džiūgauti tikrai per anksti. Krizės priežastys neįvardytos, neištirtos, o politikai nenori imtis veiksmų situacijai stabilizuoti ir išvengti bedugnių ateityje.

"Praėjus dvejiems metams nuo šios beprecedentės krizės pradžios, Lietuvoje vis dar lieka neįvardytos jos priežastys, nenustatyti atsakingi pareigūnai ir neprieita prie išvadų, kas buvo daroma ne taip. Mano įsitikinimu, krizės priežastys pirmiausia glūdi ne už Atlanto - išorinius veiksmus nusvėrė krašto valdžios, Lietuvos banko (LB) ir komercinių bankų veiksmai", - LŽ tvirtina nepriklausomas finansų analitikas Stasys Jakeliūnas.

Jo vertinimu, itin gilų Lietuvos nuosmukį lėmė tai, kad nuo 2005 metų vyko gana agresyvi ir nekontroliuojama komercinių bankų plėtra ir nevaldomas biudžeto išlaidų didėjimas, nekaupiant jokių atsargų.

Jei Lietuvai pritrūks politinės valios ir išminties išanalizuoti, kokios priežastys privedė šalį prie krizės, ir nebus imtasi skubių veiksmų ekonominei ir finansinei padėčiai stabilizuoti, šalis ir toliau grims į skolų liūną, taps finansiškai dar labiau priklausoma nuo Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų, prasidės negrįžtami ekonominiai, finansiniai, demografiniai, socialiniai procesai. Taip prognozuoja finansų analitikas S.Jakeliūnas.

Išvados nesudomino politikų

Seimo biudžeto ir finansų komitetas pernai atliko vienos institucijos tyrimą - Lietuvos banko vaidmenį nežaboto komercinių bankų skolinimo ir ekonomikos pakilimo metais (2005 - 2008 m.). Buvo konstatuota, kad "LB politikos ir pinigų politikos priemonių taikymas, reguliuojant kredito pasiūlą, siekiant nekilnojamojo turto perkaitimo ("burbulų" atsiradimo) prevencijos, nepasiteisino".

"Išvados buvo gana nepalankios LB, tačiau jos kažkodėl taip ir netapo išsamesnio tyrimo pradžia. Jos nebuvo patvirtintos Seime, apie jas nebuvo išsamiau diskutuojama", - pastebi S.Jakeliūnas.

"Tai, kad neturime jokios oficialios kompetentingos krizės priežasčių analizės, rodo, jog kova su jos padariniais ir priežastimis - neefektyvi. Tie patys pareigūnai vis dar prižiūri 2004-2007 metais neatsakingai skolinusius ir nekilnojamojo turto (NT) kainų burbulą pūtusius komercinius bankus. Tie patys politikai formuoja valstybės finansų ir ekonominę politiką. Tai reiškia, kad krizė viena ar kita forma gali pasikartoti", - įsitikinęs analitikas.

Kitose šalyse krizės priežastys buvo tiriamos ir išsamiai analizuojamos. Vienoje pirmųjų - nuo krizės nukentėjusioje Islandijoje, taip pat Švedijoje, kurios komercinių bankų padaliniai dominuoja Baltijos šalių rinkose. Antai Švedijos parlamente pernai buvo nagrinėjami ir šios šalies valdžios institucijų veiksmai, turėję įtakos krizei Baltijos šalyse.

Kaip pastebi pasaulio ekonomistai, nors ši didžiausia per pastaruosius 80 metų finansų ir ekonomikos krizė supurtė beveik visas šalis, tačiau labiausiai tas, kuriose finansiniai procesai buvo prastai valdomi - čia krizė buvo tarsi detonatorius, išryškinęs seniai brendusius neigiamus procesus.

Kalčiausi - neprižiūrėjusieji

"Deja, Lietuva buvo ta valstybė, kuri neprižiūrėjo savo finansų, neanalizavo ir nekontroliavo šalyje vykusių ekonominių procesų, o kartu netinkamai prižiūrėjo bankų sistemą", - sprogstamojo mišinio, privedusio prie itin gilios krizės Lietuvoje, sudedamąsias dalis įvardija S.Jakeliūnas.

Jo teigimu, krizė Lietuvoje labiausia buvo susijusi su bankų požiūrio į Baltijos valstybes pasikeitimu. "Rizika Baltijos šalyse buvo pradėta vertinti labai atsargiai, ir palyginti su neribotu skolinimu, vyravusiu iki 2008 metų pabaigos, tai buvo didžiulis kontrastas. Bankų paskolų portfelis 2007 metais išaugo apie 17 mlrd. litų, o 2009 metais jis susitraukė 5 mlrd. litų. Skirtumas sudaro daugiau kaip 20 mlrd. litų, tai milžiniška suma, prilygstanti penktadaliui bendrojo vidaus produkto (BVP)", - nurodo jis.

Nutrūkęs finansavimas smogė verslui, jis, netekęs galimybės pasiskolinti, skausmingai stokoja apyvartinių lėšų. Nuvilnijusi bankrotų banga sužlugdė ne tik "beviltiškas įmones", bet ir tas, kurias atsisakė finansuoti bankai, vadovaudamiesi itin sugriežtėjusiais, daugiausia centrinėse būtinėse Skandinavijoje nustatytais ir ne visada įmonių situaciją atitinkančiais kriterijais. Tai lydėjo didėjantis nedarbas ir darbo užmokesčio mažėjimas.

Tačiau dėl krizės pasekmių kaltinti vien komercinių bankų, kurie šiandien jau patys pripažįsta neatsakingai skolinę, S.Jakeliūnas nelinkęs. "Tikėtis, kad Lietuvoje veikiantys bankai elgsis itin atsakingai, yra nerealu - jie siekė uždirbti, užimti rinkos dalį. Todėl didžiausia atsakomybė tenka juos prižiūrinčioms institucijoms - tiek LB, tiek Seimui, kuris vykdo parlamentinę LB priežiūrą", - tvirtina jis.

Tačiau LB, prisidengdamas formaliais reikalavimais dėl bankų kapitalo pakankamumo, ekonomikos pakilimo metu pasyviai stebėjo, kaip komerciniai bankai į kairę ir dešinę dalija paskolas, niekaip neribodamas jų paskolų portfelio plėtros. Seimas taip pat nepareikalavo, kad centrinis bankas griežčiau prižiūrėtų komercinius bankus, ribotų skolinimą.

"Tai aiškiai įvardyta Švedijoje, kur vykstant parlamentiniam krizės tyrimui aukšti pareigūnai labai aiškiai pasakė, kad bankų priežiūros sistema tiek pačioje Švedijoje, tiek Baltijos valstybėse buvo nepakankama. Patys švedai dabar keičia priežiūros sistemą, tarkime, siekia apriboti išduotos paskolos ir įkeičiamo NT vertės santykį", - pasakoja apie kitų šalių krizės pamokas analitikas.

Nei LB, nei Lietuvos parlamentarai, nei tuo metu dirbusios Vyriausybės tarsi nematė kiekvienam ekonomikos studentui aiškaus pavojaus, kad jau nuo 2005 metų vidurio komercinių bankų išduotų paskolų augimas ėmė smarkiai lenkti indėlių bankuose augimo tempus. Tai, pasak S.Jakeliūno, buvo vienas rimtų požymių, kad didėja auga per sparčiai.

"Paskolų buvo išdalyta per daug ir per lengvai, jos buvo pernelyg sukoncentruotos į NT bei mažmeninės prekybos sektorių, tačiau ne į sritis, kurios augintų eksportą ar kurtų aukštesnės pridėtinės vertės produktus ar paslaugas. Rezultatai netruko pasimatyti - jau 2007 metų pabaigoje NT įperkamumo indeksas Baltijos šalyse buvo 2-3 kartus didesnės už ES vidurkį", - nurodo ekspertas. Tačiau ir šis akivaizdus simptomas LB liko nepastebėtas.

"Ši krizė parodė, kad ekonominiai ir finansiniai procesai valstybėje privalo būti profesionaliai ir atsakingai valdomi. Tačiau viena didžiausių Lietuvos problemų yra ta, kad nenorima kompetentingai diskutuoti, kad labai maža dalis atsakingų valdininkų supranta, kaip veikia finansų sistema, kad dauguma jų iki šiol nesuvokia, kas Lietuvoje įvyko ir kokios rizikos glūdi ateityje", - konstatuoja S.Jakeliūnas.

Viena kregždė - ne pavasaris

Pastaruoju metu gausėja ženklų, kad Lietuvos ūkis atsigauna. Po dvejus metus trukusio kritimo antrąjį praėjusių metų ketvirtį pagaliau užfiksuotas ūkio augimas, jis paspartėjo metų pabaigoje - paskutinį metų ketvirtį siekė 4,6 proc., o bendrasis 2010 metų BVP priaugis sudarė 1,3 procento. Šiuos metus ekonomistai piešia dar šviesesnėmis spalvomis - realusis BVP turėtų padidėti 2,5-4 proc., atsigavus užsienio rinkoms toliau augs Lietuvos eksportas, kuris šiuo metu yra vienas svarbiausių ekonomikos atsigavimo variklių, tikimasi ir palaipsnio vidaus vartojimo atsigavimo.

"Tam tikrų atsigavimo ženklų išties matyti, vienas jų - sparčiai augantis eksportas. Tačiau to tikrai nepakanka, kad galėtume sakyti, jog krizė baigėsi ir ekonomika atsigauna, kad valstybės finansai ir biudžetas vėl grįžta į normalias vėžes. Nors biudžeto deficitas šiemet bus kiek mažesnis, tačiau jis vis tiek bus didelis. Užsienio prekyba ir toliau liks deficitinė. Tai rodo, kad mes arba nesurenkame pakankamai mokesčių ir negalime užtikrinti viešojo sektoriaus finansavimo, arba gyvename per daug plačiai ir per daug išleidžiame tiek viešajame sektoriuje, tiek gyventojams remti", - pagrindines problemas nurodo S.Jakeliūnas.

Anot analitiko, tai, kad Lietuva jau daug metų gyvena biudžeto ir užsienio prekybos deficito sąlygomis, kurį kamšo skolintais ir dovanotais pinigais, o ekonominę ir finansų politiką formuojantys valdininkai ir politikai to nenori pastebėti, reiškia, jog ateityje Lietuvą vėl gali užklupti finansinės negandos.

Lietuvos ekonomiką pastaruosius metus žiauriai niokojusi krizė paliko skaudžių žaizdų - oficialus bedarbių skaičius viršija 300 tūkst., dar beveik 100 tūkst. žmonių dėl krizės emigravo ir kuria pridėtinę vertę ne tėvynėje, o svečiuose kraštuose, valstybės skola per tą laiką išaugo daugiau nei du kartus.

Problemas dar paaštrina didėjanti infliacija, kurią išprovokavo išsivysčiusių šalių centrinių bankų infekcijos finansų rinkoms, - ji šiandien ypač skaudžiai kerta silpnesnės ekonomikos šalims, tarp jų ir Lietuvai, bei skurdžiausiems šių šalių gyventojų sluoksniams.

Gyvenimas tik šia diena

Tačiau spartaus ekonomikos atsigavimo viltys gali subliūkšti. Šiuo metu, kaip pastebi S.Jakeliūnas, Lietuvos ekonomika kaip niekada stipriai priklausoma nuo išorinių finansinių injekcijų - nuolatinio valdžios sektoriaus skolinimosi (užpernai ir pernai - daugiau kaip po 9 mlrd. litų) ir ES paramos lėšų (daugiau kaip 5 mlrd. litų pernai), dar apie 2-3 mlrd. litų kasmet persiunčia ar atgabena emigrantai.

Nuo 2008-ųjų pabaigos Vyriausybė, desperatiškai stengdamasi užkaišioti žiojėjančias biudžeto skyles, pasiskolino apie 20 mlrd. litų, o viso valdžios sektoriaus skola praėjusių metų pabaigoje viršijo 36 mlrd. litų. Dėl brangaus ir gausaus skolinimosi valstybės biudžeto išlaidos palūkanos, 2008 metais siekusios apie 800 mln. litų, šiemet sudarys apie 1,9 mlrd. litų.

S.Jakeliūnas primena, kad finansinės Lietuvos priklausomybės problema išryškėjo dar 2004-2005 metais, kai į šalies ekonomiką pradėjo plūsti paskolų srautas iš Skandinavijos bankų, iš kurių į ūkį kasmet būdavo įliejama 6-10 mlrd. litų neuždirbtų pinigų.

"O prasidėjus krizei dėl radikaliai pasikeitusio Skandinavijos bankų požiūrio į Baltijos šalis tas lėšų srautas gerokai išseko. Tačiau Lietuva tebėra priklausoma nuo išorinio finansavimo - nuo labai gausaus ir brangaus valdžios skolinimosi užsienio rinkose ir nuo ES paramos. Nors ES lėšos trumpuoju laikotarpiu palaiko ekonomiką ir pildo šalies biudžetą, tačiau jos nepanaudojamos taip, kad sukurtų platformą savarankiškai ekonomikos plėtrai. Anksčiau ar vėliau šios paramos lėšos sumažės, ir kyla labai rimtas klausimas - iš ko mes gyvensime", - nurodo analitikas.

Iš viso per beveik septynerius narystės ES metus Lietuva gavo apie 70 mlrd. litų neuždirbtų pinigų. S.Jakeliūno vertinimu, didžiulis, iki 15-17 proc. šalies BVP vertės siekiantis išorinis finansavimas yra viena didžiausių rizikų, neleidžiančių prognozuoti tolesnio sėkmingo Lietuvos ūkio augimo, tačiau apie tai beveik nediskutuojama ir gyvenama šia diena.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"