TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kruvina apsivalymo kaina

2009 12 17 0:00
V.Pociūno lemtingi žodžiai: "Daugiau netylėsiu..." sukėlė dramatišką politinių įvykių grandinę.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Pagaliau prasidėjo ilgai lauktas Lietuvos apsivalymas - postų neteko du susikompromitavę generolai Povilas Malakauskas ir Mečys Laurinkus, kitą savaitę Seime skelbiamos išvados dėl CŽV kalėjimo. Kelią į tiesą pradėjo Vytauto Pociūno Golgota. Kokia pradžia, tokia ir pabaiga

Simboliška, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės pasitikėjimą praradęs ir išvytas buvęs ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus pirmiausia šią žinią pranešė "Lietuvos ryto" žurnalistei Birutei Vyšniauskaitei - tai pačiai, kuri nakvodavo Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus kabinete ir ruošdavo šmeižikišką dezinformaciją apie žuvusį Lietuvos pulkininką V.Pociūną. Herojai - tie patys, nes ir istorija, atvedusi iki CŽV kalėjimo Lietuvoje, ta pati.

Vieno žmogaus - pulkininko V.Pociūno (1957 m. rugsėjo 23 d. - 2006 m. rugpjūčio 23 d.) - tragiška žūtis, jo lemtingi žodžiai: "Daugiau netylėsiu..." sukėlė dramatiškų politinių įvykių grandinę, kurios pasekmes jaučiame ir srebiame iki šiol. Ketvirtus metus VSD ir Generalinės prokuratūros (GP) stalčiuose marinamas tyrimas, atskleidęs realias grėsmes nacionaliniam saugumui, vedė nuo grasinimų "nesikapstyti po kaulus" iki galimų nusikalstamų piniginių ir kalinių gabenimo operacijų.

"V.Pociūno žūtis buvo lyg vulkano išsiveržimas mūsų politiniame gyvenime ir kartu su politika glaudžiai suaugusiame VSD. Šios struktūros problemos glūdėjo giliai, buvo įsišaknijusios. Jų nei Seimas, nei praėjusios kadencijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), nei tuometinis prezidentas Valdas Adamkus laiku neatskleidė. Tas tragiškas nutikimas buvo postūmis, dėl kurio visos bėdos išsiveržė į paviršių. Jos išsiveržė - diagnozė daugmaž aiški, tačiau tik dabar prasideda gydymo procesas", - kalbėjo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, klausiama, kokias pamokas gavome iš šios tragiškos istorijos.

Pranašiškas "Nesikapstykite..."

Dar 2006 metų rugpjūtį neoficialiai teigta, jog V.Pociūnas buvo išsiųstas į Baltarusiją, kai pateko į VSD vadovų nemalonę. Daugybę kartų apdovanotas karininkas buvo vienas pagrindinių pareigūnų, tyrusių Rolando Pakso ir jo aplinkos sąsajas su Jurijumi Borisovu bei Rusijos tarnybomis. Baigus šį tyrimą iš tarnybos buvo atleista arba perkelta kitur nemažai kvalifikuotų VSD III skyriaus pareigūnų. Tik vėliau išsiaiškinta, kad V.Pociūnas turėjo parengęs ne vieną pažymą apie galimus Rusijos įmonių ar grupuočių bandymus įsitvirtinti Lietuvos energijos ūkyje ir kai kurioms jų sutrukdęs tai padaryti. Per 14 darbo metų VSD V.Pociūnas buvo surinkęs ir nemažai informacijos apie aukščiausių šalies pareigūnų korupciją. Gerai VSD užkulisius žinantys žmonės jo išsiuntimą į Gardiną prilygino susidorojimui.

Apie tai kalbėta su tuomečiu VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju Dariumi Jurgelevičiumi.

- Nesuprantu, kodėl šių dalykų klausiate manęs? Jūs painiojate adresatus, nes tokius klausimus sprendžia departamento vadovas, - stebėjosi D.Jurgelevičius.

- Į jus kreipiamės dėl to, jog teigiama, kad jūsų, iš URM į VSD deleguoto pareigūno, ir A.Januškos duetas...

- ... sakykite tiesiai ir nebijodami - klanas. Seniai jau tai girdžiu ir žinau, kas tas pasakas pasakoja.

- Tai kodėl tos pasakos sekamos?

- Šioje struktūroje buvo likę daug visokių skaudulių ir nereikalingų, nesveikų liekanų, kurios privertė kai kuriuos žmones apsispręsti. Ta pasakų, padavimų, legendų epopėja yra prasidėjusi seniai, dar prieš man ateinant dirbti į VSD. Ir visas sklandančias istorijas žinau daug geriau nei įsivaizduojate. Kas pasakoja, kam pasakoja...

- Taip pat paplitusios kalbos, kad vykstant vidinėms reorganizacijoms, reformoms iš tarnybos išstumiami pareigūnai, kurie į departamentą atėjo su pirmąja banga, o į jų vietą priimami žmonės, turintys darbo patirties policijos ar prokuratūros sistemoje. Tie, pirmieji, su karčia ironija vadinantys save "patriotais-idiotais", jaučiasi nepelnytai nustumiami?

- Čia jau per daug grubiai pasakėte. Jei jie patys taip save vadina, vadinasi, ir aš iš tokių. Nes 1990 metais atėjau dirbti ne į šią, o į neką mažiau pavojingą URM sistemą.

- Yra liudijimų, kad V.Pociūno paskyrimą į tarnybą užsienyje nulėmė pokalbis, kuriame dalyvavote ir jūs. Pokalbis, per kurį V.Pociūnas esą atsisakęs rašyti teigiamą analitinę pažymą apie Rusijos energetikos įtaką Lietuvai?

- (Juokiasi) Esu prisiklausęs ir tokių legendų, tačiau ilgainiui tai įgauna visai nejuokingą atspalvį. Ir jau tampa problema. Numanau, kas tuos dalykus jums pasakoja, bet tai yra visiškas blefas. Tai, apie ką šnekate, buvo departamento pozicija "Mažeikių naftos" klausimu. Negerai, kad kai kurie žmonės ima fantazuoti. Tai ir neetiška, ir tam tikrų įsipareigojimų tarnybai pažeidimas.

- Neturime nieko asmeniška nei prieš jus, nei prieš VSD, tiesiog bandome surinkti kuo įvairesnių nuomonių.

- Norėčiau tuo tikėti. Ir mes pasiruošę tomis nuomonėmis pasidalyti, kiek tai leidžia mūsų darbo specifika. Norėčiau, kad nei jūsų redaktorius, nei kas kitas nepradėtų užsiciklinti ant platinamų legendų. Turi būti ir noras išgirsti, ne tik platinti pasakėles.

Suprantu, tai lengvai parduodama ir politinį kvapą turinti istorija. Tačiau kartoju vienareikšmiškai ir labai atsakingai, kad nieko panašaus, apie ką yra šnekama ir spekuliuojama, nebuvo. V.Pociūno paskyrimas, kuris dabar interpretuojamas kaip nustūmimas, buvo jo paties pasirinkimas. Visiškai. Apie mirusiuosius - gerai arba nieko. Bet jei jis skundėsi, tą patį galėjo pasakyti ir mūsų generaliniam direktoriui, kad niekur nenori važiuoti. O kai kas sako, jog jis skundėsi. Galėjo nevažiuoti ir puikiai čia padaryti savo demaršą bei visa kita. Tačiau nenoriu šios temos plačiau liesti, nes ji nėra tokia plokščia, kaip galbūt kai kam atrodo.

- Niekam taip ir neatrodo.

- Yra daugiau visokių niuansų, detalių. Ir jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, ten išlįs tokių momentų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės. Galvoju, kad kažkas nori padaryti didžiulį šou, bet rezultatas, manau, bus nuviliantis. Deja.

- Ką jūs turite galvoje?

- Pamatysite...

("Strateginė Gardino tremtis arba Kam Lietuvoje trukdė Vytautas Pociūnas?", "Ekstra", 2006 10 02)

Jau tada teigta, jog paaiškėjus apie Arvydo Pociaus priklausymą KGB rezervui tuometinis VSD vadovas iš esmės tapo nominalia figūra departamente. Visus reikalus, susijusius ir su paskyrimais, ėmėsi tvarkyti vadinamoji Albino Januškos - D.Jurgelevičiaus - Dainiaus Dabašinsko - grupuotė, vienijanti įtakingiausius ir VSD, ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareigūnus. Būtent šie aukšti pareigūnai nulėmė ir žaibišką V.Pociūno tremtį į tarnybą Gardine. 2006 metais visagaliu jautęsis D.Jurgelevičius ne tik "nerekomendavo" kapstytis po priterštą VSD daržą (nors tada niekas net neįsivaizdavo, kad jis toks purvinas), bet netrukus pradėjo ir precedento neturinčią šmeižto kampaniją prieš žuvusį pulkininką bei visų instancijų teismuose "gynė savo garbę ir orumą" prieš "Ekstros" vyriausiąjį redaktorių Valdą Vasiliauską ir šių eilučių autorių.

"Išnykusios" 2K grėsmės?

2006 metų balandžio 11-ąją tuometis premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas Seimui pateikė Vyriausybės veiklos ataskaitą. Iš pradžių per neapsižiūrėjimą Seimo nariams pateko nekupiūruota ataskaita. Vėliau jos išvados buvo gerokai nugludintos. Yra žinoma, kad tas nekupiūruotas ataskaitos dalis rengė VSD valdyba, kuriai vadovavo V.Pociūnas. Nors tuo metu V.Pociūnas jau dirbo Gardine, tai buvo dar jo analizė.

"Tikėtina, kad ir toliau bus eskaluojamas Kaliningrado tranzito klausimas Europos Sąjungoje siekiant teisiškai apriboti Lietuvos įtaką Kaliningrado tranzitui. Politiškai nepalankaus kapitalo įmonės gali pasinaudoti Lietuvos geležinkelių rinkos liberalizavimu ir perimti tranzito per Lietuvą į Kaliningradą kontrolę." Oficialioje nekupiūruotoje ataskaitoje taip pat atvirai kalbėta, kokie yra pagrindiniai rizikos veiksniai dujų ir naftos sektoriuose, kokia išlieka priklausomybė nuo vienintelio dujų tiekėjo "Gazprom". Daug dėmesio skiriama ir krovinių tranzitui: "2005 metais krovinių srautas per Klaipėdos jūrų uostą didėjo, tačiau buvo pastebima Rusijos Federacijos krovinių srauto mažėjimo tendencija. Tokia padėtis turėtų tęstis ir šiais metais, nes Lietuva, 2005 metų gruodžio 26 dieną pasirašiusi susitarimą su Rusijos Federacija dėl bendradarbiavimo įgyvendinant projektą 2K, iš esmės įsipareigojo nesiimti jokių vienašališkų priemonių, bloginančių krovinių tranzito į Kaliningrado sritį sąlygas." Įspėjama, "kad ir toliau bus eskaluojamas Kaliningrado tranzito klausimas Europos Sąjungoje siekiant teisiškai apriboti Lietuvos įtaką Kaliningrado tranzitui".

Šį dokumentą lydėjo išsamesnės V.Pociūno vadovautos valdybos pažymos, skirtos tarnybiniam naudojimui. Ten jau nurodomas ne tik dujų monopolininkas "Gazprom", bet ir jo atstovė Lietuvoje "Dujotekana". Kaip "politiškai nepalankaus kapitalo įmonė", kuri, pasinaudodama

geležinkelių rinkos liberalizavimu, gali perimti tranzito per Lietuvą į Kaliningradą kontrolę, įvardijama "Medial Trans". Šių abiejų rusiško kapitalo įmonių savininkas - įtakingas verslininkas Rimandas Stonys, vienas V.Pociūno ilgalaikių tyrinėjimų objektų.

Niekas kitas labiau nei V.Pociūnas nebuvo įsigilinęs į liūdnai pagarsėjusį projektą 2K, kurio žalą Lietuvai puikiai matė ir Klaipėdos jūrų uosto krovos bendrovės. Projektas 2K buvo įteisintas būdas Rusijai atimti iš Klaipėdos uosto paskutinius užsienio šalių krovinius ir nukreipti juos į Kaliningradą. V.Pociūnas pirmasis suvokė, kad projektas 2K - Lietuvos savarankiškos tranzito tarifų politikos atsisakymas, nes negalima priimti sprendimų be Rusijos sutikimo.

Kilus skandalui, kad projektas 2K yra tam tikra "kagėbistų perykla", buvęs VSD vadovas M.Laurinkus paskubėjo pareikšti, jog VSD (V.Pociūno) garsioji pažyma apie 2K - tik "darbinė informacija", o pats projektas grėsmės nacionaliniam saugumui nekelia. Dėl to nereikia stebėtis, mat tikrasis šio projekto "krikštatėvis" buvo URM sekretorius A.Januška. 2K leido URM sekretoriui uzurpuoti Susisiekimo ministerijos kuruojamą sritį, disponuoti informacija ir slaptais dokumentais.

Per NSGK tyrimą vienas VSD pareigūnas liudijo: "2K, tą problemą, mes pradėjome. Prie manęs, kol aš dirbau, buvo pirmas variantas tos pažymos, paskui galutinis variantas, kur laikraščiuose pasirodė, jau be manęs buvo toliau dirbta. Matyt, toliau dirbo valdyboje ir daugiau informacijos buvo, ir atsirado tos pavardės Stonys ir visa kita. Mes tikrai neblogos informacijos turėjome, gana tiksliai apie tą 2K, tuos tikslus Rusijos ir visa kita. Gaila, kad tos mūsų prognozės pasitvirtino, krovinio neliko ir tas visas 2K subliūško. Mes tuo metu atkreipėme dėmesį, kad aplink 2K labai daug KGB rusų karininkų sukasi, praktiškai "Meždunarodnaja transportnaja kompanija" ar kaip buvo per vidurį, tarpinė grandis. Mes paskui išsiaiškinome, kad buvo vieni KGB darbuotojai. Stonys jau tuo metu šmėžavo šitame projekte, čia niekam ne paslaptis."

Buvęs NSGK pirmininkas Algimantas Matulevičius tvirtina, kad pažyma dėl 2K turėtų būti lyg V.Pociūno testamentas likusiems prisitaikėliams, vėl prabilusiems apie vežimų geležinkeliu liberalizavimą.

Užvaldymo pradžia

V.Pociūnas ne kartą skundėsi savo aplinkai, kad jo slaptas pažymas skaito tie veikėjai, apie kuriuos ten rašoma. Taip nutiko ir 2004 metų rugsėjo 23 dienos Vyriausybės potvarkiu sudarytos darbo grupės - tranzito komisijos, kuriai buvo pavesta formuoti valstybės tranzito politiką, rengti pasiūlymus dėl tranzito į Kaliningrado sritį, - atveju. Komisijoje pagrindinį vaidmenį vaidino URM atstovai, vadovaujami A.Januškos, ir D.Jurgelevičius.

Po kelių dienų V.Pociūno pavaldiniai užfiksavo, kad šios komisijos narys, "Lietuvos geležinkelių" generalinio direktoriaus pavaduotojas Juozas Senūta, neveikiančioje degalinėje Kaune slapta susitinka su Kaliningrado srities administracijos Transporto komplekso plėtros departamento direktoriumi Nikolajumi Riabička, atsakingu už Rusijos tranzito krovinius į Kaliningradą ir ne kartą priešiškai kalbėjusiu prieš Lietuvą. Susitikimas buvo filmuojamas ir fotografuojamas. Surinktą medžiagą V.Pociūnas departamento vadovybės nurodymu skubiai adresavo A.Januškai. Ši skandalinga pažyma dingo URM kabinetuose be pėdsako. Tačiau tai buvo ne pats didžiausias V.Pociūno nusivylimas.

Tokių dingusių pažymų autorius darėsi pavojingas. O čia dar artėjo "Mažeikių naftos" pardavimas. Ypač aktyvi buvo "Kazmunaigaz" lobistų grupė, kuriai, kaip spėjama, priklausė R.Stonys, A.Januška, D.Jurgelevičius. Tuomet VSD neturėjo didesnio "Mažeikių naftos" reikalų žinovo nei V.Pociūnas. Atrodytų, keista: strateginės šalies įmonės pardavimo išvakarėse atsikratyti žmogaus, kuris daugiausia apie ją išmanė.

Strateginis konsulatas

Paskutiniais savo tarnybos VSD mėnesiais Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybos viršininkas turėjo jaustis keistokai. Našlės Liudvikos Pociūnienės liudijimu, departamento vadovai pradėjo ieškoti įvairiausių priekabių: "Jei būtų radę už ką nubausti, tikrai būtų jį išmetę." Preteksto, už ką nubausti, nerado, tačiau tuo metu neseniai VSD direktoriaus pavaduotoju paskirtas D.Jurgelevičius, turėjęs kuruoti tarptautinius ryšius, bet ėmęsis globoti ir vadinamuosius VSD ekonomistus, paprasčiausiai nutarė nekreipti dėmesio į V.Pociūną, kuris ne kartą buvo atsisakęs pasirašyti neargumentuotas ar Rytų energetikams palankias pažymas. Jas pradėjo pasirašinėti pats D.Jurgelevičius. Dar keisčiau V.Pociūnas turėjo jaustis, kai jo pavaldiniai ėmė gauti nurodymus ne iš tiesioginio savo viršininko, o iš reikalus kuruojančio D.Jurgelevičiaus.

Tuo metu V.Pociūnas artimiems žmonėms yra prasitaręs: "Mane pakasinėja ("Su manimi nori susidoroti", - red.) du žmonės." Nedviprasmiškai kalbėta apie D.Jurgelevičių ir URM sekretorių A.Janušką.

Po kelių mėnesių darbo konsulate Gardine V.Pociūnas ne kartą sakė artimiesiems: "Čia malu didelį š... Nieko neveikti irgi yra savotiškas malonumas..." Tačiau, kaip paaiškės vėliau, tai buvo tik artimųjų raminimas. V.Pociūnas nemalė "š...", jis, atrodo, ir toliau kasėsi po nebaudžiamais pasijutusių veikėjų, vėliau pramintų "valstybininkais", nešvariais darbais.

"Kai V.Pociūnas buvo išsiųstas į Baltarusiją, pastebėjau, kad mūsų valdybos atliekami tyrimai ekonominio saugumo srityje stringa, susiduriama su įvairiomis, net gana formaliomis kliūtimis norint tęsti veiksmus. Pavyzdžiui, turėdamas informacijos, kad pagrindiniai "Dujotekanos" akcininkai gali vykdyti galbūt neteisėtas ir valstybės ekonominiam saugumui pavojų keliančias veikas, gavau aiškų nurodymą nesikišti, nes tai esą ne mūsų valdybos darbas", - vėliau pasakojo V.Pociūno kolega Raimondas Burkovskis.

"V.Pociūnas buvo išsiųstas į Gardiną prieš savo valią. Susidaro įspūdis, jog išsiuntimo priežastis - siekis nušalinti jį nuo tyrimų, vykdytų Lietuvoje, kad jis nebebūtų svarbiose tos valdybos, kuri tiria įvairius ekonominius interesus ir žiūri, kas vyksta energetikoje, viršininko pareigose", - tik prasidėjus VSD veiklos tyrimui aiškino parlamentarai.

Tęsinys rytdienos numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"