TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kryptis – pilietinis šventumas

2016 03 10 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Prieš 26 metus buvo atkurta suvereni Lietuvos valstybė. Mes – nepriklausomi, savo valstybę valdantys ir galintys permąstyti okupacijos laikotarpio paveldą bei kurti norimą ateitį piliečiai. Tačiau koks mūsų santykis su valstybe – ar nestinga įsipareigojimo bendrajam gėriui? Kokią įtaką mums turi sovietmečio likučiai?

Einant desovietizacijos keliu svarbiausia stengtis būti politiniu ar pilietiniu šventuoju – tuo įsitikinęs politologas, politinių idėjų istorikas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Justinas Dementavičius. Kovo 11-osios proga – „Lietuvos žinių“ pokalbis apie mūsų valstybę ir mus su neseniai pirmąją monografiją „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“ išleidusiu jaunu akademiku dr. Justinu Dementavičiumi.

Tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios

– Istorikai pažymi, kad be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios. Kaip idėjų istorikas paaiškintų, be kokių politinės tikrovės idėjų nebūtų Kovo 11-osios?

– Tai pabrėždamas turėčiau omenyje, kad dabartis visada remiasi iš praeities paveldimomis idėjomis. Ir pati Vasario 16-oji yra svarbi ne tik kaip buvęs įvykis ar data, bet ir kaip idėja, kuri pirmiausia parodo tokius dalykus kaip Nepriklausomybė, Tauta, Valstybė. Jei paimtume Vasario 16-osios Aktą, ten rastume nuorodų į Konstituciją, pažadą kurti demokratinę sistemą, teisinės savivokos akcentus. Tiesa, žodžiams tampant kūnu be idėjų neapsieisi. Tačiau ne mažiau svarbu, kad yra galimybė juos ištarti, taip pat, jog yra tų, kurie juos ištaria. Šiuo požiūriu idėjų istorija parodo tik vieną iš Kovo 11-osios pasakojimo aspektų. XXI amžiuje valstybę galėjome turėti ir be Vasario 16-osios. Tikėtina, iš esmės kitokią nei dabar.

– Klausimą galima ir apversti: nepaisant kokio mąstymo išaušo Kovo 11-oji?

– Iš tiesų paminėjau sąvokas, bet nutylėjau, kad jos gali būti ir buvo interpretuojamos skirtingai. Net būdami kokia nors autonominė „Didžiosios tėvynės“ sritelė galėtume vadintis tauta, turėti savo Konstituciją, tikėti, kad gyvename demokratinėje ir teisinėje šalyje, bei išdidžiai vadinti ją valstybe ar bent jau respublika. Toks mąstymas buvo realus. Lietuvos komunistų partijos lyderiai ne kartą atvirai teigė, jog kursime suverenią respubliką lenininio federalizmo pagrindais. Be abejo, tokio „valstybingumo“ įgyvendinimas neigtų daug ką iš to, kas yra dabar.

Kita vertus, reikia atsižvelgti, kad Kovo 11-oji nėra Vasario 16-oji. Laikotarpiu tarp 1918-ųjų ir 1990-ųjų gyveno, jei taip galima pasakyti, dvi skirtingos visuomenės. Vasario 16-osios visuomenė tik pradėjo suvokti, kas yra politika, nebijojo rūpintis išimtinai savo tauta ar tėvyne, žemė jai buvo svarbesnė nei dar neegzistuojančios asmeninės socialinės garantijos.

Kovo 11-osios visuomenė kur kas jautriau, ir ne vien dėl okupacinės patirties, reagavo į kaltinimus nacionalizmu, lengviau suprato pilietinės tautos prasmę. Joje kalbėjimą apie kolektyvines tautos teises nustelbė asmeninių teisių ir laisvių aukštinimas, demokratijos sąvoka neapėmė tik balsavimo tiesioginiuose rinkimuose ar rūpinimosi labiausiai nuskriaustaisiais ir t. t.

Ydų šaltinis esame patys

– Korupcija, pilietinis pasyvumas ir kitos visuomenės ydos neretai įvardijamos kaip sovietmečio reliktai. Ar sutiktum, kad valstybės, kaip elito valdymo įrankio ar primestos struktūros, supratimas šiandien yra geriausiai matomas mūsų sovietinis paveldas?

– Sutikčiau tik iš dalies, pripažindamas, jog nieko iš niekur neatsiranda. Sovietmetis, kaip mūsų praeities dalis, yra svarbus faktorius aiškinant dabartį. Neabejoju, kad dabartinį bodėjimąsi valstybe didžioji dalis visuomenės perėmė iš sąmoningai nesuvoktų marksistinių ideologemų, o ne iš Vakarų intelektualų. Tačiau absurdas tapatinti sovietinį valdymą su visomis dabartinės visuomenės ydomis.

Net ir be sovietmečio negyventume utopija – būtų korupcijos, materializmo, pasyvumo, priešiškumo religijai ir kitų dabar su sovietmečiu siejamų tendencijų. Žinoma, galima kelti klausimą dėl masto, bet nėra patikimo atsakymo, „kas būtų, jei būtų nebūtų dalykų“. Suomijos pavyzdys irgi pritemptas – tarpukariu ir dar anksčiau ji vystėsi kiek kita trajektorija nei Lietuva. Kita vertus, Estiją dažnai matome kaip daugmaž sektiną pavyzdį, nors ji taip pat posovietinė. Manau, tiesiog laikas pripažinti, kad pagrindinis politinių ydų šaltinis esame patys.

– Ne vienas apžvalgininkas šiandien skundžiasi „valstybinio mąstymo stoka“. Tačiau kas tai yra, jei vienam atrodo, kad jo stinga asmenims, prieštaraujantiems dvigubai pilietybei, kitam – pasisakantiems už nelietuviškų asmenvardžių rašymą asmens dokumentuose?

– Šiame pavyzdyje iš tiesų susiduria dvi vargiai sutaikomos vizijos, kas yra ir kaip gali būti plėtojama valstybė. Vulgariai sakant, tikintieji tuo, kad valstybės esmė – tai tauta, niekada nepritars kitatikiams, teigiantiems, jog valstybės esmė yra asmuo. Tokie ideologiniai nesutarimai politinėje bendruomenėje visiškai normalus dalykas.

Kaip tikrąją „valstybinio mąstymo stokos“ problemą matyčiau kitą dalyką. Tai – nemąstymas apie savo politinę bendruomenę apskritai arba tik asmeninių ar grupinių – partinių, verslo, lokalinių, atskirų judėjimų – interesų tenkinimas. Norint tai galima sieti ir su neįsisąmoninta sovietine ideologema, kad valstybė yra ją valdančios klasės įrankis. Klasę pakeitė kitos partikuliarios grupės, bet esmė liko ta pati – bendrojo gėrio ar viešojo intereso idėja nesuprasta.

Mąstoma maždaug taip: jei tai neturi realių teisinių pasekmių, galiu daryti. Puikus pastarųjų savaičių pavyzdys – Ričardo Malinausko ir Kęstučio Trečioko vaidmuo Vijūnėlės dvaro istorijoje. Teisiškai jie greičiausiai nepadarė nieko bloga. Bet savo pažinčių ir įtakos naudojimas apeinant formalias procedūras, rūpinantis kai kam naudinga teisminio proceso baigtimi, yra paprasčiausia nepagarba konstitucinei sistemai, kuriai buvo prisiekta tarnauti. Siunčiama aiški žinutė: „Brangus pilieti, jei tau ko nors reikia ir sugebi apeiti sistemą, – apeik.“ Taip ir apeidinėjame per šešėlius bei protekcijas. Gal ir teisėta, bet neteisinga. Juokais sakyčiau, kad šiuo atveju didesnė problema yra ne valstybinio mąstymo, bet apskritai mąstymo stoka.

Pirmiausia tapkime sąžiningi

– Viename interviu esi sakęs, kad Sąjūdis nepasiekė visko, ko norėjo. Tapome nepriklausomi, integruoti ir orientuoti į Vakarus, tačiau... Ko pritrūko, kad įvyktų desovietizacija?

– Galima atsakyti labai formaliai – žvilgtelėkime į Sąjūdžio rinkimų programą ir pamatysime, kiek daug dar neįgyvendinta. Nors žinant jos pasirodymo laiką ir aplinkybes galima klausti, ar bent dalį to, ką norėta pasiekti, šiuo metu reikėtų įgyvendinti. Beje, geriausiai atsimenamas Sąjūdžio pažadas yra laisvė ir gerovė. Tai tokios abstrakčios idėjos, kurių įgyvendinimas šiame pasaulyje vargiai įmanomas. Visada atsiras „nelaisvų“ ir „negerovėje gyvenančių“ piliečių.

Tąkart netiesiogiai referavau vieną Vytauto Landsbergio mintį, kad stalinizmo liekanų esama visur. Mumyse – taip pat. Ir šio principo atsisakymas yra ilgalaikis, sudėtingas procesas. Labiausiai jį gali paskatinti ne „balvonų“ šalinimas, o blaivus suvokimas, kas ir kodėl buvo daroma Lietuvos visuomenėje, kodėl esu toks, koks esu. Nesakyčiau, kad tai yra „desovietizavimasis“. Veikiau – sovietinės modernybės savyje atpažinimas. Tik tapus sąžiningu žmogumi galima tikėtis keisti tai, kas ydinga.

– Kas mums gali padėti eiti tuo „desovietizavimosi“ keliu? Ar pakanka vien asmeninių pastangų, o gal reikalingų veiksmų matytum švietimo ar kitose srityse?

– Pirmiausia matyčiau asmeninį apsisprendimą gyventi (pavartosiu politikoje dabar nepopuliarų žodį) dorai. Stengtis būti savotišku politiniu ar pilietiniu šventuoju. Būtent šios pastangos ir yra tikroji laisvė. Ir tai kur kas daugiau nei „desovietizacija“, nes blogis neturėtų būti tapatinamas su sovietiškumu. Jis gali glaudžiai suaugti su bet kuria ideologija. Bet, žinoma, asmeninės ar visuomeninės kultūros formavimasis neatsiejamas nuo to, kas viešumoje suprantama kaip kultūringa ir siektina.

Čia išryškėja dar vienas aiškus skirtumas tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios visuomenių. Pirmojoje tuos siektinus idealus formulavo siaura intelektualų grupė, kuri gana nesunkiai galėjo savo mintyse susidarytą vaizdą paversti valstybine politika. Tuo metu šiuolaikinėje visuomenėje šiuos idealus formuoja bet kas, bet kaip, ir nereikia valstybės institucijų, kad jie taptų veiksmingi. Štai populiariausiuose interneto portaluose pateikiama mokslinė pasaulėžiūra, o greta aukštinama ezoterika.

Intelektualai sovietmečiu

– Jau kurį laiką viešojoje erdvėje laužomos ietys dėl poeto Justino Marcinkevičiaus. Per debatus iškilo tautiškumo sovietmečiu klausimas. Viena vertus, teigiama, jog sovietai skatino nuo bet kokio politiškumo atskirtą tautiškumą. Kita vertus, negalima nematyti, kad tautiniai sentimentai buvo ryškūs Sąjūdžio laikotarpiu, padėjo mobilizuoti žmones. Kaip aiškintum tautiškumo vaidmenį tuo metu?

– Tiesą sakant, man sovietmečiu „nupolitinto“ tautiškumo tezė sunkiai suvokiama. Sakyčiau, priešingai, totalitarinėje visuomenėje kiekvienas jos gyvenimo aspektas radikaliai politizuojamas. Taip atsitiko ir tautiškumui. Vadinamasis buržuazinis nacionalizmas buvo vertinamas kritiškai ir naudojamas kaip propagandinė priemonė Sovietų Sąjungos priešams demaskuoti. Puoselėjamas liaudiškumas taip pat atliko sistemai naudingas funkcijas. Iš šios perspektyvos vertinčiau ir Just. Marcinkevičių – jis buvo tautiškas, bet tas tautiškumas naudotas kai kurioms sovietinėms dogmoms įtvirtinti. Tai kritiškas religijos vertinimas, žmogaus iškėlimas, ką jau kalbėti apie įvairias „leniniadas“.

Be šio sovietinės valstybės noro paversti kultūrininkus sau palankiais sraigteliais, yra du kiti svarbūs aspektai. Pirma, paties Just. Marcinkevičiaus savivoka, kas ir kodėl su juo daroma, bei motyvai dalyvauti šiuose procesuose. Manau, vos universitetą baigęs Just. Marcinkevičius, „Prašau žodžio“ ar „Pušies, kuri juokėsi“ autorius, buvo kitoks nei Sąjūdžio Just. Marcinkevičius. Antra, svarbu, kaip žmonės jį skaitė. O tai akivaizdu – didžioji dalis, nepaisydama visų tarnysčių, vadino Just. Marcinkevičių „tautos dainiumi“, kurio poetiškas ir jausmingas tautiškumas buvo lengvai suprantamas mąstyti atpratintiems žmonėms.

– Kitas ryškus „marcinkevičiados“ aspektas – mūsų požiūris į intelektualus, kurie buvo prisitaikę prie režimo. Nors jau atsiranda kritiškų studijų, tarkime, apie rašytojus sovietmečiu, kyla klausimas, ar galime apie tai svarstyti atitrauktai?

– Nesuteikčiau tam daug reikšmės. Akademinės intelektualų interpretacijos visada bus skirtingos, nes tyrėjai – pasaulį norinti nustebinti padermė. Manau, Nerijos Putinaitės tezė, kad „intelektualai buvo išnaudojami valstybės vykdant ateizacijos politiką“, ar rašytojų būrelių veiklos aprašymai savaime yra įdomūs. Daugeliu atvejų dabartiniai darbai gana gerai rekonstruoja, kas ir kaip buvo sovietmečiu, o su kai kuriomis išvadomis galima ir reikia nesutikti. Tarkime, manęs niekaip neįtikina pasažai, skirti „ateizatorių“ motyvų aiškinimams. Pagaliau žodžio pasaulis kitoks nei vaizdo. Pastarajame veikia principas „nepatinka – nusisuk“, o pirmajame – „nepatinka – pasakyk savo“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"