TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kultūra ir antikultūra Lietuvos politikoje

2010 04 30 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Prezidentės Dalios Grybauskaitės atsisakymas skirti kultūros ministru Arūną Valinską pakėlė reikalavimų kartelę ir kitiems pretendentams į šį postą. Kokių reikalavimų galėjo neatitikti A.Valinskas? Kaip lyginant su savo pirmtakais, kultūros ministro kėdėje atrodė Remigijus Vilkaitis? Kokia turėtų būti ateityje Lietuvos kultūros politika ir kokį indėlį į jos įgyvendinimą bei kontrolę galėtų įnešti visuomenė?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje kalbėjo Kultūros kongreso pirmininkas filosofas prof. Krescencijus STOŠKUS, profesorius dirigentas Saulius SONDECKIS, Neformalaus meno kūrėjų judėjimo atstovė, kino režisierė Agnė MARCINKEVIČIŪTĖ, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai dailininkas Bronius LEONAVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kodėl A.Valinskas negalėjo tapti kultūros ministru?

A.Medalinskas. Kodėl, jūsų nuomone, kilo toks nepasitenkinimas, kai vieną iš valdančiosios koalicijos partijų vadovų A.Valinską jo partija pasiūlė į kultūros ministrus? Lietuvos kultūra matė įvairių ministrų: kultūrologą, rašytoją, muzikantą, keletą muzikos verslininkų, operos solistą, aktorių, profsąjungos teisininkę. Kodėl ministru negalėjo būti žmogus, taip pat baigęs teisę, tik iš šou pasaulio?

S.Sondeckis. Tokie žmonės iš principo negali būti prileisti vadovauti kultūrai, ir vėlesni įvykiai tai tik patvirtino. Žmogus pats save iškėlė į ministrus, prezidentė jo nepalaikė, o šis ją kaip vežikas išplūdo, atėjo, pasiėmė paties sukurtą svogūną, patį didžiausią, ir išėjo. Gražus humoristinis vaizdelis "Dviračio žinioms". O kas, jeigu prezidentė būtų ne tokia tvirta? Kaip toks paskirtas ministru elgtųsi su savo pavaldiniais? Kaip kalbėtų su menininkais, kurie ateina pas ministrą paramos, nes visiems lėšų trūksta, kai iškyla problemų ir jas sprendžiant reikia parodyti supratimą. Su kokiu cinizmu bei arogancija jis kalbėtų?

B.Leonavičius. Ne vienam atrodo, kad tie menininkai ištiesę ranką stovi ir ko nors laukia. Bet jie juk dirba. Niekas nesuskaičiavo, kiek Lietuvoje kultūros žmonės įneša į bendrą valstybės biudžetą. Tai nemaži pinigai. Vien per metus LATGA surinkdavo muzikinių kūrinių autoriams iki 12 mln. litų. Bet ar dailininkų nemokamos parodos nieko nekainuoja? Kas apskaičiavo šį indėlį? Turi būti viso to supratimas.

K.Stoškus. A.Valinskas, kaip žmogus, supratingas, protingas. Jis buvo mano studentas. Gabus teisininkas, gerai mokėsi, su apdovanojimu baigė vidurinę mokyklą. Buvo, matyt, dar viena priežastis, kodėl visuomenė sukilo ir įžvelgė grėsmę, jeigu jis taptų kultūros ministru. Tai patirtis, kurią turėdamas jis atėjo į politiką iš "žvaigždžių" pasaulio. Ten jis įgijo pasisekimą, pripažinimą ir daug kas įžvelgė grėsmę, kad tokia "žvaigždė" rūpinsis tik "žvaigždžių pasaulio" reikalais.

A.Medalinskas. Šou pasaulio žvaigždėmis?

K.Stoškus. Skiriu meistrus nuo "žvaigždžių". Labai juokinga, kai dabar Lietuvoje mūsų žinoma operos solistė Violeta Urmanavičiūtė vadinama "žvaigžde". Ji ne "žvaigždė", o virtuozė, menininkė, aukšto kalibro profesionalė.

S.Sondeckis. V.Urmanavičiūtė tikrai yra žvaigždė, tik pas mus šitą vardą lipdo visokiems. Dabar jau gėda ir V.Urmanavičiūtę žvaigžde vadinti.

B.Leonavičius. Tos dabartinio žvaigždžių pasaulio žvaigždės net ne žvaigždės, o tik meteoritai, kurie žybteli ir užgęsta.

K.Stoškus. Svarstau, kodėl A.Valinskas įgijo tiek drąsos? Prisiminkime "Auksinių svogūnų" puotas. Kas pirmose eilėse sėdėjo? Aukščiausi valstybės vyrai ir moterys. Vadinasi, tam buvo pritariama. Iš baimės? Nežinojimo? Ir jų kultūroje pagrindiniu dalyku tapo ne veržlumas, atkaklumas, profesionalumas, o įžūlumas.

Kultūros ministrai ir ministrai vertelgos

A.Medalinskas. Per 20 metų kurį kultūros ministrą išskirtumėte kaip gerą ministrą? O kurie galbūt vykdė ir nešvarius projektus ar kitaip netinkamai dirbo?

K.Stoškus. Gal muzikas Dainius Trinkūnas, dirbęs sunkiausiu laikotarpiu, nepriklausomybės pradžioje, buvo labiausiai tinkamas šiam darbui.

S.Sondeckis. Ir net kai jį išvarė iš pareigų, matydamas, jog pirmajai po nepriklausomybės atstatymo Dainų šventei nepasiruošta, atėjo pagelbėti ministerijai ir jos jaunajam vadovui Dariui Kuoliui, nepaisydamas visų nuoskaudų.

K.Stoškus. Idealus buvo bendravimas su D.Trinkūnu po pirmojo Kultūros kongreso, bet sunku įsivaizduoti, kaip būtų buvę ateityje.

B.Leonavičius. Kadangi aš su knygomis daugiau reikalų turiu, galbūt toks ministras buvo Nekrošius Juozas. Tais senais, sovietiniais laikais mes neblogai sutarėme. Neidealizuoju tų laikų, bet daug buvo padaryta mūsų, knygos meno, srityje: bienalės, trienalės, važiavimas į užsienį. Juk su ministerijos pagalba buvo daroma.

A.Medalinskas. Yra sakančiųjų, kad ministras privalo turėti suvokimą ir apie verslo procesus kultūroje. Ką apie tuos ministrus galite pasakyti?

K.Stoškus. Pavojingas buvo ministro Jono Jučo vadovavimas, kuris tapo garsus įvairiais renginiais. Iš jų paminėtinas Bjork koncertas. Jam skirta 800 tūkst. litų iš biudžeto, o dar kiek jie susirinko iš bilietų, nes tai buvo komercinis renginys.

S.Sondeckis. Nesuprantama ir kam į Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukciją reikia dėti tiek pinigų? Gal verčiau pastatyti modernų teatrą, kur būtų galima dainuoti be mikrofono trims tūkstančiams žiūrovų.

K.Stoškus. Iš kur Lietuvoje tas dosnumas? Iš įsitikinimo, kad reikia remti to paties mąstymo žmones ir šiaip bičiulius, kurių pažiūros ir įsitikinimai sutampa. Yra lotyniškas posakis: similis simili gaudet (panašus panašiu džiaugiasi).

S.Sondeckis. Ministrė Roma Žakaitienė likvidavo Lietuvos kino studiją, Holivudas ir Lietuvos valstybė, turėdama ją savo nuosavybėje, galėjo uždirbti. Po privatizavimo valstybė gavo grašius, o kino menas buvo sužlugdytas.

A.Marcinkevičiūtė. Sako, kad ministerijos neturi pinigų, bet pažiūrėkime, kaip jie buvo skirstomi. Didžiausia dalis skirta administravimui, paskui abejotinam pirkimui, remontams, kai realiai viskas kainuoja daug kartų pigiau, bet gautas grobis pasidalijamas. Kultūros ministerijoje pristeigta daug įvairių vienas kitą dubliuojančių institucijų, pinigai neina tiesiogiai menininkui, o prisiveisė daug kultūros operatorių: VEKS'as, Vilniaus festivaliai ir t. t.

S.Sondeckis. Lietuvos įvaizdžio koncepcijai skirta 63 mln. litų, bet, kai atėjo laikas parodyti rezultatus, paaiškėjo, kad ir koncepcijos nėra, ir kaltųjų.

A.Medalinskas. Galbūt į šią pinigų plovyklą, matyt, dengtą kai kurių ministrų vertelgų, o kitiems pristigus ryžto ar jėgų su visu tuo kovoti, reikėtų įsisukti jau ne kokiam ministrui, o prokuratūrai? Ne tik į VEKS'o darbelius.

A.Marcinkevičiūtė. Nėra lėšų panaudojimo viešumo ir atskaitomybės, kad iššvaistytas lėšas kaltininkas grąžintų į biudžetą. Žmonės mulkinami.

B.Leonavičius. Yra jau ir tradicijos. Įstatymas kaip stulpas - jį galima apeiti.

A.Medalinskas. Ir patys įstatymai Lietuvoje suktiems valdžioje palankūs.

K.Stoškus. Kultūroje, matyt, lengviausia mulkinti. Dar vienas pavyzdys - tas vamzdis iš VEKS'o programos, kuris visiems akyse stovi. Viskam juk vadovavo Kultūros ministerija kartu su savivaldybe. Priežiūros komisijoje buvo ir premjeras, ministras, savivaldybės vadovas. Visa valdžia atsakinga už šito projekto profanaciją.

B.Leonavičius. Ir nėra vieno atsakingo žmogaus. Tik kolektyviniai sprendimai.

K.Stoškus. Kaip nėra atsakingo? Premjeras užrašytas pirmojoje vietoje.

A.Marcinkevičiūtė. Skulptorius Vladas Urbonavičius, kuris tą vamzdį sukūrė, padarė ir nuostabų darbą - atminimo kryžių partizano Kraujelio atminimui įamžinti. Va ten, sakyčiau, menas. O čia jis paprasčiausiai "suchaltūrino". Tikrąja ta žodžio prasme.

K.Stoškus. Jie juk rimtai nežiūri į tai, ką padarė. Sako, kad provokuoja.

A.Marcinkevičiūtė. Ir VEKS'as, užuot pateikęs nuoširdų meną, paėmė ir dūrė į akį visiems pirštu. Šiandien ir taip esame pavargę, nes duria kasdien po penkiolika kartų.

S.Sondeckis. Kalbame apie įvairius ministrus, bet svarbiausia, ar žmogus suvokia kultūrą. Net jeigu prisiminsime tuos nelemtus tarybinius laikus, Juknaičių tarybinį ūkį, jo vadovą Zigmą Dokšą - kokių jis stebuklų ten padarė. O buvo tarybinio ūkio vadovas, ne kultūros ministras. Jis pasikvietė ten gyventi Stanislovą Kuzmą, kuris tuo metu dar nebuvo žinomas Lietuvoje dailininkas, o tik pradedantysis. Vadinasi, įžvelgė talentą, jis vėliau tapo garsus. Z.Dokšas turėjo širdyje išnešiotą kultūrą, kurią reikia jausti ir mylėti, o A.Valinskas to neturi.

A.Medalinskas. Ką galite pasakyti apie ministrą R.Vilkaitį? Jis turi menininko, aktoriaus profesiją ir pašaukimą. Kodėl jį reikėjo nuimti?

S.Sondeckis. Avarinės padėties nebuvo, kad skubiai reikėtų pakeisti. R.Vilkaitis tikrai nebuvo blogiausias variantas. Bet A.Valinskui labai jau norėjosi tapti ministru.

A.Marcinkevičiūtė. Argumentas buvo, kad R.Vilkaitis nebendrauja su savo partija. Su kuo ten bendrauti kultūros klausimais?

A.Medalinskas. O su kultūros visuomene R.Vilkaitis bendravo?

S.Sondeckis. Buvau keletą kartų susitikęs R.Vilkaitį, jis man paliko gerą įspūdį. Gilinosi, suprato keliamas problemas, protingai kalbėjo. Tačiau kokios jo galimybės dirbti darbą, jeigu nebuvo partinio palaikymo? Jis, nors ir norėjo bendrauti su kultūros visuomene, turėjo žvalgytis, kad jo neprispaustų. Nieko blogo jis nepadarė, o svarbiausia, kultūros bendruomenė jo nesąžiningumu apkaltinti negali.

K.Stoškus: Mes su R.Vilkaičiu jau buvome pradėję gražiai dirbti. Pirmi susitikimai su Kultūros kongresu vyko labai produktyviai, jis mus vis skatino eiti į priekį. Net nustebau, iš kur tas žmogus. Sakė: "Reikia išvystytos kultūros sampratos, ne vien surištos su ministerija." Klausiau ir savo ausimis netikėjau. Bet paskui viskas atvėso. Dabar pradedu suprasti, kodėl. Jis, matyt, kontaktus su frakcija nutraukė supratęs, kad nėra ko jiems tarnauti. O premjerui Andriui Kubiliui tokie dalykai nerūpėjo. Kai vėl susitikome su R.Vilkaičiu, jis atėjo nusiminęs, nuleidęs galvą ir sako: "Nieko nėra, pinigų neturime ir negalime nieko padaryti." Bet reikia pasakyti, kad jis jau pradėjo judinti užsisenėjusias problemas: Nepriklausomos tarybos klausimą, pradėjo spręsti Šiuolaikinio meno centro reikalus.

A.Medalinskas. Tikrai? Įdomu. Dėl to galima ir ministrą nuimti. Ten sako, irgi dideli pinigai sukasi. Ne tik menui. Vynų degustacijoms, šou, konferencijoms.

K.Stoškus. Taip, o jis tuo užsiėmė. Net kreipėsi į mus prašydamas paramos. Ten pagal susitarimą pusė erdvės turėjo būti skirta Dailininkų sąjungai. Bet įsileido gegužiuką, kuris tik tuo vadinamuoju moderniu menu užsiima, ir padarė privatų verslą, iš užsienio pritraukę lėšų. Dabar užėmė visas patalpas, nors jos pavaldžios Kultūros ministerijai. Jis norėjo tai pakeisti, bet dabar viskas vėl, matyt, sustos.

Kaip visuomenė gali paveikti kultūros politiką?

A.Medalinskas. Visuomenė pradeda daug labiau organizuotis, kai perlenkiama lazda. Ar neatrodo, kad dabar lazda buvo perlenkta, kai viena valdančiosios koalicijos partijų pateikė A.Valinsko kandidatūrą į kultūros ministrus ir kol prezidentė bei kultūros visuomenė nepasakė "ne", politikai neišdrįso pasakyti "ne", nors visi, matyt, suprato, kad A.Valinskas netinka būti kultūros ministru?

A.Marcinkevičiūtė. Tikrai buvo perlenkta. Dabar svarbu, kad visuomenė toliau būtų girdima. Sako, kad pilietinės visuomenės Lietuvoje nėra. Ji yra, tik mažai girdima. Ir kai atsiranda viltis, kad Lietuvoje gali kažkas pasikeisti, tai perbraukiama vienu brūkšniu. Svarbu, kad Vyriausybė įsiklausytų į visuomenės nuomonę ir siūlytų ministerijai vadovauti specialistui nebūtinai iš partijos, nes A.Valinsko partijoje, kuriai atiduota Kultūros ministerija, nematau geresnio kandidato už R.Vilkaitį, kuris, tiesa, irgi trypčiojo nežinia kieno prispaustas ir nieko gero nenuveikė.

A.Medalinskas: Gal ministrui, šiam ar kitam, trūksta kultūros visuomenės paramos jo santykiuose su politikais? Deja, ši visuomenės dalis dar nėra tokia aktyvi valstybės gyvenime, kokia galėtų būti. Gal dabar, kai ši visuomenė suvaidino nemažą vaidmenį nepaskiriant netinkamo ministro, reikėtų pagalvoti apie tam tikrą visuomenės kontrolės ir pagalbos instituciją kultūros klausimais? Nes jeigu ateina į šitas pareigas geras ir kultūringas žmogus, bet neturintis politinio užnugario partijoje, kuri jį deleguos į Vyriausybę, tai ir naujo žmogaus gali laukti R.Vilkaičio likimas.

K.Stoškus. Daug padėtų nepriklausomos Meno tarybos ir nepriklausomo Kultūros fondo įkūrimas, kaip buvo sumanyta dar prieš 80 metų. Tą idėją labai rėmė ir Vincas Mykolaitis-Putinas, aprašęs ją savo romane.

A.Medalinskas. Kultūros fondas buvo ir sovietiniais metais. Labai daug gero kultūrai padarė, kai jam vadovavo Česlovas Kudaba, ir Sąjūdžiui davė didžiulį impulsą. Bet vėliau šio fondo neliko.

K.Stoškus. Vis didesnę įtaką kultūros politikai turėtų daryti kultūrinės organizacijos, veikiančios pagal vadinamąjį rankos atstumo principą, nes jos geriausiai žinotų, kaip paskirstyti lėšas. Yra ir dabar Kultūros ir meno taryba, kuri galėtų tą funkciją vykdyti, bet tai yra valdžios paskirti žmonės. Apie tai esame kalbėję ir dabartiniam kultūros ministrui, jis lyg ir suprato.

A.Medalinskas. Kai valdžia pasako, kad ji nori dirbti su visuomene, galimi du variantai. Vienas, kai sukuriama institucija kaip patariamoji prie valdžios organizacijos ir pati pasirenka, kad daugumą sudarytų valdžiai artimi žmonės, o kitas, kai visuomenė pati pateikia savo žmones ir gal net sukuria mechanizmą, kaip juos kontroliuoti arba atšaukti, jeigu šie įlenda į kokius nors negerus sprendimus.

K.Stoškus. Skandinavų kraštai, taip pat Nyderlandai, Anglija turi tokias nepriklausomas institucijas. Tarybas, kurios priima sprendimus. Į jas deleguojami ir keli asmenys iš valdžios, bet jos iš esmės yra nepriklausomos. Turi fondą ir sukurtą struktūrą. Kai Lietuvoje buvo kuriama kultūros politikos koncepcija, čia buvo atvažiavę anglų ekspertai ir patys nurodė skandinavų pavyzdį. Tada buvo labai karštai diskutuojama, ar apskritai tokia taryba reikalinga, bet nesiryžta tokios nepriklausomos tarybos sukurti. Vietoj to buvo įkurta kita, kuri yra ministerijos kišenėje. Susirenka tik porą kartų per metus ir svarsto ministerijos rekomendacijas. Jos vadovu, nors ir keista, buvo išrinktas visur tinkamas istorikas Alfredas Bumblauskas. Tada ši taryba buvo perkelta prie Vyriausybės, bet kadangi jie nieko nedirbo, po pusantrų metų ją permetė vėl atgal į Kultūros ministeriją, kur taryba atlieka tik patariamąją funkciją, kaip tarybiniais laikais.

A.Marcinkevičiūtė. Gera idėja išsigimė ir tada žmogus nieko nebesitiki.

A.Medalinskas. Viena nesėkmė neturi perbraukti tikslo to siekti.

K.Stoškus. Neseniai prezidentūroje įvyko susitikimas, kur diskutuota dėl nepriklausomo fondo ir nepriklausomos tarybos kultūrai įsteigimo. Prezidentės nebuvo tame sutikime, bet jos patarėjai dalyvavo. Buvo ir Seimo narių. Marija Povilionienė pasakė, kad šiai idėjai Seimas nepritars.

A.Medalinskas. Ar nemanote, kad jeigu keldami kokią nors idėją kalbėsite apie finansus, ją galite sužlugdyti. Ypač jeigu kalbame apie visuomeninę veiklą, kurią valdžia dažnai skatina tik žodžiais. Galbūt pirmiausia reikia visiems susiorganizuoti, parodyti rezultatus, o tik paskui paklausti, ar šita veikla naudinga valstybei ir jos piliečiams? Jeigu piliečiai pamato, kad tokia veikla naudinga, ji gali atsirasti ir tolesniuose prioritetuose. Gal Kultūros kongresas pats savo iniciatyva pateiktų požiūrį į Lietuvos kultūrą. Ko pasigendame per 20 nepriklausomybės metų?

K.Stoškus. Per šiuos 20 metų net nepradėta įgyvendinti Kultūros politikos nuostatų. Tegu jos buvo šiek tiek šleivos kreivos, bet tai jau buvo dokumentas, kuris galėjo veikti tik tada, jeigu bus parengta programa. O tai nepadaryta jau 10 metų.

A.Medalinskas. Gal reikia spaudimo valdžiai. Inteligentiško, bet kasdien.

K.Stoškus. Mes tą ir darome. Dabar jau pradėta šnekėti, kad reikia parengti Kultūros įstatymą, bet jis dar nuo 1995 metų guli Seimo stalčiuose.

Valdžios požiūrį į kultūrą parodo jos kandidatai

A.Medalinskas. Ar jums neatrodo, kad, kalbant apie požiūrį į kultūrą valstybėje, atėjo savotiškas lūžio taškas. Iškilus klausimui, kokio Lietuvai reikia kultūros ministro, matyt, turėtų būti keliamas klausimas: kokios valstybei reikia kultūros politikos, kuri neretai Lietuvoje yra įgyvendinama pasitelkus atskirų menininkų talentą, bet neišryškinus valstybės intereso? Galbūt po A.Valinsko nepaskyrimo visai kitaip pažiūrėsime į kultūros svarbą valstybėje. Ir valdžios suvokimą apie kultūrą.

S.Sondeckis. Valdžios požiūrį į kultūrą parodo tai, kokį ministrą jie siūlo.

B.Leonavičius. Ne tik ministras atskleidžia požiūrį į kultūrą. Yra geras posakis: "Didelėje netvarkoje mažos tvarkos nepadarysi." Kai renkame žmones į Seimą, nežinome, kas bus Seimo Kultūros komitete, o kai pamatome...

S.Sondeckis. Sakykite, ar neturėtų partijos, eidamos į rinkimus, paskelbti ir savo šešėlinės Vyriausybės? Tada matytume, už ką balsuojame. Kas šioje A.Valinsko istorijoje liūdniausia? Ministras pirmininkas A.Kubilius. Kilęs iš intelektualų šeimos, žmona - smuikininkė. Jos tėvas - profesorius, smuikininkas, senelis - rašytojas Augustinas Gricius, teta - profesorė Laima Griciūtė - garsi onkologė. Neabejoju, kad pats A.Kubilius turi suformuotą teisingą požiūrį į kultūrą, todėl A.Valinsko kandidatūrą jis turėjo atmesti jau savo kabinete ir netinkamu pasiūlymu netrukdyti prezidentės. Neliktų peno nei skandalui, nei dabar pilamai demagogijai.

A.Marcinkevičiūtė. Tai vis iš nuovargio pasiūlė.

K.Stoškus. Tai yra bandymas išsigelbėti bet kokiu būdu.

S.Sondeckis. Reikia ieškoti kitų būdų. Galų gale pakeisti koalicijos partnerį.

K.Stoškus. Dabar kultūrai dėmesio skiriama tiek, kiek lieka nuo visų kitų reikalų. Ir dėl kultūros ministro kėdės partijos tiek nesidera, kiek dėl kitų. Darbai permetami Kultūros ministerijai, bet nukarpoma kita, kas tarnauja kultūrai. Kultūros ministrui nerūpi, kas dedasi Švietimo ir mokslo ministerijoje, nors yra daugybė problemų, kurios be bendradarbiavimo neišsprendžiamos. Pavyzdžiui, muzikos ir meno mokyklos. Tai abiejų ministerijų problema, bet ji tarsi pakibo ore. Jie traktuoja muziką kaip vieną iš bendrų specialybių. Kaip matematiką. O kalbama apie kultūros sritį, kur buvo specialus institucijų tinklas jai išsaugoti. Matyt, reikėtų perorientuoti visą politiką, kad nustatytume, kurioje vietoje yra kultūros politika.

A.Marcinkevičiūtė. Naujos švietimo koncepcijos sudarytojų siekimas uždaryti muzikos mokyklas - tai paskutinių kultūrą eiliniams žmonėms pateikiančių institucijų naikinimas. Ir bus reikalaujama už viską mokėti. Bet ar žmonės galės sumokėti už privačias savo vaiko pamokas? Ne. Ir vaikai augs mažiau kultūringi. O muzika skatina abu pusrutulius dirbti kartu, lavinama matematika, jautrumas, o jeigu pridedi šokio pamokas, ir motorika vystosi. Užauga visapusiškai harmoningas žmogus, kuris neplėš, nevogs. Meno mokyklų auklėtiniai nedaro nusikaltimų. Bet ar tie, kurie priima valstybėje sprendimus, tai supranta. Kokia yra jų pačių kultūra?

A.Medalinskas. Koks turėtų būti valdžios požiūris į kultūrą?

S.Sondeckis. Pagarbus didžiajai amžių sukurtai žmonijos kultūrai, kuri turėtų būti skleidžiama visuomenei, ypač jaunimui. Didžioji, klasikinė, stiprių istorinių pagrindų besilaikanti kultūros politika. Jos reikia mokyti mokyklose, ja turi būti ugdomas jaunimas, kad inteligentiškas žmogus tai suvoktų, priimtų, suprastų. Dabar peršama tik abejotino skonio pramoga, kurios atseit visiems reikia, tačiau jaunimą būtina ugdyti taip, kad suprastų, jog apart pramogos yra kažkas aukščiau, ko reikia siekti, prie ko artėti. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje baigusieji gimnaziją net be aukštųjų mokslų įgydavo didesnę inteligenciją ir išsilavinimą. Mokykloje daug duodavo literatūros, muzikos mokytojai. Visose gimnazijose buvo chorai. Skiepyta pagarba kultūrai ir jos supratimui.

A.Medalinskas. Ką tada daryti su pramogine kultūra, kurios yra visur. Ne tik Lietuvoje. Yra nemažai žmonių, kuriems to reikia.

S.Sondeckis. Nesakau, kad reikia naikinti pramogos kultūrą. Bet negalima tik apie ją kalbėti, "žvaigždes" daryti ir nematyti tikrosios kultūros reiškinių. Kas privalo formuoti mūsų kultūrinį elitą? Mes jį traukiame žemyn, į tą balą, kurios lyderis yra A.Valinskas, panorėjęs dabar tapti kultūros ministru. Štai kodėl jo jokiu būdu nebuvo galima prileisti prie šių pareigų. Kad nesunaikintų to, kas dar liko.

A.Marcinkevičiūtė. Norėčiau, kad stebuklingu būdu dabar, jeigu būtų virsmas visuomenėje, naujas ministras atsigręžtų į žmogų. Ir kad kultūra pasiektų žmones.

A.Medalinskas. Bet A.Valinskas pasakytų, kad jis taip ir darė.

A.Marcinkevičiūtė. Reikia žmones auginti kitokiam menui. Valstybė galėtų tapti meno užsakove, paskirti nedidelį procentą nuo bendrojo vidaus produkto, visų meno rūšių proporcingai nupirkti ir nuvežti į provinciją, nes žmonės negali nueiti į Operos ir baleto teatrą. Reikia skleisti kultūrą - tai atsipirktų. Yra pasakymas: "Neduokite jauniems šuniukams karštos mėsos, nes praras uoslę." Kiekvienas žmogus, nesvarbu, iš kokio Lietuvos krašto, turi teisę išgirsti gerą, kokybiškai atliekamą muziką.

S.Sondeckis. Liūdną dalyką sakė Pedagoginio universiteto profesorė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Iš didžiulės grupės studentų tik du girdėjo dainininką, dainuojantį be mikrofono. Jie nežino, kad tikrasis dainavimas nieko bendro su mikrofonu neturi, nes šis niveliuoja balso tembrą. V.Urmanavičiūtės ar Virgilijaus Noreikos vertybė yra unikalus balso tembras. Aukštas gaidas pasiekiančių galingų balsų yra daug, dideli pinigai mokami, kad patektume į operos teatrą, nes ten dainuojama be mikrofonų, o Lietuvoje mikrofonų reikia.

B.Leonavičius. Jūs kalbėjote apie dainavimą be mikrofono, bet imitavimas ir yra dabar bendra kultūros nuostata. Vaidinti kultūrą. Ir kultūroje dabar yra tokie meno kūriniai kaip Kristus šlapime ir kažkas plaukioja taukuose. Svarbu tik šokiruoti.

Neseniai Miuncheno Modernaus meno muziejuje kinų dailininkas padarė tokią akciją - sudaužė XIV-XVI amžiaus vazą prie visų akių ir pasakė, kad tokių vazų yra daug.

K.Stoškus. Nes yra tikslas - provokuoti.

B.Leonavičius. Tai pateikiama kaip naujovė, atradimas. Jeigu ir toliau tokiu keliu eisime, jei bus vystoma šita naikinimo politika, greitai nieko neliks.

K.Stoškus. Pripažinkime, kad su kultūros ministrais Lietuvai visiškai nesisekė ir į šias labai garbingas pareigas paprastai patekdavo atsitiktiniai žmonės, kurie nesuvokė visų šių pavojų. Profesionalai jie galėjo būti neblogi, bet visada trūko valdymo patyrimo, suvokimo, kas yra krašto kultūra, istorija, kas toje istorijoje vertas ypatingos globos - apie šiuos dalykus reikėtų turėti nors kiek nuovokos. O tie žmonės dažnai būna iš tokios siauros sferos.

B.Leonavičius. Todėl yra svarbus komandos principas, pasitikėjimas vienas kitu. Viename asmenyje visas savybes, reikiamas kultūros ministrui, rasti sunku.

K.Stoškus. Viskas priklauso nuo žmogaus sugebėjimo vykdyti politiką. Gali būti ir silpnas specialistas, bet žmogus, kuris moka dirbti su visa organizacija, sugeba efektyviai pasiskirstyti funkcijas.

A.Marcinkevičiūtė. Kultūros ministras turėtų būti išsilavinęs, taktiškas, subtilus žmogus, jaučiantis menininko pulsą. Ir tikėti, kad menas išgelbės pasaulį.

S.Sondeckis. Jeigu partija neturi tokio žmogaus, kodėl jai nepaieškoti kandidato ne iš partijos narių. Galvodamas apie kultūros ministrą, turiu omenyje Didžiąją kultūrą. Michelangelo, Shakespear'ą, Bachą, amžinuosius kultūros klodus. Noriu, kad ši kultūra šviestų kaip galima didesniam būriui žmonių. Bet Lietuvoje eilinė pramoga vadinama kultūra. Kuo ji triukšmingesnė, tuo "kultūringesnė". Ir siaučia nuo ryto iki vakaro televizijose bei antikultūros renginiuose. Tik pramoga, pramoga, pramoga. Ir kai į kultūros vedlio pareigas pasisiūlė šitos destrukcijos liūtas, tam turintis daugiausia nuopelnų, pradedame suprasti, kad reikalingas kultūros ministras, kuris suvaldytų tuos procesus ir išlaikytų tikrąją kultūrą, suvoktų, kaip ją stiprinti, duoti impulsus, kad ji galutinai nesužlugtų.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"