TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kultūrinė diplomatija – prieš stereotipus

2016 08 05 6:00
Marcinas Łapczyńskis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Kai santykiai tarp valstybių atvėsta, juos sušildyti padeda bendradarbiavimas kultūros srityje – tuo įsitikinęs Lenkijos instituto Vilniuje vadovas Marcinas Łapczyńskis.

Pirmąsyk mūsų šalyje jis apsilankė 2004 metų gegužės 1-ąją, kai Lietuva ir Lenkija tapo Europos Sąjungos narėmis. Studijuodamas tarptautinius santykius Varšuvos universitete M. Łapczyńskis domėjosi Baltijos šalimis ir pagal „Erasmus“ studentų mainų programą atvyko į Vilnių. Nuo tada, anot jo, ir prasidėjo nuotykis su Lietuva. „Įdomu, kad lygiai prieš 10 metų studijų praktiką atlikau Lenkijos institute Vilniuje. Tuomet nė nemaniau, kad čia sugrįšiu kaip jo vadovas“, – „Lietuvos žinioms“ sakė Lenkijos instituto Vilniuje direktorius Marcinas Łapczyńskis.

Ambicijos – plėsti auditoriją

– Dar nėra metų, kai vadovaujate Lenkijos institutui, kuris šiemet mini veiklos Lietuvoje dvidešimtmetį. Ką paminėtumėte kaip svarbiausius pasiekimus ir kokias ambicijas toliau puoselėjate?

– 20 metų – tai ir trumpas, ir ilgas laikotarpis. Per jį įgyvendinta daugiau kaip 2 tūkst. projektų, įdomiai pasakojančių apie šiuolaikinę Lenkiją. Populiariname lenkišką teatrą, muziką, kiną, remiame knygų ir teatro veikalų vertimus, rengiame kalbos kursus, pristatome vertas aplankyti Lenkijos vietas, pasakojame apie Lenkijos istoriją ir mūsų santykius Abiejų Tautų Respublikos metu. Naują veiklos dešimtmetį norime pradėti nauju etapu ir pasiekti tuos žmones, kurie anksčiau mūsų renginiuose nedalyvaudavo.

Vienas mūsų veiklos principų – suprasti Lietuvos gyventojų poreikius, kartu nuspręsti, kas lietuviškai auditorijai įdomu. Kai ką domina istorija, tad jiems kartu su „Gatvės gyvos“ ir Jogailaičių universiteto Krokuvoje studentais įgyvendinome projektą apie daugelio kultūrų įtaką tarpukario Vilniaus architektūrai. Kitiems įdomesnė atrodo mada, tad per festivalį „Mados infekcija“ pristatėme Lenkijos šiuolaikinę madą ir jaunus dizainerius. Pasakodami apie kūrybingą Lenkiją, reklamuojame lenkų kompiuterinių žaidimų industriją, ji yra viena didžiausių bei greičiausiai besivystančių pasaulyje ir skina aukščiausio lygio laurus už tokius projektus kaip „Raganius“.

Mūsų veikla itin įvairialypė, nes norime kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kas Lenkijoje yra geriausia. Siekiame, kad Lenkija nebūtų vienadienės išvykos apsipirkti į Suvalkus vieta, bet šalis, kurioje galima įdomiai atostogauti, lankyti modernius muziejus, festivalius, tokius kaip, pavyzdžiui, prieš kelias dienas Vroclave pasibaigęs visame pasaulyje žinomas kino festivalis „Nauji horizontai“ arba prieš kelias savaites Gdynėje vykęs taip pat labai populiarus pasaulyje muzikos festivalis „Open'er“.

– Kokie žmonės yra tikslinė auditorija, kurią norite pasiekti?

– Per šiuos mėnesius, kai čia dirbu, pastebėjau, kad į mūsų instituto renginius susirenka mažai jaunimo. Tam yra įvairių priežasčių: deja, Lietuvoje vis dar egzistuoja negatyvūs stereotipai apie Lenkiją, apie ją lietuviškoje žiniasklaidoje dažniausiai kalbama vien skandalų arba negatyvių įvykių fone. Be to, visuotinai prieinamo interneto eroje kultūros srityje vyrauja didelė konkurencija.

– Tačiau daliai vyresnės kartos žmonių lenkų kalba ir kultūra yra artima dėl sovietmečiu žiūrėtos lenkiškos televizijos, lenkų kalba skaitytų knygų.

– Tiesa. Keliaudami po Lietuvą susitinkame su mūsų instituto bendradarbiais, partneriais, kurie kalba ar bent jau supranta lenkiškai. Kauno ir ne tik jo apylinkėse lenkų televizija anksčiau buvo lengvai prieinama. Tiems, kurie jau moka kalbą, taip pat turime ką pasiūlyti. Daugiau renginių norime pasiūlyti už didelių miestų ribų, pasiekti mažesniuosius, kuriems kultūra sunkiau prieinama, bet jos poreikis didelis.

Beje, vietovėse, kurios labiau nutolusios nuo Lenkijos, matyti paradoksaliai didesnis susidomėjimas ir noras bendradarbiauti. Kartais ten daug lengviau organizuoti įdomų projektą nei Vilniuje ar Kaune, kur kasdien vyksta keliasdešimt renginių. Šiemet mums jau teko pabuvoti Jonavoje, Kaišiadoryse, Nidoje, kelis kartus Klaipėdoje, Alytuje, Kėdainiuose, Panevėžyje, Šalčininkuose, Biržuose, Gelgaudiškyje, Ukmergėje.

Domina lenkiškas kinas

– Stengiatės reaguoti į Lietuvos gyventojus poreikius. Kas jiems įdomiausia – daugiausia skaitoma, žiūrima, klausomasi Lenkijos instituto mediatekoje?

– Viena įdomiausių sričių lietuviams bei Lietuvoje gyvenantiems lenkams yra kinas. Daugiausia mediatekos lankytojų simpatijų sulaukia Krzysztofas Kieślowskis. Šiemet minimos 20-osios šio lenkų režisieriaus mirties metinės. Minėdami K. Kieślowskio metus, „Kine po žvaigždėmis“ drauge su Prancūzijos institutu ir „Pasakos“ kino teatru rodome jo trilogiją „Trys spalvos“, o rudenį, per Lenkų kino festivalį, rodysime jo ciklą „Dekalogas“ ir rengsime diskusijas apie Dešimties Dievo įsakymų aktualumą šiuolaikiniame pasaulyje.

Mūsų bibliotekoje – daugiau kaip 8 tūkst. knygų, tai didžiausia lenkiškos literatūros kolekcija Lietuvoje. Populiariausios yra biografinės knygos, prisiminimai ir su filmais susijusi literatūra. Tarp skaitomiausių yra Andrzejaus Franaszeko parašyta Czesławo Miłoszo biografija. Taip pat Rimvydo Valatkos „Jogailos akmuo Lenkija“, džiaugiamės, kad tai viena perkamiausių knygų Lietuvoje. Dabar nekantraudami laukiame Magdalenos Grochowskos knygos apie Jierzy Giedroycą, ją į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila. Knygynuose leidinys pasirodys dar šią vasarą. Taip pat bibliotekoje turime nemažai vaikiškos literatūros, ji sulaukia tėvelių susidomėjimo. Be knygų lenkų kalba, turime ir nemažai lenkų autorių literatūros lietuviškai.

Turime ir didelę kolekciją garso įrašų, o populiariausias – džiazas. Festivalio „Kaunas Jazz“ metu suorganizavome visą lenkiško džiazo dieną. Taigi tai, ko skaitytojai, klausytojai, žiūrovai ieško mediatekoje, perkeliama į mūsų renginius. Mediatekos ištekliais galima naudotis nemokamai.

Lenkijos krikšto jubiliejus minėtas ir Lietuvoje

– Dukart per metus rengiate trijų mėnesių trukmės lenkų kalbos kursus. Įdomu, kokia jų lankytojų motyvacija?

– Susidomėjimas kursais, kuriuos rengiame daugelį metų, didelis. Praėjusį semestrą juose mokėsi per pusšimtį žmonių, buvo ir pradedančiųjų, ir pažengusiųjų grupės. Aplankiau jas visas ir klausinėjau studentų motyvų. Vieniems lenkų kalba reikalinga darbe, kiti nori palaikyti ryšį su pažįstamais Lenkijos gyventojais, treti dažnai ten važiuoja atostogauti. Esama ir asmenų, kurie turi lenkiškas šaknis, tačiau prarado ryšį su paveldu ir nori jį rasti.

– Lenkai mini ne tik režisieriaus K. Kieślowskio, ne tik rašytojo Henryko Sienkiewicziaus metines, bet ir 1050 metų krikšto jubiliejų.

– Lenkijos krikštas nėra vien religinės svarbos įvykis, bet ir politinės, geopolitinės, kultūrinės. Keletą projektų šia tema įgyvendinome ir Lietuvoje: parengėme laidą drauge su lietuviškuoju Marijos radiju, su Gniezno arkivyskupijos archyvu ir portalu „Bernardinai.lt“ bendradarbiavome rengdami lietuvišką straipsnių ciklą apie skirtingus krikšto aspektus. Gailestingumo kongreso, vykusio gegužę Vilniuje, metu organizavome protmūšį apie krikštą ir Pasaulio jaunimo dienas, kurios ką tik pasibaigė Krokuvoje. Kulminacija buvo iškilmingas koncertas Šv. Dvasios bažnyčioje.

Tereikia geros valios

Norėčiau užduotį tą patį klausimą kaip ir jūsų pirmtakei Małgorzatai Kasner. Kokia kultūrinės diplomatijos reikšmė, kai santykiai tarp valstybių šalti ar net įtempti?

– Viešosios ir kultūros diplomatijos srityje veikiu jau beveik dešimt metų. Dirbdamas Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijoje turėjau galimybę stebėti, kaip bendradarbiavimas su kultūros projektais padeda užmegzti ryšius ir tarp politikų, ir tarp verslininkų. Dalyvavau rengiant projektus Kinijoje ir mačiau, kaip pavyko sudominti daug kinų, kurie iki tol nežinojo, kad egzistuoja tokia šalis Lenkija. Panašiai ir santykiai su Iranu – politiniai, ekonominiai ryšiai stagnuoja, bet juos šildo bendradarbiavimas kino srityje. Šiuolaikiniame konfliktų, nesusipratimų ir karų kupiname pasaulyje kultūrinės diplomatijos reikšmė yra milžiniška. Ji padeda suartinti žmones, kurti pasitikėjimą, išpainioti politinių pasirinkimų brūzgynus, paaiškinti savo poziciją.

Manau, kad daug problemų, kylančių tarp Lenkijos ir Lietuvos, taip pat gali padėti išspręsti kultūros projektai, tereikia trupučio geros valios. Institutas savo aktyvia veikla nori parodyti, jog Lenkijos nereikia bijoti, kad tai patikima partnerė, ja galima pasitikėti tiek politikos, saugumo, ekonomikos, tiek kultūros srityse. Nėra pasaulyje kitų dviejų valstybių, susietų kelių šimtų metų bendros istorijos, kuria galima didžiuotis ir kuri įkvėpė šių dienų vertybes, tokias kaip tolerancija, atvirumas kitiems, solidarumas. Jomis remiantis kuriama ir pati Europos Sąjunga.

– Bendra istorija lemia ne tik panašumų, bet ir atminties randus, išankstinių nusistatymų. Adamas Michnikas neseniai išleistos Herko Kunčiaus ir Piotro Kępińskio knygos „Lietuvio ir lenko pokalbis“ įvade rašo, kad lietuviai lenkų atžvilgiu pasižymi įtarumu, o lenkai lietuvių – neišmanymu. Ar pritartumėte šiai minčiai?

– Taip. Viena mūsų instituto užduočių – griauti tuos netikrus stereotipus. Mus vienija bendra siena, keli šimtai metų bendros istorijos, tačiau lenkai nedaug žino apie šiuolaikinę Lietuvą, o lietuviai – apie Lenkiją. Situacija pamažu keičiasi, ypač džiugina, kad atsiranda vis daugiau bendrų lietuvių ir lenkų projektų. Tai rodo, kad stereotipus galima įveikti. Pavyzdžiui, didelės sėkmės sulaukė Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Mūsų klasė“ pagal lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesę, jį režisavo Yana Ross. Itin sėkmingas ne tik Europoje, bet ir Prancūzijoje arba Kinijoje yra ir kitas Lietuvos nacionaliniame teatre režisuotas lenko Kristiano Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“. Nedaug kas žino, kad Lietuvos operos ir baleto teatre baleto trupės meno vadovo pareigas eina lenkas Krzysztofas Pastoras. Panašių pozityvių pavyzdžių yra daugiau. Toks bendradarbiavimas padeda geriau pažinti kaimynus. Tereikia panorėti – ir, manau, vis daugiau vieni apie kitus sužinosime.

– Pabaigoje gal galėtumėte rekomenduoti skaitytojams, norintiems iš arčiau susipažinti su šiuolaikine Lenkija, vieną filmą, vieną knygą ir vieną kelionę?

– Sunkiausias klausimas. Rekomenduoju aplankyti dvi vietas, jos yra pakeliui. Lodzė – miestas, kuriame vyksta daugybė permainų. Jame prasidėjo pramonės revoliucija, ten didžiausi tekstilės fabrikai Lenkijoje. Komunizmo laikais miestas šiek tiek sunyko, o dabar jis labai greitai keičiasi: buvusiose fabrikų patalpose steigiamos kavinės, restoranai, kino teatrai, kultūros centrai.

Kita vieta – Vroclavas – daugiakultūriškiausia visoje Lenkijoje. Šiemet šis miestas yra ir Europos kultūros, ir UNESCO pasaulio literatūros sostinė.

Filmo dabar nerekomenduosiu, bet pakviesiu skaitytojus spalį dalyvauti XVI lenkų kino festivalyje Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Mažeikiuose. Rodysime trylika naujausių ir įdomiausių lenkų filmų, programą mažiesiems kinomanams ir K. Kieślowskio „Dekalogo“ retrospektyvą. Tai didžiausias projektas, pristatantis lenkų kultūrą Lietuvoje. Visus filmus rodome su lietuviškais subtitrais, bilietų kaina simbolinė. Tad verta asmeniškai pamatyti, kodėl lenkų kinas įkvepia Holivudą.

Iš knygų siūlau perskaityti M. Grochowskos knygos apie J. Giedroycą vertimą į lietuvių kalbą. Tai knyga apie didžiavyrį, siejamą ir su Lietuva, ir su Lenkija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"