TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kunigų pensijos - sveiko proto ir sąžinės klausimas

2013 06 18 6:00
daportasantanna.it nuotrauka

Laikraštyje „Lietuvos žinios“ pasirodė straipsnis „Kunigams – sotesnio kąsnio senatvėje vizija", kuriame aptariamas Seimo narių grupės siūlymas mokėti didesnes pensijas tradicinių religinių bendrijų dvasininkams. Dabar pensinio amžiaus sulaukę kunigai gauna vos kelių šimtų litų išmokas, o siūloma mokėti daugiau kaip tūkstantį litų.

Pirmiausia norisi pasveikinti siūlymo autorius ir pasidžiaugti, kad yra atsakomybės, sveiko proto ir sąžinės turinčių Seimo narių, kurie kelia klausimą dėl dvasininkų padėties mūsų šalyje. Žvelgiant iš griuvėsiuose esančios kaimo parapijos perspektyvos, nepriklausomos Lietuvos Respublikos tikrovė atrodo juodesnė negu sovietmečiu. Jei kas nors netiki, kviečiu atvykti į Kauno rajono Vandžiogalos parapiją. Kita vertus, restitucijos fiasko akivaizdoje, kai Bažnyčia toliau lieka apvogta, yra teisinga kelti klausimus apie dvasininkijos socialines garantijas mūsų šalyje.

Šiai idėjai pasipriešino "ekonomizmo" argumentais besiremiantis ekonomistas Romas Lazutka, savotiškam socialiniam teisingumui atstovaujanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė Vaida Vincevičiūtė ir, kad ir kaip būtų keista, Kauno akivyskupo Sigito Tamkevičiaus atstovas spaudai. Anot jų, valstybės pagalba neva nereikalinga.

Ponui R.Lazutkai norisi pasakyti, kad dvasininkų darbo pobūdis yra panašus į Seimo narių, nes ir vieni, ir kiti užsiima idėjiniais dalykais, principais, taisyklėmis, kurios neduoda akivaizdžios ir greitos ekonominės naudos. Skirtumas tas, kad dvasininkai šioje šalyje yra beteisiai, negauna algos, neturi socialinių garantijų ir senatvės pensijos, kokias turi Seimo nariai.

Kai kurie asmenys mano, jog reikėtų paleisti Seimą, nes visuomenės normaliam gyvavimui užtenka Dievo įsakymų, kiti teigia priešingai - nereikia nei sąžinės, nei religijos, nes jas pakeis Seimas. Dar kiti teigia, jog vienintelis yra ekonomikos principas (kone dieviškas), laisvoji rinka, kuri sureguliuoja visas taisykles. Negalima sutikti su tokiu paviršutinišku požiūriu, nes, nors tiek Seimo rūmai, tiek bažnyčios pastatai yra dideli ir erdvūs, nors ten nevyksta gamybinė veikla, vyrauja žodžiai ir raštai, būtent ten tampa aiškesnė „žodžio virsmo kūnu“ prasmė bei tikrovė ir poreikis, kad ekonomika išsaugotų žmogišką veidą, netaptų priešiška žmonėms.

Dėl socialinio teisingumo reikėtų pažymėti, kad dabartiniai pensinio amžiaus sulaukę dvasininkai buvo reketuojami sovietinės valdžios drakoniškais mokesčiais, didesniais negu kitų piliečių, tačiau jie negauna tokios pensijos, kokią gauna pastarieji. Kita vertus, pateiktas lėkštas socialinio teisingumo principas sulygina dvasininkų reikšmę, indėlį ir pasiekimus su "bomžų", nes ir šie gauna panašią pensiją. Iškyla ir kitų nesusipratimų, kuriuos paminėsiu vėliau.

Keblus dalykas komentuoti, bet šiuo atveju Kauno arkivyskupo atstovas pateikia tik savo nuomonę, kuriai dauguma Lietuvos kunigų, manau, nepritaria. Nuomonė nuskambėjo neetiškomis aplinkybėmis, nes nesiderina su kunigijos ir su vyskupų požiūriu. Nesuvokiu, koks tikslas priešintis valstybės atsakomybei rūpintis pensinio amžiaus kunigų padoresne pensija?

Pažvelgę į Kauno arkivyskupijos ataskaitas pamatytume, jog metinės išlaidos seniems ir sergantiems kunigams neviršija nė 20 tūkst. litų, nors lėšų srautai sudaro ne vieną milijoną. Tai juokinga suma. Reikalas tas, kad daugelis pensinio amžiaus kunigų pasinaudotų galimybe išeiti į pensiją sulaukę ne 75-erių, bet 65 metų, nes darbas parapijose dabartinėmis sąlygomis yra labai sunkus.

Reikia pažvelgti plačiau, kalbėti ne tik apie pensijas, nes dvasininko pašaukimas irgi yra darbas, beje, specifinis, neturintis tiesioginių ekonominių tikslų, todėl kaip ir kiekvienas kitas darbas, mūsų laikų standartais, turi būti apibrėžtas atlygiu ir socialinėmis garantijomis. Kadangi ne vienus metus teko dirbti pagal sutartį savo paties įsteigtoje radijo stotyje, kur kas didesniu pranašumu laikau galimybę įsitraukti į bendrą valstybės socialinę sistemą, negu priklausyti nuo neaiškiomis taisyklėmis ir asmeniškumais besivadovaujančio paramos fondo.

Lietuva yra paradoksų kraštas, su Sąjūdžio idėjomis ir posovietine tikrove, katalikiška dauguma ir neaiškios prigimties valdančiąja mažuma, tikrove, kurią suprasti, anot Vytauto Landsbergio, galima panašiu metodu kaip ir Rusiją - nugara arba užpakaliu. Paradoksalus ir Konstitucinio Teismo vertas yra ir šis klausimas - ar gali parapijos klebonas, juridinio asmens vadovas, būti materialiai atsakingas už parapijos nuosavybę, infrastruktūrą, visas kultūrines vertybes ir t. t., bet negauti atlygio ir socialinių garantijų nei iš parapijos, nei iš vyskupijos (darbdavio), nei iš valstybės? Dabar dvasininkai išsilaiko iš pavienių aukų, todėl kaime skursta, o miestuose gyvena nepadoriai pertekę. Maža to, neretai vyskupas pasiduoda pagundai manipuliuoti tokia padėtimi ir žeidžia kunigų orumą.

Žinodamas kitų Europos šalių kunigų ir parapijų sąlygas teigiu, jog būti klebonu Lietuvoje reikia labai daug tikėjimo, kur kas daugiau pasiaukojimo, sumanumo ir pastangų, moralinių ir fizinių jėgų. Socialinio teisingumo požiūriu išsivysčiusiose šalyse nerasi tokio dalyko, kad valstybei ir vyskupams užkrovus ant paprastų dvasininkų pečių parapijų išlaikymo pareigas nebūtų suteiktos ir normalios socialinės garantijos. Be to, kokio angeliško pasiaukojimo ar galbūt naivumo turi turėti jaunas žmogus, kad apsispręstų tapti dvasininku Lietuvos sąlygomis? Gal todėl seminarijos ir stovi tuščios.

Anglų politinis mąstytojas Richardas Hookeris yra teigęs, jog priešiškai elgiantis su Bažnyčia tuo pat metu priešiškai elgiamasi ir su respublika, kurios daugumą sudaro krikščionys, nes tas pats asmuo yra ir respublikos pilietis, ir Bažnyčios narys. Belieka paklausti, kas yra suinteresuotas valstybiniais ir ekonominiais instrumentais eliminuoti Lietuvoje dvasininkus, skaldyti ir priešinti mūsų krikščionišką tikrovę ir kas iš to išeis ilgalaikėje perspektyvoje?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"