TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kunigystė įprasmina visą gyvenimą

2011 03 14 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Šį penktadienį kunigystės 50-mečio jubiliejų minėsiančio kardinolo Audrio Juozo Bačkio širdis kupina dėkingumo. Jis visada stengėsi būti ištikimas Kristui, Bažnyčiai, tarnauti žmonėms.

1961 metų kovo 18-ąją Romoje, Laterano bazilikoje, A.J.Bačkis šventinimus priėmė su dideliu dvasiniu pakilimu. Šiandien jis dėkoja Dievui už pašaukimą būti Kristaus apaštalu. "Ramiai ir džiugiai keliauju pirmyn kunigystės keliu", - interviu LŽ sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Dievo dovana

- Kardinole, netrukus minėsite 50 metų kunigystės jubiliejų. Kokiomis nuotaikomis pasitinkate šią sukaktį?

- Kunigystė yra Dievo dovana. Ji man labai brangi ir įprasmina visą mano gyvenimą. Šią dovaną gavau iš Dievo per Bažnyčią, kuri pasitikėjo ir įpareigojo mane nešti Kristaus šviesą pasauliui.

Šiandien dėkoju Dievui už šią dovaną, už pašaukimą būti Kristaus apaštalu. 50 metų stengiausi būti ištikimas Kristui, Bažnyčiai, tarnauti žmonėms ten, kur Viešpats mane siuntė. Mano širdis kupina dėkingumo ir dvasinio džiaugsmo. Kartu savęs klausiu: ar padariau viską, ką turėjau ir galėjau padaryti? Dievas bus mano teisėjas! O aš pats ramiai ir džiugiai keliauju pirmyn kunigystės keliu.

- Kaip ir kodėl nusprendėte rinktis ganytojo kelią?

- Užaugau giliai tikinčioje šeimoje, lankiau katalikišką mokyklą, dalyvavau katalikų skautų judėjime, kurio šūkis - tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui. Tai buvo terpė, kurioje subrendo mano pašaukimas.

Tapęs studentu susidūriau su sekuliaria aplinka, kur Dievui ir Bažnyčiai buvo maža vietos. Būtent tuomet ėmiau rimtai galvoti apie kunigystę. Troškau padaryti ką nors gera, tarnauti žmonėms, rūpintis apleistais gatvės vaikais. Savo laisvalaikį skirdavau gatvės jaunuoliams, kad padėčiau jiems gyvenime surasti ką nors gražaus ir prasmingo.

Dvylika neturtingų šeimų, pasivadinusių "Bebrais", panoro pasistatyti namus Paryžiaus užmiestyje. Mes, vyresnieji skautai, aktyviai talkinome jiems šiame darbe skirdami visą laisvą laiką. Tokiu būdu išmokau statybininko amato, kurį vėliau vainikavo visą vasarą vykęs darbas atstatant vieną kaimo bažnytėlę.

Įtakos pasirenkant kunigystę turėjo ir kai kurių uolių kunigų pavyzdys. Mane žavėjo jų troškimas nešti Evangelijos šviesą nuo tikėjimo ir Bažnyčios nutolusiems žmonėms. Po ilgų svarstymų ir nuoširdžių maldų ramiai ir ryžtingai apsisprendžiau stoti į Paryžiaus kunigų seminariją.

- Sugrįžkime į 1961 metų kovo 18-ąją, kai buvote įšventintas kunigu. Kokia tai buvo diena? Koks įspūdis ar jausmas Jums labiausiai įsirėžė į atmintį?

- Kunigystės šventinimus gavau Romoje, Laterano bazilikoje, drauge su daugeliu klierikų iš įvairių kraštų, studijavusių Amžinajame mieste. Buvau vienintelis lietuvis. Šventinimus priėmiau su dideliu dvasiniu pakilimu, gerai suvokdamas, kad tai nėra tikslo pasiekimas, bet kunigo tarnystės pradžia. Labai džiaugiausi, jog mano šventinimuose galėjo dalyvauti tėveliai, ta proga atskridę iš Vašingtono, ir brolis, atvykęs iš Paryžiaus.

Labiausiai jaudinantis ir įsimintinas įvykis buvo šv. Juozapo šventėje aukojamos pirmosios šv. Mišios. Jos vyko Šv. Kazimiero lietuvių kolegijoje Romoje. Mišiose dalyvavo visi lietuviai kunigai, tuo metu gyvenę Kolegijoje, tėvai marijonai, jėzuitai, saleziečiai, visa Lozoraičių šeima ir lietuvių bendruomenės nariai. Vakare per Vatikano radiją tariau sveikinimo žodį Lietuvai.

Praėjus porai savaičių po šventinimų, Velykų dieną, aukojau šv. Mišias Paryžiaus lietuviams, o per Atvelykį - savo mokslo draugams prancūzams.

Popiežius pasveikindavo lietuviškai

- Pašauktas į Šventojo Sosto diplomatinę tarnybą, dirbote nunciatūrose visame pasaulyje: Filipinuose, Kosta Rikoje, Turkijoje, Nigerijoje. Kokios patirties pasisėmėte svečiuose kraštuose? Ką Jums tai davė?

- Jau studijuodamas Romoje pajutau Katalikų bažnyčios universalumą. Darbas nunciatūrose leido gyvai pažinti įvairių kraštų kultūrą, kuri paženklina ir vietos Bažnyčios gyvenimą. Tik ilgesnį laiką pagyvenęs svetimame krašte, susidraugavęs su vietos žmonėmis, gali pajusti jų gyvenimo pulsą. Kiekviena tauta, o kalbant apie Afriką, - kiekviena gentis,- turi savo gražių bruožų, tradicijų, iš kurių galima pasimokyti. Pavyzdžiui, filipiniečių tikėjimas žavus ir linksmas, kostarikiečiai - draugiški, greitai užsidegantys ir taip pat greitai užgęstantys, afrikiečiai - paprasti ir besidžiaugiantys gyvenimu, prisirišę prie savo genties, kuri kiekvienam yra tarsi šeima. Turkija atskleidė man musulmonų pasaulį, kur islamą išpažįstanti bendruomenė tiesiog nurodo asmeniui, kaip jis privalo elgtis, suvaržydama tikėjimo ir sąžinės laisvę, kaip ši yra suprantama Vakarų pasaulyje.

Visur galėjau ką nors naujo, gražaus, įdomaus pamatyti ir atrasti, išmokau platesniu žvilgsniu žvelgti į pasaulį, suprasti, koks jis spalvingas, suvokti, koks gražus yra Bažnyčios katalikiškumas, kuris tarsi harmoningame chore sujungia tiek daug skirtingų vieno tikėjimo žmonių.

- Šiemet minite ir dar vieną jubiliejų - prieš dešimtmetį buvote paskirtas kardinolu. Lietuvai buvo didelis džiaugsmas sulaukus trečiojo kardinolo. Ką šis paskyrimas reiškė Jums asmeniškai?

- Kardinolo paskyrimą išgyvenau kaip Dievo tarno Jono Pauliaus II ypatingą dovaną Bažnyčiai Lietuvoje, kuri buvo tokia artima jo širdžiai. Man asmeniškai ši dovana tapo nauja atsakomybe. Šventasis Tėvas, su kuriuo teko artimai bendrauti dirbant Vatikane, į mane žvelgė kaip į Lietuvos Bažnyčios sūnų. Mudviem susitikus, jis visuomet pasveikindavo mane lietuviškai: "Garbė Jėzui Kristui" arba su malonia šypsena ištardavo: "Brangūs broliai ir seserys lietuviai..."

Atvyks vaikystės draugai

- 1938 metais į diplomatinę tarnybą Paryžiuje išsiruošusi Jūsų šeima nesitikėjo, kad sugrįžimo į Tėvynę teks laukti daugiau kaip 50 metų. Lietuvą palikote nesulaukęs nė dvejų metų. Kas Jums pasakojo apie gimtinę? Kokią Lietuvą gyvendamas svetur nešiojotės širdyje?

- Sunku jums suprasti ir įsivaizduoti, kaip mano tėveliai mylėjo Tėvynę, kaip ją brangino ir nuolat nešiojo savo širdyse. Namuose išlaikydavome visas gražiąsias lietuviškas tradicijas, mama gamindavo lietuviškus patiekalus. Ypač jautrus ir šviesus buvo Kūčių vakarienės šventimas su šieneliu, atsivežtu iš Lietuvos. Nors mudu su broliu lankėme prancūzišką mokyklą, mama namuose mus mokė lietuviškai rašyti, skaityti, o kalbėti namuose galėjome tik lietuviškai. Mama daug pasakojo apie šeimą, likusią Lietuvoje, sielojosi dėl artimųjų, ištremtų į Sibirą. Tėvelis visą savo gyvenimą paaukojo tam, kad gintų lietuvių tautos teisę į nepriklausomybę, informuotų pasaulį apie pavergtos tautos ir persekiojamos Bažnyčios padėtį.

Po karo ėmė plūsti pabėgėliai iš Lietuvos. Mūsų namai tapo centru, kur kreipdavosi lietuviai, ieškodami visokeriopos pagalbos. Godžiai klausydavome jų pasakojimų apie Lietuvą.

Paryžiuje buvo susikūrusi gyvybinga lietuvių bendruomenė. Drauge švęsdavome tautos šventes: susinešdavome kuklias vaišes, dainuodavome lietuviškas dainas, šokdavome tautinius šokius. O kas sekmadienį vykdavo pamaldos, kurias aukodavo lietuviai kunigai.

Visa tai giliai įaugo į mudviejų su broliu gyvenimą ir, nors lankėme prancūzų mokyklą bei draugavome su prancūzais, visi gerai žinojo, kad esame lietuviai, ir visi mus nuoširdžiai priėmė. Vaikystėje gimusi draugystė nenutrūko, nors iš Prancūzijos išvykau 1957 metais, draugai manęs neužmiršo. Ypač brangi man buvo jų dvasinė ir materialinė pagalba 1992 metais atvykus į Lietuvą. Buvę klasės draugai sukūrė organizaciją, kurią pavadino "Lituanie Porte de l'Aurore" (Lietuvos Aušros Vartai). Artimiausi mano draugai iš Prancūzijos atvyksta į Vilnių drauge su manimi švęsti kunigystės jubiliejaus.

Išsivaduokime iš pykčio ir apmaudo

- Į gimtinę grįžote atkūrus Nepriklausomybę. Nuo pat pirmųjų savo atvykimo dienų kartojote, kad labiausiai yra sužeista žmonių sąžinė. Kodėl per daugiau nei 20 laisvės metų nesugebame išsigydyti dvasinių žaizdų, krašte tebetvyro nepasitikėjimas, susipriešinimas?

- Iš tikrųjų sovietmečio paliktos žaizdos buvo akivaizdžios. Vieni priešinosi režimui, kovojo, kentėjo, buvo diskriminuojami, persekiojami. Dauguma norom nenorom prisitaikė prie įsigaliojusios sistemos, kai kurie tapo kolaborantais. Melas, veidmainystė, neatvirumas, nenuoširdumas ir visokios užslėptos baimės kėlė įtampą ir darė sudėtingus žmonių santykius. Negalėjau įsivaizduoti, kad komunistinis režimas taip giliai galėjo paliesti žmonių tarpusavio santykius, net įsibrauti į šeimos gyvenimą. Tikrai buvo pažeista žmogaus sąžinė, ji nesugeba rinktis tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir melo. Dažniausiai pasirinkimą lemia nauda ir baimė. Manau, kad ši trauma yra palietusi ir visuomenę. Atsilaikyti prieš tokias klaidingas nuostatas reikia stiprių asmenybių, kurios susiformuoja nuo mažens šeimoje, mokykloje ir kitoje supančioje aplinkoje. Ypač svarbus yra šeimos vaidmuo. Ją, pasak Evangelijos, būtina kurti ant tvirtos uolos, ant tikrųjų vertybių pamato. Niekas negali perduoti kitam to, ko pats neturi. Reikia aiškiai pažinti ir branginti tiesą ir turėti tvirtos valios pagal ją gyventi. Vilties teikia gražios prošvaistės: yra jaunų, užsidegusių, dorų žmonių, kurie drąsiai renkasi gyventi tiesoje.

Tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu suteikia pagrindą žmogiškam orumui, dorybių ir gėrio įgyvendinimui, kurio taip pasigendame šių dienų visuomenėje. Pasitikiu Dievo gailestingumu, kuris gali pagydyti mūsų žaizdas.

- Artėja viltį skelbianti Kristaus Prisikėlimo šventė Velykos. Iš kur semtis vilties, kai aplinkui, regis, tvyro juodžiausia neviltis?

- Norinčiuosius patirti šv. Velykų džiaugsmą ir viltį Bažnyčia kviečia drąsiai žengti dvasinio apsivalymo, atsivertimo keliu, sugrįžti prie Dievo, suteikti jam pirmenybę mūsų gyvenime. Viltis remiasi Prisikėlimo tikėjimu: mirusiųjų prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas mūsų gyvenimą padaro vertingą ir kartu atsakingą.

Popiežius Benediktas XVI gražiai šių metų Gavėnios žinioje rašo: "Dievas sukūrė žmogų prisikėlimui ir gyvenimui, ir ši tiesa žmonių istorijai, jų asmeninei egzistencijai, jų visuomeniniam gyvenimui, taip pat kultūrai, politikai, ekonomikai suteikia autentišką ir galutinį matmenį. Be tikėjimo šviesos visa visada lieka užsklęsta kape be ateities, be vilties."

Iš visos širdies linkiu, kad žmonės nustotų vaikęsi vienadienės sėkmės ir malonumų miražų, išsivaduotų iš pykčio bei apmaudo kapų ir atsigręžtų į tikrosios vilties šaltinį Dievą. Tuomet mūsų gyvenimas įgis prisikėlusiojo Kristaus dovanotą džiaugsmą ir ramybę, kurios visi trokštame. Ji yra ne tik galima, bet ir Dievo trokštama, kad mes visi taptume prisikėlimo žmonėmis, laisvai gebančiais mylėti, kurti, dovanoti gėrį pasauliui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"