TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kuo serga Lietuvos teisėsauga?

2012 07 12 7:25

Vakaruose žmonės išgirdę apie aukšto rango politiko ar valdininko nusižengimus žino, kad teisėsauga išsiaiškins ir priims tinkamą sprendimą. Lietuvoje žmonės sako: nieko iš to nebus, nes jeigu įtakingo asmens byla pateks į prokuratūros, teismų rankas, ji bus numarinta.

Kodėl Lietuvoje susiklostė tokia padėtis ir kuo serga mūsų teisėsauga? Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros profesorius, advokatas dr. Andrius Nevera, kuris 2011 ir 2012 metais dirbo generalinio prokuroro pavaduotoju, dar anksčiau Aukščiausiojo Teismo (AT) Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento direktoriumi ir šio teismo pirmininko patarėju, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio padalinio vadovas Povilas Urbšys, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Pagrindinė problema: bendras nepasitikėjimas

A.Medalinskas. Du šio pokalbio dalyviai esate dirbę teisėsaugos ir teisėtvarkos sistemoje, ėję aukštas pareigas. Ar galėtumėte atsakyti, kodėl žmonės nepasitiki teisėsauga ir teisėtvarka?

P.Urbšys. Žmonių santykis su teisėsauga atspindi bendrą santykį su valdžia. Piliečiai nepasitiki politine valdžia, o ši demonstruoja nepasitikėjimą teisėsauga, bando kištis į jos darbą. Neteisingumo jausmas virsta nepasitikėjimu teisėsauga.

A.Nevera. Tam tikrais atvejais teisėsaugai trūksta kompetencijos, todėl visuomenė ja nepasitiki. Kita vertus, to nepasitikėjimo yra ir dėl bendro nepatiklumo. Negalima sakyti, kad visa teisėsauga nekompetentinga, bet pavieniai atvejai formuoja nepasitikėjimo teisėsauga foną. Be to, teisėsauga kenčia ir dėl žmogiškojo faktoriaus. Dabartinis mūsų žmonių mentalitetas susiformavo per tam tikrą visiems gerai žinomą laiką, kai pereinama iš vienos politinės sistemos į kitą ir viskas ūmai nepasikeičia. Demokratija iš niekur per dešimtmetį neatkeliauja. Ji neatkeliauja ir per ilgesnį laiką.

V.Budnikas. Pagrindinė krizė - vertybinė, nes pakeisti visuomenės vektoriai. Teisė nebėra vertybė. Galbūt ji niekada ir nebuvo vertybe. Šis požiūris jau įskiepytas jaunimui. Mes, šios kartos žmonės, matėme, kaip kapitalas įgyja valdžią. Matėme, kad kapitalui galioja viena teisė, o paprastiems piliečiams - kita. Lyg ir turime gerus įstatymus, ratifikuotas tarptautines konvencijas, bet vertinant žmogaus teisių atžvilgiu, matau, kad įstatymai galioja ne visiems. Turime tarsi du teisės standartus. Vienas jų - tik valdantiesiems, politikams, įtakingam kapitalui, kuriam tarnauja politikai, kurie, reikalui esant, netgi pareguliuoja pageidaujama linkme įstatymus.

A.Nevera. Iš tikrųjų išgyvename gilią vertybinę krizę. Kita vertus, negalima sakyti, kad tokių dalykų nėra Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje ar Ispanijoje.

A.Medalinskas. Kalbėkime apie Skandinavijos valstybes, Angliją, Vokietiją. Ten manoma, kad net ir labai įtakingas žmogus, jei padarys ką nors bloga, įklius.

P.Urbšys. Jau įkliūva ir pas mus.

V.Budnikas. Tačiau jūs matote, kas vyksta mūsų teisėsaugoje? Viena deklaruojama, kita daroma. Vieni gyvena nebaudžiamumo sąlygomis, o kitiems už smulkmenas keliamos neįtikimos bylos. Pavyzdžiui, "Leo LT" afera. Ar kas nors už šiuos darbelius nukentėjo? Nejaugi teisėsaugos pareigūnai buvo akli? Matyt, jie mano: gaudyk negaudęs, bausk nebaudęs, turtingieji yra pakankamai įtakingi, dėl to nuo bausmės vis tiek išsisuks.

Kai teisėsaugos taikiklyje atsiranda įtakingas asmuo...

A.Medalinskas. Kokia mintis kyla pareigūnų galvose, kai taikiklyje, pavyzdžiui, atsiduria įtakingas Seimo narys? STT vadovui, kaip suprantu, tokiu atveju tenka palikti pareigas.

P.Urbšys. Kiek dirbant STT teko aiškintis politikų korupciją, politikai visada sukeldavo triukšmą ir tikindavo, jog tai - politinis užsakymas. Nepasitikėjimas teisėsauga gimsta tarp politikų. Ir neretai, deja, teisėsauga yra priklausoma nuo visuomenėje neigiamai vertinamų politikų. Aukščiausia valdžios institucija - Seimas - taip pat toleruoja korupciją. Prisiminkime Seimo nario Evaldo Lementausko atvejį, kai ne kas nors kitas, bet Seimas neleido atimti jo teisinės neliečiamybės. Tik Seimo pirmininkė išreiškė kritinę pastabą. Neteko girdėti premjero, vienos iš valdančiųjų partijų vadovo, ar prezidentės kritinio šios situacijos vertinimo. Žmonės mato, kad susikompromitavę politikai lieka savo kėdėse, o krinta pareigūnai, išdrįsę tuos politikus paliesti. Daliai žmonių atrodo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) vadovų atleidimo istorija iš tiesų buvo politikų kova dėl įtakos šiai institucijai, o pareigūnai tapo aukomis.

A.Medalinskas. Tada ir pareigūnai, bijodami nukentėti, nusprendžia užmerkti akis?

P.Urbšys. Deja, pradeda vyrauti tokios nuotaikos. Todėl teisėsaugos institucijoms kartais pritrūksta ryžto rezonansinėse bylose. Prisidengiama funkciniais perskirstymais, ir jeigu tik pakliūva įtakingas žmogus, problema dirbtinai mažinama. Generalinė prokuratūra (GP) tada sako, esą tokia byla nėra sudėtinga ir neskiria geriausių pajėgų.

A.Medalinskas. Manoma, kad byla į prokuratūrą įkrinta kaip į juodąją dėžę. Po "prichvatizacijos" nėra nė vieno kalto, piktnaudžiavusio valdžia, nė vieno neteisėtai praturtėjusio aukšto rango pareigūno ar politiko. Nėra taikoma ir atsakomybės prokurorams, teisėjams už numarintas bylas.

A.Nevera. Jeigu pradedama manipuliuoti ir prokurorais, šie bijo ką nors daryti, nes gali netekti pareigų. Kai kurie prokurorai save sutapatina su einamomis pareigomis ir labai bijo jų netekti. Tuomet pradedama mąstyti taip: "Geriau nelįsiu, nes nukentėsiu."  

A.Medalinskas. Ko reikia, kad sąžiningi teisėsaugos pareigūnai jaustųsi saugūs net užgriebę įtakingus krašto asmenis?  

P.Urbšys. Reikia, kad politikai nesikištų į teisėsaugos darbą ir kova su politine korupcija būtų suprantama kaip svarbus valstybės uždavinys, būtų imtasi atitinkamų žingsnių tai įgyvendinti. Prokuratūroje yra Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo padaliniai. Anksčiau šių prokurorų darbas buvo geriau mokamas, nes suvokta, kad jų darbas - specifinis. Dabar to nėra. Su šiomis bylomis dirbantys prokurorai pagal socialines garantijas ir kitus kriterijus yra sulyginti su kitais. Be to, dabar GP korupcinėse bylose atlieka daugiau administravimo funkciją. Anksčiau Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas ne tik administruodavo, bet ir tiesiogiai dalyvaudavo korupcinių bylų tyrimuose. Nebijodavo imtis tiesioginės atsakomybės, padėdavo vietiniams prokurorams įgauti reikiamos patirties, suteikdavo reikiamą pagalbą.

A.Nevera. Dabar organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos srityje  dirbantys prokurorai nesusiduria su tokiais pavojais kaip 1990-1999 metais, kai siautėjo organizuoti nusikaltėliai, ir dalyvavimas tiriant atitinkamą bylą prilygo karo veiksmams. Kita vertus, apygardų prokuratūrose specializuotų prokurorų sistema reikalauja užtikrinti vienodas darbo apmokėjimo sąlygas. Praėjusiais metais nuspręsta, kad visų specializuotų prokurorų atlyginimai turi būti tokie patys kaip ir tų, kurie dirba su organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos bylomis, nes dabar, pavyzdžiui, finansines bylas tiriantys specializuoti prokurorai taip pat susiduria su ne ką mažesnėmis, o tam tikrais atvejais net ir su didesnėmis grėsmėmis kaip tie, kurie tiria stambius korupcijos atvejus. Anksčiau minėtų bylų kategorijoje "vaikšto" gerokai daugiau milijonų nei atskirais korupcijos atvejais. Ar tai reiškia, kad šių prokurorų darbas turi būti geriau mokamas nei kitų? Esu įsitikinęs, kad taip neturėtų būti. Pagrindinė problema, kad nėra efektyvios prokurorų ar kitų teisėsaugos pareigūnų motyvacinės sistemos. O atlyginimo kėlimas duoda tik trumpalaikį - maždaug pusės metų - efektą. Vėliau motyvuoja kiti dalykai. O jų nėra!

Ar padorūs teisėsaugininkai yra saugūs?

A.Medalinskas. Ar kova su politine korupcija yra vienas svarbiausių prioritetų?

P.Urbšys. Teko daug bendrauti su prokurorais, kurių bylos susijusios su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Dabar jie nebejaučia, kad šių nusikaltimų tyrimų sritis yra prokuratūros prioritetas.

A.Nevera. Vadinasi, tie prokurorai neskaitė ir negirdėjo visose apygardose pristatytos ilgalaikės (2012-2022 m.) prokuratūros strategijos, kurioje parašyta, kad kova su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija yra vienas iš kelių prokuratūros veiklos prioritetų. Kova su korupcija bendrąja prasme.  

A.Medalinskas. Kalbame ne apie kovą su korupcija bendrąją prasme, bet apie kovą su aukščiausio lygio korupcija: politine, partine, aukšto rango valdininkų pažeidimais.  

P.Urbšys. Kai siautėjo organizuoti nusikaltėliai, pareigūnui galėjo kilti vienokia rizika, o dabar - kitokia. Tada galėjo kilti fizinio susidorojimo grėsmė arba grėsme jo turtui. Ar tikrai finansinės bylos, susipynusios su politine galia, nėra tokios pavojingos jas tiriančiam pareigūnui?

Kodėl jums teko palikti generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas? Gal tai irgi buvo pasekmė tos politinės galios ir politikų poveikio teisėsaugai? Pareigūnai, tiriantys politinės korupcijos bylas, tampa pažeidžiami. Pajudinę įtakingesnį politiką, jie apkaltinami politinio užsakymo vykdymu. Smurtinio organizuoto nusikalstamumo laikais prokuroras rizikavo gyvybe. Dabar, kai pinigai susiliejo su politine galia, jis rizikuoja savo ir savo šeimos socialine gerove, savo statusu visuomenėje.

A.Nevera. Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos padaliniuose dirbančių prokurorų atlyginimai nesumažėjo. Visų kitų specializuotų prokurorų atlyginimai buvo padidinti iki jų lygio. Bet tikrai nepakanka efektyvių socialinių garantijų, kuriomis dabar galėtų naudotis prokurorai. Dabar jie tegali gauti pareigūnų valstybinę pensiją, išmoką sveikatos netekimo atveju, žūties dėl tarnybos atveju išmoką gauna šeima. Ir viskas.  

A.Medalinskas. Kokių saugiklių turėtų būti įstatymuose, kad principingas pareigūnas būtų apsaugotas nuo politikų ar didelių pinigų savivalės?  

A.Nevera. Dalis jų yra, pavyzdžiui, valstybės garantuojama tokio pareigūno turto apsauga. Tačiau svarbiausi dalykai - ir piniginiu, ir veiklos aspektais stabili dabartis bei ne mažiau stabili ateitis, t. y. laikotarpis baigus tarnybą.

V.Budnikas. Pažvelkime į šių pareigūnų darbo sąlygas. Policininkai saugo mūsų ramybę, o jų net ir darbo vietos daugelyje nuovadų apgailėtinos. Teko lankytis Vilniaus Viršuliškių policijos nuovadoje. Įspūdis niūrus: būstinė - tarsi rūsyje, apstatyta, regis, sovietiniais baldais, senutėliai kompiuteriai. Mūsų policija turėtų būti atsvara nusikalstamam pasauliui, kuris valdo milžinišką kapitalą. Tačiau pirmiausia vietomis reikia sukeisti prioritetus. Žmonės, kurie rūpinasi mūsų saugumu ir vykdo teisingumą, prioritetų skalėje turėtų būti kur kas aukščiau. Tai būtų ženklas visuomenei. Policininkams nederėtų tarsi išmaldos prašyti papildomų 50 litų priedo prie atlyginimo. Valstybė privalo rodyti pagarbą visuomenės ir valstybės tvarkos prižiūrėtojams. Ši nuostata galioja ir teisėjų atžvilgiu. Jie neturėtų baimintis dėl ateities, dėl pinigų stygiaus. Jų neturėtų stigti ir teismams. Teisėjų nepriklausomumas - esminė sąlyga. Neabejoju, pajutusios tokią valstybės paramą ir pasikeitusį požiūrį, šios institucijos iš esmės pradėtų geriau dirbti.  

A.Medalinskas. Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė padidino teisėjams atlyginimus, bet nuo to nedaug kas pagerėjo. Priešingai, teisėjų korupcija, ne visų, žinoma, bet dalies jų, yra ne mažesnė problema, kaip dalies politikų korupcija. Ką galėtumėte pasakyti apie jų atsakomybę?

V.Budnikas. Apylinkės teisėjas, kuris iš esmės sprendžia žmonių likimus, "popieriuje" gauna 5 tūkst. litų, o banko tarnautojas, atsakingas už finansų srautus ir banko pelną, gauna 15 tūkst. - 20 tūkst. litų. Nejau banko tarnautojas visuomenei reikšmingesnis nei teisėjas?  

A.Nevera. Gal apylinkės teisėjas ir negaus 10 tūkst. ar 15 tūkst. litų, bet jis turi aiškiai žinoti, kas jo laukia ateityje. Dabar teisėjas gal ir mato geresnį gyvenimą, kai išeis į pensiją, bet, tarkim, apie prokurorus to negalima pasakyti. Geru pavyzdžiu galėtų būti Kanados muitininkai, kurių socialinių garantijų sistema tokia, kad išėję į pensiją gali išlaikyti vaikus ir anūkus.

A.Medalinskas. Bet kuris Kanados pensininkas jaučiasi geriau už Lietuvos pensininką.

A.Nevera. Kanadoje buvusiems muitininkams valstybė nubraukia net ir visus ar dalį bankinių įsipareigojimų. Toks pareigūnas neima stambaus kyšio, nes žino, kad ateityje puikiai gyvens ir be jo.

P.Urbšys. Vienas iš apsaugos mechanizmų galėtų būti ir atsakomybė. Politikų ir valdininkų, jeigu pripažįstama, kad toks atleidimas buvo neteisėtas. Tarkime, jei tai ministro sprendimo pasekmės, turėtų būti taikoma asmeninė atsakomybė.  

A.Medalinskas. To ministro? Savo kišene?

P.Urbšys. Būtent savo kišene, o ne pinigais iš valstybės biudžeto.

A.Medalinskas. Įstatymas toks jau yra, tik nemanau, kad jis labai dažnai taikomas.

A.Nevera. Teismas pirmiausia vertina, ar valstybė pažeidė asmens teises ar laisves.  

A.Medalinskas. Tačiau valstybė - tai mes, mokesčių mokėtojai. Teismas priima sprendimą, o kas turėtų atlyginti padarytą žalą? Vėl mes, mokesčių mokėtojai, o ne tie, kurie tai padarė. Jeigu tai tęsis, norinčiųjų daryti tokius sprendimus nemažės.  

A.Nevera. Teismas priteisia iš valstybės, kuriai konkrečioje situacijoje atstovauja atitinkama valstybės institucija. Paskui valstybė įgyja regreso teisę ir konkrečią sumą gali mėginti prisiteisti iš konkretaus pareigūno.

P.Urbšys. Sakykime, Vidaus reikalų ministerija inicijuoja procesą...

A.Medalinskas. Buvusiam ministrui? Tai galima daryti? Jeigu atėjus kitai valdžiai naujasis ministras kreiptųsi, kad suma būtų išieškoma iš tai padariusio pareigūno? O gal ne tik iš ministro, bet ir kitų aukštų ministerijos pareigūnų, pasiaiškinus visą sprendimo dėl neįtinkančio politikams pareigūno atleidimo eigą.

A.Nevera. Ministrų atveju tokį sprendimą įgyvendinti būtų sudėtingiau, nors taip pat nėra neįmanoma.

Ar tokią tikėjosi rasti teisėsaugą?

A.Medalinskas. Kokia buvo realybė, kai atėjote dirbti į teisėsaugą?

P.Urbšys. Į STT atėjau dirbti iš Dokumentų apsaugos tarnybos, o prieš tai, kaip ir V.Pociūnas bei kiti mūsų sąjūdininkai, dirbau ir Valstybės saugumo departamente, tęsėme valstybės atkūrimo darbą. Pakliuvę į šias struktūras, pamatėme, kad formuojasi įtakos grupės. Politinio ir ekonominio veikimo erdvėje šios grupės kūrė savo jėgos laukus, pamažu pradėjo daryti įtaką teisėsaugos darbui. Pareigūnai, kurie su tuo nesutiko, buvo įvardijami kaip nelojalūs.

A.Medalinskas. Tai buvo kriminalinių grupuočių ar politinių-finansinių grupių įtaka?

P.Urbšys. Politinių-finansinių grupių. Tačiau bent jau STT to idealizmo dar yra likę. Nors ir ten dirbti nelengva. Dabar jau pamirštas pirmojo STT direktoriaus likimas. Kalbu apie Juozą Gaudutį. Buvo kilusi problema dėl vienos Vilniaus prekybos įmonės. Nežinau, galbūt tai sutapimas, bet postus tada paliko ir STT direktorius, ir mokesčių policijos vadovas.  

A.Medalinskas. Sovietiniuose teismuose, kaip suprantu, nebuvo griežto reikalavimo baigti teisės mokslus. Gal ir kadrų klausimas teismuose daro įtaką bendrai teisės būklei?

A.Nevera. Viena yra žinios ir kvalifikacijos kėlimas. Juk teisė keičiasi, teisinė mintis plėtojama, tad naujų, kitokių, nei turinčių sovietinį prieskonį, žinių poreikis yra daugiau nei akivaizdus. Kitas dalykas - kadrų judėjimas. Neseniai prabilta apie teisėjų ir prokurorų tiltą. Man atrodo, apie tai reikėjo prabilti gerokai anksčiau. Jeigu neklystu, 1993-iaisiais nemažai prokurorų išėjo į teisėjus.

A.Medalinskas. Tada, kai teisėjams atlyginimai buvo padidinti? O teisėjai, ar išėjo į prokurorus?

A.Nevera. Mano žiniomis, ne. Teisėjams prokuroro duona nėra patraukli.

A.Medalinskas. Ar tarp teisėjų ir prokurorų esama tokių, kurie atėjo iš sovietinių partinių ar represinių struktūrų, tokių kaip KGB? Ar dėl to nekyla jokių problemų?

A.Nevera. Tokių teisėjų, kurie atėjo iš partinės srities, būta. Tačiau nežinau, ar yra turėjusių sąsajų su KGB. Bet sovietinio mentaliteto teisėjų dar yra.

A.Medalinskas. O jeigu tokiam teisėjui paduoda spręsti tremtinio ar partizano bylą? Ar toks tremtinys, partizanas ras teisingumą jau ne sovietinėje, bet šių dienų Lietuvoje?

A.Nevera. Reikia pripažinti, kad reabilitacijos bylose yra buvę tokių pavyzdžių.

A.Medalinskas. Byla gali pakliūti ir tokio asmens sūnui, dukrai.

A.Nevera. Neatmetama tokia galimybė. Būta atvejų, kai tikėta KGB bylomis. O jeigu viena byla yra siūta baltais siūlais, tai kur garantija, kad kitos nėra tokios pačios? Panašaus požiūrio į KGB kurptas bylas būta ir vadinamojoje partizano Algirdo Žyprės reabilitacijos byloje, kurioje teisingumas triumfavo tik po ilgų procesų. Kita vertus, liustracijos ar panašių procesų laikas mūsų valstybėje praleistas. Po Rytų ir Vakarų Vokietijų susijungimo sovietinėje sistemoje dirbusiems žmonėms buvo užtikrintas pasitraukimas iš einamų pareigų ir reikiamas pragyvenimas. Visa tai buvo daroma norint užtikrinti, kad atitinkamose pozicijose neliktų sovietinio mąstymo pareigūnų. Lietuva šį šansą prarado.  

V.Budnikas. Mūsų asociacijos steigėjas buvo a. a. Viktoras Petkus, 25 metus praleidęs sovietiniuose lageriuose. Jis turėjo moralinę teisę kalbėti apie liustraciją. O dėl jos klausimas nuolat paaštrėdavo, kai tik prasidėdavo rinkimai. Mes buvome tos nuomonės, kad archyvuose tėra nedaug informacijos apie bendradarbiavusius su KGB. Galų gale ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro atstovai Seime susitikime su parlamento ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija pripažino, kad turi vos pusantro procento medžiagos apie bendradarbiavusius su KGB. Iš tokio kiekio informacijos spręsti apie žmonių kaltę mažų mažiausiai neatsakinga. Vien dėl šios priežasties liustracijos proceso vykdyti nebuvo galima. Jei duomenų ir medžiagos apie bendradarbiavimą būtų pakakę, galėtume vykdyti liustraciją.

A.Medalinskas. Tačiau gal tokių žmonių negalima prileisti prie tam tikrų bylų? Liustracijos laikas praleistas, bet gal galima atsižvelgti į kompetenciją? Jeigu žmogus į prokuratūrą ar teismus pakilo per partinę liniją ar dar blogiau, sovietines represines struktūras...

A.Nevera. Visi dabar dirbantys teisėjai turi būti lojalūs Lietuvos valstybei. Jie davė priesaiką.   

P.Urbšys. Kitose valstybėse, jeigu identifikuojama problema (tarkime, liustracijos ar korupcijos), atsiranda specializuotos teisėsaugos struktūros ir specializuoti teismai. Kai kuriose valstybėse liustracijos bylas nagrinėja specializuoti teismai. Taip galima išvengti situacijos, kai teisėjo teisinė sąmonė neleidžia suvokti problemos taip, kaip ji turėtų būti vertinama. Tai galioja ir korupcinėms byloms. Kitose valstybėse yra specializuoti teismai, kurie nagrinėja tik korupcines bylas. Tai būdas išspręsti šią didelę problemą.

Klanai teisėsaugoje ir pareigūnų atsakomybė

A.Medalinskas. Jeigu norime daugiau teisingumo valstybėje, ar visų pirma neturėtų būti keliamas teisėsaugos pareigūnų ir teisėjų atsakomybės klausimas?

A.Nevera. Tokią atsakomybę prokuratūroje užtikrina ir nauja prokurorų atestacijos tvarka.

A.Medalinskas. Tačiau ji gali būti panaudota kaip susidorojimo mechanizmas.

A.Nevera. Viskas priklauso nuo to, kokie kriterijai taikomi. Jeigu atestacija yra paprastas egzaminas, kurio metu klausiama, kas parašyta viename ar kitame straipsnyje, tai yra blogai, nes tai nerodo pareigūno kompetencijos. Vienas iš prokuroro kompetencijos rodiklių - stabili procesinė veikla, t. y. vertinimas, kiek tavo sprendimų panaikino aukštesnysis prokuroras ar teismas ir dėl kokių priežasčių. Tokia sistema įdiegta, atsižvelgiant į teismuose sėkmingai gyvuojančius analogus. Vis dėlto nekompetencijos, angažuotumo tam tikrais klausimais vis tiek yra. Kai kur galbūt yra ir tam tikro užsakymo vykdymo požymių.

A.Medalinskas. Ar žmonės yra apsaugoti, kad sprendimai mūsų teismuose ar net ikiteisminiame lygmenyje nebūtų padaryti, remiantis pažintimis, giminystės ryšiais?

A.Nevera. Pareigūnai, teisėjai pildo Viešųjų ir privačių interesų deklaracijas. Yra ir procesinio nusišalinimo ar nušalinimo institutas.

A.Medalinskas. Ar teisėjai, prokurorai privalo pasakyti, jeigu jie pažįsta tuos žmones? Ar teisėjams, prokurorams gresia atsakomybė, jeigu jie nuslėpė tokią informaciją?

A.Nevera. Atsakomybė už tokios informacijos nuslėpimą yra. Konstatavus, kad buvo pažeista asmens teisė į nešališką teismą, turi būti sprendžiamas klausimas dėl konkrečios bylos nagrinėjimo iš naujo.

A.Medalinskas. O teisėjų ir prokurorų suinteresuotumas vienu ar kitu bylos rezultatu?

V.Budnikas. Jį jau pastebėjome teisėjo Ryšardo Skirtūno kyšio istorijoje.

A.Medalinskas. Ar Lietuvoje yra teisininkų klanai? Kalbėjote apie tiltą iš prokuratūros į teismus. Kartais toks tiltas driekiasi ir šeimoje. Vienas yra prokuroras, kitas - advokatas, trečias - teisėjas. Ar tai nekenkia teisingumui?

A.Nevera. Tada galima kalbėti apie įvairiausius klanus: medikų, farmacininkų.

A.Medalinskas. Dirbdamas AT darėte įvairių teismo sprendimų analizes. Ar kada nors vertinote, kaip giminystė daro įtaką teismo sprendimų pagrįstumui?

A.Nevera. Vertinama buvo tik tai, kiek paisoma kiekvieno teisė į nešališką teismą. Tačiau nuo žmogiškojo faktoriaus pabėgti negalime. Kita vertus, Lietuvoje galiojantys įstatymai, kiek tai įmanoma, šiuos klausimus sureguliavo. Pavyzdžiui, advokatas negali būti atstovu ar gynėju teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigose, kuriose teisėju ar ikiteisminio tyrimo pareigūnu dirba jo sutuoktinis, partneris, vaikai, tėvai, broliai, seserys. Atitinkamai yra ir teisėjo nešališkumą užtikrinančių principų.

A.Medalinskas. O jeigu šeimos draugas?  

A.Nevera. Ir dėl šeimos draugo galima, net reikia pareikšti nušalinimą, nes tik taip galima užtikrinti, kad bylą nagrinėtų nepriklausomas teismas.

P.Urbšys. Tačiau, manau, kad turėtų būti griežtesnis reglamentavimas bent jau skiriant į vadovų vietas - į teismų pirmininkus, vyriausiuosius prokurorus. Tada reikia atsižvelgti, ar sutuoktiniai nėra proceso dalyviai, kurių dalyvavimas gali kelti abejonių dėl priimamų sprendimų objektyvumo jų vadovaujamuose struktūriniuose padaliniuose. Tarkime, ar teisėją galima skirti teismo pirmininku, jeigu jo žmona - advokatė? Praktiškai yra taip: jeigu paskiriama byla, kurioje advokatė yra teismo pirmininko žmona, arba ateina advokatas iš tos pačios kontoros, teisėjas susiduria su asmenine dilema. Viešumoje buvo kilęs skandalas, kai teismo pirmininkas inicijavo drausminį vertinimą apylinkės teismo teisėjui, kuris sankcionavo kratą advokatui, dirbančiam toje pačioje kontoroje su pirmininko žmona. Tokios dviprasmybės būtų galima išvengti, jei būtų aiškesnis reglamentavimas, suteikiantis galimybę nusišalinti ar būti nušalintam. Į tai turėtų atsižvelgti prezidentūra, skirdama teismų pirmininkus, nes toks asmuo gali vadovautis ir subjektyviais kriterijais, o tai prisidėtų prie to neteisingumo jausmo, kuris, pripažinkime, dabar labai stipriai jaučiamas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"