TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kur dėti komos būklės ligonį?

2007 08 11 0:00

Lietuvoje stinga specializuotos slaugos įstaigos, skirtos komos būklės pacientams. Tokie ligoniai šiandien paliekami likimo valiai ir artimųjų rūpesčiui. Tuo įsitikino vilnietė pedagogė Audronė Galvanauskienė, kurios marti Raimonda po sunkios traumos jau du mėnesiai nepabunda iš komos.

Šių metų kovo 15 dieną sostinės Grigiškių priemiestyje gyvenantys Raimonda ir Mindaugas Galvanauskai turėjo ko džiūgauti - jiems gimė šaunios dvynės. O birželio 5 dieną kelios sekundės visą šeimos gyvenimą pakreipė kita vaga. Tądien į konsultaciją prieš paskutinį sesijos egzaminą ėjusi Vilniaus pedagoginio universiteto etikos studentė, Švietimo informacinių technologijų centro darbuotoja 23 metų Raimonda tapo karo keliuose auka.

"Išsilaižysite, tai turėsite"

Trečią kursą bebaigianti moteris užsuko į parduotuvę, nupirko keletą drabužėlių mažylėms. Einančią per Konstitucijos prospekto pėsčiųjų perėją ją kliudė lengvasis automobilis, važiavęs autobusams skirta juosta. Pasak įvykį mačiusių liudininkų, smūgis nukentėjusiąją skraidino keliolika metrų.

"Negalima to pavadinti nelaimingu atsitikimu, tai nusikaltimas", - įsitikinusi Raimondos anyta Audronė Galvanauskienė.

Raimondos artimieji dėkingi greitosios pagalbos gydytojams, kurie per pusvalandį nuo įvykio nugabeno Raimondą į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, kur jai buvo suteikta profesionali pagalba. Medikai pacientės artimiesiems aiškino, kad koma labai sunki, keturių balų. Pirmos valandos, pirma para - laukimas ir nežinia. Praėjo du mėnesiai, o gydytojai vis dar nedrįsta prognozuoti. Suprantama, trauma itin sunki (pažeista smegenų kamieno dalis, sutrūkinėję neuronų ryšiai). Pasak medikų, išgyvena tik 5 proc. patyrusiųjų tokias traumas.

Daugiausia vilčių dedama į jauną Raimondos amžių. Jai - 23-eji. Tikimasi, kad sutrūkinėjusių neuronų funkcijas perims nepažeistieji.

"Viliamės, kad viskas bus gerai, - sako A.Galvanauskienė. - Ji turi dėl ko gyventi."

Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės reanimacijoje Raimonda išgulėjo pusantro mėnesio. Tiek ilgai todėl, kad paprasčiausiai nebuvo kur perkelti - dvi savaites teko laukti, kol neurochirurgijos skyriuje atsiras laisva vieta. Bet labiausiai ligonės artimuosius pribloškė žinia, kad šiame skyriuje pacientai laikomi tik dvi savaites (jeigu nekyla komplikacijų).

Medikai jiems sakė, kad Raimondos būklė stabilizavosi, prasidėjo vegetacinė koma ir dabar reikalinga tik ideali slauga. Raimondos artimieji iki šiol nepamiršta iš vienos reanimacijos gydytojos išgirstų žodžių: "Padarėme, ką galėjome, dabar viskas priklauso nuo jūsų - išsilaižysite, tai turėsite."

Kadangi reabilitacijos centrai komos būklės ligonių nepriima, beliko ieškoti slaugos ligoninės.

Buvo pasiryžę pasiimti į namus

Pradėjusių ieškoti slaugos ligoninių Raimondos artimųjų laukė nemalonūs atradimai - tokio pobūdžio įstaigų, tinkamų komos būklės ligoniams, kaip ir nėra. Tiksliau, taip besivadinančios įstaigos labiau panašios į globos namus seneliams. Gydytojai rekomendavo dvi Vilniuje esančias ligonines: Vilkpėdės ir Universitetinę slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninę Tyzenhauzų gatvėje.

Pirmoji atkrito iškart: Raimondai dar reikalinga tracheostomija - kvėpavimo palaikymas, o tokių pacientų Vilkpėdės ligoninė nepriima. Dėl puikių specialistų giriama Tyzenhauzų ligoninė Raimondos vyrą Mindaugą apstulbino prastomis sąlygomis. Dar vieną pacientą su tracheostoma jie būtų sutikę priimti, tačiau šioje įstaigoje tokiems ligoniams reikalingas siurbimo aparatas dalijamas keturiems asmenims (reikėtų kiekvienam atskirai). Be to, pasak Mindaugo, jei kartais pacientui prireiktų deguonies, ligoninė jo neturėtų. Visa tai ir atbaidė.

Mindaugas lankėsi dar vienoje, privačioje, klinikoje. Ten Raimondą mielai priimtų, prie jos visą parą budėtų slaugė, bet per mėnesį tos paslaugos kainuotų apie 15 tūkst. litų, gal ir daugiau. Mokėti tokių pinigų Galvanauskų šeima neturėtų galimybės.

Artimieji buvo pasiryžę pasiimti Raimondą į namus, o reikiamą aparatūrą pirkti ar nuomotis, tačiau ligoninės neurochirurginio skyriaus vedėjo prof. Egidijaus Jaržemsko nuomone, slaugyti tokį ligonį namie tiek moraliai, tiek fiziškai, tiek ekonomiškai būtų sunku.

Ne laukti stebuklo, o jį kurti

Šiuo metu Raimondos artimieji gaudo kiekvieną žinelę apie komą - spaudoje ir internete ieško medžiagos apie šią būklę ir pabudimus, apie galimą artimųjų pagalbą. Netgi kalbėjosi su prancūzų medikais, konsultavosi su vokiečių specialistais.

Sužinojo, kad Vokietijoje yra specialios ligoninės, kuriose su komos būklės pacientais dirbama, jie atitinkamomis terapijomis mankštinami, tam tikrais reabilitaciniais metodais budinami.

"Lietuvoje viskas paliekama artimųjų rūpesčiui, - neslėpdama apmaudo kalbėjo A.Galvanauskienė. - Čia viską reikės samdytis patiems. Nėra tarpinės grandies tarp ligoninės ir slaugos įstaigos. Mūsų medikai pabudimą iš komos vadina stebuklu, bet tokių atvejų ne vienas ir ne du - kai artimas žmogus savo meile, maldomis ir rūpesčiu pabudina ligonį. O jeigu šalia viso to dar būtų profesionali medikų pagalba... Gal galėtume išgelbėti daugiau tokių ligonių? Gal būtų geriau ne laukti, o patiems kurti tuos stebuklus?"

Raimondai artimieji surado vietą Grigiškių slaugos ligoninėje. Ne dėl to, kad arti namų - tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Be to, neurochirurgai užtikrino, kad jų pagalbos kaip ir nebereikia. Profesorius E.Jaržemskas "Lietuvos žinioms" sakė, kad prireikus budintį neurochirurgą iš Vilniaus gali iškviesti slaugos gydytojas. Bet ar nebūtų geriau, kad tuo rūpintųsi medikas, kuris specializuojasi gydyti komos būsenas?

"Lietuvoje ši - sunkių pacientų gydymo ir reabilitacijos organizacijos - problema neišspręsta", - pripažino prof. E.Jaržemskas.

Tą savo kailiu patyrė Galvanauskai. Lietuvoje nėra gydymo ar specializuotos slaugos įstaigos, orientuotos ne vien į senelius ar neįgaliuosius, o būtent į komos būklės ištiktus pacientus. "O gal ir yra, gal tik mes, ligonių artimieji, to nežinome?" - klausė A.Galvanauskienė.

Netobula sistema trukdo gydyti

Grigiškių slaugos ligoninėje Raimonda galės likti tris mėnesius. Jei per tą laiką nepabus, o artimieji dar pageidaus, kad ji ten būtų laikoma, turės sumokėti. Taip numato mūsų sveikatos apsaugos sistema.

"Medikams, kaip specialistams, neturime priekaištų, - pabrėžė Audronė ir Mindaugas. - Norime tik dėkoti. Lankydamiesi ligoninėje kasdien, pajutome, koks sunkus šiandien yra gydytojų darbas. Kad ir labai norėtų, jie ne visada gali padėti ligoniui. Griežtas dienų skaičius ligoninėje, kvotos vaistams, kvotos tyrimams ir t. t. Manome, kad netobula sistema ne tik apsunkina medikų darbą, bet ir trukdo sunkių ligonių gydymui bei reabilitacijai. Ar ne laikas tą blogą sistemą pradėti judinti, keisti iš pagrindų? Gal pagaliau reikėtų pasirūpinti sveikatos draudimu ir jo pagrindu steigti privačias ligonines, taip pat gerinti jau esamų darbą, kad galėtume gauti normalią medicinos pagalbą?"

Mindaugas šiuo metu išėjęs vaiko priežiūros atostogų. Atostogauja ir jo mama, Grigiškių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Šeima suka galvas, kaip išsivers rudenį, kai reikės grįžti į darbus - kaip reikės "dalytis" Raimondą ir mažyles. Pasak močiutės Audronės, mergaitės Aušrinė ir Vakarė tokios geros ir ramios, tarsi suprastų, kaip jiems visiems dabar sunku. Iš jų visa šeima semiasi stiprybės.

Kas padės dvynėms prakalbinti mamą?

Galvanauskai nedvejodami vežtų Raimondą į Vokietiją - ten, tiesą sakant, šios pacientės jau laukia, yra pasirengę atsiųsti žmones padėti ją pergabenti. Pasak vokiečių specialistų, brangi kiekviena minutė, laikas šiuo atveju nėra pacientės sąjungininkas: kuo ilgiau bus delsiama, tuo mažesnė tikimybė, kad vėlesnė pagalba bus paveiki. Tačiau draudėjai atsisako apmokėti reabilitacijos išlaidas. Nors civilinio transporto priemonės draudimo nuostatuose numatyta 500 tūkst. eurų suma (avarijoje sužaloto asmens sveikatos išlaidoms), gali tekti rimtai pakovoti norint juos "išsimušti". Tiesą sakant, daugybę rūpesčių turintys Galvanauskai šiandien mažiausiai norėtų kovoti.

"Kol žmogus gyvas, tol privalome turėti vilties, - įsitikinusi A.Galvanauskienė. - Turime ruoštis ir daryti viską, kad pabudusi iš komos Raimonda galėtų gyventi kaip galima visavertesnį gyvenimą. O tam būtina ligonio reabilitacija."

Audronė prisipažino nesitikėjusi tokios savo sūnaus Mindaugo tvirtybės. Jis rūpinasi dukromis, kasdien važiuoja į ligoninę pas žmoną, maitina ją per zondą, mankština. Po šio nelaimingo įvykio jis ėmė įdėmiai stebėti vairuotojų elgesį prieš pėsčiųjų perėjas, ypač toje vietoje, kur per gatvę ėjo Raimonda. Automobiliai švilpia nepristabdydami. Kas prieš kelis mėnesius atsitiko Raimondai, šiandien gali nutikti bet kam.

Ikiteisminis tyrimas dėl įvykio beveik baigtas, laukia teismo procedūros. Tačiau labiausiai Raimondos artimiesiems šiuo metu rūpi, kas Lietuvoje keturių mėnesių dvynėms galėtų padėti prakalbinti mamą? Ramybės neduodančius klausimus jie užduos ir Sveikatos apsaugos ministerijai: kada Lietuvoje bus sukurta gydymo ir reabilitacijos sistema komos būsenos ligoniams; kokias galimybės jauna šeima turi pasinaudoti užsienio šalių specialistų patyrimu ir pagalba; kaip pasiekti, kad draudimas vis dėlto apmokėtų Raimondos gydymą Vokietijoje? Klausimai aktualūs ne vien jiems, nes karas keliuose, deja, ne rimsta, tik plečiasi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"