TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kur dingo "Už jūsų ir mūsų laisvę”?

2012 09 20 7:39
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka

Valstybė yra stipri, jei joje gerbiami įstatymai, vyraujanti kultūra, kalba, tradicijos ir drauge užtikrinamos galimybės išlaikyti tautinę tapatybę visiems čia gyvenantiesiems. Ar įmanoma pasiekti, kad ne tik lietuviai, bet ir rusai, lenkai, baltarusiai, žydai mylėtų savo valstybę - Lietuvą?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos (lenkų) direktorius Adam Blaškevič, Vilniaus Vasilijaus Kačialovo gimnazijos (rusų) direktorė Roza Dimentova, Vilniaus Šolomo Aleichemo vidurinės mokyklos (žydų) direktorius Miša Jakobas, Vilniaus Pranciškaus Skorinos vidurinės mokyklos (baltarusių) direktoriaus pavaduotoja Aldona Kuodytė, tos pačios mokyklos istorijos mokytoja Galina Uždavinienė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.  

Ar jaučiama dvilypė būsena?

A.Medalinskas. Vadovaujate mokykloms, kuriose dėstoma ne lietuvių kalba. Priklausote ne lietuvių kultūrai ir jaučiate savo mokytojų bei mokinių nuotaikas. Ar susiduriate su dvilype situacija, kai kalbinis, kultūrinis ryšys jus traukia prie tos šalies, kurios kalba jūsų mokyklose yra mokoma, o Lietuvos pilietybė ir gyvenimas čia kuria pareigos ir atsakomybės savo valstybei santykį? Ką galime pasakyti apie Lietuvos rusų, lenkų, baltarusių, žydų patriotinius jausmus Lietuvai, juoba kad kartais atrodo, jog patiems lietuviams patriotizmo pritrūksta?

R.Dimentova. Esu rusakalbės mokyklos direktorė. Gimiau Vilniuje, Lietuvoje, todėl neįsivaizduoju, kaip galėčiau save sieti su kita valstybe ar kokiu nors kitu miestu. Žinoma, ir Rusijoje yra gražių miestų, pavyzdžiui, Sankt Peterburgas, bet Vilnius yra mano miestas, o Lietuva - mano gimtinė. Nejaučiu, kad priklausau ar galėčiau emocionaliai priklausyti kitai šaliai. Daugelis mokytojų mąsto panašiai.

M.Jakobas. Pirmosiomis atkurtos nepriklausomybės dienomis žengtas teisingas istorinis žingsnis - pasakyta, kad visi norintieji gali tapti Lietuvos piliečiais. Mes, čia įleidusieji šaknis, Lietuvos piliečiais ir tapome. Reikėtų pamiršti skirstymą į tautines mažumas ir lietuvius, nes mes visi savo darbais turtiname Lietuvą. Nemąstome apie tai, kad priklausome tautinei mažumai. Esame Lietuvos Respublikos piliečiai.

A.Kuodytė. Lietuva ir švietimo srityje žengė tinkamą žingsnį - leido kurti mokyklas įvairių tautybių vaikams. Esu lietuvė, dirbu baltarusių mokykloje. Jai jau 18 metų. Dauguma mokytojų - meilės tremtinės, baigusios mokslus Baltarusijoje, o šeimas sukūrusios Lietuvoje. Vieną tokių mokytojų čia matote. Ji moka lietuvių kalbą, yra puiki istorijos mokytoja.

G.Uždavinienė. Taip, atvykau iš Baltarusijos. Lietuvoje gyvenu daugiau kaip 20 metų. Kadangi nusprendžiau gyventi Lietuvoje, priėmiau Lietuvos pilietybę. Mūsų mokykloje yra baltarusių, rusų, žydų, lietuvių. Tarp vaikų jokio skirtumo dėl tautybės nejusti. Visi dalyvauja renginiuose. Visi kalba lietuviškai. Mes, suaugusieji, ne tik gimę Lietuvoje, bet ir atvykę iš kitų šalių, turintys čia šeimas, jaučiame stiprų emocinį ryšį su Lietuva. Jis yra labai stiprus. Čia vis giliau įleidžiu šaknis.

A.Kuodytė. Atlikome vaikų apklausas. Penktokas pasakojo, jog lankė močiutę Baltarusijoje. Paklaustas, ar norėtų ten likti, sakė, kad ne, nes jis Lietuvoje gimė ir užaugo. Viena mergaitė parašė, kad jos tėvynė yra Lietuva, ir kitos negali būti. Pagal tautybę skirstyti negalima. Turėkime kantrybės - nepriklausomai Lietuvai tik kiek daugiau nei 20 metų. Patriotizmo per dieną neišugdysi. Pakanka paklausyti, kaip Seimo nariai himną gieda. Ką tada galiu pasakyti vaikams? Reikia pradėti nuo savęs.

A.Blaškevič. Kalbėti apie meilę tėvynei yra svarbu. Taip ugdomas ir patriotizmo jausmas. Bet apie tai būtų galima kalbėti ir su lietuviškų mokyklų vadovais, nes ir lietuviai susiduria su patriotizmo stokos problema.

A.Medalinskas. Apie tai su lietuviškų mokyklų vadovais, mokytojais, moksleiviais jau kalbėjome prie šio apskritojo stalo. Dabar atėjo jūsų eilė. Galbūt vėliau kalbėsimės ir su jūsų mokyklų moksleiviais apie meilę Lietuvai. Ir apie tai, kaip suprantame patriotizmą. Juk mokykla turėtų ne tik duoti žinių, bet ir ugdyti jaunus žmones, mylinčius valstybę, kurioje gyvena, norinčius ją kurti.

A.Blaškevič. Kaip jūs suprantate, kas yra Lietuvos patriotas?

A.Medalinskas. Tas, kuris prisideda prie savo tautos ir valstybės gerovės, jos vystymosi. Tas, kuriam visa tai rūpi.

A.Blaškevič. Manau, kad patriotiškumo jausmas - intymus. Turime sukurti sąlygas, kad vaikui atsirastų mažoji tėvynė. Ji negali būti vaikų namuose arba jei tėvai gyvena Anglijoje. Ir meilė tėvynei prasideda pirmiausiai nuo meilės mažajai tėvynei. Kiekvienas ją turi ir myli. Tai - tėvų ir senelių namai, miškas, upelis. Emigrantai prisimena būtent tokią tėvynę, o ne Lietuvą nuo Klaipėdos iki Dieveniškių. Patriotizmas randasi pirmiausia mažos tėvynės atžvilgiu. Būtent joje žmogus jaučiasi saugus.

Ryšys tarp mažosios ir didžiosios tėvynės

A.Medalinskas. Bet, matyt, ne mažiau svarbus yra ir ryšys tarp mažosios ir didžiosios tėvynės, šią suvokiant kaip valstybę, kurioje gyvenama.

A.Blaškevič. Piliečiai deleguoja valstybei savo saugumo užtikrinimo funkciją. Jei valstybė sugeba saugumo jausmą užtikrinti piliečiams mažojoje tėvynėje, jokių problemų dėl didžiosios tėvynės nekyla. Kai kalbama apie patriotizmą, nuo tautybės galima atsiriboti. Jeigu turiu mažąją tėvynę, esu tos šalies, kurioje ji yra, patriotas. Kaip globalizacijos sąlygomis išsaugoti mažąją tėvynę? Tarkime, gyvena koks nors žmogelis Šalčininkų rajone: lietuvių kalbos nemoka, dirba, moka mokesčius, balsuoja per rinkimus. Kitas pavyzdys - etninis lietuvis, kurio verslas klesti, bet jis vengia mokėti mokesčius.

M.Jakobas. Arba šaukia: "Juden raus!"

A.Blaškevič. Arba: "Lietuva - lietuviams!"

A.Medalinskas. Kiti šaukia, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta. Dar kiti mano, kad Pietryčių Lietuvoje ne koks nors pareigūnas, politikas, politinė jėga, o lenkai, kaip tauta, skriaudžia lietuvius. Tada vieniems būna blogi lietuviai, kitiems - lenkai, dar kitiems - žydai. Deja, požiūrio į tautą per blogą asmenybių veiklą netrūksta. Tikriausiai sutiksite, kad vengti mokėti mokesčius gali bet kurios tautos atstovas, bet dėl to jos blogu vardu neminėsime. Kiekvienoje tautoje yra ir gerų, ir blogų žmonių. Galime išvardyti daug lietuvių, lenkų, rusų, žydų, baltarusių, kurie davė ką nors svarbaus savo tautos, valstybės vystymuisi, bet yra ir blogų pavyzdžių.

M.Jakobas. Lietuvos piliečiai turėtų būti vieningi, gerbti vieni kitus. Baimė, kad laikraštyje neatsirastų žmonių ilgomis nosimis karikatūrų, nėra išeitis. Tikrai, nekalbėkime apie stereotipines tautos ydas. Čia yra ir mano valstybė. Tuo viskas pasakoma.

R.Dimentova. Ir neturėtų būti baimės, kad kas nors apie tavo tautą blogai ko nors nepasakytų. Bet savo mokykloje jaučiamės puikiai.

A.Medalinskas. O išėję iš mokyklos?

R.Dimentova. Už jos durų - tas pats miestas, bet kai leidžiami įstatymai dėl dalykų dėstymo tik viena kalba, jaučiamės nesaugiai.

A.Medalinskas. Kodėl? Juk praktika, kai mokyklose dėstoma valstybine kalba tos šalies, kurioje gyvename, yra normali. Ir vaikams, jūsų mokiniams, svarbu išmokti lietuvių kalbą kaip valstybinę. Ir mokytojai ją turi mokėti. Tada šie žmonės galės jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais, sėkmingai integruotis į valstybės gyvenimą, siekti karjeros, gerovės.

R.Dimentova. Nesuprantu, kodėl mane reikia kažkur integruoti. Ne tik mane. Žinoma, tokiose mokyklose kaip mūsų yra ir mokytojų, kurie mokslus baigė Rusijoje, Baltarusijoje, bet jie seniai čia gyvena. Gimnazijoje kalbame rusiškai ir lietuviškai. Daug klasių auklėtojų - lietuvių kalbos mokytojai.

A.Kuodytė. Kiekvienas žmogus ją gali išmokti, jeigu nori. O jeigu nenori - tai jo bėda. Bet ir lietuvių kalbos nemokantis žmogus yra Lietuvos pilietis. Jis galbūt myli Lietuvą ne mažiau nei mes. Mūsų mokykloje problemų dėl lietuvių kalbos nematau. Dažniausiai vaikai ateina iš lietuviškų darželių, o mes, lietuviai, mokomės baltarusių kalbos. Man gėda prieš kolegas: jie lietuvių kalbą moka, o aš baltarusių - ne. Bet diktuoti dėl kalbos iš viršaus negalima.

A.Medalinskas. Universitete, kuriame dėstau, sutinku ne vieną jauną lenkų tautybės žmogų, kuris tikrai neblogai moka lietuvių kalbą. Bet drauge nuolat girdime apie tai, kaip Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose yra rodoma nepagarba lietuvių kalbai. Pirmiausiai turiu galvoje gatvių pavadinimų rašymą. Kodėl taip yra?

A.Blaškevič. Lenkai nori būti gerais Lietuvos piliečiais, bet ar dvikalbis užrašas - grėsmė valstybei? Juk kalba ir gyvenamoji aplinka yra labai svarbūs dalykai.

A.Medalinskas. Ne mažiau svarbūs dalykai yra valstybės įstatymai ir Konstitucija. Juk tai irgi yra atsakomybės savo valstybei dalis.

A.Blaškevič. Įstatymų laikytis reikia, bet būtina ir kitus klausimus spręsti. Jeigu dėl jų būtų sutarta, dvikalbių užrašų nebūtų. Valstybės požiūris kuria pasipriešinimą, žmonių protestą. Piliečiams reikia saugumo, o nesaugumas juos stumia į kitą situaciją. Per pirmuosius mitingus užrašų problema nebuvo keliama. Ji radosi vėliau.

A.Medalinskas. Buvo. Kaip ir autonomijų problema. Vėliau buvo valstybės teisėta reakcija, ir viskas atsistojo į savo vietas. Žinoma, valstybė, vadovaudamasi įstatymais, Konstitucija, turėtų suprasti įvairių tautybių žmonių norą išlaikyti tautinį tapatumą. Bet ir šie žmonės turėtų rodyti pagarbą valstybės kalbai, išmokti ją.

A.Blaškevič. Išmokti lietuvių kalbą - ne problema, bet kartais bandoma valdyti išimant durų rankenas. Nenorime asimiliuotis, prarasti tautinį savitumą. Vis kalbama, kad reikia išmokti lietuvių kalbą. Bet reikia išsaugoti ir gimtąją. Dažnai sakoma, kad lenkai kalba ne lenkų kalba, o tik dialektu. Kodėl taip nutiko? Lenkų inteligentija išvyko per dvi repatriacijos bangas arba buvo išvežta, o grįžusi negalėjo plėtoti savo veiklos. Todėl lenkų bendruomenei dabar taip svarbus ir gimtosios kalbos atgimimas.

R.Dimentova. Tautinių mažumų mokyklų direktoriams labai svarbu, kad vaikai puikiai mokėtų valstybinę kalbą. Bet svarbu, kad jie gerai mokėtų ir gimtąją. Mūsų mokykloje mokosi įvairių tautybių vaikai, tačiau jie yra pasirinkę mokyklą, kurioje dalis dalykų dėstoma rusų kalba. Vaikai, išėję iš klasės, kalba visomis kalbomis iš karto: vienas žodis - vienoks, kitas - kitoks. Penktoje klasėje yra lietuvių kalba dėstomų dalykų. Kaip išsaugoti tapatumą? Mūsų mokytojai pastebi, kad Rusijos istorijos programoje beveik nėra, ir todėl dabar jau galvojame, kas vyksta su gimtąja kalba.

A.Medalinskas. Nėra Rusijos istorijos? Lietuvos mokyklų istorijos programoje jai yra skiriama nemažai dėmesio. Ir Lenkijos istorijai taip pat.

M.Jakobas. Viskas susiveda į kultūrą ir dvasinį pasaulį. Mano įsitikinimu, buvimas Lietuvos piliečiu mane įpareigoja mokėti kalbą, išmanyti istoriją, politinį ir ekonominį gyvenimą. Jeigu mano vaikai tęs inteligentijos liniją, tada ir jiems reikšti mintis netaisyklingais sakiniais, kitos kalbos konstrukcijomis bus nepriimtina. Daug priklauso ir nuo mokyklos, tėvų bendravimo namie. Suprantu, kad būdami Lietuvos piliečiai turime kažką duoti savo valstybei, bet ir valstybė turi gerbti mūsų darbą, mūsų šeimas. Dirbtinis tautybės akcentavimas, lenkimas prie stereotipų yra skaudus. Nenoriu, kad būtų kalbama daugiskaita: "Ai, jūs - žydai, ai, jūs - rusai". Yra atskiri žmonės ir jų poelgiai. Jeigu kažkas nusižengė įstatymui, reikia kalbėti konkrečiai. Vengti stereotipų. Ir aukšto rango politikai kalbas turėtų pradėti žodžiais "mieli Lietuvos žmonės" arba "mieli Lietuvos piliečiai". Tada jausčiau, kad ir į mane kreipiamasi.

Ar visi esame lietuviai?

A.Medalinskas. O jeigu kreipiasi "mieli lietuviai"? Arba "mieli tautiečiai"?

M.Jakobas. Galbūt tai - filosofinis klausimas, bet aš nežinau, ar priklausau lietuvių tautai. Jeigu būtų kalbama apie mano tautybę, norėčiau būti laikomu Lietuvos žydu. Dirbu, moku mokesčius, džiaugiuosi Lietuvos krepšininkų pergalėmis. Visi sėdime vienoje valtyje. Jauna dainininkė Liora Grodnikaitė yra žydė. Kodėl rašant apie ją yra teigiama, kad ji - lietuvė? O jeigu nutinka kas nors bloga, tai žydai tada "šiokie ir anokie".

A.Medalinskas. Žemos kultūros žmonių yra visose tautose ir valstybėse.

M.Jakobas. Bet ar galiu aš save, karštą žydą, priskirti lietuviams? Jeigu net man pasiūlytų maišą deimantų, vis tiek atsakyčiau, kad Dievas man lėmė būti žydu. Tik noriu būti Lietuvos žydu. Didžiuojuosi, kad gimiau Lietuvoje. Ir mano po pasaulį pasklidę tautiečiai pabrėžia, kad gimė Lietuvoje, kad čia gyveno jų protėviai. Mūsų mokykloje mokosi įvairių tautybių vaikai. Aš jiems sakau, kad jie yra žydų mokyklos mokiniai, kad gintų tos mokyklos garbę, kad didžiuotųsi ta mokykla. Netikrinu, kurio plaukai tamsesni, kurio nosis ilgesnė. Jie yra mūsų, Lietuvos, vaikai ir turi jaustis reikalingi savo šaliai.

A.Blaškevič. O man būtų priimtina vadintis lenkų kilmės lietuviu. Kitaip - koks aš lietuvis etnine prasme. Pilietybės prasme - taip. Turiu pasakyti, kad tautinių mokyklų sąvoka nėra apibrėžta. Geriausia būtų sakyti: mokykla, kurioje dėstoma rusų kalba, mokykla, kurioje dėstoma lenkų kalba... Tačiau ne visi dalykai dėstomi būtent ta kalba.

A.Kuodytė. O man nepatinka ir pats tautinės mažumos terminas. Dirbdama tokioje mokykloje jaučiuosi nesmagiai. Taip skirstyti nereikėtų. Visos turėtų būti Lietuvos Respublikos mokyklos. Be jokio kito termino. Bėgant laikui viskas ateis. Lietuvą reikia puoselėti, tačiau lietuviai turi rodyti pavyzdį. Iš tautinių mokyklų vadovų nepažįstu nė vieno, kuris nėra Lietuvos patriotas ir pardavė ją už zlotus ar šekelius.

Taip pat emigruoja?

A.Medalinskas. Patriotizmo - taip pat ir tarp lietuvių - stoką rodo ir mokyklas baigusių jaunuolių emigracija. Žinoma, kai jaunas žmogus, norintis gauti žinių aukšto lygio Vakarų valstybių universitetuose, išvyksta arba keliauja po pasaulį, norėdamas jį pažinti, nėra nieko bloga ir net galėtų būti sveikintina, jeigu jis vėliau nepasiliktų užsienyje visam laikui. Buvo metas, kai net Švietimo ir mokslo ministerija gerai vertino tas mokyklas, kurias baigę mokiniai išvažiavo toliau mokytis į užsienį. Kiek jaunuolių, baigusių jūsų mokyklas, lieka studijuoti Lietuvoje, o kiek išvyksta į Angliją, Airiją, Izraelį, Rusiją, Lenkiją?

R.Dimentova. Matyt, visose Lietuvos mokyklose yra panaši situacija.  Jeigu mūsų mokyklas vertintų pagal moksleivių, išvykusių studijuoti į Vakarus, skaičių, būtume aukšto lygio. Į Vakarus išvažiuoja daug baigusiųjų, į Rusiją - vienetai. Rusija skiria mums nemokamų vietų, bet į jas patekti yra sunku. Reikia labai gerai mokytis. Geriausieji išvyksta į Vakarus. Ir kuo toliau, tuo daugiau. Anksčiau išvažiuodavo tėvai. Dabar su jais iškeliauja ir mokykloje tebesimokantys vaikai.

A.Blaškevič. Bet Lietuvoje šiuo požiūriu dar neprasidėjo blogiausi dalykai. Protingas jaunuolis Vakaruose gauna gerą darbą. Ten karjeros vadybininkas siūlo savo universiteto studentus darbdaviams. Lietuvoje universitetus baigę žmonės darbo dažnai negauna. Kol ši problema neišspręsta, išvažiuojančiųjų iš Lietuvos tik daugės. Mūsų mokykla šiame kontekste atrodo kitaip. Iš 128 baigusiųjų mūsų mokyklą į užsienį išvažiavo tik 18, iš jų 10 - į Lenkiją. Tai visai nedaug. Kiti liko Lietuvoje.

A.Medalinskas. Tai jums svarbu, kad kiek galima daugiau išsimokslinusių lenkų tautybės jaunuolių pasiliktų čia, Vilniuje ir aplink Vilnių?

A.Blaškevič. Iš tų išvykusiųjų vėliau nemažai sugrįžta. Kai kurie Lietuvos politikai kalba, kad lenkiškos mokyklos ruošia penktąją koloną. Tie žodžiai mus labai žeidžia.

M.Jakobas. Mūsų mokykla per kiek daugiau nei 20 metų išleido 160 abiturientų. Atrodytų, kad kai Izraelis laukia kiekvieno žydo, tik imk ir važiuok. Priims kaip dukrą ar sūnų. Tačiau išvažiavusiųjų yra labai nedaug. Jaunuoliai studijuoja čia, sėkmingai įsidarbina, nors vykstantiesiems studijuoti į Izraelį teikiama daug lengvatų.

A.Medalinskas. Jums emigracijos iš Lietuvos problema nėra aktuali?

M.Jakobas. Aktuali. Laikau Lietuvą savo valstybe, todėl jaučiu atsakomybę. Esame maža valstybė, o nesirūpiname jaunąja karta. Universitetus baigusius ir darbo negaunančius žmones apima neviltis, todėl jie ir išvažiuoja. Ten įsidarbina, sėkmingai integruojasi. Mūsų šalyje aukštąjį mokslą baigusio žmogaus niekas negerbia. Nors iš mūsų mokyklos studijuoti į užsienį išvyksta nedaug abiturientų, po kurio laiko gali išvykti labai daug.

A.Kuodytė. Ir mes turime kvotas. Apie 20 vietų. Mūsiškiai įstoja į prestižines specialybes - mediciną, technikos mokslus. Baltarusijoje yra nemokamas mokslas ir išlaikymas. Lietuviai iš Baltarusijos taip pat vyksta studijuoti į Lietuvą. Jau seniai yra numatytos kvotos. Daug mūsų vaikų stoja ir į lietuviškas aukštąsias mokyklas, bet ne į Europos humanitarinį universitetą, kuris lyg ir atidarytas baltarusiams. Su juo neturime jokių ryšių.  

Ar galima atstatyti Sąjūdžio laikų tiltus?

A.Medalinskas. Esu Sąjūdžio žmogus. Tada kartu su rusais, lenkais, žydais, baltarusiais siekėme Lietuvos nepriklausomybės, iškėlę dar nuo kovos su carine priespauda garsų šūkį: "Už jūsų ir mūsų laisvę." Sąjūdyje buvo ir įvairių tautybių atstovų. Nors buvo ir tokių, kurie dalyvavo organizacijoje "Jedinstvo". Bet tada jautėme didelę įvairių Lietuvos tautų paramą. Ėjome kartu. Kur dingo ši dvasia? Juk, regis, tokie klausimai kaip teisingumas, įskaitant ir socialinį, bendri visiems?

R.Dimentova. Kadangi esate Sąjūdžio žmogus, tikriausiai pamenate dokumentinį filmą "Vėliavos". Jis buvo apie tas kovos už laisvę dienas, kai tautinės bendrijos nešė savo vėliavas: rusai, žydai, baltarusiai, lenkai. Kai kurios bendrijos net neturėjo didelių vėliavų. Mes puikiai pamename tų dienų, kai stovėjome prie televizijos bokšto, dvasią.

M.Jakobas. O aš prisimenu, kaip gražiai kolegų buvo sutikta mano kalba Mokytojų Sąjūdžio suvažiavime. Plojo man kaip žydų atstovui. O dabar netrūksta pašaipų viešojoje erdvėje. Žydams, rusams, lenkams. Ir tai mus žeidžia. Kai televizijoje šaipomasi iš lenko, klaidingai kirčiuojančio žodžius. Komentarai internete irgi panašūs. Darbdavys klausia, kokios tautybės esi? Tai akivaizdi kultūros, išsilavinimo stoka.

A.Medalinskas. Nemanau, kad galima sakyti, jog lietuviai kaip nors nepagarbiai kalba apie kitų tautybių žmones, nors sutinku, kad viešojoje erdvėje yra visko. Kita vertus, kai kurių tautų vertinimus lemia ir kai kurių jų politikų veiksmai Lietuvoje ar už jos ribų. Bet net Sąjūdžio metais sakėme, kad blogi ne rusai, o sovietinė sistema, iš kurios visi kartu turime išsivaduoti.

R.Dimentova. Patriotizmas yra ne galvoje, o širdyje. Tą jausmą reikia jausti. Už ką serga mūsų vaikai per krepšinio rungtynes? Už Lietuvą. 70 proc. mūsų mokyklos mokinių nėra net buvę Rusijoje. Ir Lietuvos rusai myli savo tėvynę.

A.Blaškevič. Neabipusė meilė - tragiška. Meilė turi būti abipusė. Išpuoliai, netolerancija, saugumo stoka apsunkina galimybę reikalauti meilės, patriotizmo tokiai valstybei.

A.Medalinskas. Jūsų žodžius apie netoleranciją, išpuolius, saugumo stoką, matyt, galėtų palaikyti ir lietuviai, gyvenantys Pietryčių Lietuvoje. Taip tikrai negali ilgai tęstis. Ar egzistuoja ryšiai tarp lietuvių inteligentijos bendruomenės ir rusų, baltarusių, lenkų bendruomenių, kontaktai tarp mokyklų vadovų, mokytojų?

M.Jakobas. Be abejo. Savo pedagoginį kelią pradėjau vienoje Plungės mokykloje. Bendraujame su daugeliu Vilniaus mokyklų. Jokio antagonizmo, priešpriešos. Vilniaus mieste yra labai gražus mokyklų direktorių kolektyvas.

A.Medalinskas. Prisiminėte Sąjūdžio metais veikusį Mokytojų Sąjūdį. Dabar, išskyrus profsąjungų judėjimą, mokytojai nesusirenka. Ir profsąjungos negali didžiosios dalies jūsų suburti. Net mokytojai iš lietuviškų mokyklų nesusitinka, ką jau kalbėti apie dialogą su mokytojais rusais, lenkais, baltarusiais ir žydais.

R.Dimentova. Pagalvojau, su kuriuo lietuviškos mokyklos vadovu bendrauju. Ne tada, kai sukviečia merija. Bendrauju su daugeliu direktorių.  

A.Blaškevič. Mūsų mokyklos tikrai bendradarbiauja. Pernai penkios Vilniaus gimnazijos, iš kurių tik Jono Pauliaus II yra dėstoma lenkų kalba, surengė bendrą dailės parodą. Ji keliavo per penkias gimnazijas. Buvo rodoma ir merijoje. Yra ir kitokių konkursų Viena mokykla kviečia kitą. Pavyzdžiui, kviečia Mykolo Biržiškos gimnazija į gamtos mokslų konkursą "Fungama". Mes kviečiame į Euklido, matematikos, konkursą. Kartu rengiame sporto šventes, mokytojų metodines konferencijas. Bendradarbiaujama gimnazijų iniciatyva. Bet, deja, net sporto varžybos yra finansuojamos pačių gimnazijų lėšomis.  

A.Medalinskas. Džiugu, kad gražaus bendradarbiavimo pradžia yra. Liūdna, kad to bendradarbiavimo svarbos kartais nesupranta sostinės valdžia. Ar galima nutiesti tiltus ir tarp mokytojų, dirbančių skirtingose mokyklose, kaip skirtingų tautų ir tautybių kultūros bendruomenių užmegzti ryšius. Juk apie mokyklas ta bendruomenė ir sukasi. Kalbu apie kultūrinių bendruomenių dialogą Lietuvoje. Man atrodo, kad tai labai svarbu.

A.Blaškevič. Kad vyktų panaši diskusija, turėtų būti aukštesnis pilietiškumo, visuomeniškumo lygis. Šiuo metu jis yra labai žemas. Tai nepriklauso nuo tautybės.

A.Medalinskas. Jis yra žemas visose pokomunistinėse valstybėse.

A.Blaškevič. Bendrai diskusijai geriausiai gali sutelkti bendra išorinė grėsmė.

A.Medalinskas. Todėl ji dažnai kuriama. Kartais labai dirbtinai. O aš kalbu apie dialogą.

M.Jakobas. Kad toks dialogas vyktų, pirmą žingsnį turėtų žengti tautinė dauguma. Kol kas susidaro įspūdis, tarytum sakytų "nelįskite, nesikiškite, susitvarkysime be jūsų”.

A.Blaškevič. Bet ar Lietuvoje kokia nors diskusija gali pasiekti valdžią? Diskutavome apie Švietimo įstatymą. Ir ką? Diskusijos tik dėl diskusijų nėra prasmingos.

M.Jakobas. Lietuvai reikia mokytis pilietiškumo ir žmogiškumo.

A.Medalinskas. Kiekvienoje diskusijoje būtų gerai atskirti kokios nors grupės politinį interesą, svarstant vieną ar kitą įstatymą, ir bendrą interesą, suvokiant, kad visi gyvename šioje valstybėje. O tada gali būti ir glaudūs kontaktai tarp lietuvių ir įvairių Lietuvoje gyvenančių tautybių kultūros bendruomenių. Įsivaizduokime, kad jūs pakviečiami dialogui su tais lietuviškų mokyklų vadovais, kurie yra šviesūs žmonės. Ar ateitumėte? Sakote, kad valdžios šio dialogo išvadų neišgirs? O gal išgirs?

R.Dimentova. Mes į tokią diskusiją ateitume. Mūsų mokytojai taip pat.

M.Jakobas. Būtų gražu, jeigu grįžtume ir prie Mokytojų Sąjūdžio idėjos. Pamenu tų laikų euforiją. Nesistebėkite, kad trūksta to bendrumo. Visi esame daug kuo nusivylę. Savo sunkiu gyvenimu, švietimo klausimų sprendimu. Kad daug kas nuėjo ne tuo keliu. Visi dvasiškai sergame. Kad atsikeltume, turės praeiti nemažai metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"