TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kur gyvena kultūra?

2014 03 09 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Praėjusiais amžiais sakydavo: “Kai žvanga ginklai, mūzos tyli”. Tačiau šiandien, moderniajame amžiuje, ir ginklai žvanga, ir mūzos griaudėja lyg niekur nieko. Ypač, kai dalijamasi neuždirbtus, avansu skirstomus pinigus. Pavyzdžiui, tuos, kuriuos žiniasklaidai skirsto Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Fondas buvo įkurtas 1996 metais remiantis Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymu, siekiant skatinti ir remti kultūros ir šviečiamuosius projektus. Finansavimas per Fondą, įkūrėjų sumanymu, turėjo atskirti politikų ir valstybės pareigūnų sprendimus nuo tiesioginio lėšų visuomenės informacijos rengėjams skirstymo.

Keletą metų atrodė, kad sumanymas pavyko, ir kultūros sklaidos, informacijos baruose triūsianti brolija draugiškai dalijosi lėšomis. Bet draugystė truko neilgai. Kažkam tų pinigėlių nuolat pristigdavo („tam davė bliūdelyje, tam – šaukštelyje...), tad vis garsiau ėmė skambėti balsai, kritikuojantys Fondo veiklą. Daugiausia diskusijų kyla dėl Fondo veiklos principų ir sprendimų kriterijų, kurie daug kam buvo ir tebelieka neaiškūs. O juk Fondas disponuoja ne tokiomis jau menkomis sumomis: vien kultūros ir švietimo projektams Fondas šiemet paskirstė daugiau kaip 7,16 mln. litų. Nenuostabu, kad tokių sumų dalybose susikerta skirtingi interesai.

Tie ir kiti argumentai prieš keletą metų paskatino grupę Seimo narių galvoti apie žiniasklaidos rėmimo sistemos pertvarką. Dabartinio Seimo nariai šią estafetę perėmė ir parėmė. Siūloma atsisakyti Fondo ir iš esmės kurti naują įstaigą, atsakingą už valstybės pinigų skirstymą – „Kūrybingos žiniasklaidos rėmimo fondą“. Naujas fondas turėtų vadovautis ir naujomis paramos skirstymo gairėmis. Seimo nariai siūlo neberemti kultūros ir meno leidinių bei šviečiamojo pobūdžio leidinių programų. Vietoj jų siūlomos naujos: „nacionalinės periodinės spaudos“ ir „regioninės periodinės spaudos“ programos. Pakeitimų numatoma ir daugiau.

Rodėsi, procesas juda reikiama kryptimi, bet staiga „atsibudo“ sostinės intelektualai. Pasivadinę „kultūros srities atstovų bendruomene“ (toliau – AB), jie viešu laišku kreipėsi į Seimą ir visuomenę, siūlydami savąją Fondo pertvarkymo viziją, kviesdami diskusijai ir kitas suinteresuotas šalis, kultūrinės žiniasklaidos ir visuomenės atstovus.

Taigi, diskutuojame.

Kaip ir kiti Fondo kritikai, taip ir AB pagrįstai pasigenda veiklos viešumo ir skaidrumo, ypač projektų vertinimo kriterijų bei principų srityje, kolegialumo, aiškaus kompetencijos pasiskirstymo, aktyvios ir nuoseklios politikos, nešališkumo, kas, jų nuomone, atveria duris „Fondo siekių ir nuostatų neatitinkantiems projektams“. Viena vertus, dabar veikiančio Fondo nuostatose apsiribojama išties mažai ką sakančiomis bendrybėmis, kita vertus, kaip rašoma Kreipimesi, „visuomenei neprieinami kriterijai skatina spekuliacijas dėl finansavimo paskirstymo motyvų ir skaidrumo“. Todėl AB siūlo atsisakyti paramos visiems regioninės žiniasklaidos kultūriniams projektams ir vietoje Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo steigti „Kultūrinės žiniasklaidos rėmimo fondą“.

Trumpai tariant, kritika tikrai intelektuali ir pagrįsta, tačiau pasiūlymai, švelniai tariant, kelia nuostabą. Jie ne tik egocentriški, iškeliantys siauros grupės interesus virš kitų, bet ir nevykusiai argumentuojami.

Pabrėžę, jog „itin svarbus klausimas, į kurį laukiame ir Fondo vadovybės, ir Seimo narių atsakymo – tai prioritetų klausimas“, AB skelbia, jog „svarbiausias Fondo prioritetas turi būti profesionali, kritiška, analitiška, inovatyvi kultūrinė žiniasklaida, atitinkanti XXI amžiaus žinių visuomenės poreikius ir galinti konkuruoti su kitų Europos šalių žiniasklaida“.

Tačiau kas siūloma? Ogi primityviausias sprendimas – pašalinti konkurentus.

Pertvarkymų esmė užkoduota pačiame naujo fondo pavadinime: fondo veikloje nebeturėtų likti paramos svarbiam kultūrinės informacijos sklaidos instrumentui - regioninei žiniasklaidai.

Šiaip jau normaliai veikiančiose visuomenės sistemose veiksmingiausia kokybės gerinimo priemone yra laikoma konkurencija. O kaip tik šito AB nori nusikratyti!

Įdomu, o kas iki šiol trukdė kultūrinei žiniasklaidai siekti tokių ambicingų, tarptautinių aukštumų? Negi regioninės žiniasklaidos konkurencija? Bet juk įtraukus į Fondo veiklos kryptis paramą regioninei žiniasklaidai, Fondui buvo pridėta ir papildomų lėšų naujai funkcijai atlikti. Tad lėšos kultūrinei žiniasklaidai dėl to nesumažėjo.

O gal stokojama naujų idėjų, aukšto, tarptautinio lygio profesionalų?

Atsakymą galėtų duoti statistika, kuri kartais būna labai iškalbi.

2012 m. Fondo dalininkai buvo supažindinti su vidaus audito ataskaita apie pirmojo tų metų konkurso (buvo ir antrasis) rezultatus bei finansavimą.

Kultūros, meno leidinių konkursui buvo pateikta 30 projektų. Jų finansavimui Įstatyme numatyta 23 proc. Fondo lėšų, bet tų metų projektams įgyvendinti reikalinga suma tesudarė 13 proc. Tuo tarpu regioninė žiniasklaida (regionų, vietinių laikraščiai, žurnalai ar kiti specialūs leidiniai, radijas ir televizija) pateikė 222 projektus, kuriems įgyvendinti reikalinga suma sudarė 42 proc., nors Įstatyme tam numatyta 37 proc. Fondo lėšų.

Išeina, kad aukštam skrydžiui pasikėlę kultūriniai leidiniai ne visada pajėgia įsisavinti net tas lėšas, kurios jiems numatytos Įstatyme, ko negalima pasakyti apie labai aktyvią (turiu galvoje projektų gausą) ir kūrybingą regioninę žiniasklaidą.

Tačiau kritiškas žvilgsnis į save – greičiau inteligentų, o ne intelektualų savybė. Atlaidžiai paplekšnojusi per petį regioninei žiniasklaidai – atseit, ir ten esama kokybiškų leidinių, - AB lieka didžiai susireikšminusi: “kultūrinis bet kurios, ypač nedidelės šalies gyvenimas natūraliai telkiasi didžiuosiuose miestuose”.

O pasakę A, pasakė ir B: “reikalaujame pertvarkant Fondo veiklą pamatiniais laikyti kokybės ir profesionalumo, o ne geografinius kriterijus”.

Keistas reikalavimas... Juk siūlydami Fondui remti ne regioninę žiniasklaidą, o didžiųjų miestų leidinius, pastarųjų kokybiškumui pagrįsti AB pasitelkia būtent geografiją – vietą, kur spausdinami kultūros leidiniai. Atseit, kas spausdinama sostinėje ar Kaune, jau savaime, nesigilinant į turinį, formą, esmę ir prasmę, yra vertinga, o kas pasaulį išvysta regionuose – valstybės rėmimo nevertas produktas.

Gryniausiais snobizmas, nieko bendra neturintis su kokybe! Galima tik būtų pasigailėti šalies, kurios kultūrinis gyvenimas, jo sklaida apsiribotų vien didžiaisiais miestais! Bet kokia centralizacija, lėšų konsolidacija viename centre, ne tik nepakelia bendro kultūrinio lygio, bet, priešingai, jį žlugdo, panašiai kaip žlugdo realią sveikatos apsaugą per didelė jos centralizacija ir konsolidacija didžiuosiuose miestuose. O gal sostinės kultūros ekspertai naiviai mano, kad, nebematydami straipsnių apie kultūrą ir jos kūrėjus savo, regioninėje spaudoje, regionų gyventojai puls skaityti “didžiųjų” kultūros centrų kultūros leidinius?

Deja, jie greičiausiai pasitenkins popžvaigždučių gastrolėmis, vienu kitu vietiniu renginiu ir laiko “užmušinėjimu” su alaus skardine rankoje. Nesunku suprasti, kaip tai atsilieptų bendram šalies kultūros lygiui.

Taigi, labai neteisinga manyti, kad kultūrinis gyvenimas verda tik didžiuosiuose miestuose. Kiekvienais metais, net ir smarkiai tuštėjant regionams, didžiųjų miestų menininkų ir intelektualų bendruomenės vis praturtėja išeiviais iš regionų – talentingomis, ryškioms asmenybėmis, kurias užaugino ne tik “pieva, upė”, bet ir regiono kultūra, jos sklaida vietinėje žiniasklaidoje. Bet kuris nešališkas skaitytojas, susipažinęs su regionų žiniasklaida, nesunkiai pastebės, jog dažniausiai (nebūna taisyklių be išimčių…) ji turi labai didelę jėgą, sprendžiant įvairias problemas tiek kultūros, tiek kitose srityse. Maža to, rajoniniai laikraščiai turi išskirtinę galimybę, netgi misiją - pristatyti, iškelti į viešumą asmenybę, kuri šiandien dar tik pradeda savo karjerą, o rytoj gal garsins ne tik rajoną, bet ir Lietuvą visoje Europos Sąjungoje, net ir nepersikėlusi į didesnį miestą.

Galima sakyti ir taip – būtent regioninė spauda augina visos mūsų tautos kultūros ateitį – ko negalima pasakyti apie save sureikšminusius specializuotus didžiųjų miestų kultūros leidinius.

Tad į klausimą “Kur gyvena kultūra?”, galima nedvejojant atsakyti, kad ji – vis dar! – tebegyvena ir regionuose, ne tik sostinėje, ir nedovanotinas trumparegiškumas būtų atimti iš jos tą paskutinę galimybę ir toliau vykdyti kilnią misiją – ugdyti kultūros visuomenę kultūringos Lietuvos ateičiai.

Pabaigai – keletas “adresų”, kur šiandien, be didžiųjų miestų, dar gyvena kultūra.

Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“ leidžia mėnesinį priedą „Mūsų kultūros tėkmė“, kurio priedermė – fiksuoti, apibendrinti, gilintis į Klaipėdos rajone ir krašte vykstančius kultūrinius procesus. Laikraštis yra nuolatinis kultūrinių renginių informacinis rėmėjas, neatlygintinai remiantis kultūrinio pobūdžio informacinę sklaidą. 2013 m. „Banga“ buvo paskelbta vienu iš pretendentų į Lietuvos kultūros centrų asociacijos apdovanojimų „Auksinis feniksas“ nominaciją „Geriausias 2013 m. kultūros centro partneris“. Klaipėdos rajono Priekulės mieste gyvena ir kuria Edita Barauskienė-Kurpreikšytė – pedagogė, kraštotyrininkė, apdovanota daugybe premijų. 2008 m. tapo Martyno Jankaus Mažosios Lietuvos kultūros paveldo premijos laureate. 2009 m. už romaną „Amžinasis keleivis Abraomas iš Kulvos“ paskirta Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus minėjimo premija, o knyga „Karūna žalčių karaliui“ , už kurią 2014 m. suteikta Jono Marcinkevičiaus premija, įvertinta kaip viena vertingiausių knygų, 2013 m. išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Gargžduose gyvena skulptorius Algirdas Bosas, kurio darbai pasklido ne tik Lietuvos miestuose ir miesteliuose, bet pasiekė užpoliarinį ratą (Norvegija, Lofateno archipelagas) ir Aziją (Pietų Korėja). Tarp daugybės apdovanojimų - 2001 m. LDS nario auksinis ženklelis už metų skulptūrą "Ilgesio paukštė", o 2011 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui (už skulptūrą Radviloms Kėdainiuose) skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. Rajoną garsina ir du puikūs teatro kolektyvai: Priekulės Ernsto Vicherto mėgėjų teatras ir Agluonėnų klojimo teatras, pernai atšventęs veiklos 30-metį.

Kretingos rajono laikraštis „Pajūrio naujienos“ leidžia net du kultūrai skirtus mėnesinius priedus: kūrybinį-literatūrinį priedą „Smiltys“ (leidžiamas nuo 1995 m.) ir „Mūsų žmonės“, skirtą senajai (archeologiniai radiniai, muziejų tyrimai) ir naujajai krašto (partizaninis judėjimas, tremtis ir pan.) istorijai, iškilioms asmenybėms, kraštą garsinantiems kultūros, meno veikėjams. Rajonas didžiuojasi Algimanto Verbuto suburta teatro studija „Atžalynas“ ir prie jos veikiančia kojūkininkų trupe, kuri 2013 m. pasiekė oficialiai užfiksuotą žygiavimo kojūkais Lietuvos rekordą. Laikraštyje daug rašoma apie Kretingos meno mokyklos chorą "Saulainė", kuris yra aukso medalio laimėtojas Čekijoje įvykusiame tarptautiniame konkurse, o Vokietijoje laimėtas aukščiausias - aukso diplomas atvėrė kelią į pasaulinę chorų olimpiadą, kurioje ten pelnyta antroji vieta. Rajono kultūriniam gyvenimui naujų spalvų suteikia ir čia apsigyvenęs garsusis skrabalų maestro Regimantas Šilinskas, savo meistriškumu garsinantis Lietuvą visame pasaulyje.

Utenoje įsikūrusi bendrovė „Utenos diena“ leidžia laikraštį tuo pačiu pavadinimu bei prieš 20 metų pradėtą kultūrinį kraštiečių žurnalą „Indraja“, skirtą Utenos krašto žmonėms, išeiviams iš Utenos kituose miestuose. Žurnalo turinys skirtas ne tik kultūrai, bet ir poezijai, prozai, kiekviename žurnalo numeryje yra rubrika, skirta mėgėjiškam teatrui, spausdinamos publikacijos apie dailininkus, knygų recenzijos. Jo redakcinėje kolegijoje – garsūs šalies žmonės: Dailės akademijos prorektorius, dailininkas prof. Arvydas Šaltenis, etnologė, žurnalistė Gražina Kadžytė, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai rašytojas Petras Panavas ir poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė.

Mažeikių rajono laikraštis „Santarvė“ – periodinis leidinys, skirtas visiems rajono gyventojams.Jame svarbią vietą užima, kultūros, kuria turtingas Mažeikių kraštas, temos. Savitumo regioninei kultūrai suteikia aukšti kalvių pasiekimai. Čia darbuojasi tėvas ir sūnus Algirdas ir Mindaugas Stankai, kurių darbų galima rasti Sankt Peterburgo muziejuje Ermitaže, Rygos dailės akademijoje, New Yorko meno akademijoje, Stokholmo meno akademijoje, Talino dailės akademijoje, jais papuošti interjerai Lietuvos ambasadoje Maskvoje, galerijoje „Langai“ ir t.t. Mažeikių rajone darbuojasi ir kalvis Virginijus Mikuckis. Lietuvos kalvių sąjungos narys, 2007-2010m. Tarptautinio kalvystės plenero “Keturi vėjai“ dalyvis. Mažeikių kraštą garsina puodininkystės šventės Viekšniuose, kurias organizuoja puodžius Vitalijus Baltutis, išlaikęs senovinius puodininkystės amato pagrindus. Netrūksta Mažeikių krašte dainininkų, šokėjų, muzikantų, susibūrusių į įvairius jau pragarsėjusius kolektyvus. Itin turtingą puokštę laimėjimų yra susirinkęs folkloro ansamblis „Rėmolee“, 2003 m. pelnęs „Aukso paukštės “ apdovanojimą, 2002 m. pripažintas geriausiu kaimo folkloro ansambliu, koncertavęs Vilniaus rotušėje, dalyvavęs Prezidentūroje renginyje „Vienybės medis Europos viduryje“, įvairiose LTV laidose . Ansamblis dalyvavo įgyvendinant UNESCO remiamą programą „Tradicinių kultūros vertybių registras“.

Kaišiadorių laikraštis „Atspindžiai“ irgi nestokoja kultūros temų. Kraštas garsėja knygų leidyba, ir Fondo projektuose pristato išleistas knygas bei jų autorius. Naujausios knygos apie krašto tautinį kostiumą, kurią parašė Diana Tomkuvienė, pristatyme dalyvavo dailės akademijos, Kultūros ministerijos, muziejų atstovai. Krašto kultūrą žiniasklaidos pagalba garsina garsūs kūrėjai: rašytojai J.Laurinavičius, St.Abromavičius, muzikantas Č.Kriščiūnas, kolektyvai “Verpeta”, “Savingė”, Ringailių folkloro ansamblis.

Elektrėnų laikraštis “Kronika“ gražiai bendradarbiauja projektuose su tokiomis garsenybėmis, kaip poetas, vertėjas Almis Grybauskas; fotomenininkas Vytautas Suslavičius; rašytojas Juozas Kundrotas; poetas, daugelio premijų laureatas Rimvydas Stankevičius ir daug kitų Nestokojama informacijos ir apie muziejų, Kultūros klubų, tautodailininkų, etnografų veiklą.

Kėdainių laikraščio „Rinkos aikštė“ dėmesio akiratyje irgi daug kultūros kūrėjų, kurių darbai peržengia rajono ribas: medžio drožėjas Vytautas Ulevičius, kuris dukart karūnuotas meistrų karaliumi; tautodailininkas, tapytojas, Kėdainių krašto dailės draugijos pirmininkas Julius Urbanavičius, irgi išplaukęs į tarptautinius vandenis; Antanas Mikalauskas, Kėdainių Laisvalaikio centro liaudiškos muzikos kapelos „Vilainiai" vadovas ir kapelų šventės „Čiulba lakštingėlė" organizatorius; įvairiaspalvė asmenybė, ne tik gydytojas, kino mėgėjas, bet ir poetas Vitolis Laumakys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, ir dar daug kitų, kuriuos nedažnai prisimena didžiųjų miestų kultūrinė spauda.

Marijampolės „Suvalkietyje“ daug medžiagos skelbiama apie kraštiečius: pasaulyje garsią dainininkę Violetą Urmaną, kuri iki šiol mielai tebebendrauja su redakcija, ir operos solistą Edmundą Seilių; pristatomi, analizuojami .seniausio Lietuvoje fotoklubo „Sūduva“ narių ir svečių - Rimanto Dichavičiaus, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko ir kitų – darbai. Neužmiršta ir chorų veikla, nes abu chorai, Česlovo Sasnausko ir “Suvalkijos”, yra daugybės tarptautinių ir Lietuvos konkursų dalyviai, laureatai. “Suvalkijos” iniciatyva tuojau dvidešimtmetį minės kasmetinis tarptautinis sakralinės muzikos festivalis “Džiūgaukim, aleliuja...”. Beje, sakralinei muzikai marijampoliečiai skiria itin didelį dėmesį: tradiciniais tapo Mažojoje bazilikoje vykstantys festivaliai “Skamba Sūduvos vargonai” (šios bažnyčios vargonai laikomi geriausiais Lietuvoje, jais groja garsiausi atlikėjai), o ir grigališkojo choralo giedojimo mokymai bei koncertai irgi vyksta ne kur kitur, o Marijampolėje.

Rokiškio rajone kultūrai daug dėmesio abu laikraščiai, „Gimtasis Rokiškis“, kuris pernai buvo pasiūlytas gauti respublikos kultūros centrų asociacijos įsteigtą nominaciją „Auksinis Feniksas“ už nuolatinę kultūros sklaidą laikraščio puslapiuose, ir „Kupiškėnų mintys. Pasinaudojus Fondo parama, „Kupiškėnų mintys“ realizavo projektą "Kroštas brungiausias". Jam gražiai talkino žinoma mokslininkė, religijos istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė. Laikraštyje savo kūrybą mielai spausdina jaunosios kartos maironiu vadinamas kunigas Justas Jasėnas. Laikraščiai pastoviai informuoja apie Rokiškyje vykstančius profesionalių teatrų festivalius „Vaidiname žemdirbiams“, kurių metu kasmet parengiama po keletą interviu su Jonu Vaitkumi, Vaiva Mainelyte ir kitomis scenos įžymybėmis. Pereitais metais Fondas parėmė projektą, kuriame išsamiai buvo rašoma apie Rokiškio krašto medinį paveldą – bažnyčias, dvarus, senąją ir moderniąją skulptūras, kelti iš užmaršties niekam šiandien negirdėti, bet praeityje garsūs autoriai. Tie puslapiai skaitytojams buvo labai patrauklūs ir laukiami. Rokiškis ir jo žiniasklaida nepamiršta, jog čia kuria ir gyvena viena geriausių Lietuvos juvelyrių Dalia Varnaitė, kurios kolje nešioja ir Japonijos imperatorienė.

Kultūros adresų sąrašą dar būtų galima tęsti ir tęsti, bet ir esami pakankamai aiškiai liudija, jog dėka Fondo skelbiamų konkursų regioninėje spaudoje įsitvirtino kultūros ir šviečiamojo pobūdžio tematika, projektų sklaida vyksta efektyviai, o vietinių laikraščių misija šviesti sustiprėjo ir tapo beveik vienintele galimybe atspindėti, analizuoti regiono kultūrinį procesą.

Ir visa tai siūloma nutraukti!? Ar tai praturtins Lietuvos kultūros barus?

Tikrai ne!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"