TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Kur sukasi valstybės milijonai ir milijardai?

2010 03 26 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Lietuvos valdžia laiko didžiules sumas užsienio šalių komerciniuose bankuose. Tačiau kas atsakingas, jeigu šios lėšos nenaudojamos ir neneša pelno valstybei?

Jeigu valstybės įmonių sąskaitose yra milijonai ir milijardai, kodėl nesteigiamas valstybinis komercinis bankas, kur šie pinigai galėtų būti laikomi? Ar tik Europos Sąjungos (ES) pastangomis ir Lietuvoje bus įvesta griežtesnė komercinių bankų kontrolė?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti finansų ministrė Ingrida ŠIMONYTĖ, Seimo Audito komiteto pirmininkė Loreta GRAUŽINIENĖ, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Kęstutis GLAVECKAS, šio komiteto pirmininko pavaduotojas, socialdemokratų partijos lyderis Algirdas BUTKEVIČIUS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Valstybės pinigai ir komerciniai bankai

A.Medalinskas. Kokio dydžio sumą valdžia laiko užsienio šalių komerciniuose bankuose ir kiek ten nukeliavo pinigų, kuriuos Lietuva gavo iš ES? Ar tos lėšos, jeigu yra nenaudojamos, neša pelną valstybei?

I.Šimonytė. Jeigu kalbame apie Europos investicijų banko (EIB) ar Europos investicijų fondo (EIF) sąskaitose laikomus pinigus, kurie buvo skirti verslui skatinti ir daugiabučiams renovuoti, tos lėšos sudaro 1 mlrd. 300 mln. litų. Ši ES parama gali būti naudojama tik išvardytoms priemonėms finansuoti. Šios lėšos gali uždirbti palūkanų ir padidinti pačių fondų apimtis. Mūsų situacija netenkina ir tuos pinigus, kaip laikinai laisvas lėšas, norėtume susigrąžinti į Lietuvą. Tačiau tai tėra apyvartinės lėšos, kurios gali būti investuotos į vertybinius popierius, terminuotuosius indėlius, kaip bet kurio banko ar kokios nors institucijos lėšos investuojamos, kad pinigai negulėtų, o generuotų pajamas, kurios papildytų tą patį iždą.

L.Graužinienė. Labai rimtas klausimas, kokią naudą komerciniai bankai, tarp jų užsienio bankai, turi iš valstybės. Tą suskaičiuoti turėtų būti visiškai nesunku, nes visi pinigai numatyti valstybės biudžete. Pavyzdžiui, "Sodros" biudžete per šiuos bankus tie patys pinigai vaikšto du kartus - per įplaukas ir per išlaidas. Taigi natūraliai pabuvę vieną kitą dieną banke tie pinigai ir pelno šiems bankams naudą. Praėjusių metų "Sodros" biudžetas sudarė 13 mlrd. litų. Visa tai pirmyn atgal cirkuliuoja per komercinius bankus. Apie likučius jau nešneku. Dabar valstybėje sudėtinga situacija, bet buvo laikai, kai sąskaitose buvo pinigų. "Sodra" turėjo pinigus palaikyti rezervuose dieną, dvi ar daugiau, ir aš klausiau, kai nagrinėjome "Sodros" audito ataskaitas, kas kontroliavo milžiniškų lėšų judėjimą per komercinius bankus? Ar nebuvo kokių nors susitarimų tarp "Sodros" vadovybės ir bankų? Tai yra subtilūs ir slidūs dalykai, bet valstybėje kiekvienas litas turi būti suskaičiuotas.

A.Butkevičius. Visame pasaulyje valstybinės organizacijos operacijas atlieka per komercinius bankus. Bet klausimas, kiek valstybinės institucijos laiko komerciniuose bankuose pinigų? Galbūt tuos pinigus iškrapštę galėtume sukurti kitą, valstybinį, banką, kuris dabar galėtų gelbėti ekonomiką.

K.Glaveckas. Tos lėšos negalėtų būti skirtos valstybės - komercinio banko steigimo kapitalui. Tai yra apyvartinės depozituotos lėšos. Pripažįstu, kad europiniai pinigai iš EIB, skirti tokioms programoms kaip gyvenamųjų namų renovacija, kažkur yra, nors renovacija nevyksta jau visi metai.

A.Medalinskas. Mes kalbame mažiausiai apie milijardą litų ir dar daugiau.

A.Butkevičius. Kuo greičiau reikia tuos pinigus panaudoti ekonomikos efektyvumui didinti. Tada turėtume daug didesnį atsiperkamumą, būtų ir kapitalo, ir darbo vietų. Kalbant apie bankus ir valstybės įstaigas, reikėtų pagalvoti, ar neverta pakeisti Lietuvoje nusistovėjusios praktikos: kai biudžetas ir asignavimo valdytojai patvirtinti, jie savo sąskaitas turi ir gautas lėšas veda, kur nori. Kai kuriose šalyse yra tokia praktika, kad asignavimo valdytojai mato tik sąmatas ir atlieka tik paslaugas pagal sąmatoje nurodytas eilutes, o iždas veda pinigus ne į asignavimo valdytojo sąskaitą, bet tam, kuris atliko paslaugą. Čia yra piktnaudžiavimo. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybė, pritrūkusi lėšų, skambina Finansų ministerijai, o ministerijos iždas perveda pinigus už atliktus darbus. Pavyzdžiui, Greitosios pagalbos ligoninės situacija, kai savivaldybė gautus pinigus, rodos, dvi savaites nežinia kur suko. Kai skaidrumo nėra, prasideda korupcija ir kiti negeri dalykai.

L.Graužinienė. Matyt, yra ir institucijų susitarimai, kai gautus nemažus pinigus jie gali savo nuožiūra koncentruoti viename banke, bet gali ir išskaidyti. Ta pati "Sodra", pavyzdžiui, darė didžiąją dalį operacijų per vieną banką, o kiti buvo lyg tarp kitko. Čia yra įvairių niuansų, bet pinigas turi uždirbti pinigą. Tai - šventa taisyklė. Jų tiesiog šiaip laikyti negalima. Bet tai ne Finansų ministerijos, o Ūkio ministerijos klausimas.

I.Šimonytė. Aš, kaip finansų ministrė, matau galimybę iš tų pinigų šiek tiek uždirbti, bet tais pinigais negalima išspręsti ekonomikos problemų. Egzistuoja antriniai efektai. Kuo daugiau rinkoje pinigų ir likvidumo, o tai gerai matyti, kai išleidome paskutinę obligacijų emisiją ir kaip stipriai sumažėjo VILIBOR, tuo daugiau galvos skausmo bankams, kur padėti perteklinį likvidumą. Galimybės užsidirbti iš valstybės vis labiau mažėja. Jeigu mums ir toliau seksis skolintis iš išorės, su bankais reikalų turėsime tiek, kiek reikės apyvartinių lėšų ar kitų trumpalaikių poreikių, kurie neleidžia bankams daug uždirbti iš valstybės. Vadinasi, bankai turės grįžti prie tradicinio verslo su žmonėmis ir verslu, o ne su valstybe.

A.Medalinskas. O kas trukdo tai dabar padaryti?

I.Šimonytė. Mes tai ir darome. Tiesiog būtų naivu įsikibti į EIB bei EIF pinigus ir tikėtis, kad, jeigu jie grįš į Lietuvą, sąlygos iš esmės pasikeis. Be to, kaip sakiau, tų pinigų naudoti bet kam vis tiek negalėsime.

A.Medalinskas. Galima prisiminti ir kitus iš ES gautus pinigus, kurie taip pat nežinia ar nenaudojami neša naudą valstybei. Pavyzdžiui, Ignalinos atominės elektrinės uždarymo lėšos. Tačiau yra ir kitų aspektų. Kai Vyriausybė norėjo paspartinti verslo kreditavimą ir kvietė prie šios programos prisijungti Lietuvoje esančius užsienio komercinius bankus, ne vienas jų sakė: "Žinote, jeigu pateiksite garantijas, galbūt ir norėsime dalyvauti, bet šiaip nelabai linkę." Bankai teigė neperimsiantys turto iš žmonių, nes neapsimoka, o dabar šį turtą, jau perėmę, leidžia į rinką, bet kredituoja palankiomis sąlygomis tik tuos pirkėjus, kurie ims bankų perimtą turtą. Ar tai neiškraipo rinkos ir nepažeidžia konkurencijos principų?

A.Butkevičius. Nėra abejonės, kad tokiu būdu rinka iškreipiama. Žinoma, žmonės rinktųsi tą turtą, kuris kredituojamas palankesnėmis sąlygomis. Manau, dėl šito bankai turėtų būti labiau kontroliuojami. Dar viena problema, su kuria susiduria net tik Lietuvos gyventojai, bet ir verslas, ta, kad netekę pajamų žmonės nebeišgali mokėti paskolos. Kredituojamas turtas banko parduodamas, o žmogui negrąžinama net ta dalis, kurią jis sumokėjo. Mano nuomone, bankai turėtų grąžinti žmogui gautos už parduotą turtą sumos dalį, kurią jis jau buvo išmokėjęs bankui.

Ar valstybės paštas gali tapti banku?

A.Medalinskas. Jeigu taip yra, kodėl valstybės lėšos yra padėtos į komercinius bankus ir atsisakoma steigti valstybinį komercinį banką, kur jos galėtų būti laikomos? Kodėl komerciniai bankai vangiai vykdo kreditavimą - dėl to verslas ir žmonės patiria vis daugiau nuostolių? Buvo siūlymų net paštui leisti vykdyti valstybinio komercinio banko funkcijas. Ar ši idėja gera?

K.Glaveckas. Dėl pašto visi dokumentai buvo paruošti. Bet nebuvo tvirtos politinės valios, o kai iki rinkimų buvo likę gal keturi mėnesiai, gavome signalą, kad komerciniai bankai investuos didelius pinigus, jog ši idėja būtų sužlugdyta. Ir banko steigimas pašto pagrindu buvo atidėtas į šalį. Neribotam laikui.

A.Butkevičius. Idėja būtų sveika, o tokių pavyzdžių yra ne tik Europos valstybėse. Tokių įstaigų yra ir Turkijoje, iš ten atvažiavo ekspertai ir mus konsultavo. Ne viena studija Lietuvoje atlikta ir mūsų paštui tokia veikla būtų iš dalies nuostolius padengusi. Labiausiai šio proceso išsigando Lietuvoje esantys komerciniai bankai. Ypač kai pradėjome kalbėti, kad visų valstybės įmonių lėšos pereis į šį banką. Vien akcinės bendrovės "Lietuvos geležinkeliai" metinė apyvarta didesnė nei 1 mlrd. 200 mln. litų. O jeigu ir paštą, oro uostus, kitas įmones pervestume į šį banką, tai yra dideli pinigai.

I.Šimonytė. Bet iš kur šiame banke būtų kreditavimo ištekliai? Niekas negali atsakyti, net tie, kas šią idėją siūlo. Net jeigu būtume pervedę 1,3 mlrd. iš Liuksemburgo, iš tokių lėšų joks normalus bankas veiklos neišvystytų. Reikia nuolatinių milijardų. Ir ne vieno.

K.Glaveckas. Reikia 20 mlrd. litų.

I.Šimonytė. Na, tiek tikrai ne. Bet visi pinigai, apie kuriuos kalbėjome - "Sodros" ir valstybinių įmonių - yra apyvartiniai, jie nuolat sukasi. O čia reikia pinigų, kurie gali būti pastoviai laikomi. Ką tai reiškia? Jeigu priimi indėlius, indėlininkams ir kitiems žmonėms turi mokėti rinkos kainą. Tad jeigu moki tokią pačią kainą kaip ir komerciniai bankai, ar gali su jais galynėtis perskolindamas? Ir paskutinė alternatyva, kuri lieka, yra tokia, kad valstybė pasiskolina ir įdeda į banką tą kapitalą, kuris galėtų būti skolinamas. Už kiek skolinasi?

A.Butkevičius. Jeigu kyla klausimas, iš kur gauti tuos finansinius resursus, bankas turi orientuotis į klientą. Arba į rinkos tam tikrą segmentą. Atliktame tyrime, apie kurį minėjau, siūlyta, kad paštas dalyvautų tik savo turtu, o komercinis bankas ateina su savo resursais.

I.Šimonytė. Bet tai kitas klausimas. Jeigu keliate mintį, ar paštas galėtų teikti finansines paslaugas, atsakau: turbūt galėtų. Bet jei paštas ta veikla verstųsi, ar jis atstotų komercinių bankų kreditavimą ir išspręstų problemą? Tikrai ne. Jis galėtų teikti tik nedideles paslaugas mažmeniniams klientams.

A.Butkevičius. Pateiksiu pavyzdį - Kybartų miestas. 6 tūkst. gyventojų, kaip ir Šakių mieste. Bet Kybartuose nėra nė vieno banko. Žmonės turi važiuoti iki Vilkaviškio. Bankai pamatė, kad didelio pelno nėra, ir pasitraukė.

A.Medalinskas. Štai jums pavyzdys, kai kalbama apie bankų solidarumo stoką. Tačiau ką reikėtų padaryti, kad tos valstybinio komercinio banko ar to paties pašto lėšos, teikiant finansines paslaugas, nebūtų išgrobstytos po politikų, įtakingų valdžios žmonių ar verslo grupių skambučių? Kaip buvo su Lietuvos valstybiniu komerciniu banku.

K.Glaveckas. Būtent. Prisiminkime 1994 metų istoriją. Tai gera pamoka, kuo baigiasi viskas, kai valstybiniai komerciniai bankai tampa kontroliuojami ne valstybės, o privačių grupuočių, tokių kaip EBSW. Ir kiek atsirado papildomų skolų valstybei. Viena pagrindinių problemų, dėl kurios Europa atsisakė didelės dalies valstybinių komercinių bankų, yra ta, kad toks valstybinis komercinis bankas priklauso nuo Vyriausybės, tada Vyriausybė ar valdžia gali daryti įtaką to banko veiklai išduodant kreditus.

A.Butkevičius. Jeigu paštas imtų teikti finansines paslaugas ar būtų įsteigtas valstybinis komercinis bankas, niekas niekam negalėtų paskambinti ir nieko prispausti teikti kreditus, nes toks bankas elgtųsi kaip komercinis. Jeigu tai būtų paštas, jis būtų atribotas nuo pašto valdybos. Atliktas tyrimas parodė, kad jie orientuojasi į mažmeninę bankininkystę. Daug pašto pastatų pastatyta - nebereikia investuoti į jokius statinius. Ir dabar jie pašte suteikinėja kai kurias paskolas, bet jų niekas nekontroliavo.

A.Medalinskas. Tai kodėl buvo atsisakyta suteikti paštui ir valstybinio komercinio banko funkcijas?

A.Butkevičius. Komerciniai bankai išsigando konkurencijos. Studijoje buvo numatyta, kad tas bankas rinktų ir mokesčius už šiukšles, kas dabar Lietuvoje įdiegta, ir mokesčius už kitas komunalines paslaugas, už ką dabar bankai ima po tris litus ar tris su puse, o ten buvo apskaičiuota, kad kaina už tą paslaugą būtų vienas litas dvidešimt centų. Buvo numatyti ir pašto banko automobiliai, kurie važinėtų po gyvenvietes ir paslaugas teiktų žmogui namuose. Tai būtų tikrai labai patogu bei naudinga.

Koks turėtų būti valdžios ir bankų dialogas?

A.Medalinskas. Kokia, jūsų manymu, turėtų arba galėtų būti Vyriausybės pozicija vykstant dialogui su komerciniais bankais?

L.Graužinienė. Ginti Lietuvos žmogų ir verslininką. Turi būti argumentuota derybinė kalba su komerciniais bankais. O dabar matome: kai tik Seime kyla noras šiek tiek kontroliuoti bankus, viskas iš karto nuslopinama. Komerciniai bankai yra nesuinteresuoti keisti sistemos. Jiems to nereikia, jiems tai nenaudinga.

A.Medalinskas. Bet negalima palikti situacijos, kai bankams nerūpi tos šalies, kur jie veikia, žmonių interesai, elementariausias solidarumas, kuris yra labai svarbus ES. Europoje jau yra daug raginimų ir net daroma žingsnių, kaip būtų galima paskatinti bankų solidarumą toje šalyje, kur jie dirba.

A.Butkevičius. Vyriausybė turėtų sudaryti derybinę grupę, kuri tartųsi su komerciniais bankais. Turėtų būti aišku, ar jie ruošiasi po dviejų ar trijų mėnesių padidinti kreditinius resursus verslo subjektams Lietuvoje. Jeigu taip, koks tai būtų kreditavimas ir kokiomis sąlygomis. Dabar kalbos apie verslo kreditavimą yra akių dūmimas. Jeigu iš Lietuvoje veikiančių komercinių bankų verslas gauna neigiamą atsakymą arba jis Vyriausybės neįtikina, tada būtina pritraukti finansinių išteklių nors iš Japonijos ar Kinijos. Galima kalbėti ir apie arabų bankus, kurie jau ateina į ES šalis. Tada komerciniai bankai susimąstytų, ar jiems reikia naujų konkurentų. Mes turime galvoti apie savo žmones ir verslą, o ne apie tai, kada Skandinavijos bankai pradės atsigauti ir ims dirbti pelningai.

L.Graužinienė. Aš ir visas tas verslui skatinti skirtas lėšas administruočiau kitaip. Juk Vyriausybė, garantuodama dalį lėšų, prisiima ir dalį rizikos. Vadinasi, jeigu to verslo rizika didesnė, mes jam duodame tiek, jeigu mažesnė - tiek. Ne bankas turi nuspręsti, kuriai įmonei duoti, o kuriai ne. Kokia tada valstybės prisiimama garantija, kad tas verslas nebankrutuos, jeigu bankui palikta spręsti.

A.Medalinskas. Kiek Vyriausybė dabar yra pasiskolinusi iš komercinių bankų Lietuvoje?

A.Butkevičius. Visa valstybės skola dabar sudaro beveik 22 mlrd. litų. Iš Lietuvoje veikiančių komercinių bankų pasiskolinta apie 30 proc. bendros sumos.

A.Medalinskas. Nors valstybė skolinasi pinigų iš išorės ir viduje iš čia veikiančių komercinių bankų, verslas sunkiai gauna paskolas. Išskyrus mikropaskolas apyvartinėms lėšoms. Negauna palankiomis sąlygomis kreditų ir tie, kas nori pirkti būstą, išskyrus bankų perimtą būstą. Visa tai stabdo tiek ekonomikos augimą, tiek ir nekilnojamojo turto rinką. Negi valdžia yra bejėgė ką nors pakeisti?

I.Šimonytė. Dabar visoje Europoje didžiausia makroekonomikos problema yra nepakankamas verslo kreditavimas. ES finansų ministrai susitikę kalba apie tą patį. Namų ūkio ar būsto kreditavimas patiria bent kokį judėjimą, o verslo kreditavimo pasiūla ir paklausa yra labai žemo lygio.

A.Medalinskas. Lietuvoje nėra ir būsto pirkimo kreditavimo.

I.Šimonytė. Dabar, ypač kai didžiausios ūkio problemos jau už nugaros, nėra jokio kito būdo, tik natūraliai grįžti prie kreditavimo. Ir tai įvyks augant ūkiui.

L.Graužinienė. Blogiausia, kad nevyksta jokia diskusija dėl įtakos darymo komerciniams bankams vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis. Siekiant apginti žmogų Seime buvo pasiūlyti du dalykai. Pirma, negalima areštuoti turto iki septynių tūkstančių litų, dabar siūloma - iki penkiolikos. Antra, teismai turėtų suteikti apsaugą turtui, kurį nori paimti bankai. Bet sujudo šie bankai ir įstatymas įstrigo. Fizinių asmenų bankroto įstatymą seniai reikėjo priimti, tačiau yra interesas, kuris tai stabdo. O jeigu kalbėsime apie dabartinės Vyriausybės veiklą, tai nuo pat pirmos dienos, nuo jos veiklos programos pristatymo matome, kad Vyriausybės ir premjero Andriaus Kubiliaus veiksmai yra skirti bankams gelbėti. Nes premjeras bijojo lito devalvacijos.

I.Šimonytė. Devalvacija premjerui galbūt būtų smogusi kur kas mažiau negu paprastiems Lietuvos gyventojams.

L.Graužinienė. Tai bankai buvo įtikinę premjerą, kad taip gali būti, nors taip nebūtinai būtų buvę.

K.Glaveckas. Tačiau Lietuvos Vyriausybė negelbėjo mokesčių mokėtojų pinigais komercinių bankų. Ne taip, kaip, pavyzdžiui, Latvijoje, kur iš 7,5 mlrd. pagalbos 1,3 mlrd. nuėjo vien tik "Parex" bankui gelbėti.

I.Šimonytė. Ne tik Latvija. Faktiškai visos 23 ES valstybės vienaip ar kitaip gelbėjo bankus, naudodamos mokesčių mokėtojų pinigus. O mes, skirtingai nei kitos ES šalys, neįdėjome nė lito į bankų gelbėjimo operacijas.

A.Medalinskas. Kokios keturios valstybės bankų negelbėjo finansinėmis injekcijomis?

A.Butkevičius. Lietuva, Estija, Čekija ir Slovakija.

I.Šimonytė. Net iš tų kelių valstybių dalis jų teikė bent jau garantijas, o mes ir garantijų neteikėme. Matau problemą dėl nekonstruktyvios diskusijos tarp skolininkų ir bankų: "Ak, jūs, bankai, neskolinate? Mes tada reikalausime bankų restruktūrizavimo įstatymą kaip nors ypatingai supaprastinti, priimti Fizinių asmenų bankroto įstatymą, kad mūsų buvusios problemos išsispręstų." Iš tikrųjų toks įstatymas būtų buvęs naudingiausias, jei būtų priimtas anksčiau. Jeigu tas įstatymas būtų buvęs, tai bankai riziką jau tada, kada skolino, būtų vertinę kitaip. Bet tai būtų reiškę brangesnį skolinimąsi žmonėms. Ir žmonėms tas tuo metu būtų nepatikę, bet rizika būtų buvusi pamatuota iš anksto. Dabar bandyti gesinti gaisrą, ant degančios ugnies pilant dar degiųjų skysčių, nebegalima.

K.Glaveckas. Ir nekilnojamojo turto mokesčio nebuvimas buvo viena klaidų, leidusių pūstis nekilnojamojo turto burbului.

L.Graužinienė. Aš tikrai nesutinku su tuo, kad Lietuva nepadėjo bankams. Juk buvo priimti Lietuvos banko sprendimai ir nuo 6 iki 4 proc. buvo sumažinti privalomi bankų rezervai. Tai buvo nemaži pinigai, kuriuos komerciniai bankai susigrąžino į savo pagrindinius bankus. Tai, mano manymu, buvo ganėtinai ženkli pagalba.

A.Butkevičius. Komerciniai bankai nėra linkę prisiimti rizikos. O kiek jie pinigų importavo į Lietuvą... Dėl to ir susidarė visa šita situacija. Dabar jie jau svarsto, kaip iš to išeiti. Švedijos finansų ministro ataskaitoje parašyta, kad, rodos, iki 2012 metų šios šalies bankai patirs 36 mlrd. litų nuostolių ir kad 50 proc. nuostolių bankams sudarys trys Baltijos valstybės. Tarsi tos valstybės ir būtų kaltos: verslas, žmonės. Apie bankų kaltę nešnekama ir jie patys atsakomybės neprisiima. Manau, kad šiais metais Švedijos bankai padidins kreditinius išteklius. Jie lauks gegužės mėnesio, kai bus audituotas jų nuostolis arba pelnas, pasižiūrės, kiek reikia kapitalo. O Lietuvos Vyriausybei, manau, reikia ieškoti naujų instrumentų pokalbiui su šiais bankais.

A.Medalinskas. Bet tas pats Švedijos finansų ministras teikė siūlymą ir dėl bankų pelno ribojimo.

I.Šimonytė. Švedijos ministras pateikė labai logišką siūlymą. Ši krizė turbūt nėra paskutinė pasaulio bankų istorijoje. Taigi bankai turėtų sukaupti rezervą, iš kurio ta sistema būtų gelbėjama kitos krizės atveju. Dabar dažnai valstybėms reikėjo naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, didinti savo valstybės skolą tam, kad išsaugotų banką, kuris neva yra per didelis bankrutuoti šioje bankinėje sistemoje. Žinoma, tos pamokos turėtų būti išmoktos, kad nebūtų taip, kaip iki šiol, kai visas pelnas yra kapitalizuojamas, o nuostoliai - socializuojami ir mokesčių mokėtojai tuos nuostolius turi pasiimti ant savo kupros viešaisiais pinigais.

A.Medalinskas. Ar paskolos nepabrangs, jeigu liks šitokia sistema?

I.Šimonytė. Brangs. Paskolos būtų buvusios brangesnės ir anksčiau, jeigu būtų vertinama taip, kaip priklauso. Deja, mes patys, kaip skolininkai, savo rizikos neįvertinome, mums buvo nesvarbu, o dabar esame dėl to nelaimingi.

K.Glaveckas. Šioje situacijoje galima ieškoti ir kitų išeičių. Visi komerciniai bankai turėtų būti prižiūrimi vieno centrinio banko. Lietuvos valstybinis bankas turi mažiausiai aštuonis instrumentus, kaip reguliuoti komercinių bankų veiklą.

A.Medalinskas. Valstybinio banko vadovai sako, kad tų instrumentų beveik nėra, kol veikia valiutų modelis.

K.Glaveckas. Yra. Ir aš juos visus galiu išvardyti. Pirmas: privalomų atsargų reikalavimo griežtinimas. Antras: likvidumo reikalavimo griežtinimas. Trečias: kapitalo pakankamumo taisyklių griežtinimas. Ketvirtas: minimalių paskolų vertinimo reikalavimų griežtinimas. Penktas: reikalavimų, keliamų užstatui, griežtinimas ir užstato vertinimo nustatymas. Šeštas: paskolų koncentracijos tam tikrame sektoriuje apribojimas. Septintas: griežtesnės priežiūros priemonės. Aštuntas: moraliniai įtikinėjimai. Tie instrumentai gali reguliuoti visus bankus, jeigu tik norima tai daryti.

A.Butkevičius. Kodėl tada jie viso to nedarė? Manau, kad Lietuvos bankas šimtu procentu tikėjo euro įvedimu. O įvedus eurą, automatiškai būtų panaikintas valiutos valdybos modelis. Ir tai, kad Lietuvai neleido įsivesti euro, bankams buvo didelis smūgis. Atsidūrę kryžkelėje, jie turėjo nuspręsti, kas bus dabar. Neduok Dieve, situacija pinigų rinkoje pablogės - tai ir atsitiko Lietuvoje. O jie tam buvo visiškai nepasiruošę ir atsipalaidavę.

L.Graužinienė. Ir Lietuvos banko įstatymas buvo taip parengtas, kad tarsi jau Lietuvoje euras būtų.

A.Medalinskas. Tad ko trūksta, kad bankų ir Vyriausybės santykiai pagaliau išvirstų į tai, kas naudinga žmonėms?

K.Glaveckas. Pinigai turi tuos pačius kriterijus. Ar Vyriausybės, ar ES. Jeigu jie padedami į banką, turi būti mokamos palūkanos. Tokia yra rinkos ekonomika. Jeigu mes norime valstybinio banko, tai geriausia yra steigti islamo banką, kur bankininkystė remiasi paskolomis, duodamomis be palūkanų. Bet tada bankas duoda paskolą su sąlyga, kad verslo pelno procentas, atsižvelgiant į paskolos dydį, priklausys bankui. Bankas tampa tavo verslo bendraturčiu. Šitaip apeinamas islamo religijos draudimas lupikauti.

A.Medalinskas. O Europos bankai negali pasiūlyti kitų sprendimų? Ar lauksime islamo bankų?

I.Šimonytė. Mūsų bankai pasimokė iš praeities ir dabar savo portfelius augins tiek, kiek augs ūkis, o ne tris, penkis ar penkiolika kartų didesnius.

A.Butkevičius. Anksčiau bankai per vienus metus išdalydavo daug paskolų, gaudavo dideles palūkanas, pelną, išsimokėdavo premijas ir labai gerai gyveno. O kad po dvejų, trejų metų atsitiks krizė, nesitikėjo, nors turėjo prognozuoti tokius dalykus. Todėl ir turėtų būti bankuose tas fondas, apie kurį kalbėjo ministrė. Ateities rizikos fondas, sukurtas tam, kad po dvejų, trejų metų nutikus krizei bankai taip pat galėtų prisiimti dalį atsakomybės ir iš to fondo padengti bent dalį abipusių nuostolių.

K.Glaveckas. Didžioji dauguma bankų valdymo instrumentų kol kas ateina iš ES. Po krizės. Bet tik Amerikoje tuos riebius katinus skriaudžia ir narsto. Lietuvoje jie gal buvo ne tokie riebūs kaip kitose šalyse, bet jeigu bus apriboti bankų dividendai, atlyginimai ir kiti dalykai, tai kas nors gal ir pasikeis. Nes jeigu pažiūrėsime, kokios buvo algos ir pajamos, ypač valdybos narių komerciniuose bankuose Lietuvoje, matysime didžiules šimtatūkstantines sumas. Dabar tie dalykai bus sutvarkyti ES direktyvomis. Bet vis dėlto pagrindinis klausimas, kada verslininkas iš tikrųjų galės pasiskolinti palankiomis sąlygomis, nors VILIBOR ir ritasi į apačią.

L.Graužinienė. Šiandien nematau jokio Vyriausybės noro nors šiek tiek prispausti ir pajudinti bankus. Kitas dalykas yra Lietuvos valstybinio banko pozicija. Jo Lietuvoje tarsi nėra. Aš suprantu, kad bankai yra stabilumo garantas, bet ten yra daug netvarkos. Ką jau kalbėti apie komercinių bankų reguliavimą. Įsivaizduoju, kad vyksta tarpusavio susitarimai. Kai tik pradėta prezidentei paraginus griežčiau kalbėti apie vidines šalies banko išlaidas, tai ir banko vadovybė sukruto. O kol kas bankų veiklos kontrolės Lietuvoje aiškiai per mažai.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"