TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

L.Vildžiūnas: "Valstybė mus užmiršo"

2010 05 25 0:00
Pasak "7 meno dienų" redaktoriaus, kino kritiko L.Vildžiūno, aukštoji kultūra Lietuvoje buvo pasmerkta liberalizmo savieigai.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kalbiname kolegą - kultūros savaitraščio "7 meno dienos" redaktorių Liną Vildžiūną.

Jau 18 metų jis velka, kaip pats sako, šitą vežimą - vadovauja nepelningam leidiniui, gina jo nepriklausomybę ir visur kaulija pinigų.

- Kaip laikosi "7 meno dienos"?

- Kaip ir visi kultūros leidiniai, ir apskritai kultūra Lietuvoje, vos vos.

- Kokia psichologinė jausena atsiranda - aukos ar neįvertintų genijų?

- Ne, manau, atsiranda rutinos jausmas. Iš esmės padėtis nesikeitė visus nepriklausomybės metus. Sovietų laikais kultūra buvo paskutinėje vietoje, ne ką geriau ir nepriklausomoje Lietuvoje. Pastaruoju metu, kai mūsų valstybė tapo grynai fiskalinė - nėra nei ekonominės, nei socialinės, juolab kultūros politikos - situacija darosi dar labiau įtempta.

- Gal vis dėlto per 20 metų buvo prasikalę kultūros politikos bent daigeliai?

- Taip, pirmąjį dešimtmetį. Buvo mėginama suformuoti kultūros politikos principus, prioritetus, ir daugiausia čia nuveikė kultūros ministrai Darius Kuolys ir Arūnas Bėkšta. Bet vėliau nepažengta nė per nago juodymą, nebandyta tų nuostatų įgyvendinti.

- Kodėl patys kultūros leidiniai vangokai apie tai kalba, nediskutuoja, nebaksnoja?

- Kartais ir pabaksnoja... Jie apsibrėžė siaurą, socialiai neangažuotą lauką - atseit grynai kultūrinį, o visuomeninius, taip pat ir kultūros politikos klausimus kelia labai retai. Ketiname šiuos dalykus bandyti keisti - visai neseniai pradėjome naują projektą "Laisvoji tribūna". Paramą jam gavome iš Atviros visuomenės instituto Pagalbos fondo Lietuvoje. "Laisvoji tribūna" gvildens ir platesnius socialinius dalykus, bet labiausiai telksis į kultūros politikos klausimus, mėgins išjudinti kultūros visuomenę. Mūsų visuomenė tyli. Taip pat ir kultūros bendruomenė. Dėl įvairiausių priežasčių. Dėl bejėgiškumo jausmo, esą nieko negalima pakeisti. Yra ir baimės sindromas. Diskusijos turėtų plėtotis mūsų interneto portale, po to jos bus apibendrinamos diskusijų klube.

- Pradedate ne nuo kultūros politikos.

- Orientuojamės į aktualijas. Pirmoji diskusija vadinasi "Viešoji erdvė: laisvė ar valia viešpatauti?" Seksualinių mažumų eitynės, susilaukusios didžiulio atgarsio, paskatino klausti: ar tolerantiška mūsų visuomenė? Jei ne, kodėl?

Esu įsitikinęs, kad "Laisvoji tribūna" - reikalingas ir aktualus dalykas, tačiau tai ir būdas pratęsti laikraščio gyvastį. Jei ne šis projektas, kuris irgi dar nesuteikia galimybių išgyventi iki metų pabaigos, šių metų liepą būtume turėję užsidaryti. Tokia padėtis. Šiemet galbūt ji pati aštriausia. Bet per tuos 18 metų visko buvo...

- Pagrindinis kultūrinės spaudos finansavimo šaltinis tarsi turėtų būti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF). Jis remia ir "7 meno dienas".

- Truputį remia. Bet fondo galimybės šiek tiek sumažėjusios. Be to, SRTRF visą laiką atsiduria politinių ir grupinių interesų orbitoje, dėl to kartais net nebeatlieka savo tiesioginių funkcijų. Pagal įstatymą jis privalo remti kultūros ir švietimo projektus, tačiau politikai įpareigoja "gelbėti" rajoninę spaudą - kompensuoti jos patirtus nuostolius dėl PVM padidėjimo. Fondo veikla iškreipta, bet kadangi gyvename iškreiptos ekonomikos ir apskritai iškreiptų visuomeninių funkcijų krašte, kitaip gal ir negali būti.

- Per daug prašančiųjų?

- Be abejo, daug. Bet ar regioninė komercinė spauda yra tas adresatas, kuriam lėšų turėtų skirti būtent šis fondas? Jei valstybė būtų suinteresuota kultūrine spauda, remtų ją tiksliškai, o ne per vadinamuosius projektus. Kita vertus, projektinis finansavimas turi savų pranašumų: esi verčiamas suktis, ieškoti papildomų galimybių, taigi ir keistis. Tikslinis rėmimas leidžia apkerpėti: gauni minimalų išlaikymą ir gyveni sau, o leidinys gali nesikeisti dešimtmečius.

Bet pastaruoju metu valstybė visiškai užkerta alternatyvos galimybę. Kai "7 meno dienoms" trūkdavo pinigų - SRTRF remia nepakankamai - galėdavome kreiptis į Kultūros rėmimo fondą (KRF). (Beje, pastarasis neturėtų būti prie Kultūros ministerijos - turėtų būti visiškai savarankiškas kaip Estijoje ir Latvijoje.) Ministerija, įžvelgdama "7 meno dienų" visuomeninę prasmę, paremdavo mus iš KRF lėšų. Tačiau pernai Kultūros ministerijoje auditą atlikusi valstybės kontrolė padarė labai originalią išvadą: to paties projekto rėmimas iš kelių biudžetinių šaltinių yra "neleistinas". Projektų teikėjai esą taip apgaudinėja valstybę, gauna dvejopą finansavimą ir kraunasi pinigus sau į kišenę. Pastaruoju metu apskritai aktyviai formuojamas visuomenės požiūris į kultūrą kaip parazituojančią sritį. Visų fondų nuostatuose aiškiai pasakyta, kad projektų finansavimas yra tik dalinis. Kaip, leiskite paklausti, Vyriausybė įsivaizduoja kultūros projektų dalinį finansavimą, jeigu trūkstamos dalies neįmanoma gauti? Kitaip tariant, valstybė juos pasmerkė.

- Kai reikia sukti galvą, kaip išgyventi, ar įmanoma planuoti kokius nors strateginius leidinio tikslus, vykdyti misiją?

- Savo nuoseklią liniją "7 meno dienos" turi, tik nėra galimybių jos išplėtoti. Pagrindinis mūsų tikslas - išsaugoti vertinimų nepriklausomybę. Regis, tokia turėtų būti visa kultūrinė spauda. Tačiau taip, deja, yra ne visada.

- Galite užsakyti tekstus, kam norėtumėte?

- Autorių ratas siaurėja.

- Tenka kliautis savais darbuotojais, kurie įrašyti į metriką?

- Turime išsiugdę savo autorių, kuriais didžiuojamės: menotyrininkės Laima Kreivytė, Agnė Narušytė, teatrologai Audronis Liuga, Rasa Vasinauskaitė - visi jie pradėjo mūsų redakcijoje.

Autorių vis mažiau dėl idiotiškos autorinių atlyginimų apmokestinimo sistemos. Kur girdėta, kad autoriniai atlyginimai būtų apmokestinami 40 procentų?! Pensininkams, motinystės atostogų išėjusioms mamoms honorarai kerta per socialines išmokas. Naujos pajamų deklaracijos primena visuotinį duoklininkų surašymą ir papildomai apmokestina tuos, kurie ieško kito uždarbio norėdami tik sudurti galą su galu. Vyriausybės deklaruojami socialinio solidarumo principai atrodo juokingai.

- Girdėjome daug nusivylimo pareiškimų. Pavyzdžiui, aktoriaus Regimanto Adomaičio...

- Visuomenė yra pavargusi. Aš irgi mielai perduočiau savo darbą jauniems, jei būtų įmanoma bent 2-3 metams užtikrinti redakcijos gyvavimo perspektyvą. Kadangi taip nėra, turiu vilkti šį vežimą toliau. Kita vertus, nemanau, kad tie 20 savaitraščio metų buvo neprasmingi. "7 meno dienos" Lietuvos visuomeniniame gyvenime suvaidino savo vaidmenį. Vien jau kaip gana išsamus kultūros metraštis. Kai rašomi mokslo darbai - dailėtyros, teatrologijos etc. - dažniausiai pasitelkiamos "7 meno dienų" recenzijos. Labai daug ką galima aptikti senuose puslapiuose.

Mane džiugina mūsų interneto leidinys ir vis didėjantis jo lankytojų skaičius. Vadinasi, kultūrinė žiniasklaida reikalinga net ir Lietuvos visuomenei, kuri per tuos 20 metų, regis, buvo sąmoningai atjunkoma nuo aukštosios kultūros, pasmerkus ją liberalizmo savieigai. Ne veltui Vilnius taip klaikiai apipaišytas grafitais - žemoji kultūra nereikalauja proto pastangų ir labai greit pritraukia. Bet internetas neatstos tradicinio savaitraščio. Dabar taupydami leidžiame jį kas antrą savaitę ir įsitikinome, kad jo reikia ir skaitytojams, ir autoriams.

- Prašinėdamas pinigų turbūt dažnai girdite klausimą: "O kodėl mes jums turėtume duoti?"

- Niekas apskritai nieko neklausia. Nėra jokio dialogo. Nei su SRTRF, nei su Kultūros ministerija.

- Na, gerai. Tarkim, tokį klausimą užduoda paprastas žmogus: "O kodėl jiems turėtų duoti mūsų pinigus?" Dabar visi mėgsta tituluotis mokesčių mokėtojais.

- Ką galiu atsakyti? Žmonės ne patys tai sugalvojo, šio stereotipo juos išmokė spauda - dažniausiai bulvarinė.

- Per vieną diskusiją Sigitas Geda replikavo Arvydui Stašaičiui: "Yra dalykų, kurių Stašaitis ir mirdamas nesupras."

- Taip, kultūros laukas Lietuvoje tragiškai susiaurėjęs. Nuvažiuoji į Lenkiją, suima pavydas. Be abejo, labiausiai jį kelia valstybės kultūros politika. Imkime kiną. Mūsų kinas baigiamas sužlugdyti. Profesionalaus kino vietą užėmė AXX. Filmus Lietuvoje kuria mėgėjai. Didžia dalimi dėl to, kad nėra valstybinės kino politikos ir kino finansavimo mechanizmo. Lenkijoje toks mechanizmas sukurtas. Yra nepriklausomas Lenkų kino institutas, jis gauna nustatytas įplaukas iš biudžeto, taip pat atskaitymus nuo visų rodymo formų: vaizdo kasečių, kino seansų ir t.t. Lenkų kinas disponuoja didelėmis lėšomis, todėl per metus mūsų kaimynai sukuria iki 40 filmų, tarp jų nemažai debiutų.

- Redaguojate ir "Kino" žurnalą. Jis dar eis?

- Didelių vilčių neturiu.

- Gal turite viziją, kaip švęsite "7 meno dienų" 20-metį?

- Liko dar pusantrų metų, reikia juos nugyventi. Bet redakcijos darbuotojams galiu drąsiai pasakyti: "Ačiū, pagal galimybes leidžiame tikrai gerą kultūros savaitraštį."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"