TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

La vita e bella - gyvenimas yra gražus

2006 09 28 0:00
Galbūt milaniečiui Enrico Piero Quinto patiko šis Milano vaizdas.
LŽ archyvo nuotraukos

Mirtis yra tas slenkstis, ant kurio suklupę sulėtina savo bėgimą per gyvenimą net veržliausi optimistai. O jei tai dar ir jauno, gyvybės ir jėgų kupino žmogaus mirtis, priimti ją kaip neišvengiamybę sunku ne tik giminėms ir draugams. Iš naujo apie tai susimąstyti paskatino staigi Klaipėdos universiteto dėstytojo humanitaro Enrico Piero Quinto netektis.

Nors su anapilin išėjusiu kolega siejo tik įprasti darbo ryšiai universitete, vis tiek apninka ir nepaleidžia įkyrūs klausimai. Pats įkyriausias būtų toks: ar tikrai ši mirtis buvo neišvengiama? Ar tikrai medikai padarė viską, ką jie galėjo ir privalėjo padaryti?

Jis tikėjosi pagalbos

Į tuos klausimus atsakymo ieškojau ir aš, sukrėsta keturiasdešimties metų nesulaukusio kolegos humanitaro Enrico Piero Quinto staigios mirties Klaipėdos apskrities Raudonojo Kryžiaus ligoninėje.

Apie šią tragišką netektį "Lietuvos žinios" informavo skaitytojus praėjusią savaitę ("Italas dėstytojas atėjo į ligoninę numirti"). Dienraščio žurnalistė sąžiningai sudėjo į informaciją viską, ką išgirdo iš dėstytojo kolegų ir jį gydžiusių medikų.

Aš irgi kalbėjau su Enrico draugais, kolegomis, su gydytojais, kurie kantriai aiškino man lietuviškosios medicininės pagalbos ypatumus. Nekalbėjau tik su tais gydytojais, kurių pagalbos tikėjosi ligonis, kurie tą pagalbą privalėjo suteikti, tačiau...

Kodėl nekalbėjau? Todėl, kad jais netikiu... Kokia prasmė kalbėtis su žmonėmis, kai kalbantis tenka ne į reikalo esmę gilintis, o laužyti galvą ir prievartauti intuiciją, stengiantis suvokti, kur pašnekovai sako tiesą, o kur - ne?

Kaip kiekvienam Lietuvos piliečiui

Quinto draugai papasakojo, kad į ligoninės priimamąjį jis buvo atvežtas šeštadienio vakare, kai nualpo savo namo kieme. Kažkokia moteris padėjo jam atsigaivelioti. Nė neužėjęs namo, jis išsikvietė greitąją pagalbą. Enrico skundėsi stipriais galvos skausmais, nenuslėpė nuo jį apžiūrėjusios gydytojos apalpimo, bet jam nebuvo atlikti jokie galvos smegenų tyrimai. Jis buvo paguldytas į kardiologinį skyrių, kur dar dvi paras jam nebuvo suteiktas joks kvalifikuotesnis, nuodugniais tyrimais ir tikslia diagnoze paremtas gydymas. Tiesa, medikai LŽ korespondentei tvirtino, kad "italui buvo suteikta gydymo paslauga kaip ir kiekvienam eiliniam Lietuvos piliečiui".

Bet ar kraujospūdį mažinančias tabletes, kraujospūdžio ar temperatūros matavimus ir gydytojo pasiteiravimus apie savijautą galima laikyti kvalifikuota pagalba ligoniui, kuris, kaip skelbia diagnozė, mirė nuo aneurizmos? Ar kiekvieno eilinio Lietuvos piliečio būklę ligoninėse rimtai griebiamasi tirti tik praėjus dviem paroms po to, kai jis atvyksta į ligoninę? Beje, nuodugnesni ligonio tyrimai buvo paskirti net ... antradienį, ir tik tada, kai dėl staigaus būklės pablogėjimo pirmadienį po pietų Enrico pateko į reanimacijos skyrių, gydytojai ėmė ligoniu rūpintis sparčiau.

Kas po tokio nesuprantamo delsimo gali patikėti gydytojais, tvirtinančiais, kad ligonis buvęs neoperuotinas ir jo mirtis buvusi nulemta?... Pirmadienio vakare praradęs sąmonę ir gebėjimą savarankiškai kvėpuoti - galbūt ir taip. Neoperuotinas. Pasmerktas... O šeštadienį? O sekmadienį? O visą pirmadienio pusdienį? Net jei dabartinė gydytojų diagnozė teisinga - kokio tai būta stipraus organizmo, jei jis taip ilgai galėjo ištverti plyšus galvos smegenų kraujagyslei ir kraujui užliejus smegenis, jei dar dvi paras galėjo kalbėti, juokauti, tikinti (telefonu) tėvus, kad jis gerai jaučiasi?.. Galbūt jo stiprus organizmas būtų atlaikęs ir sudėtingą operaciją? Tai kodėl taip ilgai buvo delsiama?

Todėl, kad jis buvo pernelyg "eilinis" pacientas?

Todėl, kad jo ligoninėje nepasitiko pažįstamas medikas, šeimos ar draugų draugas, į priimamąjį nepalydėjo ministro skambutis ligoninės vadovams?

Todėl, kad buvo savaitgalis, ir budintis gydytojas nenorėjo persidirbti?

Todėl, kad kažkam kažko nebuvo "padovanota"?

Tėvų prašymas

Įtariu, kad į šiuos klausimus sąžiningo atsakymo nesulauksime...

Dar kartą suabejoti Quinto gydžiusių medikų sąžiningumu privertė toji LŽ informacijos dalis, kurioje teigiama, kad velionio autopsija buvo atlikta gavus tėvų sutikimą. Tačiau gydytojų pokalbyje su tėvais dalyvavę draugai ir vertėja teigia, kad tėvai jokio sutikimo nedavė, prašė palaukti iki ryto (pokalbis vyko apie antrą valandą nakties), bet kai jie ryte atvyko į ligoninę, autopsija beveik buvusi baigta.

Kodėl gydytojai sako netiesą? Ką jie siekė pridengti tokia skubia autopsija, ir ką siekia nuslėpti dabar, klaidindami visuomenę?

Negražūs tai klausimai, žeminantys ne tik tuos, į kuriuos jie nukreipti, bet ir tą, kuris ryžtasi tokių dalykų klausinėti. Gal todėl kai kurie kolegos patarė man "nekelti vėjo" - atseit, mirusiam jau nepadėsi...

Mums ne vis tiek

Bet juk mes - Enrico draugai, kolegos, tiesiog pažįstami - dar gyvi, ir mums negali būti vis tiek, tikrą ar tariamą pagalbą suteikė mūsų visų išlaikomi medikai. Pagaliau ir mes, ir mūsų artimieji - mirtingi žmonės, vadinasi, ir potencialūs gydytojų pacientai. O gal ir būsimos mūsų medicininės sistemos aukos - jei tylėsime, jei nesidomėsime, kokios ligonių teisės, kokios medikų pareigos, kur nukeliauja mūsų mokesčiai, už ką mokame medikams mes, pacientai, už ką iš valstybės algas gauna gydytojai, seselės bei kitas medicinos personalas, o už ką - jų "prievaizdai", viršininkai, užėmę kėdes Sveikatos apsaugos ministerijoje ir jau antra dešimtis metų sekantys pasakaites apie sveikatos reformos laimėjimus.

Neduok, Dieve, tokių "laimėjimų": jaunas, talentingas mokslininkas, dvi paras be tikslios diagnozės praleido šiuolaikinėje reformuotoje, modernia medicinine aparatūra aprūpintoje apskrities ligoninėje, tačiau vietoj naujausių medicinos laimėjimų tesulaukė nykia tradicija apmusijusių tablečių...

Ministerijos atsakomybė

Kolegos kuždasi: jei tėvai žinotų, kaip buvo (ne)gydomas jų sūnus, ko gero, kreiptųsi į prokuratūrą...

Aš abejoju, ar tikrai teisėsauga susidomėtų šia kolizija. Gydytojų galimybės kolektyviai gintis ir ginti munduro garbę - beribės, palyginti su neprofesionalių pacientų spėlionėmis ir pretenzijomis. O Lietuvoje pacientų ir medikų santykiai yra tapę dar komplikuotesni dėl vykdomos sveikatos reformos specifikos.

Kai reformos tikslas yra ne medicinos paslaugų kokybė, ne kuo didesnis išgydytų pacientų ar tiesiog sveikų piliečių skaičius, o sutaupytos biudžeto lėšos, gydytojai yra verčiami tapti bedvasiais automatais, savotiškais mirties buhalteriais, besirūpinančiais, kaip teisingai surašyti ataskaitas ir sąskaitas ligonių kasoms, kaip teisingai - pagal ministerijos reikalavimus, o ne pagal paciento būklę - suskaičiuoti lovadienius, o ne kaip kuo geriau pagydyti ligonį.

Sistemoje, kurioje gydytojas yra baudžiamas, jei jis ligoniui skiria daugiau laiko ir gydymo, daugiau tyrimų, ilgiau palaiko ligoninėje, į teismą reikėtų paduoti ne konkretų fizinį asmenį - neretai išties buką, grubų (kaip minimos Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriaus gydytojas, kuris atsisakė įleisti naktį prie mirštančio sūnaus iš Italijos skubančių tėvų ir grubiai varė lauk ligonio draugus) ir nejautrų (o tokių dabar - dauguma, nes jautresni neištveria ir būriais bėga lauk iš ligoninių į ramesnes vieteles...) mediką, o juridinį asmenį - Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri labiausiai ir yra atsakinga už tai, kad ligoniai Lietuvoje į ligonines ateina... numirti, o dar dažniau numiršta į jas nepatekę dėl to, kad jų nepriėmė naujoji gydymo sistema.

Ligonis blogiau nei žudikas?

Gydytojai šiandien - irgi tik žaisliukai toje nužmoginančioje laisvosios rinkos sistemoje, kaip ir mes, jų pacientai. Tačiau gaila, kad tarp medikų taip maža orių ir ryžtingų asmenybių, kurios išdrįstų mesti iššūkį sistemai, žeminančiai gydytojo orumą, jo profesinę garbę, kurios streikuotų ne tik dėl to, kad būtų padidinti atlyginimai, bet kad gydytojams pagaliau vėl būtų leista GYDYTI žmones, o ne reikalaujama, kad jie pirmiausia valstybės lėšas skaičiuotų ir taupytų.

Kodėl, kai svarstoma, ar galima mirties bausmė žudikui - maniakui, žiauriai nukankinusiam ir nužudžiusiam ne vieną nekaltą žmogų ar net vaiką, iš visų pusių girdime: žmogaus gyvybė - didžiausia vertybė ir nevalia ja manipuliuoti? O kodėl jokios žmogaus teisėmis besirūpinančios organizacijos, jokios politinės partijos viešai neaptarinėja Lietuvoje vykdomos sveikatos reformos pasekmių pacientų gyvybei ir visuomenės psichologiniam klimatui? Nejau niekas neišgirdo nė Europos Sąjungos (ES) ekspertų nuosprendžio, kad sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje - blogiausia visoje ES? Gal ligonis Lietuvos valstybei yra kur kas mažesnė vertybė, nei koks nors žudikas iškrypėlis? Visai taip, kaip senovės vergų galerose?

Nepaisant nieko

O štai Enrico tėvai, netekę sūnaus, rado savyje jėgų guosti lietuviškos medicinos "laimėjimų" prislėgtus sūnaus draugus saulėtoje Italijoje populiariu posakiu: "La vita e bella" - "gyvenimas yra gražus"...

Vykdau Enrico draugės pageidavimą, kad būtų pacituoti šie žodžiai, kad juos išgirstų mirtinų reformų gniaužtuose dūstantys mūsų tautiečiai. Taip norėtųsi, kad ir mus paliestų stebuklas - meilė gyvenimui net ir didžiausio skausmo valandą, kad ir mes išmoktume tikėti tuo, kuo tiki italai, kuo tikėjo šviesaus atminimo Lietuvą pamilęs Italijos sūnus: nepaisant nieko - LA VITA E BELLA.

Dėl to verta ir pakovoti...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"