TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lai niekas iš mūsų nepavagia džiaugsmo

2013 12 23 6:00
G.Grušas primena: "Turime dažniau valyti savo sielos veidrodį." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas teigia, jog kasdienybė dažnai pasiglemžia mums duotą didį Dievo džiaugsmą. Ir linki, kad per šias šventes jį pajutę niekam neleistume pavogti.

"Esame sukurti dėl meilės, dėl gėrio. Jeigu kasdienybė mums visa tai aptemdo ir tarp gyvenimo sūkurių nebematome savęs, turime dažniau valyti savo sielos veidrodį. Tada galėsime išvysti, kokie turėtume būti, ir mums bus suteikta galia tokiems būti", - sako Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Dievas ateina mums save dovanoti

- „Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ Kokį slėpinį mums atveria Jėzaus atėjimas į šį pasaulį?

- Jėzaus atėjimas yra labai svarbi Dievo Apreiškimo žmonijai dalis, atverianti Dievo meilės mums, mūsų išgelbėjimo slėpinį. Neretai per kasdienį skubėjimą pamirštame, kad žmogui reikia Išganytojo, kad skęstame savo nuodėmėse ir dažnai net nebematome, jog esame atitrūkę nuo Dievo. Jėzaus atėjimas yra Dievo dovana mums – Dievas ateina save dovanoti, kad išgelbėtų mus. Čia atsiskleidžia Dievo meilės žmogui slėpinys: Dievas tampa Žmogumi, kad galėtų žmogų sugrąžinti Dievui, į Dievo glėbį. Jeigu atsiveriame šiam slėpiniui, galime suprasti, kaip stipriai Dievas mus myli. Priėmę šią Dievo meilę patys tampame pajėgūs mylėti vieni kitus. Esminė džiugioji Kalėdų žinia yra ši: Dievas mus taip pamilo, kad atsiuntė savo vienatinį Sūnų.

- Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“ Kokia buvo svarbiausia Dievo Sūnaus misija mirtingųjų pasaulyje?

- Jo misija – išgelbėti mus, parodyti kelią į tikslą, kuriam esame sukurti. Per Mozę duotas įstatymas – tai žemėlapis, gairės, kaip neatsiskirti nuo Dievo meilės ir Jo malonės. Vis dėlto nuo pat pirmųjų dienų žmonija nukrypsta nuo parodyto kelio. Mes taip pat nepaisome tų kelio ženklų ir nuvažiuojame, kur nereikia, kur gresia pavojus ir mirtis.

Dievas, kuris yra Tiesa ir Malonė, ateina pas mus, kad ne tik per kelio ženklus, bet ir per savo meilę, savo malonę bei veikimą padėtų mums sugrįžti į teisingą kelią. Tai daugiau nei kelio ženklai, nei duotas žemėlapis – mums suteikta ir galia pasiekti kelionės tikslą, nuo kurio buvome nuklydę.

- Apie Jėzaus gimimą piemenims paskelbė apsireiškęs Viešpaties angelas. Kas mums šiandien liudija didį Dievo Sūnaus gimimo džiaugsmą?

- Šiandien vienas iš džiaugsmo pranašų, kurio balsas tikrai skamba visame pasaulyje, yra popiežius Pranciškus. Kaip tik prieš mėnesį jis paskelbė apaštalinį paraginimą apie Evangelijos džiaugsmą ir nori, kad jį patirtume. Per Krikštą kiekvienas mūsų esame pašaukti būti džiugiosios naujienos skelbėjai savo gyvenimu ir bendravimo būdu. Tą džiaugsmą galime skelbti tiek, kiek sugebame palaikyti ryšį su malonės Davėju, su pirmuoju džiugiosios naujienos skelbėju Jėzumi Kristumi. Kiek Jis mums yra gyvas, koks glaudus mūsų ryšys su Juo, tiek galėsime dalytis džiaugsmu su kitais.

Esame sukurti dėl gėrio

- Daliai visuomenės tik didžiosios šventės tampa paskata dalytis gerumu ir padėti likimo nuskriaustiems žmonėms. Ar ne per retai būname geri?

- Ar galime per dažnai būti geri?! Juk būtent tam esame sukurti. Jei trumpam nuvalę savo sielos veidrodį išvystame, kas iš tikrųjų esame, kokius Dievas mus sukūrė, ir tuo pasigrožime, turėtume jaustis paskatinti tokie būti visą laiką. Turime dažniau valyti savo sielos veidrodį. Manyčiau, per mažai susimąstome apie tai, kad iš esmės šį veidrodį nuvalome susitaikydami su Dievu per Susitaikymo sakramentą. Atlikdami kalėdinę ar velykinę išpažintį žmonės kartais nesusimąsto, kad tai ne tiek pareiga, kiek galimybė patirti Dievo malonę, kuri leidžia mums pamatyti, kokius Dievas mus sukūrė.

Esame sukurti dėl meilės, dėl gėrio. Jeigu kasdienybė mums visa tai aptemdo ir tarp gyvenimo sūkurių nebematome savęs, turime dažniau valyti savo sielos veidrodį. Tada galėsime išvysti, kokie turėtume būti, ir mums bus suteikta galia tokiems būti. Manau, neatsitiktinai tuo metu, kai žmonės iš tiesų susimąsto ir per sakramentinę išpažintį nuplauna savo skaudulius bei nuodėmes, išvystame aplinkoje daug daugiau gerumo.

- Ko galėtumėte palinkėti Kalėdų proga?

- Per šias Kalėdas vis dažniau linkiu to, ko linki popiežius Pranciškus, – neleiskite niekam atimti, pavogti iš jūsų džiaugsmo. Mes džiaugiamės Kalėdų švente, bet kasdienybė labai dažnai tą džiaugsmą iš mūsų pavagia – ne praeinantį blizgučių ar išpardavimo, muzikos ar šventinės nuotaikos teikiamą džiaugsmą, bet tikrą antgamtinį Dievo džiaugsmą, kuris mums yra duotas. Per Kalėdas jį pastebime, bet jis yra su mumis visus metus. Linkiu, kad per šias šventes pajutę didį Dievo džiaugsmą niekam neleistume jo iš mūsų pavogti.

Šeima gyvena ne tik sau

- Gruodžio 1-ąją prasidėjo nauji liturginiai metai. Kodėl Lietuvos vyskupai juos paskelbė Šeimos metais? Kokią žinią neša Šeimos metai?

- Šeimos metai paskelbti po Tikėjimo metų. Užbaigdami Tikėjimo metus su Visuotine Bažnyčia turėjome tikėjimo šventę. Ateinančiais metais vyks pasaulinis vyskupų sinodas šeimos tema. Žinome, kad šeima taip pat yra tikėjimo vartai. Labai dažnai tikėjimas perduodamas per šeimą, todėl Šeimos metai iš dalies yra Tikėjimo metų tąsa, jų įgyvendinimas.

Šeimos svarba pabrėžiama Bažnyčios ir visuomenės gyvenime, šeimai tenka svarbus vaidmuo ir skleidžiant tikėjimą. Kartu vis dažniau matome, kad ji iš visų pusių puolama. Vyskupai siekia atkreipti dėmesį į šeimos svarbą asmens ir visuomenės gyvenime. Jie nori padėti saugoti ir puoselėti šią brangią vertybę. Šeimos metai mums primena, kad ne tik tikėjimas, bet ir mūsų bendravimo būdas, mūsų pasaulėžiūra ir savivoka kyla iš bendravimo šeimoje. Mūsų visuomenė ir Bažnyčia taip pat yra šeimų šeima. Bažnyčią sudaro šeimos, kurios ateina kartu šlovinti Dievą. Todėl bandymas pakeisti šeimos sampratą – pavadinčiau jį puolimu prieš šeimą – pavojingas ir šeimai, ir visuomenei. O juk šeimai dabar ir taip gresia daug pavojų: jos ryšiai silpsta dėl žmonių užimtumo, individualizmo, taip pat dėl kai kurių valdžios veiksmų ir įstatymų, kuriais nebranginama šeimos instituto, nepaisoma jos svarbos visuomenei. Kai šeimą, kuri kyla iš visiško sutuoktinių atsidavimo vienas kitam, redukuojame iki bet kokių tarpasmeninių santykių, prarandame tą terpę, ir dažniausiai nuo to nukenčia vaikai, tampa neaiški mūsų ateitis. O iš tikrųjų kiekvienas vaikas turi teisę turėti tėvą ir motiną. Kartais vaikai tos teisės netenka, kai dėl nelaimių vienas tėvų žūsta arba jį pakerta liga, bet turime saugoti savo vaikus saugodami šeimą.

Pažvelkime ir į kitą medalio pusę. Dėl vienų ar kitų priežasčių ne visų žmonių šeimos idealios. Galbūt pirmiausia turėtume pagalvoti apie našlaičius ir priminti šeimoms, ne tik atskiriems asmenims, pareigą būti dosnioms. Turime ištiesti ranką, stiprinti bendruomenę, priimti žmogų į savo tarpą. Atsimenu, kai augau, mūsų šeimoje buvo laikomasi tradicijos vienišą pažįstamą ar kaimyną pakviesti prie Kūčių stalo, atverti namų duris, kad ir kiti galėtų sušilti prie mūsų šeimos židinio. Šeima gyvena ne tik sau. Ji atsiveria ir priima, sušildo kitus. Šeimos metai nėra skirti vien mažai grupei, kurią bandoma išsaugoti. Individualizmo pavojus gresia ne tik vienam žmogui, bet ir šeimoms, jei galvojama vien apie savo šeimą. Šiais metais šeimos yra kviečiamos tapti Kristaus džiaugsmo liudytojomis.

- Lietuvoje, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, visuomenė sekuliarėja. Kaip Katalikų bažnyčia galėtų sustabdyti šį procesą? Ar manote, kad tam reikia imtis kokių nors priemonių?

- Galima sakyti, kad sekuliarėjimas yra sakralumo, ryšio su Dievu praradimas. Todėl popiežius Pranciškus naujame apaštaliniame raginime kviečia kiekvieną krikščionį kasdien atnaujinti ryšį su Jėzumi Kristumi. Sekuliarėjimu mėginama teigti, jog pasaulietinė visuomenė yra viena, o Bažnyčia - visai kas kita. Bet juk žmogus negali pasidalyti! Arba aš tikiu ir mano tikėjimas persmelkia mano kasdienį gyvenimą, darbą ir duoda vaisių, arba neturiu tikro ryšio su Dievu.

Kiekvienas krikščionis, kiekvienas žmogus kviečiamas į bendrystę su Dievu. Jeigu užsimezga gyvas ryšys, nesvarbu, kad išoriškai pasaulietinė visuomenė ir Bažnyčia yra atskiri institutai, patys žmonės yra pakeisti, tada keičiasi ir visuomenė. Kartais gal mėginame kovoti su sekuliarėjimo apraiškomis, bet esminis dalykas, kaip labai taikliai mus paragino popiežius, - keisti žmonių asmeninį santykį su Dievu. Tada mūsų kasdienybė natūraliai keisis: patys norėsime džiugiąja naujiena dalytis vieni su kitais, ji keis mūsų mąstymą ir gyvenimą.

Bažnyčia raginama atsinaujinti

- Pastaruoju metu vyksta Lietuvos katalikų bažnyčios atsinaujinimas – per trejus metus mūsų šalyje paskirti šeši nauji vyskupai. Kaip keičiasi mūsų Bažnyčios veidas?

- Ne pirmą kartą vyresni vyskupai užleidžia vietą jaunesniems. Didelės dalies vyskupų pasikeitimas vyko tuo metu, kai buvau Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius. Dabar turime labai jaunų vyskupų. Tačiau Bažnyčios veido pasikeitimas priklauso ne tik nuo jų. Daug svarbiau, kad atsinaujintų parapijos, kad jos taptų gyvomis bendruomenėmis. Jau seniai to norime, seniai apie tai kalbame. Tam reikia, kad žmonės palaikytų gyvą ryšį pirmiausia su Dievu ir tada - su kitais.

Grįžkime prie popiežiaus paraginimo. Popiežius Pranciškus ir jo pirmtakas, paskyrę naujuosius vyskupus, ragina visą Bažnyčią atsinaujinti, leisti Šventajai Dvasiai veikti mūsų gyvenime. Manau, naujieji vyskupai pasiryžę leisti Šventajai Dvasiai veikti, trokšta Jos vedami kalbėtis su žmonėmis, bendrauti, ieškoti sprendimų, kaip padėti atrasti ir palaikyti santykį su Dievu kasdieniame gyvenime.

- Premjeras Algirdas Butkevičius Lietuvos žmonių vardu pakvietė popiežių Pranciškų apsilankyti Lietuvoje. Ar esama kokių nors signalų, kad galime sulaukti Katalikų bažnyčios vadovo?

- Visi norėtume pamatyti popiežių Pranciškų savo šalyje, bet, manau, jį iš arti norėtų pamatyti viso pasaulio tikintieji. Tai visų pamiltas ir laukiamas žmogus. Žinome, kad jis bent priartės prie mūsų per Pasaulines jaunimo dienas Krokuvoje 2014-ųjų vasarą. Paprastai, kiek žinome iš istorijos, be kelionės į Jaunimo dienas, tuo metu popiežiui nerengiama papildomų vizitų.

Galime pasidžiaugti, kad mus buvo aplankęs palaimintasis Jonas Paulius II, kuris netrukus taps šventuoju. Per tiek krikščionybės šimtmečių jis vienintelis iš popiežių svečiavosi mūsų krašte. Galime tikėtis, kad ir popiežius Pranciškus mus aplankys. Turime dėl to melstis, bet reikia suprasti, jog visi to nori. Manau, daug svarbiau šiuo metu melstis už popiežių, kaip jis prašė pirmą savo išrinkimo dieną. Melskimės už popiežių Pranciškų, kad jis galėtų vykdyti savo tarnystę, ir prašykime Viešpaties, kad įkvėptų jį ir suteiktų jam galimybę mus aplankyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"