TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Laiškai iš liūdesio namų

2010 08 02 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Neviltis dėl klastojamų įkalčių, susidorojimo baimė ir kraupios užuominos apie tardymų metu patirtą fizinę bei seksualinę prievartą. Visa tai atsispindi Eglės Kusaitės, vienintelės Lietuvos "teroristės", iš Lukiškių kalėjimo artimiesiems siunčiamuose laiškuose.

Nors šią bylą sukurpęs Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius gėdingai nušalintas, tačiau tikrasis jo, Valstybės saugumo departamento (VSD) Kovos su terorizmu valdybos viršininko Arūno Paukštės, Klaipėdos saugumiečių, taip pat jiems talkinusių teisėjų vaidmens įvertinimas laukia artimiausioje ateityje - būsimajame teismo procese, kurio nebus galima atidėlioti iki begalybės.

"Mane ilgai kankino psihologiškai ir fiziškai... Taip pat patyriau įvairaus pobūdžio prievartą (seksualinę taip pat). Tai vyko po sulaikymo, o taip pat, kai atvyko rusai. Nenoriu, kad tai dabar būtų paviešinta, nes nebeišgyvensiu nė savaitės", - lygiai prieš du mėnesius laiške mamai ir tetai atsivėrė Lukiškėse laikoma E.Kusaitė.

Artimiausios moterys tik dabar apsisprendė, kad apie Eglės išgyvenimus turi sužinoti visi. Juk prokurorai (ir teisėjai) iki šiol tikina, kad jokia prievarta prieš ketinimu įvykdyti teroristinį aktą Rusijoje kaltinamą merginą esą nebuvo naudota. Žmogaus teisių gynėjams, norintiems išsiaiškinti tiesą, galimybė susitikti su E.Kusaite nesuteikiama.

Skaitytojams pateikiame kelių pastaruosius mėnesius artimiesiems rašytų E.Kusaitės laiškų ištraukas (kalba netaisyta), atskleidžiančias VSD ir prokurorų darbo metodus.

2010 05 06

"Per rusų apklausą visus mano žodžius surašė taip, kad jie kenktų maskviškiams. Viskas įdėta taip, tarsi tai būtų mano pačios žodžiai (...) Maskviškiai žino (tikriausiai), kad aš "nevariau". Kad aš ne tokia. O jeigu tikės daugiaveidžiais, o ne manim, reiškia, mūsų draugystė visai nebuvo stipri.

Kad eitum per žiniasklaidą, nelabai norėčiau. Prokurorai savo rankose laiko visą sistemą. Tam, kad ją išjudintum, reikalingi konkretūs, nenuginčijami faktai. Neringa Venckienė teisėja, ir tai nieko gero nesugebėjo padaryti. O ji juk iš tiesų turi įtaką visuomenėje ir pinigų. Tačiau šiuo atveju ant kortos buvo pastatyta prokurorų reputacija ir jie nusprendė tuo nerizikuoti. Nėra žmogaus - nėra ir problemos.

(...) Mano atveju galėtų lėkti daug galvų, bet nenoriu rizikuoti. Tavim, savim, teta ar maskviškiais, kurie šiuo metu taip pat negali pasipriešinti. Bet kokiu atveju, šioje istorijoje "žvaigždė" tikriausiai būsiu tik aš, apie juos nekalbama. Man jau iš pat pradžių, kai vaišino saldainiais, buvo pasakyta - žiūrėk, ką sakai, atsėdėk, ir niekas nenukentės, kalbėsi ne tą - juk žinai, kalėjime dažnai nutinka visokių nelaimių, mamos sveikata taip pat netvirta, o ta tavo Aiša - bet kokiu atveju negyvens. Ir jai bus blogiau, nei tau, darys tą, aną darys... Nuotraukose, kurias jie rodė, ji taip pat atrodė nukamuota. Nors aišku, gali būti, kad jos jau seniai nebėra, o tos nuotraukos buvo perkurtos kompiuteriu.

Dar sakė, kad Maskvoj mane susprogdint galėjo pačios rusų spec. tarnybos, ir įvardinti kaip teroro aktą, jei būčiau iki ten nuvažiavusi. Tačiau dabar patys vertė su jais bendraut, "duot parodymus". Rusams.

Dar aiškino, atseit, Aišos brolis Apti jaunystėje "kariavo" (gal čia melas, nežinau), bet jam tada buvo 15-17 metų, o dabar apie 30. Juk paaugliai visko prikrečia. Jis dabar ir norėdamas negalėtų kariaut, koja sužalota, be to, ir prioritetai pasikeitę. Jis nebūtų kvietęsis "mirtininkės" ir rizikavęs savo žmonos sveikata, kuri, atrodo, laukiasi. Juk žinojo, kad tokią kaip aš gali suimt. Bet kvietėsi todėl, kad žinojo, jog mano interesai pasikeitę, pasipriešinimo kovotojų nesmerkiu, bet su jais ir nesitapatinu. O kad išsprūdo vienas ar kitas žodis, juk bet ką pasakyti gali. Ir tuo sau pakenkti.

(...) Laikas viską sudėlios į savo vietas. Aišku tik tiek, kad mano parodymai, duoti pirmosiose apklausose, apsuko ratą Maskvoj, sudėliodami naujus įtariamuosius, o žmonės iš mano pažįstamų rato tapo Aišos ir Apti bendrininkais, nes gyvena toje pačioje, kaip jie, šaly. Kaip sakoma, bylos iš nieko nesukursi, bet, kadangi rusai labai tvarkingi ir nuolatos Kaukaze daro "valymus", jiems laikas nuo laiko prireikia gyvų priežasčių tiems "valymams" pateisinti. Į jokius faktus jie niekada nesigilina. Sukuria savo "faktus".

Dėl to, kokie dokumentai buvo jiems pristatyti, aš neįsitikinus, ar tai iš tiesų mano žodžiai. Jie gali būti ir pakeisti. Bet kai tik J.Lauciui užsimenu apie tai, kad į Maskvą siųstų parodymų, kuriuos neva daviau aš (tai sakiau ir prie advokatės), net nespėjau deramai perskaityti, jis pradeda drebėt, nervintis ir pykti, kad nekalbėčiau nesąmonių ir kad tuo sau nepadėsiu, o tik pakenksiu, jei nusišnekėsiu šitaip ir toliau.

(...) Kas liečia mano parodymus, jie nebuvo išgauti klasta. O smurtu. Ir net kai ne viskas pakankamai išsakyta iš mano lūpų, pridėjo savo, kad per maža įkalčių nebūtų.

2010 05 16

(...) Neįsivaizduoji, kiek čia visko patyriau nedejuodama. Ir jie, pareigūnai, mano, kad taip mane palauš. Bet išeis priešingai. Dėl to, kad atsilyginčiau, aš dabar išgyvensiu, ištversiu visas jų patyčias, smurtą ir pažeminimus. Ir kiekvienas jų smūgis darys mane vis stipresnę ir augs manyje panieka jiems. Ir išeisiu iš čia, būtinai išeisiu. Nė už ką nepasiduosiu, pamatysi.

Tau atrodo, kad čia patekau per savo "nesveiką" meilę nokčiams (taip save vadina čečėnai - red.). (...) Noriu tau kai ką papasakoti. Netiesa, kad čečėnai organizavo paskutinius sprogdinimus Maskvoje. Tai organizavo rusai. Patys išsidavė, per paskutinį tardymą su jais pagrasinę man, jog susilauksiu "tų dviejų durnių" likimo, jei neliudysiu prieš Aišą ir jos brolį. Bet aš neliudijau. Tada paėmė dalį iš pačių pirminių mano apklausų, dalį prifantazavo, dalį paėmė iš paprastos mano apklausos ir viską suplakė į krūvą. Gavosi "mano" parodymai. Prieš Magmadovus.

Aš daug ištvėriau ir prieš juos nepratariau nė žodžio. Prieš mane buvo naudojama prievarta, bet aš nesuskydau. O vėliau pamačiau, kad viskas veltui. Viskas taip padaroma, kaip reikia jiems.

(...) Dėl tų dviejų merginų, žuvusių Maskvoje, aš jums jau seniai bandžiau duoti suprasti. O dabar paklausykit: toks jų (spec. tarnybų) darbo principas. Buvusių kovotojų našles jie kalina, o vėliau nužudo, suversdami joms atsakomybę už teroro aktus. Per tą laiką jų sąmonei formuoti naudoja intraveninius narkotikus, palaužiančius valią. Paskui į viešumą paleidžia "šokiruojančias" nuotraukas, neretai pagražintas fotošopu. Kad ir ta, kur jauna mergaitė hidžabe (musulmonių apdaras - red.) su savo vyru rankose laiko pistoletą. Jų tikslas - visuomenėje sukelti paniką, chaosą ir pasimetimą, kad žmonės besąlygiškai tikėtų savo valdžia ir rinktų tik jiems reikiamus kandidatus.

(...) Tu, teta, rašai, jog ten (Čečėnijoje - red.) kiekvienas pyplys nešiojasi šautuvą. Taip, gal tu kažkiek ir teisi. Ten nuo pat mažens vaikai mokosi išgyventi. Nes niekad nežino, kada ateis paskutinė diena, gal bemiegant ant galvos nukris rusų bomba. Rašai, jog reikia eiti demokratiniu keliu. Bet demokratijos nėra. Temidės - irgi. O eiliniai žmonės pavargo. Ir jie turi teisę ginti savo žemę, savo tikėjimą.

Taip kalbu, nes žinau, jog tai, ką patyriau aš dabar, kai ruskiai su manimi darė, ką norėjo, tenykštės merginos patiria kasdien. Ne, ne iš "neišsilavinusių čiurkų", o iš gerųjų mūsų kaimynų rusų pusės. Nes jie, daugelis jų, praradę žmogiškumą. (...)

Jei iš Maskvos ateitų blogi parodymai prieš mane, jūs nenustebkit. Prieš Magmadovus aš neliudijau. Bet mano parodymai surašyti taip, lyg būčiau juos niekinusi. J.Laucius važiavo jų tardyti, tad nenustebsiu, jei parsiveš iš jų saugumui naudingus parodymus.

Tai, jog aš rašiau negyventi vien manimi, nesupraskit taip, kad išėjusi iš čia pulsiu elgtis neapgalvotai, po visko, ką dėl manęs padarėte. Ne, aš būtinai tikiuosi pas jus sugrįžti. Bet gali būti ir taip, kad nesugrįšiu. Aš perdaug žinau apie saugumiečius, tad neišėjusi į laisvę, būdama jų žinioje, pagyvenčiau neilgai. Tai man ne sykį jau leido suprasti tiesiogiai. Kad neprisipažindama pasirašysiu mirties nuosprendį. Užtat nenoriu, kad būčiau labai viešinama, o jei taip jau prisieis, bent jau filmuodamasi nenorėčiau rodyti savo veido.

Jūs su mama jau daug skausmo patyrėt. Užtat priimkit viską ramiai, kaip su viskuo susitaikiau ir aš. Tik žinokit, kad myliu jus ir kad taip parastai nepasiduosiu. O jeigu kas nors atsitiktų, tai nekaltinkit nokčių. Jie niekada nestūmė manęs į blogus dalykus.

2010 05 25

(...) Aš iš tiesų bijojau tų klaipėdiečių. Žinokit, paskutinėm dienom jau pilnai įsitikinau, kas per vieni yra Jelena (J.Baltrušytė, prisistatinėjusi Aiša, merginos artimųjų teigimu, VSD agentė, nuolat bendravusi su E.Kusaite - red.) ir Hafizas (Abdul Hafizas - Andrejus, artimųjų teigimu, galbūt VSD agentas). Dėl to ir siekiau pasitraukti iš Lietuvos. Maniau, ilgam laikui. Būdavo, kad sulaukdavau grasinimų iš kai kurių asmenų, atseit, pareigūnų, dar būdama laisvėje. Ir man vieną dieną "susirišo", kas tie Hafizas, kas Jelena. (...)

O dėl islamistinių interneto svetainių, noriu nuraminti, kad aš tokiose nesilankydavau. Tiesiog tai buvo musulmonų svetainės, kuriose palaikoma čečėnų kova už laisvę ir smerkiamas federalų vykdomas genocidas. Aš jų pusėje, tad natūralu, kad nepuoliau krykštauti už rusus, o pareiškiau tik porą žodžių, kad nepritariu rusų vykdomai politikai. Iš to sukurpė bylą prieš mane.

2010 05 27

(...) Kadangi buvau užsiminusi apie Klaipėdos musulmonus, tai ir užduoda klausimus apie Maimonirą, Laurą, tas, kurios išvis ne prie ko. Nori, kad ką nors papasakočiau apie jas, kad turėtų dar terorisčių. O vos tik užvedus kalbą apie Jeleną Baltrušytę, iškart pasako, kad nekalbės. Baisiai nervinasi, kai bandau papasakoti apie Hafizą.

(...) Sako, tau linkėję mirties žmonės sėdi Maskvoj. Kuo man jie blogo linkėjo? Ar tai, kad atsiuntė pinigų ir išklausė skundus, kai variau ant klaipėdiečių, skųsdavausi, kad jie mane persekioja ir negaliu žingsnio žengt, kad "neužšokčiau" ant jų.

(...) Jelena nenorėjo, kad musulmonai susipažintų su mano šeima tik todėl, kad galėtų visą kaltę ant jų suversti, o patys nusiplauti. Neturėjau žalio supratimo, kokiu būdu jie (klaipėdiečiai) absoliučiai viską apie mane sužino, kur einu, kur esu, kaip atrodau ir ką darau. Tie patys, kurie anksčiau svaičiojo apie "gražią mirtį".

(...) Nusprendžiau parašyti dar kai kuriuos faktus. Į Vokietiją mane išsiuntė islamu atseit besižavintis Arnas. Nors iš tos jo musulmonybės man grynas juokas, jis viešoje vietoje "kabindavo" merginas, lankydavosi striptizo klubuose ir įvairiausiais būdais propaguodavo "laisvą meilę". Tiesa, čia jau po Sašos išvykimo, prie jo Arnas ir bendraudamas su manimi vaidino šventuolį.

Iš tiesų jam visai ne 20, o 34 metai buvo, kai dingo Saša. Vardas, kuriuo jis man prisistatė - Arnoldas Baranauskas, nors nesu užtikrinta, ar tai tikra pavardė. Jis Sašai aiškindavo, kad šis "privalo kovot", antraip bus visą gyvenimą savo tėvų pastumdėlis. Taita, iš pradžių buvusi su broliu, vėliau ėmė gyvent su Arnu, kuris, atrodo, ir pavertė ją prostitute. Jei atsimenat, buvau pradėjusi dėl to ja šlykštėtis, ne paslaptis, kad ji bendravo su gerokai vyresniais už save vyrais už pinigus.

(...) Arnas lyg iš niekur žinodavo, kada aš išeinu iš namų, jei šalia turėdavau mobilųjį telefoną. Nes jis man SMS rašydavo ir susitikti kviesdavo tik tada, kai būdavau ne namuose.

Jis už kiekvieną "nemusulmonišką poelgį" (kai sykį Saša paragavo alaus, buvo jo apspardytas) rėkdavo ant Sašos, aiškindavo jam kaip koks tėvas, net buvo parinkęs jam "tėvą", kuris turėjo pavaidinti jums, jei primygtinai reikalautumėt susipažinti su mano vaikino šeima. Iš viso, tas Arnas norėjo kontroliuoti ne tik Sašą, bet ir mane, sakė, kad nepasakočiau nieko apie jį ir Sašą artimiesiems, nes jei pasirodysiu beesanti "stukačė" (skundikė - red.), bus blogai ir man, ir Sašai.

Kai Saša jau pareiškė norintis grįžti namo, į Čečėniją, jie pradėjo konfliktuoti. Arnas aiškino, kad "jis ten nieko nepakeis", o Saša tvirtino, kad už savo šeimą ir nužudytus draugus svajoja kovoti sukilėlių pusėje. Praėjus kelioms savaitėms po konflikto, Arno nuomonė kardinaliai pasikeitė, jis geravališkai išleido Sašą.

Beverkdama pavaidinau, nes iš tiesų širdyje džiaugiausi, kad jis jau gimtinėje. Bet po kiek laiko Arnas man pranešė, kad turi liūdnų žinių ir parodė nuotrauką, kurioje matosi itin žiauriai nukamuotas Saša (nuotraukoje jis guli užsimerkęs) su didžiulėmis žaizdomis krūtinės plote, galvoje, o ant veido matėsi kraujosruvos ir mėlynės. Nemanau, kad žaizdos buvo padarytos kompiuteriu, nes atrodė per daug jau realiai - žaizdos krūtinėje buvo plėštinės, žiojėjo atviros skylės. Tada Arnas pradėjo man kimšt smegenis, kad Saša "žuvo už tiesą", o aš privalau už jį atkeršyti, nes esu jo sužadėtinė, reiškia, beveik žmona.

Tas atpažinimas pagal nuotrauką labai primena kai kieno iš čia metodus, nes kai man buvo pakišta atpažinti draugė, buvo rodoma tokia jos nuotrauka, kur ne kiekvienas stiprių nervų atlaikytų. (...)

2010 05 27

Mane ilgai kankimo psichologiškai ir fiziškai... Taip pat patyriau įvairaus pobūdžio prievartą (seksualinę taip pat), tai vyko po sulaikymo, o taip pat, kai atvyko rusai. Nenoriu, kad tai dabar būtų paviešinta, nes nebeišgyvensiu nė savaitės.

Aš iš tiesų ir nebūčiau pasirašiusi, bet jie man rodė labai iškankintos Aišos nuotraukas (nenupasakojamas vaizdas). J.Laucius rodė. Dabar manau, kad tai galėjo būti fotomontažas.

Rusai sakė, kad jie viską darys, ko jiems reikia, kad jos broliui bus iškabintos akys, vietoj vandens jie gers tualeto turinį, tą patį ir valgys. Kad Aišą kankins elektros prietaisu (pavadinimo neprisimenu), kad ją apipils sieros rūgštimi ir išvežę susprogdins, kad tai padarė ir Džanet Abdurahmanovai (patys pasisakė), o mano mama uždarys mane į psichiatrinę dėl mano pažiūrų, kai paaiškės, kad susisprogdinusios moters DNR sutampa su Aišos DNR, ir paaiškės, kad aš bendrauju su "teroristais".

Vadino kale, psiche, sakė, kad visus čečėnus reikia skandinti tualetuose, visus, be išimties. Sakė, neįrodysi niekam, kad Aiša kalėjime, nes mes ją paviešinsim tik tada, kai ji "susisprogdins", o savo artimiesiems nieko neįrodysi, nes vos tik išleis, jie įkiš tave į psichuškę, o mes tave surasim ir ten.

Žodžiu, tikėkit ar ne, bet tuo, kad "teroristės" Maskvoj susisprogdino ne savo noru, aš jau neabejoju. Grasino, kad ir man tas pats atsitiks, kad susprogdins, va, paimsim ir išvešim, sako, ir kam tu pasiskųsi? O sukurps kaip pabėgimą iš kalėjimo... Ir sako, tavo mama visą gyvenimą neišbris iš skolų, mokėdama aukų artimiesiems. Sako, bandyk kam nors prasitarti, tai "tą pačią dieną nudvėsi".

Kameroje niekam ir neprasitariau. Bet dabar prašau, viso to neviešink. Kalinių atkėlimai iš kameros į kamerą korpusinių čia nekontroliuojami. Esu turėjusi bėdų su sveikata, susijusių su konkrečių žmonių atkėlimu. Kol kas geriau tuo nerizikuoti. (...)

Teta, tai nejau tu galvoji, jie mane paleis, tikiesi matyti gyvą? Jie tikrai taip paprastai manęs nepaliks. Jei pradėčiau kalbėti, tai galvos lėktų visiems, nuo Klaipėdos... Jie to neleis. (...)

2009 05 28

(...) Hafizas pradėjo primygtinai prašyti, jog Aiša iš Maskvos arba kita mano draugė Lalė iš Azerbaidžano atvyktų į Lietuvą. Aš pasakiau, kad neturiu jų kur apgyvendinti (ir man iškart smilktelėjo negera mintis). "Tai nieko, apgyvendinsi mūsų markeze (nuomojamam bute)", - pasakė. Aš pranešiau, kad jei jos ir atvažiuos, tai gyvens tik su manimi, mamos bute, kadangi mama norėtų su jomis susipažinti. Jam ši idėja nepatiko. Griežtai uždraudė artimiesiems net minėti jų vardus. Ir neslėpė noro "pasiųsti jas į Rojų".

Aš jau seniai įtariau, kad vyksta kažkas labai negero, užtat nenorėjau, kad Aiša atvyktų čia į Lietuvą. Norėjau pati išvykt, nes tas spaudimas man jau buvo per didelis.

(...) Saugumo tarnybos naikina musulmonus be gailesčio, ypač besidominčius Čečėnijoje vykstančiu genocidu. Taip kad žinokit, aš nevaidinu bebaimės didvyrės, bet nebebijau. Tai, ką jie daro, yra žema, amoralu ir smerktina. Jie net mano SMS'us pakeitė, o žiūri į akis ir juokiasi, kad aš nieko neįrodysiu. Sako, vaidink vaidink didvyrę, vienas toks jau buvo, dabar guli po velėna (čia jie apie Drąsių).

2010 05 29

(...) Jie jau pakeitė kai kuriuos mano SMS'us, o kai prokurorui (prie advokato) pasakiau, jog čia ne mano, jis paprašė įrodyt. Kaip aš galiu tai padaryti? O jeigu pakeis ir pokalbius telefonu? Juk jie bendrauja su rusais, o pas juos yra tokių įrangų, kad viską įmanoma padaryt, kaip reikia. Man pakišami po nosimi daugiaprasmiai SMS'ai, arba tie, kurie jų nuožiūra visiškai pakeisti. O tie, kuriuose skundžiuosi, kad negaliu čia gyvent, nes jaučiuosi nesaugi, visiškai "išnykę". Kur?

Mūsų pokalbis su Apti, kur jis išaiškino, kad protinga būtų pasiimt vizą 2 mėnesiams ir kad geriau man būtų dar šiek tiek palaukti, neskubėt, o ir susitikti su Aiša galėčiau ne Maskvoj, o kitoj kokioj Europos šaly prokuroro vertinamas kaip "gudrus manevras".

Apti SMS'as (lietuviškai: "Nenoriu tavęs įkalbinėti, pati žinai, kas tau geriau, pati ir spręsk", - red.) (čia kalbama, kada man važiuoti - dabar ar pavasarį. Aš jam aiškinau, kad mama pyksta, kad vykstu žiemą) - prokuroro buvo išverstas kaip "paslėpta mintis apie teroro aktą". Mano pašto dėžutėje atsirado aibės neaišku kieno (atseit, mano rašytų) laiškų apie šachidizmus. Bet jie ne mano. Logiškai mąstant, jei saugumas mane pastoviai sekė ir turėjo slaptažodį nuo mano pašto dėžutės, galėjo tuos laiškus rašyti ir patys. Nes jie turėjo ir mano nuotraukas, ir video, atsisiųstas iš interneto.

Į apklausą su rusais mane vežė du gana geriečiai dėdės, kurie nieko blogo man nedarė, net pastebėjau, jog gailisi manęs. Tačiau vėliau kažkas iš atminties tarsi ištrynė dalį tos apklausos, tarsi buvau atsijungusi. Galbūt man ko suleido, nieko nepamenu. Užtat pamenu, kad vėliau vyko ir vienų rusų tardymai be advokato, kažkokioj kitoje vietoje, ne prokuratūroje. Kaip mažas kambarys be baldų, bet jame buvo tik suolas, ten net ne kamera, o kažkoks boksikas, kurį galima stebėt iš išorės. "Pareigūnai" draskė už plaukų, buvo užlaužę rankas, vėliau kas buvo, papasakosiu išėjus. Tik žinokite, kad visa tai, ką pasakoja apie rusų tardymo metodus, yra tiesa.

2010 06 01

Laucius, rusai grasino, kad uždarysit mane į ligoninę, aiškino, kad manęs nemylit, kad laikote "čečėnų išėda"... Sako, kad mano smegenys, iš čia išėjus, nebedirbs, o tokia jums nebūsiu reikalinga. Aiškina, kad man rašot, kad, atseit, greičiau išleistų, o iš tiesų "lietuviškos čečėnės" jums nereikia, kad laikote mane praktiškai žlugusiu žmogumi be smegenų, aklai besižavinčiu islamu, ir kad aš jau ne jūsų duktė, nes išėjus iš čia, net neturėsiu kur gyventi. Atseit, tik bandot nuslopinti šį skandalą, o iš tikrųjų, kai išeisiu, ne tik kad su manim nesikalbėsit, bet ir užmušit arba įkišit į psichiatrinę, nes pasauly neliko nė vieno žmogaus, kuriam aš būčiau reikalinga. (...)

2010 06 28

(...) Klausei apie atmintį. Nenoriu daug rašyti čia, bet kartais man iš tų rusų ir kt. apklausų išplaukia konkretūs vaizdai, kurie rodo, jog atmintis dingsta ne dėl streso. Bet tuoj pat ir vėl užsimiršta. Viskas taip keista... Tikiuosi, kada nors prisiminsiu viską. Tiesiog žinau, kad būdama sąmoninga, kai kurių dalykų, kurie surašyti protokoluose, pasakyti aš negalėjau, nes tai netiesa. Net iš pasimetimo negalėjau taip kalbėti. Tai ne mano žodžiai, ne mano mintys, ne mano pareiškimai. Kaip jie ten atsidūrė, aš neatsimenu, tik atsimenu, kaip sykį labai ginčijausi su prokuroru, atsisakinėjau pasirašyt, ir staiga viskas nutrūko, kaip juosta. (...)

E.Kusaitės istorijos chronologija

2005 metais E.Kusaitė susipažino su Klaipėdoje gyvenančiu čečėnu Saša Saidulajevu. Sulaukęs pilnametystės, vaikinas išvyko į Čečėniją, kur, kaip teigiama, žuvo.

2007 metais 18-metė E.Kusaitė, nepranešusi artimiesiems, dingo iš namų. Kaip paaiškėjo, ji atsidūrė Vokietijoje. Esą išvykti merginą įkalbėjo Arnoldas Baranauskas (Arnas), aktyviai bendravęs su Saša.

Merginos motina ir teta kreipėsi į VSD Klaipėdos skyriaus darbuotoją Darių Norkų, prašydamos padėti ją susigrąžinti.

2007-ųjų pabaigoje iš Vokietijos grįžusia E.Kusaite, kuri artimiesiems pasirodė itin stipriai paveikta medikamentais, rūpintis pažadėjo VSD atstovai - apgyvendino nuomojamame bute, supažindino su čečėnais įvardijamais asmenimis. Aktyviausiai su mergina bendravo Aiša - Jelena Baltrušytė Koševaja bei Abdulas Hafizas (Andrejus, pavardė nežinoma). E.Kusaitės artimųjų manymu, jie buvo VSD agentai.

2008-ųjų rugpjūtį E.Kusaitė grįžo pas motiną ir tetą.

2009-ųjų žiemą su Maskvoje gyvenančia drauge Aišat Magmadova ir jos broliu Apti Magmadovu E.Kusaitė internetu derino galimybę susitikti. Į kelionę ji susirengė tų metų vasarą. VSD akiratyje buvusiai merginai buvo išduota Rusijos viza.

E.Kusaitė 2009 metų spalio 24-ąją buvo sulaikyta Kauno autobusų stotyje. Nuo tada ji laikoma Lukiškių kalėjime.

Iš VSD perimtą E.Kusaitės bylą tyręs Generalinės prokuratūros prokuroras Justas Laucius (nušalintas praėjusią savaitę) pateikė kelias įtarimų E.Kusaitei versijas. Pirmoji Lietuvos žiniasklaidos ("Lietuvos rytas") publikacija, paruošta su VSD, teigė, kad sulaikyta teroristė E.Kusaitė su Maskvos metro brėžiniais, ji ketinusi drauge susisprogdinti su dviem čečėnėmis savižudėmis balandžio mėnesį Maskvos metro, tačiau bendra Lietuvos VSD ir Rusijos FSB operacija sugriovė teroristės iš Lietuvos planus. Netrukus paaiškėjo, kad E.Kusaitė jau nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio uždaryta Lukiškėse. Tada Lietuvos prokurorai pateikė dar absurdiškenę versiją - neva E.Kusaitė ketino susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje, vėliau - jog teroro aktą turėjo įvykdyti Čečėnijoje. Paskutinė versija - E.Kusaitė turėjo susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje, kurioje apsistoję iš Čečėnijos grįžę kariai.

Šioje byloje pagal Lietuvos pareigūnų nuorodas Rusijos FSB tik šių metų sausio mėn. sulaikė E.Kusaitės draugę maskvietę Aišat Magmadovą ir jos brolį Apti Magmadovą. Jie kaltinami verbavę E.Kusaitę teroro aktams vykdyti.

E.Kusaitė tvirtina, kad dar pavasarį ji buvo tardoma Rusijos pareigūnų, sumušta ir išprievartauta. Generalinė prokuratūra iš pradžių Rusijos atstovų dalyvavimą apklausose neigė, paskui pripažino šį faktą, bet iki šiol tvirtina, kad mergina neteisėtais būdais tardoma nebuvo.

Praėjusią savaitę Vilniaus apygardos teismo teisėjos Teresėlės Kazlauskienės sprendimu E.Kusaitė Lukiškėse palikta dar dviem mėnesiams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"