Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Laiškas Lietuvai

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Iš apsnigtų kaminų besiverčiantys balti dūmai kyla į papilkėjusį vakaro dangų. Tamsiai baltos spalvos pėdos numynusios brydę link tualeto. 

Baltomis kepurėmis pasipuošę juodi tvoros stulpeliai. Kad ir kaip bežiūrėtum į apsnigtą obelį už lango, atrodo, kad dvejinasi akyse – nesupranti, ar tai juodas šešėlis krenta nuo baltos šakos, ar atvirkščiai. Ryškiai juodas paukštis supasi ant skalbinių virvės. Jei įsižiūrėsi geriau, ant sniego pamatysi jo ką tik išlukštento kankorėžio trupinius.

Dabar vėl populiarėja nespalvota fotografija. Jaunimas visame pasaulyje plūsta į kursus, kad išmokti dirbtinai pasendintai atspindėti šiuolaikinį pasaulį. Pateikti jį naudojant archaiškas senąsias fotografijos priemones, kurias aš pati kadaise buvau puikiai pati įvaldžiusi. Nieko nepadarysi, vintažas vėl madoje.

Mano atmintyje Lietuva visada liks juodai balta nuotrauka. Nostalgiška, meniška, be konkretaus laiko ir vietos, su giliai atmintin įsirėžusiomis detalėmis, nutylėtais pustoniais ir šešėliuose pasislėpusia esme. Lietuvoje nieko dirbtinai sendinti nereikia. Čia yra visko – ir modernaus pasaulio, kuris pralenkia kitas Europos šalis, ir tikro, autentiško vintažo. Juk čia nesunkiai gali rasti trobelių su lauko tualetais ir svirtimis šuliniuose, su prieangyje žiemą gyvenančiomis vištomis, vienoje lovoje miegančiais trimis vaikais ir dūminėmis pirtimis ant upelio kranto. Mieste paieškojus dar galima rasti butų su tarybiniais tapetais, sekcijomis ir DDR gamybos foteliais, gautais pagal talonus ir išlaukusius, kol vėl sugrįš į madą. Net sostinėje yra kiek tik nori krosnimi kūrenamų namelių, iš kurių kaminų vingiuojantys dūmai sklaidosi gretimų devynaukščių balkonuose. Ne, tikrai ne viską užgožė modernūs biurų pastatai ir brangūs nauji butai, ne visas gatves užstatė nauji dideli džipai. Ne visi gyvena loftuose ar turi ant stogo įrengtas terasas, ne visi veža vaikus į privačius darželius ir perka ekologišką maistą.

Lietuvoje kartais būna netgi labai daug baltos spalvos, bet kai jau patiki, kad taip tęsis amžinai, ji labai greitai pavirsta į purvinai pilką. Čia daug daugiau juodų kontūrų ir šešėlių, čia yra ir pilkoji zona, bet joje visada pasigendu pustonių. Na, penkiasdešimties atspalvių gal ir nereikia, bet bent keli būtų visai neblogai. Kalbant fotografiniais terminais, kartais Lietuvoje norėtųsi nuimti kontrasto ir pridėti ryškumo, ypač tai vidutinei klasei. Pridėti ne spalvų, bet pašviesinti šešėlius. Norėtųsi, kad laikraščiai rašytų ne vien apie turtuolius ir nusikaltėlius, ne vien apie premijų laureatus ir įkliuvusius girtuoklius, ne vien apie apsivogusius politikus ir degradavusius tėvus, kurių iš tiesų yra nedaug, bet mes patys kažkodėl juos išryškiname, pamiršę tuos, kurie užpildo didžiąją dalį Lietuvos paveikslo. Norėčiau, kad kavinėje matyčiau ne vien jaunus hipsterberniukus su barzdomis, bet šeimas su vaikais, senukus, o gal į pasimatymą išėjusius vidutinio amžiaus žmones. Norėčiau, kad bilietas į teatrą ar koncertą būtų ne prabanga, o normalus dalykas, kaip ir taurė putojančio vyno jame. Kad vakarienė restorane daugeliui taptų ne išstenėta prabanga, bet maloniu šeštadienio vakaru. Norėčiau, kad žmonėms netektų rinktis tarp savaitgalio prie jūros ar vizito pas dantistą, tarp bilietų į kiną ir naujos knygos, tarp vakarienės restorane ir naujų batų, tarp gėlių puokštės ir produktų pietums, nes normaliai dirbantis ir nešvaistantis žmogus turi galėti leisti sau visus normaliam egzistavimui būdingus atributus, paverčiančius gyvenimą šviesesniu ir spalvotu. Norėčiau, kad išskirtinės vaikų auklėjimo įstaigos būtų skirtos raidos sunkumus patiriantiems ar sveikatos problemų turintiems, o ne turtingų, bet laiko neturinčių, tėvelių vaikams ugdyti, kad valstybė gerbtų kiekvieno darbą ir pomėgius, kad padėtų kūrėjams ir vienišoms mamoms, kad mylėtų visus savo vaikus. Kad seni žmonės turėtų kur nueiti, kur susitikti ir pasilinksminti.

Berlyne yra daug turtingų žmonių. Daug ir vargšų. Tačiau nei tie, nei tie nekrenta į akis, nes miestą užpildo įvairiausių atspalvių vidutinis sluoksnis – vidutinį darbą, vidutinę šeimą, vidutinį išsilavinimą turintys žmonės. Jie eina į teatrus ir koncertus, jie vakarieniauja restoranuose ir linksminasi naktiniuose klubuose, jie perka parduotuvėse ne tik per išpardavimus, o vaikams per muges leidžia pasisupti ant trijų karuselių iš eilės ir neskaičiuoja, kad už kampo yra pigesnio alaus. Jie galbūt nestato namų ir galbūt netgi neturi automobilio, bet turi kai ką labiau neįkainojamo – ramybę, saugumo jausmą ir gyvenimo džiaugsmą. To vidurinio sluoksnio ir pasigendu Lietuvoje. To, kuris nesikoncentruotų į turėjimą ir turtėjimą, į kito niekinimą bei naikinimą, bet dirbdamas tai, ką mėgsta ir gyvendamas taip, kaip moka, vis tik jaustųsi oriai, mylėtų save ir gerbtų kitus, turėtų laiko šeimai ir draugams, mokėtų linksmintis ir kūrybiškai paišdykauti.

Nes mes visi esame kaip tos snaigės – unikalių formų ledo kristalai, kurie susijungę sudarome nerealaus grožio sniego skraistę. Kuo mūsų daugiau, kuo mes baltesni, tuo šviesesnė Lietuva, tuo gražesnė nuotrauka. Net jeigu ji ir nespalvota.

(Šis rašinys dalyvavo Panevėžio balso konkurse „Emigranto laiškai“)

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"