Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Lietuva nuosekliai juda į Vakarus

 
2017 03 11 11:00
LŽ archyvo nuotraukos

Per daugiau nei ketvirtį amžiaus Lietuva padarė milžinišką šuolį: 1990-ųjų ir 2017-ųjų mūsų valstybė – kaip naktis ir diena.

Lėtai, tačiau iš darbininkų visuomenės Lietuva transformuojasi į visuomenę, kur pagrindinė dalis žmonių dirba ne fizinį darbą.

Tarpukario Lietuva buvo agrarinis kraštas, kur beveik 80 proc. gyventojų buvo kaimiečiai. O 1989 metais veik 1 mln. gyventojų buvo darbininkai. Dirbančių ne fizinį darbą tik daugės, o tokie pokyčiai Lietuva artina prie Europos. Nors demokratijos fasadas 27-tais atkurtos Lietuvos metais – su nedideliais įtrūkiais, šalies pasiekimų tai nė kiek nemenkina.

Žemdirbius pakeitė darbininkai

Vilniaus universiteto profesorius Zenonas Norkus yra apibendrinęs, kad 2010 metais vidutinis lietuvis buvo apie 6 kartus turtingesnis už savo senelį 1940 metais ir daugiau negu 10 kartų turtingesnis už savo prosenelį 1913 metais ar 1924 metais, kai Lietuvos ūkis pasiekė paskutinių taikaus gyvenimo metų „prie caro“ lygį.

V. Morkevičius: „Įstoję į Europos Sąjungą (ES) po truputį einame kryptimi, kai pagrindinė visuomenės dalis dirba ne fizinį darbą.“

Klasinę Lietuvos visuomenės struktūrą kartu su Z. Norkumi tyrinėjęs Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto mokslininkas Vaidas Morkevičius akcentavo, kad pagrindiniai visuomenės struktūros pokyčiai vyksta nuo sovietų okupacijos.

„Tada Lietuva tapo darbininkų visuomene. Įstoję į Europos Sąjungą (ES) po truputį einame kryptimi, kai pagrindinė visuomenės dalis dirba ne fizinį darbą. Dabar Lietuvoje vyksta postindustrinė revoliucija. Pagal tai, ką rodo duomenys, ji vyks toliau ir, jeigu nieko neatsitiks, turėtume tapti „eiline“ Vakarų Europos valstybe, kur vyrauja specialistai, o ne rankų darbas“, – kalbėjo mokslininkas.

Jeigu šiandien lygintume Lietuvą su ES valstybėmis, tai ji atsidurtų Vidurio Rytų Europos šalių grupėje, kur tebevyrauja darbininkų klasė. „Šiuo požiūriu, ES lyderė yra Vengrija, kur apie pusė žmonių susiję su fiziniu darbu, o, tarkime Olandijoje tik 20 proc. žmonių tuo užsiima“, – vardijo V. Morkevičius.

Lietuva ES išsiskiria ir regionui būdinga žemdirbių klase: Europoje šis skaičius svyruoja 1–3 proc., Lietuvoje, nelygu tyrimai, – 5–10 proc. visuomenės.

Jeigu šiandien lygintume Lietuvą su ES valstybėmis, tai ji atsidurtų Vidurio Rytų Europos šalių grupėje, kur tebevyrauja darbininkų klasė.

Tačiau, anot Z. Norkaus, jeigu per pirmuosius nepriklausomybės metus Lietuvos ūkis išaugo beveik dvigubai, tai 2003–2004 metais pasiekė 1989–1990 metų lygį, o 2010 metais jį pranoko maždaug trečdaliu.

Stabilios demokratijos požymiai

Nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos visuomenę kamavo nepasitikėjimas daugybe šalies institucijų. Paprastai nepasitikėjimas buvo būdingesnis pokomunistinėms, socialiai ir politiškai problemiškoms šalims, o pasitikėjimas – tradicinėms Vakarų demokratijoms, socialinės gerovės visuomenėms.

Štai, kaip lygina sociologas Vladas Gaidys, Lietuvoje 1992 metais iš 14 įvairių institucijų buvo pasitikima tik bažnyčia ir kariuomene, o praėjus 25 metams, iš 19 institucijų pasitikima 15-ka. Mokslininkas sako, kad pasitikėjimas – stabilios demokratijos požymis.

„Taip, norėtųsi, kad pasitikėjimas ir teismais, vyriausybėmis būtų teigiamas, tačiau tokie pokyčiai įvyksta per ilgą laiką“, – tikina jis. Kaip bebūtų, pirmųjų atkurtos valstybės metų rodikliai ir naujausi, jo žodžiais, nesulyginami pasauliai. „Prieš 20 metų toks rodiklis kaip „lauko tualetų dalis namų ūkiuose“ dar buvo 25 proc., Austrijoje, pavyzdžiui – nulis“, – priminė V. Gaidys.

Sociologo nuomone, didžiules transformacijas rodo pasitikėjimas, pavyzdžiui, policija. „Tai – vienas ryškiausių, jautriausių dalykų. Vakaruose policija – angelas sargas, Rytuose – reketininkai ir korumpuoti žmonės. Nueitas didžiulis kelias. Pasitikėjimas policija – tai jautrus ir reikšmingas indikatorius“, – akcentuoja sociologas.

V. Gaidys lygina, kad valstybės institucijas pozityviausiai vertina jaunimas (ypač studentai), taip pat vyriausioji karta.

Nors Lietuvos gyventojai ir toliau besąlygiškai teigiamai vertina ugniagesius gelbėtojus, pastaraisiais metais didėja pasitikėjimas ir policijos pareigūnais. Apie jų veiklą žmonės atsiliepia geriau negu apie bendrą šalies viešojo saugumo situaciją.

V. Gaidys lygina, kad valstybės institucijas pozityviausiai vertina jaunimas (ypač studentai), taip pat vyriausioji karta. Didesnis pasitikėjimas valstybės institucijomis yra būdingas turintiems aukštąjį išsilavinimą, vadovams, specialistams, aukštesnių pajamų grupei, o mažesnis pasitikėjimas – bedarbiams, nekvalifikuotiems darbininkams.

„Tačiau kai kurie skirtumai gali būti socialiai ar politiškai reikšmingi: didesnis nepasitikėjimas tarp bedarbių ir nekvalifikuotų darbininkų, taip pat nemažas tautinių mažumų nepasitikėjimas Prezidento institucija ir kariuomene“, – sakė jis.

Nelygybės problema

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorė Irmina Matonytė pastebi, kad, nepaisant gražaus fasado – juk turime visus Vakarų demokratijoms būdingus atributus – demokratija patiria ir įtrūkių. Išoriškai tarsi viskas gerai, tačiau pažvelgus atidžiau akivaizdu, kad kai kurios demokratijos dimensijos ketvirtį amžiaus buvo pamirštos. Jas užgožė integracija į ES, NATO.

Pavyzdžiui, socialinio teisingumo idėjos: nelygybės mažinimas, lygių galimybių įtvirtinimas, socialinės atskirties mažinimas. Dabar šie klausimai – jau politinio, ekonominio elitų darbotvarkėje.

I. Matonytė sako, kad minėta dimensija – vienas svarbiausių demokratijos kokybės rodiklių. „Lietuvoje daugiau kalbama nei tuo rūpinamasi. Nacionalinis elitas – politinis, ekonominis, kultūros, akademinis – šią dimensiją 27 metus tarsi laikė antrame plane. Ilgą laiką buvo naudojami įvairūs vertybiniai kontrargumentai. Esą lygybė tai kažkas blogo, ateinančio iš sovietmečio, juk lygybės tariamai siekė ir sovietinė sistema“, – apie tokio požiūrio prigimtį aiškina ji.

Koeficientas, rodantis pajamų nelygybės mastą (Gini), Lietuvoje po truputį stiebiasi į viršų. Tai reiškia, kad atotrūkis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų didėja. Pagal pajamų nelygybę mūsų šalis užima aštuntąją vietą pasaulyje, parodė pernai EPBO paskelbti duomenys.

Statistikos departamento duomenys rodo, kad žemiau skurdo ribos (259 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui) pernai gyveno daugiau nei penktadalis Lietuvos gyventojų –per 640 tūkst. žmonių. Kita vertus, pripažįstama, kad lietuviai taip saugiai ir pasiturinčiai kaip dabar dar niekada nėra gyvenę.

Tiesa, I. Matonytės teigimu, kai Lietuvos politinių lyderių klausiama, kas svarbiau – ekonominis augimas ir ekonomikos skatinimas, ar socialinis solidarumas, nelygybės mažinimas – jie renkasi ekonomiką.

Kodėl skurstama ir turtėjama vis greičiau ir kaip tai pakeisti? Kas atsitiko, kad jau greičiausiai kitąmet 1 proc. pasaulio turtingųjų turės daugiau nei likę 99 proc. gyventojų? Atsakymų ieško visas pasaulis –aukščiausiu lygiu diskutuojama apie pajamų nelygybę ir turto pasiskirstymą, taigi nelygybė – ne vien Lietuvos problema.

I. Matonytės manymu, pasakymas „dvi Lietuvos“ tėra retorinė priemonė.

Tiesa, I. Matonytės teigimu, kai Lietuvos politinių lyderių klausiama, kas svarbiau – ekonominis augimas ir ekonomikos skatinimas, ar socialinis solidarumas, nelygybės mažinimas – jie renkasi ekonomiką. „Dominuoja neoliberalus požiūris. Krizės laikotarpiu visų sektorių lyderiai rinkosi ekonomikos konkurencingumą, o ne socialinių garantijų, socialinio solidarumo stiprinimą“, – priduria ji.

„Dvi Lietuvos“

Politikai įvairiuose kontekstuose yra pamėgę Lietuvą suskirstyti į dvi. Vieni tokia retorika palydi pajamų nelygybės statistiką, kiti – kalbėdami apie emigraciją, treti – didžiųjų miestų ir regionų atskirtį.

LŽ kalbinti mokslininkai laikosi nuomonės, kad tokie platūs apibendrinimai – nieko nepasako, tik didina piešpriešą. Politologės I. Matonytės manymu, pasakymas „dvi Lietuvos“ tėra retorinė priemonė. Vienu atveju kalbama apie Vilnių ir likusią Lietuvą, kitu – tarsi apie emigrantus ir taip toliau. „Tai tėra metafora ir tiek. Čia nėra jokios aiškios analitinės skirties. Ji gali būti įvairiausiai skaidoma, pjaustoma. Ir kovo 8 dieną galima pasakyti, kad yra dvi Lietuvos – vyrų ir moterų“, – juokavo ji.

Politologas V. Morkevičius sako, kad taip, visuomenę galima skirstyti į smulkesnes dalis, kad ir į dirbančius fizinį darbą ir jo nedirbančius, tačiau tai nėra tikslūs apibūdinimai. „Sociologiškai tai nėra įmanoma. Dvi Lietuvos nėra tikslus apibūdinimas“, – kalbėjo jis.

Sociologas V. Gaidys sutinka, kad „dviejų Lietuvų“ metafora nebetenka prasmės. „Gal prieš 10 metų, kuomet buvo Rolando Pakso skandalas ta sąvoka buvo vartojama dažniau. Tačiau dabar ji atsibodusi ir tiek“, – įsitikinęs jis.

Visuomenės klasikinė struktūra

Visuomenės klasinė struktūra

.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"