TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuva - tarsi Europos vienkiemis

2012 04 30 6:03

Švedas dokumentinių filmų kūrėjas ir vertėjas Jonas Ohmanas įsitikinęs, kad Lietuva niekaip neranda savo formos bei politinės tapatybės, o tai trukdo sėkmingai veikti tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

20 metų su mūsų kraštu save siejantis J.Ohmanas netiki, kad artimiausiu metu Lietuvoje pavyktų sukurti skandinavišką gerovę. Jo teigimu, lietuviai gerovę supranta kitaip nei Skandinavijos valstybių piliečiai. Esą mums trukdo materialiniai dalykai, o šiauriečiams padeda pasitikėjimas valstybe, valdžia ir savimi.

Apie padėtį Lietuvoje, piliečių ir valdžios santykius, skandinaviškos gerovės siekį - "Lietuvos žinių" interviu su dokumentinių filmų kūrėju Jonu Ohmanu.

Nėra pilietinės visuomenės

- Fiksavote mitingo, kurio dalyviai reikalavo kurti Lietuvą be melo ir smurto, akimirkas. Ar iš tiesų mūsų valstybę ėda vėžys?

- Lietuva išgyvena pakankamai rimtą krizę. Šiame procese nemažai moralinių momentų: kalbama apie degradaciją, dehumanizavimą. Socialinėje srityje taip pat esama daug įvairių negerovių. Tačiau visa tai neatsirado tik dabar, šie dalykai krašte egzistuoja jau daugybę metų. Padėčiai aštrėti pastaruoju metu didelę įtaką turi ir ekonomikos krizė. Tačiau reikalo panikuoti nematau.

Lietuviams reikia susimąstyti. Nuo šūkių, kurie čia labai mėgstami ir dažnai pasitelkiami, pereiti prie realių veiksmų, imtis ką nors keisti. Turite keistą bruožą - nuolat ko nors laukiate: geresnių laikų, gerovės, amerikiečių, "tikrų" lyderių. Laukti nereikia, būtina veikti. Tačiau lemiamo impulso tam kol kas nematau. Deja, pilietinė visuomenė, kuri yra tiesioginės demokratijos pagrindas, Lietuvoje labai silpna.

- Mūsų krašte dažnai kartojama, kad valdžia nuo piliečių atsitvėrusi mūro siena. Ar taip ir yra?

- Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą neturiu. Valdžia niekur nėra atvira, nepalaiko tiesioginių ryšių su visuomene. Tačiau Lietuvoje ši problema gilesnė negu daug kur kitur. Žmonės čia nejaučia galintys veikti ir turėti įtakos įvairiems vykstantiems procesams.

Kita vertus, lietuviai yra vienkiemių gyventojai. Jums svarbiausia susitvarkyti savo reikalus ir susikalbėti su vietos valdininkais, o ambicijos ką nors iš esmės keisti yra daugiau išimtinės. Žmonės, jų grupės ar organizacijos, norinčios permainų, turi ne tik to reikalauti iš kitų, bet eiti į formaliąją valdžią ir imti ką nors keisti iš vidaus. Kito kelio nematau, nebent gal jau su šautuvu rankose daryti revoliuciją.

Tačiau mane tiesiog šokiruoja kai kurie Lietuvos politikoje esantys asmenys. Pavyzdžiui, Seimo nariai Inga ir Arūnas Valinskai. Na, "ekrano visuomenės" klounai! Nesuprantu, ką jie veikia parlamente. Apie Darbo partiją net nekalbėkime.

Darželio lygio žaidimai

- Anksčiau gynęsi nuo išorės tirono, dabar "priešą" žmonės dažnai mato valstybės viduje. Kaip manote, kuris jų pavojingesnis?

- Svarbiausias priešas sau esame mes patys. Lietuvoje žmonės linkę nuolat ką nors kaltinti, yra susipriešinę tarpusavyje. Priešų atrandama įvairiose struktūrose, esą valdančiose valstybę iš vidaus. Reikia pasakyti, kad tokių dalykų pasitaiko visose visuomenėse, taip pat ir Švedijoje. Mano tėvynėje taip pat esama sluoksnių, daugiau ar mažiau kontroliuojančių valstybę. Pavyzdžiui, itin įtakingos Švedijos magnatų Wallenbergų šeimos kredo: "Veikti nematant." Tokiu būdu Lietuvoje veikia nemažai žmonių, grupių, politinės partijos.

Politinė partija Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, užsiima politika. Tačiau kiek kitaip. Čia tiesioginis ar netiesioginis politikų kišimasis, kur reikia ir nereikia, laikomas normaliu dalyku. Tai yra visiškai pražūtinga demokratijai. Jeigu politikas nebetiki sistema, kuriai tarnauja, tegul išeina iš ten. Daug problemų matau ir teisėsaugoje. Pavyzdžiui, sovietmečiu teisėjai iš esmės, kiek suprantu, nebuvo reikšmingos, realiai veikiančios figūros - gaudavo instrukcijas ir jas uoliai vykdydavo. Per dažnai matome, kad teisėjai yra paveikiami kitų. Didžiausia bėda, kad teisėsaugoje nebuvo įvykdyta desovietizacija. Žmonės, kurie iš sovietmečio atsinešė įprotį vykdyti kieno nors nurodymus, neturėtų dirbti šioje srityje.

Kalbant apie saugumą, reikia pažymėti, kad ši sritis visur yra problemiška. Pasižiūrėkite į JAV centrinę žvalgybos valdybą ar Rusijos Federalinę saugumo tarnybą, jų veiksmus ir santykius su savo valdžios struktūromis bei visuomene. Apie visuomenės vystymosi lygį, mano akimis, daug ką pasako tai, ar ji žino, kur yra saugumas ir ką jis veikia. Pavyzdžiui, aš nežinau, kuo užsiima Švedijos saugumas, net jų biuro adreso nežinau. Kuo užsiima Lietuvos saugumas, taip pat nelabai žinau, tik galiu pasakyti, kad, kaip ir kitur, ten, matyt, politinės ir kitos jėgos per daug kišasi į operatyvinę veiklą.

- Kai kas viliasi, o kai kas laidoja visas viltis, kad po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų padėtis valstybėje galėtų pasikeisti. Kaip manote Jūs?

- Sprendžiant iš to, ką matau šiuo metu, padėtis kaip nors reikšmingai nesikeis. Nebus nei blogiau, nei geriau. Nustebčiau, jei būtų kitaip. Juk į Seimą veržiasi tie patys veikėjai, su iš esmės tomis pačioms idėjomis ir šūkiais, kai kada tik pakeitę partijas.

Lietuva stovi svarbių iššūkių akivaizdoje. Todėl gaila, kad padėtis krašte primena darželio lygio žaidimus, nuolat ieškoma ir bandoma dorotis su vidiniais "priešiukais". Tuo metu aplink valstybę vyksta visai kito lygio aktualijos.

Dėl Lietuvos elgesio Europos Sąjungos viduje, santykių su valstybėmis kaimynėmis matau nemažai problemų. Svarbiausia Lietuvos užsienio politikos bėda yra tai, kad neturite draugų. Ką reiškia vien prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nevažiuoti į Varšuvą. Kalbu ne apie oro policijos lėktuvėlius, bet gal būtent dėl to reikėjo važiuoti?

Apskritai manau, kad viskas susiję su dar gilesniais dalykais. Jūsų kraštas neranda savo formos, politinės tapatybės. Atrodo, Lietuva mano, kad yra kažkas, kuo iš tiesų nėra. Vis dėlto sakyčiau, kad Lietuva yra vienkiemis. Vienkiemio žmonių mąstymas - specifiškas. Norint veikti tarptautiniu lygmeniu pirmiausia būtina atrasti save.

Be galo pražūtinga, kad metų metais Lietuvai nepavyksta užsitikrinti energetinės nepriklausomybės. O juk visa tai labai glaudžiai susiję su Rusijos įtaka. Lietuvą iš vidaus graužia korupcija, nesukuriami mechanizmai, kurie leistų žmonėms aktyviai ir konstruktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.

- Dažnas sako, kad iš dabartinių partijų ir lyderių nėra ko rinktis, nėra tų, kurie galėtų tinkamai atstovauti žmonių interesams. Ar iš tiesų tautos vedlių Lietuvoje nebeliko?

- Valstybės lygmeniu ir aš nematau tikrų tautos lyderių. Džiugu, kad lyderių nestinga vietos valdžioje ir bendruomenėse, versle. Natūralia lydere nepavadinčiau D.Grybauskaitės. Ji per dažnai elgiasi neaiškiai ir, žiūrint iš šalies, nesuprantamai. Žinoma, prezidentės veikloje būna ir teigiamų dalykų. Apskritai susidaro įspūdis, kad trūksta reikalingos, kūrybingos dinamikos bendraujant su aplinkiniais, ypač su patarėjais.

Lyderio paieškos Lietuvoje man panašios į savotišką magiją. Esą bus lyderis - bus gerai. Iš pasaulio istorijos matome, kad toks mąstymas toli gražu ne visada pasiteisina. Lyderis savaime nėra išsigelbėjimas. Klaidingai galvojama, kad tauta renkasi savo lyderius. Verčiau lyderiai, vienokie ar kitokie, renkasi savo tautą.

Išeitis - konfederacija?

- Lietuva deklaruoja ambicijas prilygti Skandinavijos valstybėms, norime būti tapatinami būtent su šiuo regionu. Ar matote galimybių, kad po 10-15 metų būtent taip ir bus?

- Lietuva nenori būti kaip Skandinavija. Ji nori skandinaviškos gerovės. Tai reikšmingas skirtumas. Žinoma, esame šiek tiek panašūs, bet niekas čia netaps skandinavais.

Skandinavijos gerovė susijusi su daugybe dalykų, istorija ir laimėjimais. Nemanau, kad Lietuvoje, bent kol kas, pavyks sukurti skandinavišką gerovę. Juk gerovės šaltinis nėra pinigai, prabangūs automobiliai, dideli namai. Nors lietuviai mano būtent taip. Pirmiausia gerovės šaltinis yra pasitikėjimas. Nors Švedijoje toli gražu ne viskas gerai, pasitikiu savo valstybe, šalies valdžia, žiniasklaida, kitais švedais, savimi ir daugybe kitų dalykų. Ar galiu pasitikėti Lietuva? Geras klausimas. Žinoma, nuoširdžiai norėčiau.

- Koks yra teisingo, turtingo ir laimingo valstybės gyvenimo receptas ir kaip juo pasinaudoti?

- Manau, kad vienintelė išeitis - tiesioginė demokratija. Lietuvos Respublikoje reikia kažką keisti. Kalbame apie Lietuvos Respubliką, gal reikia pasvarstyti apie Lietuvos konfederaciją? Jūsų valstybė susideda iš labai gilias tradicijas turinčių regionų - Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos. Keliaudamas po Lietuvą matau, kaip stipriai šiuose regionuose didžiuojamasi savo kilme, miestais ir miesteliais, kultūriniu paveldu. Regioninis lietuvių identitetas yra labai stiprus.

Tad jeigu centrinė valdžia nėra pajėgi susikalbėti su tauta, gal derėtų keisti valstybės valdymo pagrindą, ieškoti kitų jo formų? Esmines valdžios galias sutelkiant vietiniu lygmeniu, būtų kitaip žiūrima į savo tapatybę, į ją kuriančius archetipus. Žinoma, tam tikri dalykai - saugumas, fiskalinė politika - turėtų likti centrinės valdžios žinioje. Bet kuriuo atveju esama padėtis yra ne tik nevilties ir chaoso skatintoja. Tai lygiai taip pat kūrybingo mąstymo apie tai, ko iš tikrųjų norime, primygtinis priminimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"