TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuva – visada namai

2014 11 17 6:00
Daug keliavusi po pasaulį Giedrė dabar kuria Lietuvai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

"Kol neišvažiuosime svetur, niekada gerai nesuprasime, kokios mūsų stiprybės ir kokios silpnybės, kas tokie esame", - įsitikinusi programos "Kurk Lietuvai" dalyvė Giedrė Simanauskaitė. Pastaruosius septynerius metus mergina daugiausia praleido svetur. Duodama interviu, Lietuvą ji lygino su šeima ir teigė, kad svarbiausia - išlaikyti stiprų ryšį su gimtąja šalimi, kad ir kur žmogus gyventų.

Pirmą kartą svetur G. Simanauskaitė buvo daugiau kaip prieš dešimtmetį. Pamėgusi keliones, ji panoro ne tik svečiuotis užsienio kraštuose, bet pasilikti ilgesniam laikui. "Man pasidarė įdomu ne keliauti, bet nuvažiuoti į kokią nors šalį ir ten gyventi. Gyvenau Ispanijoje, Prancūzijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Indonezijoje", - naujienų portalui lzinios.lt sakė Giedrė.

Niurzglių yra visur

- Kodėl norisi kitokios patirties?

- Kai pirmą kartą išvažiavau mokytis į Šveicariją, supratau, koks didelis pasaulis. Išaugo noras geriau save pažinti, daugiau aplinkui atrasti. Atrodė, kad į Lietuvą visada galiu grįžti, ji visada manęs lauks. Čia - visada mano namai. O kai yra galimybių, norisi jomis naudotis. Nepraleisti šanso, nes atrodo - jei ne dabar, vėliau jo gali nebepasitaikyti.

- Ko išmoko toks gyvenimas, kokios patirties atsiranda, dažnai būnant užsienyje?

- Vienas dalykas - išmokstu kalbų. Matau, koks didelis ir margas pasaulis. Mane vis sunkiau kuo nors nustebinti. Pirmuosius kartus išvažiavusi iš Lietuvos, norėjau viską lyginti - ten yra taip, o čia - taip. Kuo daugiau keliauji, tuo mažiau lygini. Pradedi žiūrėti plačiau.

- O kokia atrodo Lietuva, žvelgiant į ją iš toliau?

- Žiūrint iš Azijos Lietuva atrodo labai jauki, saugi ir maža valstybė. Nedideli atstumai. Vieni kitus pažįstame asmeniškai arba netiesiogiai, manau, per kokius tris žmones. Reikalai sprendžiami paprastai ir greitai.

- Kai kuriems Lietuvoje gyvenantiems žmonėms atrodo, kad čia nėra gerai. Gal požiūris keičiasi pamačius pasaulio?

- Kai keliauji, pradedi manyti, kad neįmanomų dalykų nėra. Viskas kaip nors išsprendžiama. O niurzglių, sakančių, kad pas juos blogiausia, yra visur, ne tik Lietuvoje. Nėra šalies, kurios visi gyventojai sakytų: "Mes patenkinti valdžia, mėgstame savo darbą ir manome, kad gauname pakankamai gerą atlygį." Turbūt žmonėms būdinga siekti ko nors daugiau, keisti situaciją ir šiek tiek paburbėti.

Indonezijoje Giedrė praleido dvejus metus - studijavo ir dirbo. / Asmeninio albumo nuotrauka

Išgyvenimo metas

- Kodėl nusprendei važiuoti į Indoneziją studijuoti kultūros ir kalbos?

- Penkerius metus pagyvenusi skirtingose Europos valstybėse taip pat pradėjau burbėti: nebepatinka, šalta, reikia labai daug dirbti. Iki tol nebuvau gyvenusi Azijoje ar daug po ją keliavusi. Taip išėjo, kad iškrito laiminga korta važiuoti ten mokytis. Nors šeima ir draugai prieštaravo, mielai ta galimybe pasinaudojau.

- Kiek žinau, ten praleidai dvejus metus.

- Taip. Pirma mokiausi, po to dirbau.

- Kaip jauteisi, kai atsidūrei Indonezijoje?

- Viskas, kas atrodo, kad supranti apie gyvenimą, keičiasi. Tavo įgūdžiai nebetinka. Kiekviena diena - išgyvenimo. Tarkime, iš to, kas parduodama turguje, pažįsti tik pomidorus. Negali užsisakyti maisto, nes nesupranti, kas yra meniu parašyta. Ieškai buto, sakai, reikia, kad būtų karštas vanduo, lova, internetas... Išgirsti: karšto vandens namuose nėra, nes tai - tropikų šalis, nėra lovos, nes įprasta miegoti pasiklojus ant grindų, ir taip toliau. Tai paprastai dalykai, apie kuriuos iki tol netekdavo galvoti. Nebežinai, kaip elgtis. Turimas žinias tenka perdėlioti lyg į naują kortų namelį, kad suvoktum ir galėtum išgyventi. Kiekvieną dieną grįžusi namo, galvodavau: šiandien išmokau tai, išbandžiau tai, paragavau tai... Dabar, parvažiavus į Lietuvą, šito man šiek tiek trūksta. Čia žinau, kaip diena prasidės ir kaip pasibaigs. Trūksta netikėtumų.

"Kodėl grįžai?"

- Kodėl visada grįžti į Lietuvą, juk galėtum kur nors įsikurti pastoviam gyvenimui?

- Lietuvoje man niekada nebuvo blogai. Neišvažiavau dėl to, lyg čia virš galvos kabėtų Damoklo kardas.

- Kas sunkiausia, grįžus į gimtąjį kraštą?

- Kai parvažiuoji trumpam, gyvenimas nuostabus: mama laukia su mėgstamiausiais patiekalais, susitinki su draugais, aplankai patinkančias vietas. Todėl tas koncentruotas atostogų laikas būna puikus. Dabar parvykau gyventi. Sunkiausia, kai artimiausios aplinkos žmonės klausia: "Kodėl grįžai?" Sako: "Pažiūrėsime, ką čia veiksi, kiek išbūsi." Tada, nors ir taip nėra lengva gyvenimą Lietuvoje vėl sudėlioti į vietas, dar sunkiau, kai artimi žmonės druskos barsto, lyg tikrina, kiek ilgai čia ištversi. Manau, todėl ir kitiems lietuviams dėl to sunku grįžti į gimtąjį kraštą. Ypač, jei jie parvažiuoja iš populiarių emigracijos vietų - Anglijos, Airijos, Ispanijos... Lietuvoje girdi užuominas, esą ten jiems nepavyko įsitvirtinti. Tokį negatyvų požiūrį sunku keisti. Tada pradedi svarstyti, ar tikrai reikėjo parvažiuoti. Jautiesi, lyg padaręs blogą sprendimą.

Manau, kad dauguma Jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvių, o jų yra dvidešimt, sulaukia panašios reakcijos ir komentarų.

Pritaikyti užsienyje įgytą patirtį

- Pasakok apie "Kurk Lietuvai", kurios dalyvė ir tu esi.

- Tai programa, kviečianti jaunus žmones, baigusius mokslus užsienyje, grįžti į Lietuvą ir savo gerą patirtį pritaikyti viešajame sektoriuje. Kad panaudotų įgytas žinias ir per metus padarytų maksimumą to, ką gali. Ką darau aš? Dirbu su užsieniečių iš ne Europos Sąjungos (ES) šalių priėmimo ir integracijos Lietuvos aukštosiose mokyklose problemomis.

- Kokių yra problemų?

- Matau, kad žmogui, atvykusiam į Lietuvą studijuoti, būna daug teisinių kliūčių dėl vizų išdavimo, leidimo gyventi. Jis turi problemų ir dėl integracijos. Tarkime, atėjęs į migracijos tarnybą, polikliniką ar universitetą, neranda užrašų jam suprantama kalba. Tada žmogus nesijaučia čia laukiamas. Štai man labai patiko Slovėnijoje bei Indonezijoje, todėl ir kitiems patarčiau ten važiuoti. Labai norėčiau, kad žmonės, kurie atvažiuoja į Lietuvą, apie ją taip pat gerai atsilieptų. Tačiau matau, jog geros žinios skleidimui trūksta tam tikrų elementų, ir tai reikia sutvarkyti.

Mūsų studentų išvažiuoja dvigubai daugiau, negu mes sugebame priimti. Vadinasi, Lietuvoje mažėja jaunų žmonių. Be to, tai muša per mūsų aukštųjų mokyklų reitingus. Jaunimo iš kitų šalių pritraukimas svarbus ir ekonomiškai. Reikia naujų verslo ryšių, investicijų.

Europos Komisija nori Europą padaryti mokslo centru ir kviesti atvykti mokytis žmones iš Azijos bei kitų žemynų. Lietuvos vyriausybė yra numačiusi didinti užsienio studentų skaičių iš ne ES šalių. Tai deklaruojama, bet nėra sukurta priemonių. Tarkime, jaunus žmones prikalbina atvažiuoti į svajonių šalį Lietuvą, bet jie negauna vizų, nes, tarkime, Indijoje tenka per daug ilgai jų laukti. Jau prie pirmo laiptelio susiduria su problema. O mūsų universitetai dėl to praranda galimus studentus. Dar Lietuvoje yra institucijų, užsieniečiams atsakymus siunčiančių ar reikiamus dokumentus tvarkančių tik lietuvių kalba. Tikrai gerbiu ir myliu gimtąją kalbą, bet kai vien ji vartojama, tai užsieniečių neprivers mokytis lietuvių, bet atgrasins žmones atvykti.

- Vadinasi, ketini pasiekti tikslą, kad studijuoti į Lietuvą atvažiuojantis jaunimas čia jaustųsi kuo geriau?

- Siekiu tai padaryti per keturis mėnesius. Tai optimistiška. Tačiau tikiuosi, kad reikalai pajudės, ir tai pavyks. Sugrįžau kurti Lietuvai turėdama planų ir ambicijų, ką norėčiau keisti. Jeigu šie dalykai nepavyktų, manyčiau, kad parvažiavau beprasmiškai, nes galėjau Balyje gulėti po saule ir rašyti knygas. Tačiau viliuosi, jog grįžimas bus vertingas ir man, kaip žmogui, ir Lietuvai, kaip šaliai. Dėl to dirbu Švietimo mainų paramos fonde.

- Ką darysi po programos "Kur Lietuvai"?

- Kol kas nežinau. Dabar esu labai susikoncentravusi į šį tikslą. Ateityje norėčiau tokios veiklos, kad pusę metų galėčiau gyventi Lietuvoje ir pusę metų kur nors užsienyje, kur šilčiau.

- Minčių visai palikti Lietuvą nėra?

- Čia yra ką veikti ir yra žmonių, kurie tave supranta ir kuriais norisi veikti kartu.

- Esi sakiusi, kad kiekvienas žmogus kuriam nors laikui turėtų išvažiuoti iš Lietuvos. Kodėl taip manai?

- Kol neišvažiuosime svetur, niekada gerai nesuprasime, kokios mūsų stiprybės ir kokios silpnybės, kas tokie esame. Vaikai neturi visą laiką gyventi su tėvais, ateina laikas, ir jie atsiskiria. Svarbu, kad liktų stiprus šeimos ryšys. Taip pat yra su žmogumi ir valstybe. Svarbu, kaip ir su šeima, išlaikyti stiprų ryšį su gimtąja šalimi, kad ir kur jis būtų. O patriotizmas nematuojamas Lietuvoje pragyventu laiku ar sumokėtais mokesčiais. Patriotizmas yra tai, ką darai dėl savo šalies gerovės. Dėl to nebūtina sėdėti gimtajame kaime. Galima veikti platesniame kontekste. Svarbiausia, kad žmonės nepamirštų, jog yra lietuviai ir tuo didžiuotųsi.

Trumpai

G. Simanauskaitės išsilavinimas

Psichologijos bakalauras

(Vilniaus universitetas, Lietuva)

(Ciuricho universitetas, Šveicarija)

Socialinės ir kultūrinės antropologijos jungtinis magistras

(Liublianos universitetas, Slovėnija)

(Stokholmo universitetas, Švedija)

(Barcelona de Autonoma universitetas, Ispanija)

Indonezijos kultūra ir kalba (nediplominės studijos)

(Gadjah Mada universitetas, Indonezija)

Specializacijos sritys

Neformalus ugdymas

Pietų Kaukazo ir Pietryčių Azijos regionai

Lygios teisės ir galimybės

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"