TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvai irgi reikia Tėvo Antano

2006 06 03 0:00
Dar sunku suvokti, kad "Mažosios studijos" laidose negirdėsime įprastų Juliaus Sasnausko pokalbių su Antanu Saulaičiu.

Per Lietuvą keliauja susirūpinimas, kad jėzuitų kongregacijos sprendimu kunigas jėzuitas Antanas Saulaitis išvyks dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Žmonėms, suvokiantiems Tėvo Antano tarnystės Lietuvoje vertę, nelengva su tuo susitaikyti. Kunigo Juliaus SASNAUSKO OFM pokalbis su kunigu jėzuitu Antanu SAULAIČIU

- Tėve Antanai, pradėsiu nuo klausimo, kuris, Tave pamačius, dabar labiausiai rūpi. Tiesa, kad rengiesi mus apleisti, kad esi išsiunčiamas kunigauti į lietuvių parapiją Čikagoje, Lemonte? Tą naujieną jau paskelbė žiniasklaida, o Tu pats ką galėtum pasakyti?

- Turėčiau ten pradėti darbą rugsėjo 10 dieną, o išvykčiau kiek anksčiau. Po devynerių metų buvimo Lietuvoj.

- Kas yra tas Lemontas?

- Lemontas yra Čikagos pietvakarių priemiestis, kurio gyventojų trečdalis ar ketvirtadalis yra lietuvių kilmės, ir tą parapiją arba misiją aptarnauja kunigas lietuvis. Ir tik jis turi teisę patarnauti lietuviškai kalbantiems žmonėms.

- Tu esi kunigas jėzuitas, priklausai Jėzaus draugijai Lietuvoje, taigi tą sprendimą turbūt priima jūsų vienuolijos vadovybė?

- Taip, galutinai atsako provincijolas, kuris nusprendžia, o jis turi patarėjų, pasikalba, apsvarsto, apmąsto ir tada nusprendžia, kur ką siųsti. Kiekvienais metais ką nors iš mūsų 45-50 žmonių būrelio judina. Šiemet atėjo ir mano eilė pajudėti.

- Kai mes kitąsyk kalbėdavome apie kunigus, apie santykius tarp kunigų ir jų vadovybės, nesyk minėjai, kad net vyskupijose keliant kunigus iš vietos į vietą vyskupas tariasi su kunigu, klausia jo nuomonės, jo nusiteikimo. Ar dabar buvo klausiama Tavo nuomonės?

- Reikia sakyti ir taip, ir ne. Visi žino, kad aš keliausiu ten ir darysiu tą darbą, kuris buvo bendrai sutartas, kuris tinka visam Lietuvos jėzuitų planui. Šioje vietoje nėra abejonės, kad aš darysiu tai, kas bendram reikalui yra tinkamiausia. Ir atrodo, kad čia nebuvo svarstoma ir klausiama, važiuotum ar nevažiuotum, ar atsisakytum visiškai, kas irgi, žinoma, yra įmanoma. Aš esu gyvendamas pas jėzuitus atsisakęs dalykų, kurie man atrodė netinkami, bet čia yra jau kitaip.

- Yra įprasta sakyti, kad kunigas yra kareivis. Kur siunčia jį generolas, vyskupas ar vienuolijos vyresnysis, jis turi keliauti. Tarsi to pasirinkimo nėra, bet kiekvienas kunigas ir vienuolis yra žmogus, šalia vienuolijos plano ar vyskupijos plano jis dar suartėja su kitais žmonėmis, tam tikroje vietoje pradeda dirbti kažkokius darbus, prisiriša, įsipareigoja. Visi puikiai žinome, kiek esi čia, Vilniuje, ir ne tik Vilniuje įsikinkęs į įvairias tarnystes ir įsipareigojimus. Galima tai matyti kartais iš Tavo pavargusio veido, koks tas grafikas ir kiek Tu dirbi. Tie dalykai turbūt irgi turi šiokią tokią reikšmę.

- Žinoma, žmogus prisiriši prie žmonių, prie darbų ir nėra taip, kad dirbi kiekvieną dieną atskirai. Yra ilgalaikė mintis, ką galima plėtoti, ką galima tobulinti, kokius darbus palikti. Žmogus dirbi taip, lyg amžinai tą darbą dirbtum ir niekad nesusirgtum, nenumirtum ar neišvažiuotum. Aš jau kiek kartų krausčiausi ir Jungtinėse Valstijose iš vietos į vietą arba į Pietų Ameriką, iš Čikagos į čia. Ta pradžia visada yra sunki, nes prieš akis stovi žmonės ir tie reikalai, prie kurių buvai pripratęs.

- Pagaliau, ar yra kažkoks amžius, kai jau kunigo nelabai reikėtų kilnoti iš vienos vietos į kitą? Per tuos devynerius metus Lietuvoje Tau įleidus čia šaknis vėl kraustytis ten, kur viskas bus kitaip. Sunkus dalykas. Nors Tu ten nesi svetimas, ten Tau beveik namai, tą kraštą myli. Bet vis tiek reikia daug laiko, jėgų, energijos, kol vėl pradedi pasijusti savas. Kol esi jauniklis, tos besikeičiančios vietos ir sąlygos gal ir gerai, bet Tavo amžiuje viską pradėti tarsi iš naujo... Nesuprantu.

- Taip, kol įsivažiuoji... Pagalvojau, kad nei šiame, nei kitame gyvenime nėra ramybės. Žiūrėk, ir kapuose perkelia iš vienos vietos į kitą...

Moderniais laikais žmonės daug daugiau kraustosi. Seniau tame pačiame kaime gyvendavo šimtus metų, o dabar kas keletą metų į kitą butą, į kitą vietą dėl darbo, mokslo, šeimos. Daug judresni laikai.

- Aš sutinku, ir nuolat kartodavau, kad tenykščiai lietuviai verti, kad turėtų gerą kunigą, jeigu yra gyva bendruomenėlė, kad gautų nuolat dirbantį ar bent atvažiuojantį, juos aplankantį kunigą. Bet šiuo atveju norisi galvoti, kad Lietuvoje dvasiniai dirvonai yra platesni, svarbesni. Ten jau daug padaryta - ten bažnyčia, parapijos pastatytos ant tam tikrų bėgių ir važiuoja daugiau ar mažiau sėkmingai. O čia didelių reformų, perversmų metas, tik pati pradžia II Vatikano Susirinkimo nutarimų įgyvendinimo. Man visą laiką atrodė, kad Tavo patirtis ir išmintis yra mums neįkainojamos vertės.

- Iš tiesų tie dalykai, kurie jau sklandžiai vyksta kitur pasaulyje, pas mus Lietuvoje tik prasideda arba prasidėjo. Kaip viską vystyti, pritaikyti, kas labiausiai reikalinga - tie klausimai svarbūs ir įdomūs. Čia galima kurti, ne tiktai tęsti, kartoti, ką kiti pradėjo. Tarp jėzuitų sakoma, kad mūsų abiejų gimnazijų direktoriams arba iš viso jėzuitams labai pasisekė: jūs pradedate, kuriate tas gimnazijas, galite daryti ką norite, kai tuo tarpu kitur gimnazija veikia 150 metų ir reikia tik nuobodžiai viską tęsti. Čia dar galime kažką naujo sugalvoti. Tai didelis skirtumas tarp darbo Lietuvoje ir, tarkime, Lemonte ar kur nors kitur pasaulyje, kur Bažnyčia vystėsi netrukdoma ir nevaržoma.

- Labai įdomu, kai Bažnyčioje iškyla atsakomybės klausimai, pareigų naštos, tada prisimenama, kad Bažnyčia - tai visi pakrikštytieji, kad Bažnyčia - tai ne tik išrinktieji asmenys, hierarchija, bet visa bendruomenė - vyrai ir moterys. Bet kada reikia spręsti tokius klausimus, kur ir ką dirbti kunigui, išsikelti ar neišsikelti, tada viską lemia labai siauras ratelis žmonių. Žinau, kad šimtai žmonių Vilniuje ir kitur nepatenkinti sprendimu Tave išsiųsti iš Lietuvos, renkami parašai. Jie irgi yra Bažnyčia, jie irgi nori turėti balsą, kurio būtų paisoma. Kad ir kokie svarbūs būtų vienuolijos reikalai, bet dar yra ir žmonės, tikinčiųjų bendruomenė.

- Viena studentė manęs to paties klausė: ar nereikia kreipti dėmesio į eilinių žmonių, tikinčiųjų nuomonę... Aš kaip ir išsisukau nuo to klausimo, sakydamas, kad Bažnyčios pradžioje taip būdavo, kad žmonės išrinkdavo savo kunigą ar vyskupą ir daugiau spręsdavo bendruomeniniu būdu. Apaštalų darbų knygoje dabar skaitome apie Pauliaus ir Barnabo išrinkimą į misijas. Ir išrinko ne bažnytinė vyriausybė, bet Bažnyčia - visi žmonės. Bet nuo to sakymo iki realaus veikimo pagal tokį modelį, kai plačiai tarimasi dėl įvairiausių dalykų bažnyčioje, ne tik kunigų kėlimo, dar yra toli.

- Žinoma, nesugrįšime į tuos ankstyvuosius laikus, kita vertus, nenorėčiau, kad įsigalėtų kai kurių reformatų ar liuteronų tvarka, kur bendruomenė visda turi lemiamą balsą ir tuomet atsiranda galimybė spaudimui ar spekuliacijoms. Bet su žmonėmis reikėtų kažkiek derinti, kad jie nesijaustų atsidūrę pačioje piramidės papėdėje, kur juos pastebi tik tada, kai reikia balsų, pinigų, giesmių ar dalyvavimo procesijose.

- Todėl tokie dalykai kaip sinodai ar pasitarimai, ar parapijų tarybos ir yra būtini. Žmonės gali nebijodami išreikšti bendruomenės nario nuomonę. Viskas yra išsprendžiama.

- Žinau, kad esi ištikimas savo įžadams ir nelaužysi ištikimybės jėzuitams, bet kaip Tu dabar jauties kaip žmogus, čia gyvenantis, jau prisirišęs, įsivažiavęs?

- Sulietuvėjau Lietuvoje ir pasidariau sėslesnis žmogus, nekalbant apie tai, kad jau ir amžius... Nesi vaikas ar studentas, kuris mielai iš vietos į vietą keliauja. Viešai tikiu, kad ir kaip būtų, jog iš to gali išeiti kažkas gero. Gal būdamas ten pasitarnausiu ne tik tiems žmonėms, kurie bus šalia, bet ir Lietuvą iš anos pusės kuo nors praturtinsiu. Panašiai buvo tada, kai išvykau iš Brazilijos. Paskui visus tuos tris dešimtmečius visokiais būdais iki šiandienos jiems padedu, palaikau ryšius, nusiunčiu jiems ką nors, priimam svečius čia ar Čikagoje. Tas ryšys yra ir iš jo gali kažkas gražaus išeiti, ko dar šiandien žmogus nematai.

- Gal tokia Dievo valia - galima ir taip pasakyti, bet Tu turbūt žinai, kad šimtai ir tūkstančiai žmonių Lietuvoje meldžiasi ir prašo, kad Tėvas Antanas iš jų nebūtų atimtas. Kai tik pasklido žinia apie Tavo perkėlimą, vienas bičiulis retoriškai paklausė: "Kodėl iš mūsų atimami patys reikalingiausi kunigai?" Neturėjau ką atsakyti. Juk pagaliau nė vienas kunigas iš tiesų nėra nei vienuolijos, nei vyskupijos nuosavybė. Imamas iš žmonių ir duodamas žmonėms, kaip sako Šventasis Raštas.

Parengta pagal "Mažosios studijos" laidą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"