TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvai reikia inžinierių: techninės minties kūrėjų

2011 05 26 0:00
Alekso Jauniaus nuotrauka

"Lietuvai reikia inžinierių, o tai reiškia - gamybos, inovacijų, techninės minties. Neišbrisime iš tikrų ir susikurtų krizių vien pirkdami ir parduodami, šokdami ir dainuodami", - sako diskusijos dalyviai.

Norime, kad Lietuva galėtų aktyviai konkuruoti tarptautiniu mastu dėl kvalifikuotos darbo jėgos pritraukimo. Reikia gerų darbo vietų ir gerų specialistų, kurie galėtų jose dirbti. Kitaip, vargu ar išsaugosime šalies ekonomikos augimą ir socialinę sistemą. Džiaugiamės, kad į Lietuvą atėję užsienio investuotojai sukuria vieną kitą šimtą darbo vietų, tačiau mūsų valstybėje kuo toliau, tuo labiau pasigendama rimtos strategijos, kaip išlaikyti parengtus kvalifikuotus darbuotojus.

Suvirinimo technologo, inžinieriaus mechaniko jau seniai nė su žiburiu nerasi, statybininkai triūsia užsieniuose... "Rasti aukštos kvalifikacijos darbuotoją - labai sudėtinga. Kurtume projektavimo biurą, bet kur gauti inžinierių projektuotojų?" - klausia UAB "Arginta" gamybos direktorius Gintautas Kvietkauskas. Šiuolaikiškos naujų technologijų įmonės laukia inžinierių, o daugumą abiturientų traukia socialinių mokslų studijos. Nuo gegužės 1-osios aukštos kvalifikacijos darbuotojų laukia ir labai patrauklios Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos darbo rinkos.

Diskusijoje dalyvauja UAB "Arginta" gamybos direktorius G.Kvietkauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto studijų prorektorius doc. dr. Alfonsas Daniūnas, Mechanikos fakulteto, kaip tik šiomis dienomis švenčiančio 50 metų jubiliejų, dekanas prof. habil. dr. Algirdas Valiulis, Ūkio ministerijos Žmogiškųjų išteklių plėtros skyriaus vedėjas Linas Kadys. Diskusijoje tiesiogiai negalėjo dalyvauti, tačiau su jos klausimais susipažino ir savo nuomonę išreiškė Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė. Diskusiją vedė žurnalistė Valentina Jakimavičienė.

Diskusijos dalyvius svetingai priėmė UAB "Arginta", lietuviško kapitalo įmonė, kuri per 20 gyvavimo metų išaugo į rimtą rinkoje pirmaujančią ir pelningai dirbančią bendrovę. "Arginta" priklauso trims Lietuvoje žinomoms asociacijoms: Lietuvos suvirintojų, Lietuvos inžinerinės pramonės ir Lietuvos vandens tiekėjų. Jos gaminių kokybė atitinka didžiausius standartus. "Arginta" pripažinta sėkmingiausiai 2010 metais dirbusia įmone, apdovanota Inovacijų prizu. Inžinerinė mintis, inovacijos - tai, ant ko laikosi mūsų valstybės ir kiekvieno žmogaus gyvenimas, gerovė. Vien pirkdami ir parduodami, šokdami ir dainuodami, liksime nekonkurencingi.

Verslo pozicija: trūksta inžinierių

Kokių specialistų laukia "Arginta", savo veiklą skaičiuojanti nuo 1991-ųjų?

G.Kvietkauskas. Pradėjome nuo nulio, tai, ką turime, padarėme per 10 metų. Įmonėje yra trys verslo sritys: dvi pelno, o kita - sąnaudų. Įmonė gamina iš metalo nestandartinius įrengimus, projektuoja ir montuoja vandentvarkos įrenginius, imasi atsinaujinančios energijos sprendimų. Viską gaminame eksportui. Užsakovai iš Skandinavijos, Olandijos, JAV, Šveicarijos, o pagaminti įrengimai vežami į Kiniją, Libiją, Braziliją, Japoniją ir kitas šalis. Įmonėje dirba 180 žmonių, galėtume priimti daugiau aukštos kvalifikacijos darbininkų ir inžinierių, jeigu rastume... Kita veiklos sritis - vandentvarka, dirbame Visagine, Marijampolėje, Utenoje, Šilutėje ir kt. Plečiame šią veiklos sritį. Trečia veiklos sritis - saulės energetika. Pirmieji Lietuvoje esame pasistatę saulės jėgainių, planuojame, kad iki vasaros vidurio visi mūsų įmonės stogai bus padengti saulės baterijomis. Turime viziją gaminti saulės sekimo sistemas ir pardavinėti projektinius atsinaujinančios energijos įrenginių sprendimus. Iš pradžių atsinaujinančios energijos priemonėmis aprūpinsime savo įmonę, nes po 5 metų 80 proc. įmonėje sunaudojamos energijos sudarys energija, gaunama iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Esame pažangių technologijų įmonė, plėtojame inovacijas. Didiname gamybą, mums nuolat reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Šiuo metu iš 100 gamybos darbininkų 17 turi universitetinį išsilavinimą, 26 baigę kolegijas, 31 - profesinę, 21 - vidurinę, 2 - pagrindinę mokyklas. Taigi, beveik pusė darbininkų - turi aukštąjį išsilavinimą. Mūsų įmonėje jie gali gauti didesnį negu vidutinį Lietuvoje atlyginimą, tobulėti, įgyti praktikos ir tapti meistrais, technologais. Žinoma, turintys aukštąjį išsilavinimą darbuotojai yra geras "molis" - iš jo, pridėjus praktinių įgūdžių, pavyksta "nulipdyti" gerą inžinierių. Priimdami jauną specialistą, sudarome karjeros planą, susitariame, ko jis per metus išmoks, kokių įgūdžių įgis, kaip tobulės.

Nuolatinis darbdavių priekaištas universitetams - absolventams stinga praktinių įgūdžių...

Prof. A.Valiulis. Universitete studentas įgyja plačius atitinkamos srities išsilavinimo pagrindus, gamyboje jam reikia tam tikros srities įgūdžių. Taigi, inžinieriumi jis gali tapti tiktai įmonėje. Kokiu - ko gero, priklauso irgi nuo to, kokia yra įmonė. Tokia bendrovė kaip "Arginta" - puiki praktikos mokykla mūsų absolventams. Naujos technologijos, aplinka, vadybos nuostatos - viskas kuria specialistą ir žmogų. Be abejo, darbininku įdarbintas magistro laipsnį turintis asmuo jaučiasi nemaloniai, nes jo pasirengimas tirti ir kurti nevertinamas. Dažnas, gavęs tokią patirtį, tikrai išvažiuos iš Lietuvos, o susigrąžinti tokius žmones bus labai sunku. Valstybė juos praras.

G.Kvietkauskas. Per praktiką atsirenkame žmones. Visi technologai pradėjo nuo praktikos, nuo pagalbinių darbų, paskui dauguma padarė karjerą. Bet labai daug priklauso nuo jų pačių. Nesusipažinęs su gamyba iš vidaus, absolventas negali ateiti ir iškart gerai braižyti, jis turi perprasti technologiją. Jeigu žmogus įstojo į mechanikos specialybę, kurią buvo pažymėjęs 9 numeriu, tai gal tik trečiame kurse jam pavyksta perprasti, kas ta mechanika... Manau, Lietuvos universitetai rengia per daug tokių specialistų, todėl ne iš visų ir įmanoma tą inžinierių "nulipdyti".

Apie profesijos prestižą ir laisvą rinką

A.Daniūnas. Galėtume kalbėti apie profesinį orientavimą vidurinėje mokykloje, bet jaunam žmogui būtina pasirinkimo laisvė. Mes neturime tikėtis, kad, baigę vidurinę, jie profesiją renkasi visam gyvenimui ir tikrai pasirinks tą vienintelę. Bėda, kad, kitaip nei į kitas sritis, į tokias nelengvas inžinerijos studijas ateina abiturientai, kurių balų vidurkis yra mažesnis. Tai ne vien tų jaunuolių problema, o mūsų visų. Po 1990 metų Lietuvoje susidarė opinija, kad inžinerija nereikalinga, ir dabar jauni žmonės tą sritį privalo atrasti iš naujo. Ypač geresnėse vidurinėse mokyklose vyrauja nuostata, kad prestižiška studijuoti socialinius mokslus. Paskui padaryti gerą inžinierių iš nelabai gero mokinio - nelengva ir užima gana daug laiko. Man atrodo, kol nepasikeis mąstymas, nebus atkurtas ankstesnis Lietuvoje buvęs arba dabar kitose šalyse esantis inžinieriaus profesijos prestižas, tol bus panaši padėtis. Beje, tokie dalykai dedasi visoje Europoje. Taigi, studijuoti ateina ne patys gabiausieji, bet ir tie, kurie jau mokykloje nelabai noriai mokėsi tiksliųjų mokslų. Todėl kai kurie tik studijuodami pradeda suvokti, kas ta inžinerija. Manau, specializacija vidurinėse mokyklose pernelyg ankstyva, moksleiviai dar nesubrendę pasirinkti humanitarinę arba realinę kryptį, visi abiturientai privalėtų turėti tam tikrus pagrindus. O mes neturime duomenų, kiek Lietuvai reikia, tarkime, inžinierių mechanikų. Galbūt, kad tais metais mes jų nė vieno nepriimsime, nes nė vienas tų studijų nepasirinks. Paskirtos vietos tik technologijos mokslams, renkasi patys stojantys jaunuoliai. Kiek žinoma, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dabar rengia specialistų poreikio studiją.

Žmogus įstoja į valstybės finansuojamą vietą. Į tuos finansus žiūrėkime kaip į valstybės užsakymą universitetui parengti reikalingų specialistų. Vadinasi, valstybė yra išstudijavusi jų poreikį 5 ar 10 metų į priekį ir žino, kad jiems bus darbo vietų. Suprantama, mokesčių mokėtojai investavo į jų rengimą, tai ir tikėkimės...

A.Daniūnas. Teorinis modelis labai gražus, bet praktika šiek tiek kitokia, ypač kai kalbame apie inžineriją. Tai nėra reguliuojama profesija. Galima suskaičiuoti, kiek reikės medikų, mokytojų, o kiek reikės inžinierių? O kiek jų nenorės likti Lietuvoje, išvažiuos į užsienį? Juk Lietuvoje parengti inžinieriai puikiai vertinami užsienyje. Tarkime, į JAV išvykę statybos inžinieriai, padirbėję tam tikrą laiką, įgyja licencijas ir dirba vadovaujamą darbą pagal profesiją. Universitete nagrinėjame valstybės strategiją, tačiau nuo to netampa aiškiau, kokių specialistų reikės po 10 ar 20 metų. Verslininkai irgi neatvirauja, jų įmonių plėtra - komercinė paslaptis, o dar jeigu kokia krizė planus pakeičia. O studijas renkasi jaunimas. Inžinieriaus profesijos pranašumas - jeigu ir nepavyko įsidarbinti pagal profesiją, tai universitete įgytas žinias labai greitai ir sėkmingai galima pritaikyti kiekvienoje technologijų srityje, kur reikia inžinerinės minties. Tobulėjant technologijoms, atsiranda vis daugiau darbo vietų, kur reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų.

Jau prieš gerą dešimtmetį Japonija, Skandinavijos šalys užsibrėžė siekį, kad beveik visi gyventojai turėtų universitetinį išsilavinimą, nes per menkai išsilavinusi visuomenė negali dirbti su aukštosiomis technologijomis. Lietuvoje - priešingai. Daug metų kalbama, kad per daug universitetų, per daug studentų, visko per daug. Dabar jau stinga aukštos kvalifikacijos darbuotojų, nes geriausieji išvažiuoja, o reitinguojant universitetus balai skaičiuojami pagal įsidarbinusius absolventus... Ar pagrįsta universitetų atsakomybė už absolventų įsidarbinimą?

A.Daniūnas. Kiek procentų Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) absolventų įsidarbina pagal profesiją, sunku pasakyti. Mes turime duomenų, kiek užsiregistruoja darbo biržoje, mūsų absolventų ten mažiausia, palyginti su kitais universitetais. Profesinės karjeros stebėsena Lietuvoje prasta. Universiteto ir absolvento ryšys per menkas. Daugelio užsienio universitetų interneto svetainėse akivaizdžiai matyti, kaip jų absolventai daro karjerą, kiek uždirba po poros metų, ir t. t. Kol kas ir mūsų absolventai ne visada noriai bendrauja, ir nėra stebėsenos sistemos. Girdėjau, ji kuriama. Stebėsenos sistemos kūrimas - ir artimiausiuose mūsų universiteto planuose.

G.Kvietkauskas. Arba dėl savo atkaklumo... Tarkime, mergina, baigusi technologijos mokslų studijas, nerado darbo pagal išsilavinimą ir įsidarbino parduotuvėje. Paskui mus taip atakavo, kad priėmėme. Jai puikiai sekasi. Vaikinas, baigęs mechaniką, nerado darbo, išvažiavo į Norvegiją žuvų skrosti. Po metų grįžo į Lietuvą, už savo pinigus baigė suvirinimo kursus. Mes jį atradome, dirba suvirintoju, ir yra didelė tikimybė, kad taps technologu arba meistru.

Blogai, kad valstybė neskaičiuoja, kiek specialistų, baigusių brangias studijas, išvažiuoja į užsienį braškių skinti. O žinios sensta, jų išsilavinimo vertė sparčiai menkėja...

A.Daniūnas. Bet jie ir važiuos skinti braškių, nes ten moka daugiau negu čia. Jaunimui reikia galvoti, kaip gyventi, kurti namus, šeimas...

Sistema diplomuotiems specialistams skaičiuoti

L.Kadys. Iki šiol mūsų valstybėje nebuvo centralizuotos prognozavimo ir stebėsenos sistemos, fiksuojančios, kaip klostosi universitetų, kolegijų, profesinių mokyklų absolventų karjera. Paradoksalu, tačiau nebuvo net diplomų registro. Tarkime, žmogus kreipiasi į darbo biržą ir gali prisistatyti, kad yra bemokslis... Prieš metus Vyriausybė pavedė Ūkio, Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ministerijoms sukurti specialistų kompetencijos ir kvalifikacijos žemėlapį bei prognozę - tam tikrą studiją, kiek ir kokių specialistų turime, kiek jų reikėtų Lietuvai ateityje. Darbo grupė surinko net 17 skirtingų institucijų anksčiau atliktų studijų, tačiau paaiškėjo, kad jų neįmanoma apibendrinti. Visi tyrimai daryti skirtingais pjūviais ir parametrais. Rimtomis mokslinėmis studijomis ir metodikomis paremtos prognozės - labai sudėtingas dalykas. Kokią metodiką taikyti tiems spėjimams, kad Lietuvoje jie bent iš dalies pasitvirtintų? Dar su ministru D.Kreiviu esame diskutavę, jis sakė: "Nupirkime suomišką prognozavimo modelį, tegul veikia pas mus." Tačiau ta programa pirmiausia prašys įvesti įvairių duomenų už 40 praėjusių metų. Ką įvesime, jeigu duomenys išvis nebuvo kaupiami. Taigi startuoti galime tik iš savo starto pozicijos.

Kokia ta lietuviška starto pozicija?

L.Kadys. Pradedame nuo diplomų registravimo. Toliau stebėsime absolventų judėjimą. Kol kas matome tik tuos, kurie registruojasi darbo biržoje. Tačiau absolventas arba įsidarbina Lietuvoje, arba deklaruoja, kad išvyksta į užsienį. Apie dalį duomenų nėra. Jeigu dirba Lietuvoje, manau, reikia fiksuoti, ar pagal profesiją. Nesutinku, jog universitetinis išsilavinimas yra toks platus, kad žmogaus negalima to klausti. Svarbus dalykas, ar jis dirba pagal savo kvalifikaciją. Jeigu vien "Argintoje", kaip matėme, 17 proc. žmonių, turinčių universitetinį išsilavinimą, dirba darbininkais, nors ir turi karjeros perspektyvą, kyla klausimas, ar tam jie rengėsi universitete, ar tokius lūkesčius puoselėjo? Statistiškai tie žmonės dirba pagal profesiją, bet ne pagal kvalifikaciją. Taigi mano idėja tokia: "Sodros" duomenų bazėje turime daugiausia duomenų apie kiekvieną dirbantį asmenį. Ją tik šiek tiek papildę galėtume gauti informacijos apie tai, kada, kokią mokymo įstaigą Lietuvoje ar užsienyje darbuotojas baigė, kokią kvalifikaciją įgijo, į kokias pareigas priimtas, kokios minimalios kvalifikacijos darbuotoją darbdavys priimtų į šias pareigas ir t. t. Nuo 2012 metų visos

kvalifikacijos bus sunumeruotos pagal europinę sandarą, nes dabar darbdaviai labai išradingai įvardija pareigybes - tą patį darbą atliekantys žmonės gali vadintis nuo vadybininko iki vyr. eksperto. Tarkime, jis priimtų darbuotoją, turintį profesinį išsilavinimą, o priima magistrą. Tokie duomenys leis akivaizdžiai matyti padėtį ir teikti išvadas, siūlymus, prognozes, kurios bus įdomios ir mokymo įstaigoms, ir darbdaviams.

G.Kvietkauskas. Pas mus vienas darbuotojas, turintis pagrindinį išsilavinimą, dirba technologu.

L.Kadys. Kai žmonės, baigę vidurinę mokyklą, dirba tokiose vietose, kur reikia aukštojo išsilavinimo, tai - fenomenas. Tačiau sistema fiksuotų ir tokius dalykus. Dar svarbu, kad ta duomenų bazė būtų natūraliai susieta su atlyginimu. Norėdami galėsime gauti visos absolventų laidos vaizdą ir atsakyti į daugelį klausimų.

A.Daniūnas. Be abejo, tai būtų vertinga informacija. Reikia nepamiršti dar vieno dalyko - gerų specialistų migracijos tarp įvairių sektorių. Gerai išplėtotos pramonės šalyse samdomi aukšto lygio specialistai kas 10 metų migruoja į kitas sritis. Tarkime, JAV tai laikoma pranašumu ir siekiamybe - gerai, kai savo žinias ir patirtį iš vienos srities perneši į kitą. Man ekspromtu kilo toks klausimas "Argintos" gamybos direktoriui: o gal jūs, turėdami aukštas technologijas, darbininkiškomis esate pavadinę tas darbo vietas, kuriose reikia inžinieriaus išsilavinimo? Tai susiję ne tik su prestižu, bet, matyt, ir su atlygiu...

G.Kvietkauskas. Kai kuri veikla, tarkime, kai reikia surinkti įrenginį, kuriame daug nežinomųjų, priimti savarankiškus sprendimus, tikrai yra ne darbininkiško lygmens. Net geriausiai profesinę mokyklą baigęs asmuo negalės to dirbti, nes čia būtinas inžinerinis mąstymas. Tad toks darbuotojas ir vadinamas surinkėju. Ar jis darbininkas? Galima vadinti mechatroniku, skambės kitaip...

Išsilavinimo kaina ir vertė

L.Kadys. JAV 90 proc. universitetų privatūs, panašus skaičius studentų moka už studijas. Lietuvoje yra priešingai: dauguma kolegijų ir universitetų - valstybiniai, ir dauguma studentų už savo mokslą

nemoka, taigi ir neskaičiuoja vadinamosios pridėtinės studijų vertės. JAV kiekvienas gali apsiskaičiuoti, kiek kainuoja mokslas vienoje ir kitoje mokykloje ir per kiek metų jam tie pinigai sugrįš. Pas mus tuos dalykus suskaičiuoti sudėtinga.

A.Daniūnas. Nenorėčiau su tuo sutikti, nes atlyginimų skalė Lietuvoje nelygintina su anų šalių. Lietuvoje tapo įprotis aukštąjį mokslą "kalti prie sienos", bet iš tiesų yra kitaip. Pasaulio ekonomikos forumo Davose dokumentuose pagal aukštojo mokslo rodiklius Lietuva pasaulyje užima 25 vietą, kai pagal bendrus rodiklius - tik 47, pagal technologinį pasirengimą - 33. Tai juk nėra blogai. Mūsų žmonės darbštūs ir išsimokslinę. Šiemet į valstybės finansuojamas vietas universitetuose ir kolegijose žadama priimti apie 21 tūkst. abiturientų. Reikia galvoti, ką daryti, kad geriausieji liktų Lietuvoje. Manau, turime sutelkti pastangas, kaip geriau supažindinti jaunimą su inžinieriaus profesija. Technologinių mokslų studijos taps žymiai patrauklesnės, kai jaunimas nemanys, jog baigusieji universitete suvirinimo technologijas stovės su antveidžiu prie žiežirbas skeliančio aparato kaip prieš kelis dešimtmečius.

G.Kvietkauskas. Norėdami prikviesti geriausius darbininkus, iškart siūlome atlyginimą, 20 proc. didesnį už rinkos vidurkį. Yra didelės galimybės siekti aukštesnės kvalifikacijos kategorijos ir didesnio atlyginimo. Sutinku, kad inžinieriaus profesiją reikia propaguoti, manau, tuo suinteresuotas ir verslas, ir universitetai, ir LINPRA (Lietuvos inžinerinės pramonės asociacija). Apie tai kalbėkimės ir veikime.

Didžiuojamės, kad universitetų ir kolegijų studentai bei absolventai puikiai vertinami užsienyje, gimnazijų prestižas kyla iš to, kiek abiturientų pasirenka studijas Europos universitetuose. Ar tik neužsižaidėme, leisdami piktavaliams kritikuoti studijų kokybę ir viską, kas lietuviška? Preliminariais skaičiavimais, Lietuvos gyventojų per 20 metų sumažėjo trečdaliu... Dabar kiekvienas abiturientas, nors neįdėjo daug pastangų mokydamasis, jaučiasi ypatingas ir vertas geriausios, bet, be abejonės, ne lietuviškos studijų kokybės...

A.Valiulis. Manau, šiomis mintimis kėsinamės į liberaliuosius laisvosios rinkos principus, pagal kuriuos rinka viską sutvarkys. Ir tvarko. Jau apie 70 proc. stoja į socialinių mokslų studijas. Latvijoje dar daugiau. Inžinerijos studijos sunkios, brangios, reikia priemonių, laboratorijų, įrengimų, norint gerai parengti specialistą. O valstybei pinigų trūksta. Krepšininką, žaidžiantį užsienio komandoje, net ir nesurinkusį nei vieno taško ar net neregistruotą rungtynėms, kaip svarbų dalyką per dieną pamini kelis kartus, o kur girdėjote kalbant apie inžinierių, juo labiau kaip apie žvaigždę?..

G.Kvietkauskas. Kai kurie specialistai tikrai geri, o kai kurių specialybių ir su žiburiu nerasi... Kurtume konstravimo biurą, bet nerandame inžinierių projektuotojų. Dalis prieš 20 metų Lietuvos pramonėje dirbusių inžinierių konstruktorių baigė darbo karjerą, kiti nepersikvalifikavo nuo braižymo lentos į kompiuterį, todėl gerų projektuotojų liko labai mažai. Jauni žmonės virtuoziškai dirba kompiuteriu, tačiau reikalingo inžinerinio mąstymo jie galėtų pasimokyti iš vyresniųjų. Didžiausia problema, kad nebeliko žinių ir įgūdžių perimamumo. Kaip tampama geru chirurgu? Tik asistuojant, o paskui - operuojant stebint prityrusiam chirurgui. Taip ir konstruktorius: kad suprojektuotų veikiantį įrengimą, turi matyti realius įrenginius ir dirbti su aukštos kvalifikacijos konstruktoriais. Darbdaviai supranta, jog nebus taip, kad absolventas tik ateis ir dirbs greitai ir be klaidų. Kiekviena įmonė turi savo specifiką, savo kultūrą, reikalavimus. Kad ir į kokią darbo vietą naujas žmogus ateitų, jį reikia apmokyti.

Daugiau erdvės bendradarbiavimui

Universitetai bendradarbiauja su socialiniais partneriais ir rengdami studijų programas, ir leisdami studentus į praktiką...

G.Kvietkauskas. Per mažai. Norėtume sulaukti daugiau būsimųjų inžinierių. Esame įsteigę Mokymo akademiją. Mūsų technologai galėtų skaityti paskaitas studentų grupėms. Esame pripažinta aukštųjų technologijų įmonė, prašome naudotis mūsų galimybėmis, visada laukiame ir studentų, ir dėstytojų, kad liktų kuo mažiau nesusikalbėjimo. Būsimieji inžinieriai turėtų ne konspektuoti, o studijuoti prie veikiančios įrangos.

A.Valiulis. Ačiū, tikrai pasinaudosime kvietimu. Ir dabar dėstyti kviečiame praktikus, patyrusius gamybininkus. Mechanikos fakultete dėstome ne vien iš knygų, turime nemažai praktinių užsiėmimų, ir su veikiančiomis įmonėmis studentus supažindiname mokomųjų bei technologinių praktikų metu. Absolventai gal ir negali iškart suprojektuoti produkto konkrečiai įmonei, bet jie turi pagrindus: moka skaičiuoti, projektuoti, turi įrankį, kurį ateityje puikiai įvaldys. Inžinieriumi tampama vidutiniškai per 5 metus po baigimo, vadinasi, nuo darbdavio požiūrio labai priklauso šios brandos trukmė.

A.Daniūnas. Universiteto misija ir universitetinių studijų paskirtis - rengti visuomenei kūrybingą, mąstantį, gebantį kurti žmogų. Be abejo, ryšiai su gamyba nėra tokie geri, kokių norėtume, bet ne visose įmonėse sulaukiame tokio geranoriškumo kaip "Argintoje". Jeigu norime, kad studentų praktikos mėnesiai būtų tikrai naudingi, reikia abiejų pusių bendradarbiavimo. Gamybininkai ne visuomet nori skirti dėmesio ir laiko jaunimui, jie turi savų darbų. Ne visuomet ir studentai pasirengę susirinkti visas žinias. Visko esama. Rengdami studijų programas, konsultuojamės su verslininkais, į baigiamųjų darbų gynimą taip pat visada juos kviečiamės. Taigi ryšys yra. Būtume patenkinti, kad aukštų technologijų įmonės atlikti praktikos priimtų daugiau mūsų studentų, vėliau, žinoma, ir įdarbintų. Ne visuomet lengva rasti praktikos vietą. Matome, kad Lietuvai reikia gerų inžinierių, ir mes juos rengiame. Pagal valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių esame antri po Vilniaus universiteto, taigi jaunimas renkasi ir studijuoja technologinius mokslus. Kasmet įdiegiame po keletą naujų studijų programų. Šiais metais siūlome inovatyvios gamybos technologijų, dvi informatikos, nanobiotechnologijų, kompiuterinio dizaino, ekonomikos studijų programas. Matome, kad visos krizės praeina, o aukštos kvalifikacijos dirbančių ir kuriančių specialistų reikia visada.

Švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė.

Kaip paskatinti jaunimą rinktis technologinių mokslų studijas Lietuvoje? Kokiais kriterijais vadovaujamasi skiriant studijų krepšelius technologiniams mokslams?

Šiemet į universitetus numatoma priimti apie 10 tūkst. abiturientų, technologiniams mokslams iš jų skiriama 2500 vadinamųjų krepšelių, į kolegijas - apie 9 tūkst., technologiniams mokslams skirta daugiau kaip trečdalis - 3500 - krepšelių. Kai tarptautiniuose renginiuose pasakau, kad ne mažiau kaip 24 proc. finansavimo skirta technologinių mokslų studijoms, visi nustemba, nes visoje Europoje daugelis jaunimo renkasi socialinius mokslus.

ŠMM jau užpernai ir pernai skyrė lėšų tiksliųjų ir technologinių mokslų studijų programų populiarinimui. Pastebėjome, kad tai pasiteisino. Čia norėtųsi mesti akmenėlį į Lietuvos verslininkų daržą. Užsienio kapitalo įmonės, vos tik pradėjusios Lietuvoje verslą, iškart kreipėsi į universitetą, susipažino su studijų programomis, ėmė tartis dėl jų modifikavimo, kad specialistų parengimas atitiktų darbdavių poreikius. Jeigu stojantysis žino, kad studijų programa atnaujinta pagal įmonės poreikius, kad jis bus reikalingas įmonėje, jis noriai renkasi tą studijų programą. Norisi geresnių ir glaudesnių įmonių ir aukštųjų mokyklų kontaktų.

Pasinaudodama Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, ŠMM inicijavo studentų praktikos gerinimo priemonę. Sukurti ir ministerijai pristatyti labai įdomūs praktikos modeliai, numatyta sukurti internetinę prieigą, kurioje darbdaviai galės pakviesti į praktiką studentų, o patys studentai susirasti sau patrauklią praktikos vietą. Atnaujinome praktikos sutartį, kurią pasirašo aukštoji mokykla, darbdavys ir praktikantas. Numatėme, kad dalis studijų krepšelio lėšų skiriama į praktiką priimančioms įmonėms. Tikimės, kad tai paskatins aukštų technologijų įmones noriau bendradarbiauti su universitetais.

Universitetai savo ruožtu ieško galimybių tobulinti studijų programas ir bendradarbiaujant su darbdaviais, socialiniais partneriais daryti jas ne tik patrauklesnes, bet ir labiau atitinkančias darbo rinkos poreikius, kuriuos galėsime žymiai geriau prognozuoti, kai bus įgyvendintas labai svarbus projektas - Specialistų kompetencijų ir kvalifikacijų žemėlapis.

Kai kalbama apie specialistų poreikį, dažniausiai galvojama, kad tai ketverių metų ciklas. Yra pavojus, kad universitetai, sekdami darbo rinkos poreikių, nenueitų į labai specializuotų specialistų rengimą. Esame įsitikinę, kad universitetas turi duoti plataus aukšto lygio bazinio išsilavinimo pagrindus, kūrybišką mąstymą, gebėjimų ir kompetencijų, kuriuos studentas panaudotų ir pritaikytų įvairiuose, net ir nestandartiniuose savo veiklos kontekstuose, be abejo, išnaudodamas universitetų teikiamas tobulėjimo visą gyvenimą galimybes.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"