TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Lietuvėlės nebėr". Tragiškieji istorijos metai (I)

2011 06 20 0:00
G.Binkis ne tik turi ką papasakoti. Svarbiausia - moka pasakoti.
Andriaus Bartkaus nuotrauka

Gerardas Binkis - apie nepriklausomybės sutemas, nelaisvę, sukilimą, Laikinąją vyriausybę, žydų ir Lietuvos likimą sovietų ir nacių okupacijų tamsoje.

Gerardas Binkis, poeto Kazio Binkio sūnus, - išraiškinga asmenybė. Jis priklauso tai žmonių kartai, kurių jaunystę užgriuvo didžiosios Lietuvos nelaimės: ultimatumai, okupacijos, kilo rezistencijos prieš pavergėjus bangos, paskiau - katorgininko golgota. Jis ne tik turi ką papasakoti. Svarbiausia - moka pasakoti.

Šią savaitę minime 1941 m. birželio sukilimo 70-metį. Su sukilimo, vėliau - sovietų nuteistu pokario rezistencijos dalyviu, inžinieriumi Gerardu Binkiu kalbamės apie dramatiškuosius Lietuvai metus.

Karo atmosfera

- Prisiminkime prieškario Lietuvą, valstybės saulėlydžio tarpsnį: 1938 m. lenkų ultimatumas, 1939 m. - vokiečių ultimatumas ir Klaipėdos krašto atplėšimas, paskiau sovietų ultimatumas ir jų karinių bazių įvesdinimas į Lietuvą, tegu ir neva mainais už Vilnių... Kokia buvo Jūsų, jauno žmogaus, savijauta ano meto Lietuvoje?

- Visi vėlesni įvykiai - žmonių gyvenimai ir likimai, tolimesnė Lietuvos istorinė lemtis - pradžią turi būtent šiame laikotarpyje. O jam būdingas dalykas - karo nuojauta.

Tėvui parnešdavau laikraščius. Atnešu sykį "Lietuvos žinias". Pavartė, sako: "Ką tas idiotas Hindenburgas daro! Kancleriu paskyrė Hitlerį! Juk tai - karas!"

Poetui buvo aišku, politikams - ne...

Jūsų paminėti ultimatumai, o dar prieš juos prasidėję karai Ispanijoje, Abisinijoje, kitur buvo jau tos "karo nuojautos" įsikūnijimas. Anksčiau negirdėti bombardavimų ir griovimų mastai, žiaurus elgesys su civiliais gyventojais buvo nauja patirtis, kuri smelkė kasdienybę.

Mūsų "Aušros" berniukų gimnazijoje buvo paprotys: per pertrauką sueinam į koridorių, susiskirstom į "italus" ir "abisinus", ir stumdomės, kovojame dėl vietos ant palangės. Visuomet būdavau "abisinas", ne "italas". Ir mūsų nuolat būdavo mažuma. Kiti norėdavo būti "italai"...

Kai prasidėjo pilietinis karas Ispanijoje, gimnazijos koridoriuje kovojo "vyriausybininkai" ir "frankistai" - generolo Franko šalininkai arba fašistai. Vėl didžioji dauguma būdavo "Franko pusėje", o aš ir dar pora - "vyriausybininkai"...

Rašytojas - taip pat kareivis

Buvau 16 ar 17 metų, bet jau formavosi visuomeninės pozicijos. Žinoma, jos ateidavo iš namų: tėvo aplinkoje girdėtų pokalbių, jo paties, jo draugų pasisakymų.

Karas buvo priartėjęs prie Lietuvos. Išgyvenome nuolatinės grėsmės pojūtį. Kiekvienas Lietuvai įteiktas ultimatumas tą nuojautą vis stiprino. Ir visuomet širdyje džiaugdavausi, kai ultimatumą priimdavo: išvengta karo. Dabar pamanau, gal buvau tiesiog bailys, bijojau karo? Tačiau tą palengvėjimą atsimenu: štai vėl dalykas praslinko be karo...

Mums rūpėjo, kas mūsų tėvai. Sykį klausiu tėvelio: "Tėveli, štai Bobelio tėvas - pulkininkas, Pundzevičiaus dėdė - generolas. O tu ar mokėtum kariauti?"

Tėvas, mačiau, susirūpino. Suprato mano būseną. Akimirką patylėjęs, tarė: "Žinai, rašytojas - taip pat kareivis. Tik kariauja ne su šautuvu, o plunksna." Paskui pridūrė: "Ir apskritai, vaikeli, visuomet atsimink: tavo tėvas - ne menkesnis už pulkininką, galbūt - ir už generolą."

Tai mane palankiai nuteikė: vadinasi, čia irgi kova, svarbu ne vien šautuvas, svarbu ir plunksna... Ir žodžiu galima kovoti. Tik tas žodis privalo būti ne bet koks, o tam tikras. Reikia jį sužinoti, maniau sau.

Kas yra spalio 9-oji?

- Kokie veiksniai tą nuotaiką formavo?

- Mes buvom keturi draugai: pulkininko Bobelio sūnūs Kazys ir Jurgis, profesoriaus Blažio sūnus Juozas ir aš. Tėvas sakydavo "B klubas" - visų pavardės prasideda raide B.

Pas tėvą rinkdavosi jo draugai: Kazys Ambrozaitis, Antanas Miškinis, Juozas Rimydis, Paulius Slavėnas... Daugiau kairieji intelektualai. Mano lova stovėjo už spintos, kambaryje, kuriame jie rinkdavosi. Klausydavausi tų kalbų iki paryčių. Buvo be galo įdomu. Iš balso pažinojau kiekvieną. Tai mane, aišku, veikė. Formavo pažiūras, tam tikrą ryžtingumą, kad tiesa nėra kažkokia abstrakcija, o konkretus gyvenimo turinys. Tie pokalbiai daugiausia apie tai ir sukdavosi.

Brolių Bobelių nuotaiką formavo labiau kariniai dalykai. Jų tėvas buvo savanoris, dviejų Vyčio kryžių kavalierius. Jis ateidavo į gimnaziją, pasakodavo apie nepriklausomybės kovas, apie savanorių žygius. Pavydėjau, kai matydavau su medaliais, sakantį prakalbas. Atrodė, karo didvyris, tiesiog sektinas pavyzdys. Būtent jam buvo įteiktas pirmasis Vyčio kryžiaus ordinas.

Kokios buvo to meto jaunimo nuotaikos rodo kad ir toks pavyzdėlis. Buvau dar vaikas. Prie manęs priėjo tik iš matymo pažįstamas berniukas ir paklausė: "Ar žinai kas yra spalio 9-oji?" Na, sakau, eilinė kalendorinė diena. "Nieko panašaus. Spalio 9-ąją lenkai iš mūsų atėmė Vilnių", - paaiškino. Ir pridūrė: "Kai ateis spalio 9-oji, žinok, šaus iš armotų. Tada turi sustoti ir pagalvoti apie Vilnių."

Tas vaikiškas pamokymas man padarė įspūdį. Kas yra spalio spalio 9-oji prisimenu iki šiol. Tas mažas berniukas buvo Mindaugas Bloznelis, mūsų keliai vėliau trumpam susitiko 1941-ųjų sukilime.

Lietuviai ir žydai

- Ar iki karo pažinojote žydų? Kokie buvo to meto lietuvių ir žydų santykiai? Ar buvo justi tarpusavio įtampų, antisemitizmo?

- Turėjau labai gerą draugą Gožanskį. Jis vaikščiodavo hitlerjugendo kelnėmis. Šeima buvo imigravusi į Lietuvą iš Vokietijos. "Aš irgi buvau hitlerjugendas", - sakydavo. Bet matydavau, kad jo tėvas tuo didžiuotis nelinkęs, kiek susirūpinęs. Aš su šiuo žydų berniuku gražiai sutardavau, kieme žaisdavom. Paskui jie dingo. Koks jo likimas - nežinau.

Antras buvo Frecka. Abu lankėm pianino pamokas pas muzikos mokytoją. Jis ten netoliese laikydavosi, kažkur arti gyvendavo. Susidraugavom. Buvo režisieriaus Boriso Dauguviečio šeimos draugas. B.Dauguvietis su pirmąja žmona buvo susilaukęs penkių dukterų, vėliau su žmona išsiskyrė. Jo dukterys labai bendravo su žydais. Po karo Frecką dar mačiau Lietuvoje. Vadinasi, jis nežuvo. Paskui išnyko, pamečiau jo likimą.

Žydų buvo ir "Aušros" berniukų gimnazijoje. Tačiau antisemitinių apraiškų niekada nepastebėjau. Sakysim, kad ir mano draugas Bobelis. Jis tokia labiau nacionalistinio tipo natūra. Sakydavo: "Ot, fainas žydas!" Atseit, kažkuo jam padarė įspūdį.

Kitus žydus pažinojau iš kaimo. Pakruojy gyveno toks Lurija, turtingas žydas. Atvažiuodavo į Balsius pas mano giminaičius. Jie skolindavosi iš jo pinigų ar kitokių reikalų turėjo. Nuvykdavom, būdavo, pas jį į Pakruojį. Laikė krautuvę, pirkdavom. Mano tetos sakydavo: "Lurija labai protingas žmogus. Labai padorus žydas." Tokius pasakymus girdėdavau.

Pakruojo centrinės aikštės pakraščiais buvo žydų krautuvėlės. Matydavau, kaip sėdiniuoja savininkai ant suoliukų prie savo krautuvių. "Pakruojy daug žydų", - sakydavo. Tokios kalbos.

Į kaimą atvažiuodavo vadinamieji handeliai. Vežimuose atveždavo smulkių prekių. Kaime juos pavaišindavo. Mano teta Balsiuose priimdavo, pabendraudavo.

Mano aplinka, žinoma, buvo labiau humanitarinė. Pamotės Sofijos motina, mano tetos - visos jos buvo humanistinių pažiūrų. Tačiau toje aplinkoje santykiai buvo tiktai tokie.

"Lietuvėlės nebėr"...

- 1940 m. birželio 15-oji. Sovietų kariuomenė okupuoja Lietuvą. Kaip tai prisimenate? Kur tuo metu buvote?

- Labai tragiškas įvykis...

Kad buvo išvengta karo anksčiau - džiaugiausi. Ir kad atgavome Vilnių. Tai buvo šiokia tokia paguoda. Su J.Blažiu, vienu iš mūsų ketveriukės, dviračiais iš Kauno numynėme į Vilnių pamatyti Gedimino pilies natūroje.

Bet kai pradėjo slinkti sovietų kariuomenė...

Buvau mieste. Pamačiau tankus, važiuojančius Vytauto prospektu ir sukančius į Laisvės alėją. Vikšrais ardė asfalto dangą. Pirma mintis, kuri atėjo į galvą: kokie vis dėlto griozdai. Man buvo gaila to asfalto. Bet kartu smalsu iš arti pamatyti tanką.

Paskiau parėjau namo. Sakau, "tetyte, mačiau rusų tankus". Jis paprašė nuvesti į vietą, iš kurios galėtų matyti ir jis. Gyvenom Žaliakalnyje, Prūsų gatvėje. Iš ten - netoli iki Vileišio aikštės. Iš ten gerai matėsi K.Petrausko gatvė. Ja nenutrūkstama kolona vienas paskui kitą riedėjo tankai. Tėvelis artyn nebėjo. Žiūrėjo per tą aikštę į tolį, tylus pastovėjo. "Lietuvėlės nebėr". Tiek tepratarė...

Tada jau rimtai sirgo. Atėjo į mane pasiramsčiuodamas. Tą akimirką pajutau tarsi pasunkėjusią jo ranką ant savo peties.

Apsisukom eiti namo. Pakeliui buvo mėsos krautuvė. Tėvelis kažkodėl į ją užsuko. Nupirko didžiulę dešrą. Niekada to nedarydavo, atsargų nesudarinėdavo. Bet ta jo ištarmė "Lietuvėlės nebėr" buvo, matyt, tam tikras instinktyvus refleksas: vadinasi, ateina sunkūs laikai, negandos, badas...

Tie žodžiai man jau buvo orientyras į visus kitus įvykius.

Toje pačioje Vileišio aikštėje netrukus vyko didžiulis mitingas. Kalbėjo Justas Paleckis. "Dabar jums suteikiamas garbingas tarybinio piliečio vardas", - sakė. O mano ausyse tebeskambėjo "Lietuvėlės nebėr"...

Vėliau, kai teko tiesiogiai su J.Paleckiu kalbėtis, jo klausiau: "Jūs sakėte, kad suteikiamas garbingas tarybinio piliečio vardas, o per tardymą man sakė, kad išdaviau tėvynę. Mane kaltino pagal 58 1A 11 straipsnį, pagal kurį bausmė - iki sušaudymo imtinai. Klausiau, kodėl tiek daug? Sakė, tu "tėvynės išdavikas". Tai aš ir sakau J.Paleckiui: "Kas turima galvoje sakant Tėvynė. Mano gyvenimas vyko Lietuvoje, mano tėvynė Lietuva, aš jos neišdaviau. Štai kokie nesusipratimai vyksta..."

J.Paleckis patylėjęs, kiek kitokiam kontekste, pasakė: "Tavo vietoje ir aš taip būčiau daręs"... Mano motyvacija dėl pasipriešinimo, kuriame dalyvavau, jam atrodė įtikinama.

Pasikeitė į bloga

- Kaip keitėsi gyvenimo turinys, kai okupacinė kariuomenė užėmė Lietuvą, o jos įkaitams buvo suteiktas "tarybinio piliečio" vardas?

- Šis laikotarpis man irgi labai reikšmingas. Buvau abiturientas. "Aušros" berniukų ir "Aušros" mergaičių gimnazijas sujungė, padalijo klases per pusę ir sumaišė. Mokslas pasidarė vienas ištisas vakarėlis. Daugiau žvalgėmės į paneles negu į knygas. Tuojau pradėjom leisti sienlaikraščius, ėmiau rašinėti eiles apie klasę. Mokslo režimas pasidarė žymiai lengvesnis.

Bet atsirado politrukas. Ir ką tik politrukas besako, jo žodžiai mano sieloj ataidi "Lietuvėlės nebėr". Regis, jis viską daro, kad Lietuvėlės nebebūtų. Jausmas toks.

Tėvelis tada jau visai atgulė. Nebesikeldavo. Petras Cvirka, žinodamas mūsų šeimos padėtį, parūpino jam butą rašytojų namuose. O rašytojų namai buvo įkurdinti buvusiuose Vailokaičio namuose - šešių aukštų "dangoraižyje", kaip jie tada atrodė, - šalia Karo muziejaus. Dabar to pastato nebėra, vokiečiai traukdamiesi susprogdino. O tada buvo prabangus namas, geri butai. Visi turtuoliai buvo išvažiavę, stovėjo tuščias.

Per du aukštus įrengtą Vailokaičio butą atidavė Rašytojų klubui, o kitus butus paskirstė rašytojams. Gyveno Jonas Marcinkevičius, Ieva Simonaitytė, Teofilis Tilvytis, kiti. Davė ir mano tėvui, trečiame ar ketvirtame aukšte.

Šia prasme materialinis šeimos gyvenimas pasidarė geresnis. Nepalyginsi su tuo, ką turėjome Prūsų gatvėje. Tačiau kitkas - pasikeitė į blogą.

Tuojau pakilo kainos. Kadangi į krautuvę dažniausiai vaikščiodavau aš, labai gerai žinojau kainas. Pavyzdžiui, sviesto kilogramas kainavo 4 litus. Paprastai pirkdavau pusę kilogramo, mokėdavau 2 litus. Užėjus rusams, sviestas po kelių dienų pasidarė 24 litai! Bet greitai pamatė, kad čia jau skandalinga, numažino iki 8 litų. Panašiai buvo ir su kitomis prekėmis, kol jų dar buvo. Greitai jos apskritai dingo.

Dvarininkės anūkas - komunistas

- O kaip keitėsi santykiai tarp žmonių? Ar buvo pasikeitimų, sakysim, lietuvių ir žydų santykiuose?

- Pradėjo nacionalizuoti žydų krautuves. Mus, gimnazistus, imdavo surašyti turto, atlikti inventorizacijos. Mane paskyrė vykti į muzikos instrumentų krautuvę. Gerai žinomas Kaune žydas Laisvės alėjoje laikė užsienietiškų muzikos instrumentų krautuvę. Bolševikai rengėsi nusavinti, tad siuntė mane surašyti visko, kas ten buvo. Ir kitos krautuvės buvo nacionalizuojamos.

Man besidarbuojant, savininkas siūlė imti tai tą, tai kitą daiktą, vis tiek viskas, girdi, nenaudingai prapuls. Aš atsisakiau, paėmiau tik vaikiško smuikelio smičių. Kadangi pats buvau pasidirbdinęs smuikelį, maniau, jam derės. Tokia jau buvo padėtis.

Siuntė mus ir į Lampėdžius, pusiau kurortinę vietovę palei Kauną. Ten stovėjo turtingesnių žmonių vasarnamiai. Juos irgi nacionalizavo, tad vykdė inventorizaciją: matavom, braižėm planus, skaičiavom kvadratūras ir pan.

Kai nacionalizavo, sakysim, Balsių dvarą, mano pamotės Sofijos Binkienės tėvoniją, ji pasakė: "Ačiū Dievui! Dabar šitie rūpesčiai man nuo galvos nukrito." Dvarelis jau buvo nugyventas, su nacionalizacija valdžia pasiėmė ir skolas. S.Binkienė buvo demokratiškų pažiūrų žmogus.

Jos vyresnės sesers, kuri ten nuolatos gyveno, sūnus buvo komunistas. Smetonos laikais jį buvo suėmę už nelegalios literatūros platinimą, buvo teismas. Tėvo rūpesčiu ir advokatų pastangomis jį išsuko, į kalėjimą nepasodino, davė pusę metų lygtinai. Buvo dvarininkės anūkas, o komunistinių pažiūrų...

Laukė ženklo

- Apibūdinkite padėtį to meto okupuotoje Lietuvoje.

- Pradėsiu nuo Bobelių. Visa "smetoninė" kariuomenė tapo Raudonosios armijos dalimi. Iš pradžių dar paliko uniformą, tik antpečius nusegė. Pradėjo išvežinėti karininkus į poligonus. O ten juos grupelėmis areštuodavo. Jurgį Bobelį irgi paėmė į Vilnių. Paskui išvežė į Maskvą neva persikvalifikuoti. Vėliau paaiškėjo, kad ten jį suėmė.

Bobelio vaikai gyveno šeimos name Kaune. Bet didelėje įtampoje: tėvo nėra, nežinia kur jis, perspektyvų nematyti. Europa parklupdyta: Lenkija žlugo, Prancūzija žlugo, Danija, Belgija, Olandija, Norvegija užimtos, Londonas bombarduojamas. Lietuvoje savivaliauja bolševikai. Ko tikėtis? Vieninteliai vokiečiai, kurie čia galėjo ką pakeisti.

Prasidėjo tarsi laukimas, jautėsi, kad organizuojasi pogrindis, vyksta kažkoks pasiruošimas. Aš nedalyvavau, bet mano draugai Bobeliai ryšių turėjo. Iš jų gaudavau antitarybinių laikraštėlių.

Iš Lietuvos vyko didelė repatriacija. Sulig nacių ir bolševikų susitarimais, vokiečių kilmės žmonėms leido išvažiuoti. Daugeliui lietuvių, atradus giminėje vokiško kraujo, pavyko susidaryti dokumentus ir išvažiuoti. Taip į Vokietiją išvyko daug pažįstamų, įskaitant ir mano krikšto tėvo pulkininko Petro Gužo šeimą.

Paskiau prasidėjo civilių suiminėjimai, išvežimai. Ir jau buvo visiems akivaizdu, kad komplimentai iš valdžios tribūnų dėl rašytojų, dėl kitų, yra tik maskavimas, laikinas dalykas, kad Lietuvėlės jau tikrai "nebėr"...

Kai prasidėjo trėmimai, sutikau savo bičiulį Edvardą Varnauską, dabar jis gyvena Švedijoje. Jis buvo pogrindžio judėjimo dalyvis. Jam ir sakau: "Žinau tunelyje įgriuvą. Įvedus bombą ir susprogdinus, būtų užgriautas tunelis. Bent laikinai sustotų trėmimai." Sako, ne. Bus paduotas ženklas. Tada.

Kažkoks ženklas turėjo būti paduotas. Laukėm to ženklo. Jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Ir prasidėjo karas.

Pulkininkas J.Bobelis išvakarėse iš Maskvos buvo atvežtas į Rygą, ten jį turėjo teisti. Prasidėjus karui, kilo suirutė, susidarė proga pabėgti. Pėsčias iš Rygos parėjo Lietuvon.

Neturėjo rekomendacijos

- Kokie pirmieji 1941 m. birželio 23-iosios išgyvenimai? Koks buvo Jūsų vaidmuo sukilime?

- Pirmiausia - bombos. Naktį, jau paryčiui. Gyvenom Vailokaičio namuose, o priešais - Vienybės aikštė, Karo muziejus, kitoje gatvės pusėje Žemės bankas, paverstas CK būstine. Ten - didžiausias sujudimas.

Tėvas šiaip taip atsikėlė iš lovos, atsisėdo prie lango ir nebesitraukė. Mašinos privažiuoja, nuvažiuoja, raudonarmiečiai ir civiliai, ginkluoti ir neginkluoti bėgioja laiptais. Kaip sujudęs skruzdėlynas. Rašytojai irgi sunerimo: kas bus? Pirmosios dienos pabaigoje tapo aišku: viskas, reikia krautis ir bėgti.

Prasidėjo bėgimas. Petras Cvirka atėjo pas tėvą atsisveikinti. Turėjo automobilį, bet nemokėjo vairuoti ir neturėjo šoferio. Kaip tik tuo metu pas mus buvojo pusbrolis iš Kupiškio. Jis slapstėsi, pas mus panakvodavo. Jau norėjo grįžti į Kupiškį, bet neturėjo kaip. Sako, gerai, pasakyk, kad galiu iki Kupiškio nuvairuoti. Abu susėdo į mašiną ir išvažiavo.

Antrą dieną visas Vailokaičių namas jau buvo tuščias. Liko tik viena K.Binkio šeima visame name.

Prasidėjo kariuomenės bėgimas, tiltų sprogdinimai. Iš Bobelio sužinojau, kad organizuojasi sukilimas, savanoriai. Niekam nieko nesakęs išeinu ieškoti savanorių štabo. Žinojau, kad veikia Aukštaičių gatvėje, netoli senosios Prisikėlimo bažnyčios.

Randu įsikūrusį Infekcinėje ligoninėje, buvusiuose senelių namuose. Sakau, noriu savanoriu užsirašyti. "O rekomendacijas turi?" Sakau, ne. "Tada negalima, reikia rekomendacijų. Gauk rekomendacijas, tada."

Komendanto sargyba

Išeinu. Žiūriu, prie namo stovi iš matymo pažįstamas žmogus su šautuvu. Taikosi išilgai gatvės. O gale jos skersai eina Ukmergės plentas. Važiuoja mašina po kitos, aplipusios bėgančiais raudonarmiečiais. Sakau, klausyk, negi šausi? Juk žmonės, ir dar - bėga? O jis: "Ten ne žmonės, ten bolševikai."

Bet pastaba, matyt, paveikė, ginklą nuleido.

Prie namų pasitinka mane ginkluotas vyras. Klausia pavardės. Pasakau. Įsako žygiuoti pirmyn. O jis eina užpakaly manęs, laiko šautuvą, veda mane į saugumą. Ten kažkokie jauni vyrukai teiraujasi: "Kodėl slapsteisi?" Sakau, nesislapsčiau. "Tai kodėl tavęs nebuvo namie?" Buvau, sakau, savanorių štabe. Jie susižvalgė. Klausia toliau: "Ko ten norėjai?" Sakau, norėjau užsirašyti į savanorius. Bet manęs nepriėmė, neturiu rekomendacijos. "O kas tave galėtų rekomenduoti?" - kvočia toliau. Sakau, pulkininkas Bobelis. "Ką? Tu pažįsti Bobelį?" Nueina į kitą kambarį. Matyt, pasiskambino, grįžta. "Atsiprašome, prašom eiti"...

Nuėjau tiesiai pas savo "chebrą" - pas Bobelius. Pulkininko namuose veikla verda, susidaręs vos ne kitas štabas. "Kur buvai, ieškojom tavęs?" Kol aš aiškinausi, jie jau atliko pagrindinius žygdarbius.

Parodų kalono paviljonuose sovietai laikė ginklų atsargas. Tai jie jau buvo išlaužę tuos paviljonus, perėmę ginklus. Šautuvų dėžės buvo suneštos tiesiog į jų namo kiemą. Puikiausi šautuvai, pusiau automatiniai, dešimtšūviai. Tokių dar nebuvom matę. Sutepti tepalu. Gavau ir aš šautuvą. Apsiginklavom, pasidarėm savotiška kovinė grandis. Mūsų vyresnysis buvo leitenantas Vladas Garbenis, "Aušros" gimnazijos karinio parengimo mokytojas. Tapom komendanto aplinkos sargyba.

Antras žygdarbis, kurį jie atliko be manęs, - užėmė radijo stotį Vaižganto gatvėje. Levas Prapuolenis, dalyvaujant grupei žmonių, perskaitė nepriklausomybės atstatymo deklaraciją, o mano draugas J.Blažys tuo metu ėjo sargybą lauke. Nežinau, kur buvo Bobeliai. Bet manęs ten nebuvo.

Bėgo žiūrėti, kaip "muša žydus"

Žodžiu, pradėjau trintis toje aplinkoje. Šiaip jokiuose aktyvesniuose veiksmuose dalyvauti neteko, ėjau tik sargybas. Stoviu, budžiu. Kartais naktį. Sykį, antrą parą be miego stovint, užėjo tarsi haliucinacijos, pasirodė, kad palei tvorą kažkas slankioja. Pasakiau V.Garbeniui, kad ten tartum kažkas juda. Nubėgo pažiūrėti, nieko nėra. Suprato, kad aš jau truputį kliedžiu, liepė eiti namo išsimiegoti. Pakeitė kitas.

Kiti jaunuoliai užsikabino "griekų". Du mūsų gimnazijos vyresnių klasių gimnazistai kalbasi. Vienas klausia: "Ar turi "grieką"?" Tas sako: "Ne." O tu? "Nežinau, gal ir turiu." Klausia kaip? Na, sako, pranešė, kad Mickevičiaus slėnyje kažkas šaudo, nuvežė ten. Apsupom. Pamačiau, kad iš tų krūmų kažkas išties šaudo. Tai ir paleidau į tuos krūmus. Po to nutilo. Nežinau, pataikiau ar nepataikiau. Galbūt ir "griekas".

Tai toks dalyvavimas.

Turėčiau paminėti dar vieną įvykį. Man jis įstrigo. Buvo birželio 27-oji. Vokiečiai jau trečia diena buvo Kaune. Kylu Parodos gatve į Žaliakalnį. Matau, gal 10 žmonių būrelis paskubomis leidžiasi nuo kalno. Kas eina, kas bėgte. Bet visi skuba. Klausiau, kur taip bėgate? Atsiliepia: "Bėkim kartu! Muša žydus! Pažiūrėsim!"

Tai buvo "Lietūkio" garažo įvykiai. Žmonės nekantravo "pamatyti". Nuotaika tokia, tarsi vėluotų į krepšinio rungtynes. Norėjau lyg raginti sustoti, bet jie nuskubėjo...

Vienintelis šūvis

- O kaip reagavo Jūsų tėvas? Ką sakė, kai pamatė ginkluotą?

- Ginklo pas jį nesinešdavau. Bet buvo vienas įvykis, kurį verta paminėti. Aplankė jį darbiečių partijos atstovai. Buvo tokie kairieji krikščionys, dr. K.Ambrozaitis buvo jų pirmininkas. Vienas jų padėjo pistoletą ant stalo, sako, žinai, Kazimierai, aš galvojau, kad čia nedalyvausiu. Bet kai mano akyse nušovė žmogų, pasiėmiau ginklą. Tėvas pats nebūtų linkęs su ginklu veikti, bet priešiškumo tam neparodė.

Birželio 28 d. karo lauko komendantas M. von Pohlis išleido įsakymą sukilėlius nuginkluoti. Atseit, pasipriešinimas pasibaigė, reikia atiduoti ginklus. J.Ambrazevičiaus vyriausybės paskirtas pulk. J.Bobelis vadovavo Kauno komendantūrai. Jis tučtuojau pradėjo organizuoti lietuviškus dalinius, vadinamuosius savisaugos batalionus. Kas nori - savanoriais iš karto gali pereiti tenai.

Gal reikia eiti? - svarstau. Lietuviška uniforma, trispalvė vėliavėlė ant rankovės. Tėvai buvo savanoriai, dabar mes savanoriai...

Neinu pas tėvelį pasitarti. Sakau, tėveli, gal reikia pratęsti šitą kovą? Jis pasižiūrėjo į mane, patylėjo. Sako: "Tu jau suaugęs, gali spręsti pats. Bet atmink: ką jūs bedarytumėt - viskas bus Lietuvos priešų naudai. Svarbiausia šiandien - išlikti. Laimės tie, kurie išliks." Ir patylėjęs dar pridūrė: "Išliks žmonėmis"...

Ir aš jau žinojau, ką man daryti. Nuėjau į štabą, pasiėmiau savo šautuvą. Manau sau, vyksta karas, o aš šitame kare dar nė karto neiššoviau. Turiu iššauti. Nusitaikiau į debesį ir pokštelėjau. Atidaviau jiems tą šautuvą, išbraukė mane iš sąrašų.

Ir šiandien didžiuojuosi, kad tai buvo vienintelis šūvis, kurį aš tame kare iššoviau. Vienintelis. Todėl, kad supratau, ką reiškia kariauti su plunksna, ką reiškia žodis, ką reiškia išlikti žmogumi. Yra trys priemonės paveikti žmogų. Ir tiktai trys. Tai prievarta arba šautuvas. Tai pinigai. Ir trečias dalykas - žodis. Bet ne bet koks žodis, o tiesos žodis. Ir aš tada pasakiau sau: nuo šiol mano ginklas bus tiktai šitas...

Sąlygos - neįsivaizduojamai sunkios

- Kaip apibūdintumėte Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamą Laikinąją vyriausybę? Koks buvo skirtumas tarp jos ir prieš tai buvusios Justo Paleckio vyriausybės?

- Matot, J.Paleckis tai - "Lietuvėlės nebėr"... Jis buvo tas, kurio rankomis ta Lietuvėlė buvo naikinama. Nors jis buvo tarsi tėvo bičiulis... Tėvas sakydavo: J.Paleckis kitaip negali arba jis nežino... Mūsų šeimoje J.Paleckis vis dėlto buvo tarsi "už skliaustų", jis vis dėlto buvo kitoks negu A.Sniečkus, M.Gedvilas, kiti.

O J.Ambrazevičius buvo mano literatūros mokytojas. Tai buvo geriausias mokytojas, kokį aš gyvenime turėjau. Stasys Jakštas - pradžios mokykloje ir J.Ambrazevičius - gimnazijoje. Tai buvo mano mokytojai. S.Jakštas - patriotizmo, meilės Tėvynei ir meilės Vilniui mokytojas, J.Ambrazevičius - humanizmo, žmogaus vertės, savosios literatūros supratimo, sakyčiau, jos atradimo iš naujo ir gebėjimo ja gėrėtis ugdytojas. Buvo neprastai iškalbingas. Jo kalba - tarsi muzika, galima buvo klausytis ir klausytis. Buvo profesorius, o dėstė gimnazistams. A.Smetonos režimas jo neprileido aukščiau, kadangi buvo krikščioniškų pažiūrų žmogus. Tai buvo J.Ambrazevičius.

Jo veikla vyriausybėje nekėlė jokių abejonių. Klausimas buvo tik vienas: kaip šita vyriausybė išsilaikys? Aš tėveliui ir sakydavau: "Kur dabar ta jūsų visa "chebra": K.Ambrozaitis, A.Miškinis, P.Slavėnas, kiti, kurie diskutuodavot, "varydavot" ant A.Smetonos, statėt kitokią Lietuvą? Kur jūs dabar? Darykit!" Na, tai, sako, dabar "Lietuvėlės nebėr"... Gal taip pažodžiui nepasakė, bet pozicija buvo maždaug tokia. O J.Ambrazevičius darė, bandė daryti, kad Lietuvėlė išliktų, nors sąlygos buvo baisiai pavojingos ir neįsivaizduojamai sunkios.

Atsirado žydų problema. Naciai pradėjo reikalauti suvaryti juos į getą. Kauno komendantas - J.Bobelis. Vokiečiai veikti nori jo vardu. O jis - absoliutiškai priešingas. Jo name Aguonų gatvėje slėpėsi žydų šeima. Man nesakydavo, bet supratau, kodėl neleisdavo į vieną namo pusę. Sakydavo, eisim pro šitą pusę...

Paskui prieš J.Ambrazevičiaus vyriausybę nacionalistai liepos mėnesį surengė pučą, J.Bobelį nušalino, represijos prieš žydus suintensyvėjo. O iki to laiko J.Bobelis sukosi kaip išmanydamas, stengdamasis nepabloginti žydų padėties, nors jam buvo be galo sunku.

Vyriausybe neabejojo

- Ar J.Ambrazevičiaus vertybinės nuostatos, kurias pažinote gimnazijoje, galėjo būti suderinamos su antisemitizmu?

- Jokiu būdu. Jokiu būdu. Tai buvo aukščiausio laipsnio humanistas. Paties aukščiausio! Būtent humanistas. Humanistas krikščionis. Iš tos pozicijos analizuodavo literatūrą, traktavo žmogų, tai skiepijo ir savo mokiniams.

- O kaip žmonės vertino J.Ambrazevičiaus vyriausybę? Ar ji turėjo autoritetą to meto visuomenėje, ar žmonės ja pasitikėjo?

- Be abejo. Todėl, kad J.Ambrazevičius buvo asmenybė. Didelė asmenybė. Ir jo kabinetą sudarė asmenybės. Žinomos, išmanančios, iškalbingos. Turėjo įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Tegu dalies jų pasaulėžiūra buvo krikščioniška, bet ne davatkiška. Tai buvo giluminė krikščionybė: J.Ambrazevičius, A.Damušis, Z.Ivinskis, kiti. Tokio tipo žmonės. J.Ambrazevičius buvo švietimo ministras ir laikinasis ministras pirmininkas. Ministru pirmininku turėjo būti Kazys Škirpa. Bet K.Škirpą vokiečiai internavo Berlyne ir neišleido.

Visuomenės palankumas buvo vienareikšmis. Žymiai geriau buvo vertinama negu dabartinės vyriausybės. Negalima nė lyginti. Bet visi suprato, kad ta vyriausybė nedaug gali. Ypač dėl žydų buvo aiški sankirta, bet jėga buvo vokiečių pusėje. Galėjo tik laikinai kiek užvilkinti, nustumti, bet radikaliai išspręsti šitų dalykų nebuvo įmanoma.

Abejonių dėl pasitikėjimo šita vyriausybe nebuvo. Priešingai, niekas neabejojo, kad tai "mūsų vyriausybė". Abejonė buvo viena: ar ji išsilaikys, ar išliks? Vokiečiai veikė drauge su nacionalsocialistų partija. Jonas Vokietaitis, Izidorius Taunys, Jonas Pyragius, kiti labai puolė Laikinąją vyriausybę. Pradėjo spausti iš lietuviškos pusės, nebe iš vokiečių. Kol galų gale viską perėmė vokiečių pastatyta generalinių tarėjų administracija.

Pabaiga rytdienos numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"