TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Lietuvėlės nebėr". Tragiškieji istorijos metai (II)

2011 06 21 0:00
G.Binkis namuose prie tėvo portreto.
Andriaus Bartkaus nuotrauka

Gerardas Binkis apie nepriklausomybės sutemas, nelaisvę, sukilimą, Laikinąją vyriausybę, žydų ir Lietuvos likimą sovietų ir nacių okupacijų tamsoje ir dramatišką dabartį.

Pabaiga. Pradžia 2011 m. birželio 20 d.

Šią savaitę minime 1941 metų birželio sukilimo 70-metį. Su sukilimo, vėliau - sovietų nuteistu pokario rezistencijos dalyviu, inžinieriumi, lietuvių literatūros klasiko Kazio Binkio sūnumi Gerardu Binkiu kalbame apie dramatiškus Lietuvai metus.

"Blinkos batai"

- Kaip apibūdintumėte visuomeninę atmosferą nacių okupacijos metais, kada žydai dingo iš viešojo gyvenimo?

- Pirmas dalykas - pasikeitė Laisvės alėja. Išeini, būdavo, Smetonos laikais, tai ten - plačiai žinomi prekių ženklai: "Volfas Engelmanas", "M.Brauno banko namai", daugybė krautuvių, ištaigingos vitrinos...

Eidavom tiesiog pasivaikščioti į Laisvės alėją. Būdavo pilna inteligentų. Sakysim, dailininkas Liudas Truikys eina su savo berete, jo žmona kažkodėl visuomet užpakaly eidavo, per kelis žingsnius atsilikusi. Eina, sakysim, režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, poetas Antanas Miškinis, kad ir Kazys Binkis, savo laiku. Nori jį susitikti - eini į Laisvės alėją.

Paskui jie užsuka į "božegraiką", paima grafinuką, sėdi, kalba. "Božegraika" buvo toks restoranėlis, A.Mickevičiaus gatvės ir Laisvės alėjos kampe, moteriškės užlaikomas, gal trečios klasės. Rašytojai jį kažkodėl vadino "božegraika". Buvo įpratę ten susieiti - sušnekt, pasikalbėt. Eidavo ir į "Versalį", bet jei trumpesniam - į "božegraiką".

Ir jaunimas mėgo Laisvės alėją. Sakydavom, einam "šlifuoti Laisvės". Vakarais, būdavo, viena Laisvės alėjos puse, žmogus prie žmogaus, nenutrūkstama srove juda nuo Įgulos bažnyčios iki galo. Kitoje pusėje eina priešinga kryptimi. O per vidurį - dvi srovės viena priešais kitą. Tai jeigu nori ką nors pamatyti - eini per vidurį.

Ten gimnazistų, studenčiokų, visokio jaunimo, poniučių būdavo pilna. "Ot, faina", sakydavom, poniutes apžiūrinėdami. "Apetitna"...

Tokio tipo kalbos. Kitokių nebūdavo.

Ir staiga - visa tai dingo. Populiarių žmonių nebesutiksi. Visus žydus pakeitė lietuviški spekuliantai. Maždaug dabartiniai piniguočiai, treninguočiai. Jie užėmė tas žydų krautuves. Toks Blinka atsirado. Pardavinėjo slidžių batus. Buvo "Blinkos batai". Kiti. Rašytojams, teatralams ten jau nebebuvo kas veikti. Pinigai, markės, "biznis" buvo "uber alles". Tradicija užgeso.

Kultūros žmonės nebesiafišuoja. Jie nenori savimi reklamuoti dabartinės situacijos. Aš taip interpretuočiau šitą pokytį. Buvo teatras, opera, vyko spektakliai, Kipras Petrauskas dainavo. Tačiau viešumoje tų žmonių nebesimatė.

Žinoma, tradicija užgeso faktiškai jau Justo Paleckio laikais. Galbūt buvo traktuojama kaip "buržuazinės dvasios" apraiška. Tačiau faktas, kad vokietmečiu ji jau nebeatgimė.

Antroji okupacijos fazė

- Kaip ir kada patyrėte, kad žydai metodiškai ir masiškai naikinami?

- Patyriau šeimoje, kadangi pas mus susidarė tam tikras žydų gelbėjimo štabas. Tą iniciatyvą pradėjo Sofijos Binkienės žentas Vladas Varčikas, smuikininkas iš Kauno operos teatro. Mūsų namuose susidarė savotiškas pereinamasis punktas. Bet tai buvo jau po Laikinosios vyriausybės likvidavimo, kai administracijos jėgos struktūros perėjo į nacių rankas.

Beje, tas perversmas buvo įvykdytas lietuvių nacionalistų rankomis, nors naciai jam dirigavo. Vienas to perversmo iniciatorių ir organizatorių buvo aviacijos majoras Jonas Pyragius, buvęs Nidos sklandymo mokyklos viršininkas, pasiekęs didelių laimėjimų sklandymo srityje. Mums, gimnazistams, savo metu jis buvo herojus. O tapo nacionalsocialistų partijos veikėju. Jie sudarė grupę ir pareikalavo iš Jurgio Bobelio užleisti komendantūrą. J.Bobelis neužleido. Jie apsupo ir atakavo. J.Bobelis su savo vaikais ir dar kitais su ginklais rankose užėmė pozicijas ginti komendantūrą. Situacija buvo per plauką iki susišaudymo, bet to neįvyko. Buvo atkaklūs pokalbiai. Galų gale susitarė, pulk. J.Bobelis komendantūrą užleido. Užėmė mjr. J.Pyragius su visa savo nacionalsocialistų gauja. Algirdas Vokietaitis atsikraustė į Vailokaičio namą, užėmė vieną iš butų, pasidarė mūsų kaimynas.

Rugpjūčio mėnesį, kada likvidavo Juozo Ambrazevičiaus (Brazaičio) vyriausybę, prasidėjo antroji vokiečių okupacijos fazė. Nacių įkurtos Generalinių tarėjų institucijos vadovu tapo Petras Kubiliūnas, Lietuvos kariuomenės generolas, Smetonos laikais Karo lauko teismo nuteistas mirties bausme už dalyvavimą 1934 metų birželio 7 dienos puče; padavus malonės prašymą mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, bet 1937 metais iš kalėjimo buvo paleistas. Bandė veikti imituodamas J.Ambrazevičių, tartum čia lietuviai patys tvarkosi. Tačiau jis buvo vokiečių žinioje. Laviruoti tarp griežtos nacių okupacinės politikos ir lietuvių antinacinio pasipriešinimo galėjo tik minimaliai.

"Duot, parkom!"

Turiu paminėti tokį įvykį. Tėvas vasarai buvo išvykęs į Panemunę. Nusisamdė kambariuką, išvežė jį ten pailsėti. Namuose likau tik aš, sesuo ir tėvo motina. Sykį pareinu, žiūriu, mūsų butą krausto. Stovi sunkvežimis, vokiečių kareiviai neša daiktus ir į jį krauna. Teiraujuosi, kas vyksta. Vienas esesininkų atsiliepia puikiausia lietuvių kalba, matyt, buvo Klaipėdos krašto ar Prūsijos lietuvis. Sako, šitas butas rekvizuojamas, namą užima vokiečių vyriausybė. Čia, girdi, įsikurs generalinis komisaras Rentelnas...

Mūsų turtą pakrovė, įsodino močiutę, mudu su seserim ir nuvežė į Garliavą. Sustojo prie vieno namo. Matau ten susirinkus žmonių būrį. Visi kažkaip sunerimę. Atpažįstu klasės draugą Antaną Rūką. Jo brolis Vytautas vėliau buvo Trakų klebonas. Palei Garliavą Rūkai turėjo ūkį. Žiūriu, ir Rūkienė minioje. Prieina prie sunkvežimio ir sako: "Gerdeli, nejaugi ir tu su jais?" Aš nesuprantu, kas vyksta, sakau, čia mane atvežė. O ji: "Tai už ką dabar tuos žydelius? Vakar suvarė į sinagogą, šiandien išvedė ir visus sušaudė. Kaipgi taip? "Pakoros" jus Dievas!" Sakau, aš niekuo dėtas, mane patį atvežė nieko neklausę...

O čia, pasirodo, naciai žydus likvidavo, padarė vietos, į tuščią kambarį mus iškrovė. Kitas kambarys buvo užrakintas. Ten, matyt, buvo sukrauti jų daiktai. "Dabar čia gyvensite, - pasakė. - Niekur iš čia neišvykti, į kitą kambarį nevaikščioti." Apsisuko, išvažiavo ir mus paliko.

Vytautas Rūkas buvo baigęs jėzuitų gimnaziją. Jo auklėtojas buvo tėvas Johanas Kippas, iš Vokietijos atvykęs jėzuitas. Nežinau, ko jis Vytautą mokino, bet užėjus kalbai apie žydus šiam vis išsprūsdavo: "Duot, parkom!"...

Štai tarp kokių ugnių mūsų jaunimas buvo atsidūręs. Motina grąžo rankas, klausdama, "už ką tuos žydelius?�, o jos sūnus - "duot, parkom!"...

Ne visi turėjo tokius tėvus, kurie pasakytų: "Kad ir ką darytumėt, viskas bus priešų naudai."

Kad ir ką darėm, viskas išėjo priešo naudai.

Štai dar vienas vaizdelis iš to meto pasipriešinimo. Tarp strateginių objektų - tiltai. Mūsų judėjimas turėjo užduotį gelbėti tiltus. Vokiečiams užpuolus Sovietų Sąjungą, tiltas per Nerį į Vilijampolę buvo jau užminuotas, ištiesti laidai. (Vakar pirmoji interviu dalis buvo iliustruota ne Vilijampolės, o Aleksoto tiltu, kuris buvo susprogdintas - red. pastaba.) Vienas iš mūsų jaunuolių tai pamatė. Ryžosi gelbėti, nepaisydamas rusų sargybos. Prišliaužė kiek įmanoma arčiau, paskiau - bėgte. Dar spėjo pribėgęs nutraukti laidus, kol jį pasivijo bolševikų kulkos. Tiltą išgelbėjo. Bet vokiečių naudai. Ne mūsų. O mūsų naudai jis žuvo. Lietuva neteko drąsaus, ryžtingo ir kilnaus žmogaus. Jis padarė didvyrišką žygį. Bet priešui. Tikėjome, kad mus vaduoja, nuo bolševikų gelbsti... O atėjo lygiai taip pat žudyti...

Tai tikri vaizdeliai. Jie iliustruoja epochą. Ypač žydų likimą. Tą tragediją mačiau iš labai arti, galėčiau daug pasakoti. Bet tai jau kita tema.

Vienintelė protesto forma

- Tema ta pati - istorija nedaloma. Koks buvo Jūsų šeimos vaidmuo gelbėjant žydus?

- Pas mus gyveno viena žydaitė. Jos motina buvo Alantoje, tėvas - suimtas ir išvežtas kažkur Europoje. Mes ją vadinom Vale. Gyveno mūsų šeimoje, kai jau persikėlėm į Vydūno alėją.

Mūsų namai buvo savotiškas "pereinamasis punktas", žydai gyvendavo, kol surasdavo jiems nuolatinę vietą. V.Varčikas, būdavo, išveda iš geto (jis tai sugebėdavo padaryti), atveda pas mus, o mes jau ieškom, kur galima būtų juos įstatyti - globai ir nuolatiniam gyvenimui. Štai tokia buvo Sofijos Binkienės misija.

O viršuje, antrame aukšte, gyveno gestapo karininkas: ruda uniforma, rudmarškinis kaip reikiant. Bet V.Varčikas išaiškino, kad tas gestapininkas irgi laikė žydę. Ji buvo pas jį už tarnaitę. Priėmė iš geto ir apgyvendino pas save. Matyt, numatė, kad baigtis gali visaip. Išvažiuodamas paėmė iš jos parašą, kad gelbėjo, tiek ir tiek metų laikė ir t. t. Ir ją paliko.

Mums irgi laimingai pavyko išlaikyti slaptumą, bet galbūt dėl to, kad ir tas gestapininkas ne per daug norėjo domėtis, kas dėjosi aplinkui.

- Kaip vyko tas susižinojimas, žydų judėjimas nuo vieno taško iki kito?

- Tada galiojo "Polizeistunde", komendanto valanda, naktį buvo draudžiama vaikščioti. Atsivedu vieną žydę. Jai buvo surasta vieta Aleksote. O čia - ąžuolynas, Vydūno gatvė. Aleksotas per visą miestą, anapus tilto, ant kalno. Jeigu moteris viena eis "Polizeistunde" metu ir ją kas užklaus - žuvus. Nemoka nė lietuviškai. Pasiūlė, kad ją lydėčiau. Naktis, tamsu. Įsikibo man į parankę, einam. Perėjom per miestą. Prie tilto sargybos kartais būna, kartais nebūna. Tąsyk nebuvo. Laimingai perėjom. Užlipom į kalną. Nuvedžiau, paskambinau. Pasakiau slaptažodį. Atidarė duris, moterį perdaviau. Nieko nesutikau, išėjo laimingai.

Kiti kartai irgi buvo laimingi. Iš mūsų kompanijos niekam nieko neatsitiko. Bet buvo ir nukentėjusių. Pas mus ilgai gyveno Valės motina, kol ją išsiuntė į Alantą pas vieną inžinierių. Labai graži moteris buvo. Vėliau ilgai pas mus gyveno daktaras Ginkas su žmona ir dviem vaikais.

- Kaip pavykdavo išvesti žydus iš geto? Juk turėdavo jų pasigesti, ieškoti dingusių?

- To nežinau. Čia buvo V.Varčiko darbas. Jis išvesdavo. Mokėdavo įeiti. Užsikabindavo žvaigždę, buvo kumpa nosim, apsimesdavo žydu. Įeidavo į getą ir kažkokiu būdu išvesdavo. Tada atvesdavo pas mus.

Kažkoks judėjimas iš geto ir į getą būdavo. Nebuvo kaip koncentracijos lageryje. Žydai eidavo į darbus, grįždavo atgal. Manau, sąrašus darydavo tų, kuriuos išvesdavo į darbus. Viduje griežtos apskaitos greičiausiai nebuvo, aš nežinau. Bet V.Varčikas juos išvesdavo.

Dar viena K.Binkiui būdinga frazė. Kai sakydavo, kad žydų gelbėjimas yra pavojingas dalykas, jis taip atsakydavo: "Tai yra vienintelė protesto forma, kurią žmogus gali parodyti, kad galutinai nepultų savo akyse." Čia - pažodžiui. Jo formuluotė. Ir mums sakydavo: "Rizikos yra, žinokite tai. Bet yra šitaip. Problemos tai, žinoma, nesprendžia, tai pavieniai atvejai, bet tai - protesto forma. Ir ji vienintelė prasminga."

Ąžuoliniame karste

- O kaip mirė K.Binkis?

- K.Binkis mirė 1942 metų birželio 27 dieną. Buvo visiškas širdies išsekimas. Dabar sakytų - širdies nepakankamumas. Vaistų - jokių, priežiūros - jokios. Okupacijos metai, bado metai. Giminės kiek padėdavo. Bet tėvas pamažu geso.

S.Binkienė jį labai globojo. Mes irgi. Bet buvau jau šauktinio amžiaus, pats tas kareivis. Turėjau irgi slapstytis. Į universitetą dar šiaip taip nueidavau, tačiau gyvenom - kaip ant žarijų.

S.Binkienė kažkur buvo išėjusi su reikalais, likau vienas su tėvu. Sesuo, tiesa, buvo dar kitam kambaryje. Prie jo sėdėjau. Ir užėjo priepuolis. Buvo matyti, kad širdis kilojasi, arterijos kakle smarkiai tvinksi. Kažkokiu judesiu parodė, kad jį pakelčiau atsisėsti. Pakėliau. Lyg norėjo mane pabučiuoti. Pabučiavau tėvą aš. Ir tą akimirką ant mano rankų mirė.

Laidotuvės. Einu į miestą karsto. Sutinku A.Miškinį. Klausia, kur einu? Tėvelis, sakau, mirė, einu karsto užsakyti. Sako, palauk. "Negali būti, kad Binkis neatsigultų ąžuoliniame grabe." A.Miškinio žodžiai.

Ir jis pradėjo organizuoti. Buvo padarytos valstybinės laidotuvės. P.Kubiliūno laikais. Palaidojo su didelėm iškilmėm, su palydėjimu, su knygų nešimu. Labai gražios laidotuvės buvo. Palaidojo miesto kapinėse, kur buvo ir 1941 metų sukilėlių kapai. Kai tas kapines sovietų laikais pradėjo naikinti, S.Binkienė (aš jau tada buvau lageryje) tėvelio palaikus perkėlė į Petrašiūnus.

Dar vienas simbolinis dalykas. Visą laiką, kol K.Binkis gyveno Gudeliuose, iki suėjo 14 metų, jis dirbo žemę, mokyklos nelankė. Arė dirvą. Sykį botkočiu ant žemės užrašė: "Kazys Binkis daugiau nebears." Prikalbėjo motiną, kad žemę parduotų, ir abudu išėjo. Iš pradžių - į Biržus, paskiau - į Vilnių. Motina kiek galėdama jam padėjo: mokiniams pietus virdavo, kitaip pinigų prasimanydavo. Šiaip taip vertėsi. Kazys pradėjo lankyti mokyklą. Visą laiką jiedu buvo kartu. Buvo geroji dvasia. Mes ją Babunyte vadinom.

Sykį ėjo į bažnyčią, paslydo, susilaužė ranką. Vydūno alėjoje. Sakau, Babunyte, kam vaikščioji, gali vietoje pasimelsti? Sako, ne, turiu bažnyčioje. Esu labai nusidėjusi. Prašau Dievo, kad manęs nebaustų pačia sunkiausia bausme. Klausiu, kokia ta bausmė? "Kad aš nematyčiau, kaip miršta Kaziukas"...

Ji numirė keletu mėnesių anksčiau negu mirė tėvas...

Tada aš organizavau laidotuves. Šiokį tokį medinį kryželį pastatėm, tvorelę.

Kada mirė K.Binkis, manęs klausė, ar turime ką iš artimųjų, palaidotų miesto kapinėse? Sakau, motina ten palaidota. Parodžiau tą kapinių užkampį, kur ji gulėjo. Ten ir K.Binkiui duobę iškasė. Kai tokia didelė laidotuvių procesija, rodos, nei prieit, nei susirinkt. Na, bet vis kažkaip nuėjo, sutilpo, gražiai palaidojo, Petras Pilka labai gražų eilėraštį perskaitė. Palaidojo šalia motinos.

Ir kada S.Binkienė K.Binkio kapą ekshumavo, motinos karstą rado sutrūnijusį. Buvo fanerinis. O K.Binkio - ąžuolinis - puikiausiai išsilaikęs. Tada motinos kaulelius surinko ir sudėjo į K.Binkio karstą. Šitaip jie ir po mirties pasiliko kartu...

Stengėsi sušvelninti spaudimą

- Prisiminkime generolo P.Kubiliūno administracijos valdymą. Iš Jūsų pasakojimo atrodo, kad net ir P.Kubiliūno administracijos rodyta dėmesio lietuviškam interesui, ne vien aklai tarnauta vokiečiams?

- Pateiksiu tokį vaizdelį. Kai mus išvežė į Garliavą, nuvažiuoju dviračiu į Panemunę. Sakau, tėveli, nuo šiol gyvename Garliavoje. Nusiminė. Ką jis darys, sunkus ligonis.

Bet štai - A.Vokietaitis, kuris šalia mūsų apsigyveno Vailokaičio name. Jis buvo P.Kubiliūno štabo veikėjas, aukštas nacionalistų partijos narys. Jis pradėjo rūpintis, kad K.Binkiui būtų suteiktas butas. Vydūno alėjoje buvo dviejų aukštų mūrinis namas, smetoniškos statybos. Viršuje gyveno SD (Sicherheitdienst) karininkas, o kitas butas apačioje buvo tuščias. Savininkas emigravo į Vokietiją ir nebegrįžo. Mums šitą butą ir atidavė. Keturi kambariai, tarnaitės kambariukas, centrinis šildymas - gražus, patogus butas. Ir dar Vydūno alėjoje, kitoje gatvės pusėje ąžuolynas, graži vieta. Taip mes čia ir persikraustėm iš Garliavos. A.Vokietaičio dėka. Nacionalsocialistų vyriausybės dėka.

Tada pagalvojau: štai tau K.Binkis - nė vienai valdžiai nepataikavo, bet nė viena jo labai neskriaudė. Kodėl? Todėl, kad jis buvo tiesos žodžio žmogus. Nebuvo nei komunistas, nei fašistas, nei tautininkas, nei katalikas. Jis buvo už tiesą ir teisingumą. Tegu idealistas, tegu nepraktiškas, bet tiesaus žodžio, ne pataikūnas. Ir visi tai jautė.

Negana to. Karo metais buvo labai sunku gauti vaistų, jie buvo brangūs. O tėvas ilgiau sirgo. Staiga iš P.Kubiliūno ateina perlaida - 1000 markių. Dotacija. Tais laikais tai buvo gana stambi suma. Šai ir P.Kubiliūnas...

Buvo matyti, kad jis, kiek įmanoma, stengiasi amortizuoti tą vokišką spaudimą. Dėl žydų, žinoma, nieko negalėjo padaryti. Bet kuriems galėjo, bent dėl tų stengėsi.

Kad ir tas pats generolas Povilas Plechavičius. Tipiškas smetoniškas fašistas, lietuviško kirpimo fašistas. Bet ir jis bandė apsaugoti lietuvišką interesą, vokiečiams netarnavo. Verčiau rizikavo pats, paleido Vietinę rinktinę, pateko į Salaspilio koncentracijos stovyklą, bet savo vyrų į mirtį už Vokietijos interesus nesiuntė.

Prezidentas - filosofas

- Minėjote, kad prieškariu pas K.Binkį rinkadavosi intelektualai, "keikė" A.Smetoną. Bet kai 1934 metais su didele pompa buvo minimas jo 60-metis, biografiją rašyti buvo pavesta ne kam kitam, o K.Binkiui...

- Tie pokalbiai vyko iš tiesos pozicijų: teisingai ar neteisingai valdžia elgiasi? Štai šitai ji daro neteisingai: ūkininkus smaugia skolos, išvaržomi ūkiai, atiminėjama žemė, didžiulė emigracija. Tai - neteisinga politika.

Aš tėvo irgi esu panašiai paklausęs: sakau, tėveli, taip "varydavai� ant Smetonos, o dabar rašai apie jį knygą?.. Tai jis man taip paaiškino. Smetona, sako, neblogas vyras. Bet jis apsistatė generolais ir pučia jų dūdelę: jais remiasi, jų klauso, jų patarimais vadovaujasi. Jis pats - filosofas. Pamąsto, pakalba. Bet tais dalykais nesivadovauja. Jis yra toks pats piemenėlis, koks aš buvau vaikystėje. Ir aš jį suprantu...

Štai taip jis paaiškino. Čia žodis žodin pakartojau jo pasakymą.

Žinojo, kas bus

- Dar grįžkime prie 1941 metų birželio sukilimo. K.Binkis, kaip

suprantu, iš esmės pozityviai vertino sukilimą?

- Na, jis, matyt, truputį atlaidžiau žiūrėjo į mano jaunatvišką entuziazmą. Šiek tiek jį paveikė tas darbietis su pistoletu ir savo narsa, kai pasakė, kad paėmė ginklą po to, kai jo akyse rusai užmušė lietuvį. Tai rezistencijos nuotaikai jis irgi šiek tiek pasidavė. Tačiau jo pasakymas, kad "viskas bus priešo naudai", manau, geriausiai atliepia jo požiūrį. Naudai priešo tos Lietuvos, apie kurią jis galvojo. Šitie veiksmai jai bus priešiški. Ir Smetona darė veiksmus, priešiškus Lietuvai. Jo požiūriu. Jis labai kritikuodavo Smetoną - dėl mokyklų, dėl smetoniško kapitalizmo, dėl kitų dalykų.

Štai dar vienas vaizdelis iliustracijai. Prieškario Lietuvoje stambus politinis veikėjas buvo Martynas Yčas, vienas iš Vasario 16-osios deklaracijos signatarų. Buvo pakliuvęs į kalėjimą už kažkokias spekuliacijas, bet Smetona jį ištraukė, gyveno laisvėje. Turėjo dvi dukteris - Gūgą ir Fifą. Labai keisti vardai. Su Gūga buvom truputį susiflirtavę. Tad mokslo metu pabaigtuvių proga pas Yčus jaunimui buvo surengtas toks "kinderbalius", kaip mano tėvas sakydavo. Ir mane ten pakvietė.

Parėjęs namo tėvui ir sakau: nežinai, kur buvau! Buvau pas Yčą, Yčo dvare! Beje, šitaip pasigyriau, kai anksčiau apsilankiau pas milijonierių Vailokaitį. Tėvas abiem atvejais reagavo tokiu pat būdu: "Kaip tu drįsai ten eiti? Aš apie juos rašau, demaskuoju kaip sukčius didžiausius, o tu pas juos vaikštai?� Tėvas rašė: "O ten, žiūrėkit, kas ten daros, / Ten Yčo, ten Petrulio dvaras. / Ten šiaip visokių daug pilaičių, / Ir sėdi jos ant kėdžių, ant žemės brolių Vailokaičių."

Tokie buvo jo feljetonai. O ką aš žinau, man ta mergaitė kaip ir nieko buvo... Jaunimas, matot, vienaip tarpusavy laikosi, o tėvų kartos jau kitos sąskaitos... Ir jų galima nežinoti. O čia - pas milijonierių nueiti, pamatyti, kokie ten žaislai. Buvo labai įdomu...

Beje, apsilankymas pas Yčą sutapo su okupacijos pradžia. Tai buvo 1940 metų birželio 15-oji. Buvo jau popietė. Žiūriu, ateina Yčas. Tyliai kažką pasako žmonai, dukterims. Jos kažkaip sunerimsta. Ir tuojau prasidėjo tos vakaruškos užbaigimas. Netrukus visi išsiskirstėm. Yčai tą patį vakarą sėdo į mašiną ir išvažiavo į Vokietiją. Žinojo, kas bus.

Pokarinė Lietuva

- Ką dar norėtumėte pridurti, ko Jūsų nepaklausiau?

- Valstybės žlugimas be pasipriešinimo, pirmoji sovietų okupacija, 1941 metų birželio sukilimas, po to užgriuvusi nacių okupacija paliko skaudų pėdsaką to meto jaunimo sieloje. 1944 metais antrąsyk sugrįžus bolševikams, daugumai jaunimo buvo aišku: priešintis reikia, negalima pasiduoti be šūvio, šūvis reikalingas. Bet kaip priešintis? Kai nėra nei organizacijos, nei vadų, nei užtektinai ginklų, nei išteklių, nei aiškesnių perspektyvų? Ko tikėtis, ko laukti, kaip veikti? Nėra nė su kuo pasitarti - aukštieji politikai, vyresnieji karininkai, žymesnieji valstybininkai suimti, žuvo, pasitraukė į Vakarus arba stojo tarnauti okupantui. Nieko nebėra. Ką daryti, kuo pasikliauti? Atsidūrėme vakuume.

O jaunimas narsus, siekia ginklo. Bandau aiškinti, kaip suprantu: svarbiausia išlikti, vengti kautynių. Man atsako: "Kokios kautynės? 30-čiai vyrų turim tik 3 šautuvus, paskui juos valkiojamės. Bet mes ne žydai, patys prie duobės neisim. Ginsimės."

Tai buvo jų pozicija. Žalio kaimo jaunimo pozicija...

Štai tokia buvo Lietuva. Pokarinė. Tokia buvo palikta...

Aš tuos dalykus esu aprašęs. Yra tokia knygutė "Ešelonų broliai�. Ten yra mano straipsnis.

Pasekmės - ateis

- O kaip Jums atrodo dabar: "Lietuvėlė yra" ar kaip ir andai - "nebėra"?..

- Lietuvėlė yra. Bet ji - baudžiauninkų Lietuva. Lietuviai, ant kurių krauna ir jie atlaiko, - kuklūs, nesiafišuoja, jų nesimato, jų nerodo. Jie kantrūs, nors sunkiai kenčia. Visa inteligentija yra tokia. O reiškiasi tie, kurių dvasinę būklę nusako anas posakis: "duot, parkom!", imt pinigą...

Veikia šitie. Jie duoda toną. Kitų nematyti.

Kai pažiūri TV, jaunimo viktorinas - puikiausias jaunimas. Bet jie neturi pasaulėžiūros, neturi įsipareigojimo šitai žemei. Rūpestis vienas: gauti specialybę, užsidirbti pinigų. Kapitalizmas jau perskverbęs daugelio jaunų žmonių sielas ir širdis. O kontorai atoveiksmio - nėra.

Daug kas mėgsta pasvaičioti apie laisvę. Laisvės turinys susideda iš 8 elementų. Ir nors vieną iš jų paneigus - išnyksta laisvė. O vienas iš jų - tiesa. Jeigu nežinai, kas yra tiesa, tai kokia gali būti laisvė? O kas dabar yra tiesa? Tiesa yra tai, kas duoda pelną. Gauni pelno, vadinasi, viskas tvarka. O kad nuskriaudi kitą, kad iš jo atimi - tas nesvarbu.

Ne veltui pasakyta: teisingumas - valstybių pamatas. Valstybės be teisingumo neišsilaiko. Kadangi gyventi teisingai reikia gebėti atpažinti tiesą, skirti, kas yra teisinga, o kas ne.

Senoji karta, nemokyta, pasaulio nemačiusi, ypač žemę dirbusieji ūkininkai, instinktyviai tai jautė, sakydavo: "Kur teisybė?.. Pamynus teisybę "pakoros" Dievas!.. Už ką tuos žydelius?.. Juk taip - neteisinga!.." Mąstė tokiom kategorijom. Paprasta moterėlė žinojo. O štai gimnazistas jau sakė: "Duot, parkom!.." Todėl, kad tada irgi buvo daug parankiau glaustis prie stipresniųjų, pasiduoti jų įtaigavimui, ne vadovautis savo galva ir teisingumu.

Dabartiniam žmogui tai neįdomu. Jis nekelia sau tokių klausimų. Daro, kas jam naudinga.

Bet tai - laikina. Pasekmės - ateis. Bausmė kapitalizmui ateis neišvengiamai. Rinką be humanizmo, be jokios abejonės, ištiks katastrofa.

Kas atsitiko išnaikinus žydus? Vertelgos užėmė jų vietas. Perėmė verslą, rinkas. Ir daro tą patį, už ką žydų nemėgo. Sakydavo, kad žydams pirmiausia rūpi pelnas. O jeigu tiesa, tai pirmiausia - žydų tiesa. Gojaus tiesa - antroje vietoje. Jautė, kad teisingumo čia maža. Už tai jų nemėgo.

O kieno dabar yra tiesa? Tiesa to, kuris moka. O moka - kapitalistas. Bausmė kapitalizmui neišvengiamai ateis. Ir tai ne pranašystė, o tiesos paneigimo dėsnis. Jeigu rinka liks be humanizmo, katastrofos ligai laukti neteks. Sociologai jau dabar skelbia: jeigu viskas eis taip ir toliau, už 50 metų bus 600 mln. turčių ir 8 mlrd. juos aptarnaujančio personalo. Globalizacijos pasekmės bus tokios. Kas naudinga - nebūtinai teisinga.

Bet jeigu pavyks procesą humanizuoti, susieti su teisingumu, globalizacija bus geras, gražus žmonijos laimėjimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"