TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuviai už Atlanto

Į JAV pasitraukusių lietuvių dalia ne visada buvo lengva. Wikimedia Commons nuotrauka

Emigracijos klausimas lietuviams tapo ypač aktualus XIX a. Caro vykdoma politika ,,vienas valdovas, viena religija, viena tauta‘‘ lietuviams tapo nepakeliama. 

Jie piktinosi, kad rusų valstiečiai be kliūčių galėjo apsigyventi Lietuvoje. Situaciją aštrino caro vykdomos represijos prieš katalikų tikėjimą, lietuvių kalbą, Vilniaus universiteto uždarymas. Įvesta privaloma 25 metų tarnyba rusų armijoje. Lietuvis mieliau sutiko dirbti Pensilvanijos anglių kasyklose šešias dienas savaitėje po 10 valandų, už 25 centus per valandą, nei būti užkariautojų išnaudojamas ir persekiojamas savojoje tėvynėje.

XX a. Vilnių okupavus lenkams, lietuviai neteko savo sostinės. Stovėdama kryžkelėje, skaidoma ir dalijama, vėliau vėl lipdoma, negerbiama atvykėlių, mindoma kultūriniu atžvilgiu, Lietuva prarado daug savo žmonių. Jos neišsižadėję, bet geresnio kąsnio vedini, darbštūs žmonės žvelgė užjūrio kraštuosna. Kad ir kaip dosniai žemė atiduodavo, ką buvo paėmusi, ji negalėjo sulaikyti badaujančiųjų ir svajojančių apie geresnį rytojų. 1867-1868 m. badas, ekonominės, politinės priežastys. Pati pirmoji emigrantų banga į JAV minima XVII amžiuje. Tuomet išvykęs gydytojas Aleksandras Karolis Kuršius (Cursius, Curtius), įkūrė pirmąją lotynišką mokyklą Niujorke, anuomet vadinamame Naujajame Amsterdame. Šaltiniuose galima rasti žmonių lietuviškomis pavardėmis, tarnavusių prezidentui George‘ui Washingtonui (1732–1799). Lietuviai kovėsi ir Pilietiniame kare, vykusiame 1861-1865 metais.

Gausesnis lietuvių srautas Amerikon prajudėjo 1861 metais. Anuomet žalios kortos nereikėjo. Tačiau buvo reikalingas vedlys, galintis padėti sėkmingai pereiti caro sargybinių saugomą Lietuvos -Vokietijos sieną, reikalui esant – juos papirkti. Emigrantai vyko į Baltimorę, Bostoną kur dirbo siuvėjais, tekstilės fabrikuose, Detroito automobilių industrijoje. Pitsburge, Klyvlende jie plušo plieno liejyklose, Čikagoje – metalurgijos gamyklose, skerdyklose. Apie darbą garsiose Čikagos skerdyklose galima pasiskaityti tikrais faktais pagrįstame Uptono Sinclairo romane „Džiunglės“ ("Jungle", 1906 m.). Pagrindiniai knygos herojai - lietuvių imigrantų šeima. Kai žiaurus, alinantis darbas buvo atvaizduotas šiame romane, skerdyklos buvo nugriautos.

Pensilvanijos valstija

Didesnė dalis išvykstančių į Ameriką buvo vyrai: valstiečiai, jauni ūkininkaičiai. Vieni jų bandė ūkininkauti ir čia, šaltiniai mini, kad Arkanzaso valstijoje buvo įsikūrusi 30 lietuvių šeimų žemės ūkio kolonija, kiti dirbo pas amerikiečius ūkininkus, o treti to vengė, nes jiems buvo nemielas samdyto „berno“ ar „mergos“ statusas. Tokiems teko darbintis gamyklose ir glaustis pensionatuose. Sutaupę kokius 500 dolerių, kai kurie vykdavo Lietuvon arba pinigus siųsdavo namo, kad šeima už juos atvyktų.

Išvykėliai iš Lietuvos buvo darbštūs, bet bemoksliai ir beraščiai. Beveik kiekvienas jų turėjo maldaknygę, tačiau ta buvo lenkiška. Pagrindinė tų laikų švietimo priemonė buvo lietuviški laikraščiai. Vedini kilnių idėjų puoselėti lietuvybę svetimame krašte tokie šviesuoliai kaip Mykolas Tvarauskas steigė laikraščius, kuriuose siekė parodyti, kad „čia mes esame laisvi, galime leisti savo laikraštį, kuris mus sulygintų su kitomis tautomis.“ Tačiau atvykėliai vengė jį skaityti. ,,Skaitymas mums duonos neduos, jeigu mes vis tiek nedirbsim” (Portland, Me., 1908); ,,Nuo laikraščių skaitymo galva skaudanti, ir akis pagadinti galima” (Elizabeth, N.J., 1908).

Nusivylę gyvenimu, darbininkai gėrė. Paskaičiuota, kad Čikagos lietuviai prieš Pirmąjį pasaulinį karą per metus pragerdavę 5 milijonus dolerių.

Kunigų ir vienuolių pastangomis buvo puoselėjamas švietimas. Pavyzdžiui, 1874 metų balandžio 30 dieną Shenandoah, Pensilvanijos valstijoje, pasirodė pirmas lietuviškas spausdinys, nors dar ir su lenkiškomis raidėmis. Tai giesmė “Wieszpaties sawo szaukiuosi”. Perspausdinti jas galėjo kun. A.Strupinskas arba vienuolis A.Zeytzas (Zaicas). 1873–74 m. - Pennsylvanijos valstijos Shamokin miestelyje Mykolas Tvarauskas be paramos įsteigė pirmą lietuvišką spaustuvę. Buvo leidžiamas anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų kalbų žodynas „Tlumočius, arba Slovnikas angielskai lietuviškas“. Tačiau spaustuvė sudegė.

Neimti sapudos į rankas skatino ir socialistai. Jie sėjo neapykantą spaudai teigdami, kad ji „buržujiška“ ir „davatkiška“. Neraštingumas svetimame krašte lietuviams buvo tikra našta. Anglų kalbos nemokėjimas buvo kliūtis įsitvirtinti, susikalbėti su darbdaviais ir išsireikalauti teisingą atlygį. Tad lietuviai vaikščiodavo alkani ir nusilpę. Drąsesnis, mokėdamas kelis rusiškus ir lenkiškus žodžius, glaudėsi prie svetimtaučių save pristatydamas kaip rusą ar lenką, bet ne lietuvį. Tėvynėje puoselėtas religingumas ir pamaldumas neišblėso. Kunigų raginimu, lietuviai jungėsi prie kitų katalikų, ėmė lankyti lenkų bažnyčias. Savos bažnyčios statybai reikėjo didelių lėšų. Pinigų reikėjo ir kunigo išlaikymui. O ir vyskupai bažnyčios statybai leidimų išduoti neskubėjo. Tad teko būti dalininkais. 1871 metais – Shenandoah, Pensilvanijos valstijoje buvo įkurta pirmoji (mišri su lenkais) Šv. Stanislovo bažnyčia. To paties miestelio lietuviai jau kitais metais įkuria Šv. Kazimiero draugiją ir renka pinigus naujos bažnyčios statybai. Įvestas metinis 21,25 dolerių mokestis. Tos sumos neturint, buvo galima atidirbti. Darbo diena buvo įvertinta 1,25 dolerio. Lietuviai, surinkę apie 700 dolerių, N.Jardin

gatvėje nusipirko žemės ir dalyvaujant lenkams pasistatė pirmąją lietuvišką bažnyčią JAV. Ji buvo pavadinta šv. Kazimiero vardu. Tačiau vyskupijoje ir valdžios įstaigose ji buvo įrašyta kaip "lenkų katalikų bažnyčia".

Lenkai lietuvius bendrai statytose bažnyčioje vertė kalbėti lenkiškai, buvo nepakantūs lietuvių kalbai. Lietuviškus pamokslus sakiusiems kunigams – Petrui Končiui, Andriui Strupinskui – Shamokine, Pensilvanijoje, ne kartą buvo išdaužyti langai. A.Burbos, dirbusio Pensilvanijos valstijoje bažnyčios rektoriumi, lenkai nepripažino. Steigiant mišrias parapijas buvo tikėtasi bendro sugyvenimo, tačiau įvyko atvirkščiai. Lietuviai nebuvo linkę nusileisti. 1877 metais Shenandoah, Pennsylvanijos valstijoje, esančioje bažnyčioje užsibarikadavę lietuviai neįleido lenkų klebono. O Freeland, Pennsylvanijoje aprašomas 1894 metais lietuvių ir lenkų susišaudymas. Tuomet teko įsikišti ir policijai. Po šių įvykių lietuviams kilo noras statytis bažnyčias be niekieno pagalbos. „Lietuviška parapija - mūsų religiniai ir tautiniai namai.“

Čikaga

1890 metais į Pensilvanijos valstiją iš Sibiro atvyko kunigas Jurgis Kalesinskas. Tačiau jis buvo iškeltas į Čikagą organizuoti Šv. Jurgio lietuvių parapijos. Tuo metu lietuviai gausiai emigravo į Čikagą. Pirmąja lietuvių kolonija tapo šiaurinė miesto dalis. Nuo 1880–ųjų iki 1914–ųjų čia lietuvių buvo priskaičiuojama daugiau nei 47 tūkst. 1923 skaičius pasiekė 90 tūkst. Tuo metu tiek žmonių gyveno Kaune.

Šie emigrantai pasiekė daugiau. Jie sukūrė lietuviškas organizacijas, įsteigė ir išlaikė daug laikraščių, spausdino knygas, pastatė bažnyčias, įsteigė mokyklas.

1892 metais Bridžporte, Lituanica Avenue pastačius pirmąją Šv. Jurgio bažnyčią, atsirado pirmoji lietuviška parapija - deja, 1990 metais ji buvo nugriauta.

Kun. J.Kaleinskui atvykus į Čikagą organizuoti Šv. Jurgio lietuvių parapijos, prasidėjo lietuviškų parapijų steigimas ir bažnyčių statymas. Minima, kad Amerikoje būta 127 lietuviškų parapijų ir 42 mokyklų. Kai kurių mokyklų veikla apsiribojo tik šeštadieniais, sekmadieniais arba jos veikė tik vasaros metu. Jose buvo mokoma lietuviškai skaityti, rašyti, katekizmo, Lietuvos istorijos, matematikos, kitų dalykų. Eilė parapijų buvo užsimojusios steigti pilnas mokyklas, tačiau neturėjo mokytojų. Airių, lenkų katalikų mokyklose dėstė seserys vienuolės. Lietuvių kunigams ši idėja patiko. Jie manė, jei švietimu užsiims vienuolės, tik tuomet lietuvybės išlaikymas vaikų tarpe įgaus vertę. Tačiau Lietuvoje nebebuvo vienuolių, nes vienuolynai jau buvo išnaikinti. O ir mokyklos išlaikymas, knygų įsigijimas, mokytojo alga buvo tikras galvos skausmas. Tuometiniais paskaičiavimais naujos mokyklos pastatymas kainavo apie 50-200 tūkst. dolerių. Mėnesinė mokytojo alga svyravo tarp 120 ir 150 dolerių per mėnesį. Iš kur visa tai gauti? Tuomet gausus būrys Amerikoje gyvenusių kunigų – Aleksandras Burba, Petras Abromaitis, Juozas Gricius, Jonas Kuras, Juozas Mašiotas, Mykolas Pėža, Mykolas Šedvydis, Juozas Zlatožinskas, Juozas Žebrys ir Jonas Žilius-Žilinskas – nutarė steigti lietuvių seserų vienuolyną. Apie tai buvo paskelbta spaudoje. Tačiau neatsirado žmogus, kuris jį įkurtų. Tuomet Scranton mieste mūrinę bažnyčią pastatęs veiklusis kunigas Antanas Kaupas, kurio tėvas buvo knygnešys ir sumanus ūkininkas, savo seserį Mariją nusiuntė į Šveicariją, pas Šv. Kryžiaus seseris į Ingenbohl. Ten atvyko kitos dvi lietuvaitės: Judita Dvaranauskaitė ir Antoneta Unguraitytė. Tačiau kunigai pakeitė sumanymus ir jos buvo pakviestos į JAV. Jos įstojo į vienuolyną ir po kurio laiko Scrantone davė vienuolinius įžadus. Kazimiera Kaupaitė tapo seserim Marija, o jos draugės: Judita Dvaranauskaitė tapo Immaculata, o Antoneta Unguraitytė — Concepta vardus. Priimdamas seserų įžadus, vyskupas Shanahanas joms pasakė: „jūs esate pašauktos dirbti Dievui ir Bažnyčiai. Iš jūsų trejukės, aš žinau, išaugs dideli įvykiai.“ Sesuo Marija Kaupaitė 1911 metų sausio 29 dieną su 8 novicėmis ir 3 postulantėmis iš Mount Carmel persikėlė į Čikagą. Nuo tos dienos seserys rūpinosi mokyklomis, išleido nemaža lietuviškų knygų, kurių daugumą sudaro mokyklų vadovėliai, dainos, pratimai, religinė auklėjamoji literatūra. Jos stengėsi įdiegti Dievo, tėvynės ir artimo meilę.

Nuo neatmenamų laikų lietuviai dainavo. Daina, tautinės kultūros dalis, tapo neatskiriamu emigrantų palydovu. Joje atsispindi krašto papročiai, kalbos grožis, intonacijos. Tad nenuostabu, kad prie parapijų imta steigti bažnytinius chorus, o vėliau – ir organizuoti dainų šventes. Repeticijų vieta buvo erdvė, kurioje buvo galima ne vien muzikuoti, bet ir bendrauti, kalbėti gimtąja kalba, reikšti mintis ir būti suprastam.

Kad šie chorai klestėjo, turime būti dėkingi išskirtinėms asmenybėms, kurie aukodamiesi savo atkaklumo dėka puoselėjo lietuvybę per dainą. Pvz., Br. Budriūnas, repeticijų nelankančius užpildavo klausimų gausa: "Kas atsitiko? Tai ko neateini? Mums taip jau balsų trūksta. Ateik penktadienį".

Pirmasis bažnytinis choras Amerikoje, buvo suorganizuotas 1885 metais, Šv. Kazimiero bažnyčioje, kuri buvo pastatyta Pittstone, Pensilvanijos valstijoje.

Muzikinė veikla

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas vaikams. Rūpestį kėlė būsimoji karta, kuri, gimusi Amerikoje, beveik neturėjo progos girdėti lietuvių kalbos. Eilė gabių muzikantų vyko į Ameriką tam, kad nuveiktų prasmingą darbą lietuvybės puoselėjimo labui. Vieni jų vargonininkavo ir steigė chorus, kiti harmonizavo dainas, treti steigė mokyklas, muzikos mokyklas, konservatorijas, organizavo dainų šventes. Vieni jų buvo ryškios asmenybės, kaip M.Petrauskas, St.Šimkus, kiti spindėjo kukliau. Tačiau kiekvieno jų indėlis nepamatuojamai prasmingas. Štai šie asmenys:

Juozas Sodaitis – 1962 metais atvykęs į JAV, apsigyveno Čikagoje. 1966 metais suorganizavo nedidelį Šv. Jurgio lituanistinės mokyklos vaikų chorą. Jį parengė 1971 metų 4-ajai JAV ir Kanados lietuvių dainų šventei.

Bronius Budriūnas – muzikų šeimos atžala. Savo muzikinį talentą skleidė Amerikoje. Šv. Kazimiero parapijos lituanistinės mokyklos, įsikūrusios netoli Holivudo, muzikos mokytojas ir vaikų chorų vadovas. Dirbdamas Los Andželo Šv. Kazimiero parapijoje, sukūrė Mišias šv. Kazimiero garbei.

Stasys Sližys – susijęs su Detroito miestu, mokytojavo šeštadieninėje mokykloje. Žinomas kaip ,,Aušros‘‘ lituanistinės mokyklos Detroite vaikų choro vadovas. Trejus metus jis vadovavo „Birutės“ draugijos Detroito skyriaus mergaičių chorui, reiškėsi kaip kompozitorius ir vargonininkas.

Justinas Kudirka – nuo 1927 metų jis vadovavo Čikagos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios berniukų chorui. Taip pat žinomas ir kaip produktyvus kompozitorius, harmonizavęs liaudies dainas. Lietuvių žurnalistų sąjungos Detroito skyriaus sekretorius, Amerikos Lietuvių muzikų sąjungos vicepirmininkas, Vargonininkų sąjungos narys, nuo 1987 metų žurnalo „Muzikos žinios“ redaktorius. Parengė lietuvių kalbos pratimus lituanistinėms mokykloms, giesmyną „Viešpatie, išklausyk“.

Alice Salaveičikaitė–Stephens – 1927–1931 metais ji vadovavo lietuvių vaikų chorui Čikagoje. 1966 metais Čikagoje įkūrė „Aidučių“ vokalinį ansamblį, kuriame dainavo 16 – 18 moksleivių ir studenčių. Įsteigė dainavimo studiją, kuri išugdė šimtus muzikantų.

Juozas Baltrušaitis – organizavo bažnyčios chorus, su kuriais atliko žinomų Rossini „Requiem“, F. Gruberio Mišias, bažnyčioje pastatė Charles‘o Gpunod operą „Faustas“. Metus dėstė dainavimą Maironio šeštadieninėje mokykloje. Dirbdamas Švč. Mergelės Marijos Gimimo lietuvių parapijos vargonininku Čikagoje, subūrė berniukų chorą, kuris išmoko B.Markaičio „Bendruomenės Mišias‘‘.

Juozas Stankūnas – jo sukurta daina „Jaunystės maršas“ skambėjo 1971 metų 4-ojoje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Čikagoje. Įkūrė vaikų muzikos mokyklą, kurią lankė maždaug 40 mokinių. Vargonininkaudamas Šv. Patriko parapijos bažnyčioje Elizabethe, mokytojavo mokyklose.

Pranas Turūta – 1949 metais Grand Rapids mieste jis įkūrė lietuvišką mokyklą ir suorganizavo vaikų chorą, kuris dalyvavo JAV ir Kanados dainų šventėse, vykusiose 1966, 1971 metais bei 1968 ir 1969 pavasario dainų šventėse.

Faustas Strolia – žinomo muziko Juozo Strolios sūnus. 1966, 1971 ir 1983 metų JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių Čikagoje ir Toronte jungtinių vaikų chorų dirigentas, už aktyvią muzikinę veiklą apdovanotas daugeliu premijų. Buvo Brighton Parko „Tėviškėlės“, Bridgeporto ir Marquette Parko lituanistinių mokyklų vaikų ansamblių vadovas ir muzikos mokytojas. 1963-1977 metais dirbdamas Čikagos Šv. Kotrynos Genovaitės parapijoje vargonininkavo, dėstė muziką parapijos mokykloje, vadovavo berniukų ir mergaičių chorams. 1977-1978 metais vargonininkavo ir mokytojavo Nekaltojo Prasidėjimo parapijoje Čikagoje, o 1978-1988 metais vargonininkavo, vadovavo suaugusiųjų ir vaikų chorams.

Antanas Pocius – 1914 metais su A.Aleksiu atidarė muzikos mokyklą, kurią pavadino Ludwigo van Beethoveno konservatorija, buvo jos prezidentas, dėstytojas, profesorius. 1932 metais konservatorijoje mokėsi apie 200 studentų ir dirbo 10 muzikos pedagogų. 1927 metais subūrė Šv. Jurgio lietuvių pradinės mokyklos 60 muzikantų orkestrą, su kuriuo arkivyskupijos mokyklų orkestrų varžybose laimėjo keturias premijas. Mokyklų chorams parengė „Giesmių giesmynėlį‘‘, „Giesmyną“. Sukūrė dainų vaikams, mišriesiems, moterų ir vyrų chorams, solistams, mišparų ir giesmių. 1934 metais maestro apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Julius Gaidelis – garsus kompozitorius, ateities kartoms palikęs daug vertingų muzikos kūrinių. Jis mokė vaikus dainuoti lituanistinėje mokykloje, turėjo savo muzikos studiją. Jo parengti pianistai dalyvaudavo koncertuose.

Marija Bernarda Venskutė – kompozitorė, dainavimo mokytoja, kuri didžiąją gyvenimo dalį mokėsi ir tobulinosi, bei ugdė jaunąją kartą. 1928 metais, dar būdama studentė, dėstė muziką ir dainavimą Šv. Kazimiero akademijoje Čikagoje. Suorganizavo 60 studenčių simfoninį orkestrą, net septynis kartus laimėjusį pirmąsias premijas. Villa Joseph Marie, Hollande, Pensilvanijos valstijoje, vienuolių kazimieriečių mergaičių gimnazijoje dirbo muzikos mokytoja ir choro vadove.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"