TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvis reikalus tvarko tiesiai per prezidentą

2007 08 18 0:00

Kazachijos Karagandos miesto lietuvių bendruomenės "Lituanica" pirmininkas, Lietuvos Respublikos garbės konsulas Vitalijus Tvarijonas porą savaičių Vilniuje tobulino savo lietuvių kalbos žinias.

Buvęs angliakasys, metęs šį darbą, kai po sprogimo šachtoje per stebuklą išsikrapštė į paviršių, dabar užsiima privačiu verslu, aktyviai rūpinasi bendruomenės reikalais, prižiūri paminklus, pastatytus tremtinių atminimui.  

 

- Ar tokia tiems kraštams reta pavardė nekelia rūpesčių?

- Gimiau internacionalinėje šeimoje. Lietuvis tėvas, kuris buvo nusiųstas kaip specialistas į Kazachstaną, sutiko mamą rusę, kurios šeima dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ištremta į Karagandą.

O dėl mano pavardės tikrai jokių problemų niekada nekildavo. Juk 90 proc. Karagandos srities gyventojų - tremtiniai, tad vietiniai kazachai yra tiesiog mažuma. Čia daugumą sudaro ukrainiečiai, Baltijos kraštų gyventojai, čečėnai, tie patys išbuožinti rusai. Po Suomijos ir Sovietų Sąjungos karo buvo atvežta tūkstančiai karo belaisvių suomių, tiesa, dauguma jų mirė nuo katorgiškų darbų. Taigi šių tautų palikuonys ir sudaro gyventojų daugumą.

- Karaganda nuo seno kelia tik asociacijas su anglių pramone ir trėmimais? Papasakokite apie savo bendrijos veiklą?

- Mūsų bendrija pati gausiausia ir aktyviausia. Labai rimtai užsiimame lietuvių kilmės asmenų paieška, nes tremtinių čia būta itin daug. Ir dirbame, ieškome ne tik Karagandos srities, kuri bent tris kartus didesnė už Lietuvą, bet ir viso Kazachstano teritorijoje. Būta ne vieno atvejo, kai lietuvių tremtinių, jau gana senyvo amžiaus, atradome net pačiose atokiausiose vietovėse. Aišku, atpažinti bendratautiečius padeda pavardės. Pavyzdžiui, iš oficialios statistikos žinome, kad Karagandos srityje gyvena apie 2700 asmenų, kurie per surašymą pasisakė esą lietuvių kilmės, bet juos visus surasti gana sunku, nes kai kurie gyvena labai toli nuo miestų ir susisiekti su jais beveik neįmanoma. Tačiau esama ir laimėjimų - per penkerius bendrijos gyvavimo metus pavyko kelias dešimtis lietuvių šeimų perkelti gyventi į Lietuvą. Džiaugiamės, kai pasiseka dažnai vienišiems žmonėms surasti gimines Lietuvoje, surengti jų susitikimus. Žinoma, viso to negalėtume padaryti, jeigu nebūtų labai artimo bendradarbiavimo su Lietuvos institucijomis. Nenoriu girtis, bet jau metus turime visą parą veikiančią telefono liniją, tad kiekvienas, kuriam reikalinga informacija ar pagalba, gali į mus kreiptis. O būdų ir galimybių padėti tikrai turime.

Jau aštuonerius metus sėkmingai veikia Kazachstano tautų asamblėja prie šalies prezidento. Galima sakyti, šios visuomeninės institucijos pastangomis tokių dalykų kaip tautinė, rasinė ar religinė nesantaika neegzistuoja. Pavyzdžiui, įvairių tautų atstovai dalyvavo mūsų surengtame Valstybės dienos (Mindaugo karūnavimo) minėjime. Kiek anksčiau ji mums daug talkino, kai vaikų namuose ieškojome našlaičių lietuviškomis pavardėmis. Beje, labai didelį susidomėjimą šia akcija rodė vietos televizijos ir spauda. Visiems tai buvo nauja, įdomu ir jautru. Apskritai tremtinių temos gana dažnos Kazachstano žiniasklaidoje - iš esmės vienaip ar kitaip paminimas kiekvienas atvejis, kai pavyksta tremtinius sugrąžinti į Lietuvą. Ir tikrai nesigiriu, nes tų rašinių kopijas reguliariai persiunčiame Tautinių mažumų ir išeivijos departamentui.

Mūsų bendrija lietuvių kilmės žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių dar negali (kiti bijo nežinomybės) grįžti į tėvynę, teikia visokeriopą informaciją apie parvykimo galimybes, dabartines gyvenimo sąlygas Lietuvoje.

Daugumai didžiausias barjeras - kalba, tačiau turime savaitgalio mokyklėlę, gauname vadovėlių iš Lietuvos. Pradėjome leisti ir savo kol kas kuklų laikraštuką. Puoselėjame viltis įsteigti rimtą mokyklą, kurioje dėstytų profesionalūs mokytojai iš Lietuvos. Tada po kurio laiko į tėvynę sugrįžę žmonės jau galėtų susikalbėti lietuviškai.

- Atstumas tarp Lietuvos ir Kazachstano nemenkas, o subyrėjus Sovietų Sąjungai jis tapo dar "didesnis", nes reikia kirsti bent kelių valstybių sienas, gauti vizas. Tad įdomu sužinoti, kiek Kazachstane žinoma apie Lietuvą?

- Labiausiai mus sieja verslas. Juk daugybė kazachų vyksta į Lietuvą pirkti automobilių, chemijos prekių, elektronikos. Nors iki Kinijos sienos - tik 200 kilometrų, labiau linkstama važiuoti į Lietuvą, nes čia galima įsigyti kokybiškesnių prekių, o ir žmonės labiau išprusę, mandagesni. Tad atstumas lyg ir nėra didelė bėda.

O žmonėms, norintiems daryti verslą Kazachstane, reikia mokėti tik vieną dalyką - rusų kalbą. Kazachstano vyriausybė labai palankiai žiūri į investuotojus iš kitų valstybių.

- Viena jūsų bendrijos užduočių - paminklų tremtiniams priežiūra.

- 1990 metais buvo pastatytas pirmas paminklas politinių represijų aukoms Spasko lageryje, vėliau - Kingyre. Lietuvos Vyriausybė kasmet skiria lėšų, kad mes tuos paminklus tinkamai prižiūrėtume, nes klimatas čia atšiaurus, juos nuolat reikia valyti, atnaujinti. Mums tai didelė garbė. Reikėtų pabrėžti, kad Lietuva buvo pirmoji valstybė, pagerbusi žuvusius savo piliečius. Jau vėliau paminklus pastatė ukrainiečiai ir rusai. Iš viso lageriuose stovi 14-os skirtingų valstybių paminklai.

Mūsų Kazachstane nėra daug, pati Lietuva irgi nėra didelė, bet mus visi mato, girdi, gerbia.

Spasko lageris buvo bene pats didžiausias pasaulyje. Tikslus jame žuvusiųjų skaičius nežinomas, tačiau teko girdėti, kad kasdien čia buvo palaidojama iki 7 tūkst. kalinių. Jie laidoti trijų metrų gylio ir kelių kilometrų ilgio grioviuose. Ant vienos eilės kūnų buvo užpilama šiek tiek žemių, tada tiesiama kita eilė ir t. t. O galiausiai ant šios masinės kapvietės sovietai įrengė tankodromą!

- Dalyvaujate ir politinėje veikloje?

- Kaip minėjau, esu Kazachstano tautų asamblėjos narys. Per kasmetinius jos suvažiavimus svarstomos ne tik kultūrinės problemos, etninės saviraiškos klausimai, bet ir ekonominiai dalykai. Kazachstano valdžia labai suinteresuota per tautines bendrijas užmegzti kuo glaudesnius ekonominius ar prekybinius ryšius su įvairiomis valstybėmis.

Tiesa, neseniai buvo pakeista Kazachstano Konstitucija. Kazachstano tautų asamblėjos atstovai gavo savo kvotą parlamente, tad prie valstybės valdymo dabar prisideda ir tautinių bendrijų nariai. Mes taip pat dalyvausime rinkimuose, tik mus rinks ne visi rinkėjai, o tautinių bendrijų atstovai. Turiu gana rimtą pagrindą manyti, kad man pavyks patekti į parlamentą, nes mūsų bendrija yra aktyviausia Karagandos srityje.

- Apie Kazachstaną kiek daugiau išgirdome, kai kompanija "KazMunaiGaz" bandė dalyvauti konkurse įsigyti "Mažeikių naftą". Kazachams jo laimėti nepavyko. Ar į šią nesėkmę buvo labai skausmingai reaguota?

- Naftos verslo plėtra valstybė ypač suinteresuota. Vienu metu buvau įgaliotas atstovauti "Klaipėdos naftai" - norėta eksportuoti naftą per Klaipėdos uostą. Tačiau šis projektas liko neįgyvendintas dėl pernelyg didelių atstumų, Rusijos interesų, nes jai nenaudingas tiesioginis Lietuvos ir Kazachstano bendradarbiavimas.

- Kazachstanas didelė valstybė, tačiau ji yra tarp kitų dviejų gana ekspansyvių kaimynių - Rusijos ir Kinijos. Kaip jaučiate šią kaimynystę?

- Mūsų prezidentui ir vyriausybei tikrai nelengva išlaikyti pusiausvyrą, atremti šių dviejų gigantų ekonominį spaudimą. Prieš dešimtmetį Kazachstaną tiesiog užtvindė pigios, bet dažnai prastos kokybės kiniškos prekės. Tačiau pigios darbo jėgos antplūdžio iš Kinijos mums pavyko išvengti. Atvyksta daugiausia darbininkai iš kitų Vidurio Azijos ir net Rusijos pasienio regionų, nes atlyginimai Kazachstano industriniuose miestuose gerokai didesni.

- Dalis lietuvių, kaip minėjote, grįžta į tėvynę, dalis iškeliauja amžino poilsio, dalis asimiliuojasi. Kaip manote, ar dar ilgai lemta gyvuoti lietuvių bendruomenei Kazachstane?

- Stengiamės suburti kiek įmanoma daugiau tautiečių. Mokomės kalbos, iš Lietuvos vežamės tautinius kostiumus, nacionalinę atributiką. Buvome labai sujaudinti, kai iš katalikių vienuolių, kurios turi savo misiją ir Karagandoje, gavome pirmą lietuvišką Trispalvę. Juolab kad su šia vėliava rankose 1991 metų sausio dienomis buvo ginama Lietuvos nepriklausomybė prie Vilniaus televizijos bokšto. Dabar ši relikvija saugoma mūsų bendrijos patalpose.

Šiek tiek nuklydau į brangius atsiminimus, tačiau noriu pasakyti, jog mūsų bendrija veiks tol, kol Kazachstane gyvens nors vienas lietuvis. Be to, ji reikalinga ne vien tam, kad visus lietuvius perkeltume į Lietuvą, bet ir tam, kad padėtume tvarkyti tarpusavio verslo reikalus. Jau ne kartą esame padėję Lietuvos verslininkams, patekusiems į nepalankias situacijas.

- Kazachstanas - viena stabiliausių Vidurio Azijos valstybių, tačiau užsiminėte, kad demokratijos modelis čia turi tam tikrų rytietiškų bruožų?

- Žinoma, demokratijos modelis skiriasi nuo to, kaip jis suprantamas Europoje ar Amerikoje. Svarbiausia, kad Kazachstane nėra jokių etninių konfliktų ar nelygybės, tarkim, įsidarbinant. Be abejo, ne paslaptis, jog egzistuoja labai stiprūs gentiniai ar gimininiai ryšiai - jei kur dirba vienas žmogus, šalia dirbs ir broliai, ir svainiai, ir visa likusi giminė. Dažnai labiau pasirengęs, protingesnis profesionalas šio gentinio luobo nepajėgus pramušti. Tokie dalykai vakariečiams sunkiai suprantami, tačiau taip jau yra.

- Teko girdėti apie ypatingus santykius su prezidentu Nursultanu Nazarbajevu?

- Asamblėjos nariai asmeniškai iš prezidento gauna jo pasirašytą specialų pažymėjimą. Tokį turiu ir aš. Jei mūsų bendruomenei kyla

kokių problemų - dėl gyvenamojo būsto įsigijimo, sveikatos apsaugos ar šiaip valdininkų savivalės, - man nereikia ieškoti kokio nors politiko, milicijos pareigūno ar prašyti malonės iš srities gubernatoriaus, kuris ten vadinamas "achimu"...

- Skambinate pačiam prezidentui?

- Kartais ir tai darau, bet nebūtina kiekvieną kartą jam skambinti. Kreipiuosi į prezidento padėjėjams, nes žinau, kad apie mūsų bendruomenės reikalus bus pranešta. Šio pažymėjimo galia didelė, tačiau jis duodamas tam, kad konkrečiu atveju apie lietuvių bendruomenės reikalus būtų informuojamas ir pats valstybės vadovas. Nors paprastai reikalus sutvarkome ir gubernatoriaus lygiu, nes niekas nenori sulaukti skambučio iš Prezidentūros.

- Modelis gana įdomus. O pats ar neketinate važiuoti gyventi į Lietuvą?

- Norėčiau tai padaryti, nes laikau save lietuviu, čia palaidoti mano protėviai. Man artima ši kultūra, istorija, man patinka būti Lietuvoje. Visada su liūdesiu važiuoju atgal į Kazachstaną, nors ir moku kazachų kalbą, nesvetima man ir vietos kultūra. Bet vis tiek nuolat traukia į Lietuvą. Žodžiais tai sunku apsakyti. Viskas, kas yra aplinkui, ši Katedros aikštė, Vilnius, - savita, mano. Kai bendrauju su žmonėmis, jaučiu, kad jie manęs neatstumia, nors lietuviškai kalbu dar labai silpnai. Jūs, vietiniai lietuviai, neatstumiate tų, kurie kadaise dėl įvairių priežasčių buvo išvykę. Esu jums labai dėkingas už tai. O tam, kad atvykčiau į Lietuvą visam laikui, reikia tiesiog vieną sykį apsispręsti, žengti tą lemtingą žingsnį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"