TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuviškai pabėgėlių integracijai sėkmė negresia

2016 10 07 6:00
Karolis Žibas: "Būtina kalbėti, kad pabėgėlių perkėlimas - tik viena medalio pusė. Kita - migracijos procesai apskritai." Alinos Ožič nuotrauka

Lietuvoje vykdoma pabėgėlių integracijos politika, nesant adekvačių socialinių ir ekonominių investicijų, ilgalaikėje perspektyvoje gali nepasitvirtinti. Migracijos eksperto Karolio Žibo teigimu, siekdama išvengti imigrantų „getizacijos“, valstybė turi skirti pakankamai pinigų, kad jie tinkamai įsitrauktų į mūsų visuomenę.

Su didžiausia pabėgėlių krize per pastaruosius dešimtmečius susidurianti Europos Sąjunga (ES), K. Žibo nuomone, netinkamai reaguoja į situaciją. Interviu „Lietuvos žinioms“ jis teigė, jog pabėgėlių srautų problema didėja, nors ES lygiu ir buvo paspartintos kelios priemonės.

Nėra solidarumo ir motyvacijos

– Pabėgėlių krizė – vis dar viena didžiausių bėdų ES. Kodėl kelerius metus nepavyksta rasti efektyvaus jos sprendimo?

– Skaičiai liudija, kad padėtis, susijusi su pabėgėliais arba vadinamaisiais priverstinai perkeltais asmenimis, įtempta ir sudėtinga. Dabar pasaulyje yra apie 65 mln. tokių žmonių. Tai labai daug, tiek nebuvo perkelta net Antrojo pasaulinio karo metais. Jungtinių Tautų (JT) tikinimu, šiuo metu priverstinai perkeltų asmenų skaičius – didžiausias žmonijos istorijoje.

Milžinišką spaudimą, susijusį su pabėgėliais, patiria tam tikri regionai. Iš 65 mln. priverstinai perkeltų žmonių tik 6 proc. gyvena Europoje. Iš 5 mln. sirų Europoje yra vos apie 5 proc., o 95 proc. – artimiausiose saugiose šalyse. Kai Europoje kalbame apie pabėgėlių krizę, turime suvokti, kad bandome susitvarkyti su nedidele dalimi viso pasaulio prieglobsčio prašytojų. Pavyzdžiui, Libane ar Turkijoje jų glaudžiasi neįtikimai daug. Libane 1 iš 5 žmonių yra pabėgėlis iš Sirijos. Galime kalbėti apie tenykštę humanitarinę katastrofą ir krizę, bet tikrai ne Europos, nes čia jos tiesiog nėra.

Dabartinį procesą greičiau reikėtų vadinti politine, ideologine ar vertybine, bet tikrai ne pabėgėlių krize. Nėra jokio solidarumo, politinės valios nacionaliniu ES valstybių lygmeniu, o mūsų regione – dar ir motyvacijos, adekvataus vykstančių procesų supratimo. Tai ir sukuria vakuumą, iš kurio Europos bendruomenės negali ištrūkti.

– Daug vilčių dėta į ES ir Turkijos susitarimą, turėjusį gerokai sumažinti pabėgėlių srautą į Europą. Tačiau reikšmingų rezultatų jis nedavė. Kodėl?

– Šis susitarimas ir negalėjo duoti teigiamų rezultatų. Manau, jis net prieštarauja žmogaus teisėms ir ES direktyvoms. Grąžinti nelegalius migrantus, kaip jie vadinami, į Turkiją ir už tai šaliai mokėti pinigus, nežinant, kur tos lėšos bus investuojamos: į pabėgėlių stovyklas, ES išorės sienas ar dabartinę politinę situaciją, kuri, švelniai tariant, nestabili, – ne sprendimas. Turkijos ir ES susitarimas nė negalėjo būti efektyvus, nes jis nesprendžia pabėgėlių priėmimo ir integracijos klausimų.

– Daug svarstoma, ar Europa tinkamai reagavo ir tebereaguoja į pabėgėlių krizę. Kokia jūsų nuomonė?

– Pirmiausia ją derėjo numatyti iš anksto. Nereikia būti migracijos ekspertu, pakanka paklausyti JT ar kitų organizacijų atstovų, kad suprastum, jog situacija Sirijos kaimynystėje – Turkijoje, Jordanijoje, Libane, Egipte – jau kurį laiką buvo lyg tiksinti socialinė bomba. Žmonės pabėgėlių stovyklose glaudėsi dvejus, trejus ar ketverius metus, kai kurie – su šeimomis. Kai Alepe prasidėjo intensyvesni karo veiksmai, visiems tapo aišku, kad grįžti į Siriją jie negalės, kaip ir gyventi tokiomis sąlygomis, kokiomis gyveno: palapinėse, be elektros, higienos priemonių, darbo, o kai kuriais atvejais net be JT humanitarinės paramos. Buvo aišku, jog socialinė bomba kada nors sprogs ir pabėgėlių srautai pajudės.

Vertindami ES atsaką, galime konstatuoti, kad turime tik vieną efektyvų šiuo metu veikiantį instrumentą – ES išorės sieną. Atkurtos investicijos į gelbėjimo operacijas Viduržemio jūroje ir skirta lėšų kovai su prekeiviais žmonėmis. Tačiau vertinant Viduržemio jūroje išgelbėtų ir žuvusių žmonių skaičius, matyti, kad jie nemažėja, o didėja. Tai reiškia, jog pabėgėlių problemos neišsprendėme, ji didėja, nors daugiau apie ją nekalbame.

Priimtinesni – kultūriškai artimi

– Mūsų šalis iki 2017 metų pabaigos įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Jų perkėlimas vyksta vangiai, Vyriausybės atstovai pripažįsta, kad greičiausiai nepavyks pasiekti patvirtintos kvotos. Kiek tai susiję su objektyviomis priežastimis, o kiek su tuo, kad visuomenėje nejaučiama entuziazmo priimti pabėgėlius?

– Kai procesas prasidėjo, į Lietuvą siekta perkelti tuos asmenis, kurių integracijos socialinės ir ekonominės išlaidos būtų nedidelės. Galbūt tikėtasi, jog galėsime atsirinkti tik aukštos kvalifikacijos, išsilavinusius žmones, kalbančius keliomis kalbomis, todėl jų integracijos procesas bus lengvesnis. Tačiau taip perkeltos vos kelios šeimos.

Dabar vyksta tai, kas ir buvo numatyta ES plane: atkeliauja žmonių, kuriems reikia padėti, mūsų solidarumo. Vienintelis atrankos kriterijus – saugumas, kad pabėgėliai neturėtų kriminalinės istorijos ir jokių ryšių su „Islamo valstybe“ ar kitomis teroristinėmis organizacijomis. Tiek Lietuva, tiek kitos šalys ėmė perkelti ir pažeidžiamų grupių atstovus: daugiavaikes šeimas, neišsilavinusius žmones. Veikiama atsižvelgiant į kriterijus, kuriais ir turi būti vadovaujamasi pagal Ženevos konvenciją bei žmogaus teisių principus.

– Nuomonė apie pabėgėlius Lietuvoje iš esmės yra neigiama. Kaip rodo apklausos, tik kas šeštas mūsų šalies gyventojas į jų priėmimą reaguoja teigiamai. Kokios pagrindinės priežastys lemia negatyvų nusiteikimą?

– Priežasčių daug. Pirmiausia – nežinojimas ir patirties stoka. Tyrimai atskleidžia, kad mūsų visuomenėje mažiau nei 1 proc. žmonių yra tekę matyti pabėgėlį arba bendrauti su juo. Dažniausiai bijome to, ko nežinome ir nesuprantame. Valstybės, kuriose imigrantų bendruomenės yra didesnės ir palaiko glaudesnius socialinius ryšius su daugumos visuomene, linkusios būti tolerantiškesnės ir įžvelgti daugiau teigiamų kultūrinių, socialinių bei ekonominių migracijos procesų aspektų. Šalių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba jų beveik nėra, visuomenės linkusios likti kultūriškai uždaros. Jos netiki, kad imigracija gali duoti socialinių kultūrinius išteklių, praturtinti kultūriškai. Didelė dalis žmonių mano, jog imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai.

Mūsų visuomenės nuostatoms iki šiol nemenką įtaką daro viešasis diskursas, o ne tiesioginė patirtis. Socialinių kontaktų neturėjimas ir sukuria barjerus. Dar prisideda tai, kad imigraciją iš žiniasklaidos pranešimų suprantame kaip nekontroliuojamo srauto grėsmę. Tai verčia visuomenę jaustis nesaugiai. Tuo metu objektyvios informacijos, ateinančios iš JT, deja, niekas nerodo ir apie tai nediskutuoja.

– Lietuvoje pozityviau žvelgiama į pabėgėlius iš Rytų Europos, pavyzdžiui, iš Ukrainos. Su kuo tai sietumėte?

– Tai susiję su mano minėtu kultūriniu uždarumu ir politinės situacijos suvokimu. Įžvelgiame prasmę padėti žmonėms, kurie mums yra kultūriškai artimi ir išgyvena tai, ką Lietuva jau patyrė. Ši situacija Lietuvos visuomenei „artimesnė“ negu Sirijos. Ankstesniuose politiniuose dokumentuose irgi buvo apibrėžti geografiniai prioritetai, susiję su kultūriniu užsienio valstybių artumu Lietuvai.

– Mūsų šalyje gaji nuomonė, kad dauguma pabėgėlių yra ekonominiai migrantai, dalis jų – radikalūs islamistai, gal net potencialūs teroristai ir pan. Ar pagrįsti tokie įsitikinimai?

– Kalbėdami apie pabėgėlių perkėlimo programą žiūrėkime į skaičius. ES 95 proc. prieglobsčio prašytojų iš Sirijos suteikiamas pabėgėlio statusas. Taigi tik 5 žmonės iš 100 jo negauna. Panašiai yra ir su Eritrėjos piliečiais. Turime suvokti, kad į Lietuvą atvežami atranką perėję asmenys. Valstybės saugumo ir Migracijos departamentų atstovai vyksta į vietą, apklausia, dirba su trečiosiomis šalimis, bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis ir žiūri, kad asmens ar šeimos perkėlimas neprasilenktų su mūsų valstybės vidaus saugumu. Todėl manyti, jog atvažiuos žmonių, turinčių ryšių su „Islamo valstybe“, ar ekonominių migrantų, nėra pagrindo. Problema yra tai, kad dėl šio proceso niekas nekomunikuoja arba komunikuoja per mažai. Tuo turėtų rūpintis ne tik nevyriausybinės organizacijos, bet ir Vyriausybė.

Visuomenė privalo suvokti, kad Lietuva pabėgėlius priima nuo 1997 metų, ir šis procesas mūsų šaliai nėra naujas. Būtina kalbėti apie tai, jog pabėgėlių perkėlimas – tik viena medalio pusė. Kita – migracijos procesai apskritai. Į Lietuvą atvyksta afganistaniečių, baltarusių ir kitų tautybių atstovų, turime darbo imigracijos politiką, pagal kurią sulaukiame kinų, ukrainiečių, turkų. Lietuvoje yra musulmonų, krikščionių imigrantų bendruomenės, jos puikiai gyvena ir gyvens.

Investuoti nepasirengę

– Mūsų visuomenė nuogąstauja dėl pabėgėlių, ypač iš musulmoniškų šalių, integracijos. Labiausiai baiminamasi jų „getizacijos“ – užsidarymo savo bendruomenėse, rajonuose, kaip yra kai kur Vakarų Europoje. Ar Lietuvos integracijos politika yra efektyvi, atitinkanti šiandienos iššūkius?

– Kiek investuosime į integracijos infrastruktūrą, tiek adekvatų arba neadekvatų atsaką turėsime ateityje. Dabartinė mūsų integracijos politika nėra ta, kuri ilgalaikėje perspektyvoje galėtų pasitvirtinti.

Pavyzdžiui, ką duoda integracijos išmokų sumažinimas? Tai žmones arba priverčia išvažiuoti į kitas šalis, arba persikelti į regionus, kur gyventi pigu, bet nėra darbo. Taip atsiranda socialinė atskirtis, pažeidžiamumas, skurdas. Tokiomis sąlygomis kuriasi getai, kokių esama ES valstybėse. Kad to nebūtų, reikia investuoti nemažai socialinių ir ekonominių išteklių į integracijos infrastruktūrą pirmuoju etapu. Taip galima išvengti „getizacijos“. Bet šiuo metu valstybė, atrodo, nepasirengusi investuoti į integraciją.

– Nors integravęsi užsieniečiai būtų naudingi Lietuvai, jiems mokamomis išmokomis, kitokia parama negalime prilygti Vakarų Europos šalims, todėl dalį tų žmonių prarandame. Kokios perspektyvos išlaikyti priimtus pabėgėlius mūsų šalyje?

– Turime suvokti, kad imigrantai – darbo, šeimos, studentai, taip pat pabėgėliai atvažiuoja į valstybę, iš kurios masiškai bėga jos pačios piliečiai, į darbo rinką, iš kurios taip pat masiškai bėgama. Neišrasime dviračio. Perkeldami pabėgėlius turime rasti tam tikrų saugiklių, kurie ateityje parodytų efektyvų integracijos rezultatą. Privalome suvokti, kad prieglobsčio politika, pabėgėlių perkėlimas – humanitarinė misija, ekonominės naudos ieškojimas čia antraeilis dalykas. Pirmiausia – žmogaus teisių užtikrinimas, Lietuvos pasirašytų konvencijų ir direktyvų laikymasis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"