TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuviškas kaimas taigoje

2006 07 07 0:00
Birželį jaunų lietuvių grupelė atstatinėjo Irkustko krašte tremtinių kryžius.
Gintauto Aleknos nuotrauka

Kai "Lietuvos žiniose" išspausdinome pirmąjį mūsų žurnalisto Felikso Žemulio pasakojimą iš jaunimo ekspedicijos po tremties vietas Sibire, atsiliepė buvusi tremtinė Genovaitė Mikėnaitė. Ji apgailestavo, kad ekspedicijos dalyviams nepavyko rasti Srednios 52-ojo kvartalo kapinių. Laiško autorei tos vietos gerai pažįstamos. Paprašėme jos pasidalyti prisiminimais ir netrukus gavome šį pasakojimą.

Irkutsko sritis, Irkutsko rajonas, Srednia... Prieš mums atvykstant ten buvo pastatyti keturi dideli barakai, kuriuose kažkada gyveno japonų belaisviai. Dar buvo viena maža trobelė, kurioje gyveno Meška pramintas rusas viršininkas. Tai buvo mūsų pirmieji tremties namai.

Barakų statyba

Šios gyvenvietės tremtiniai buvo išvežti iš Lietuvos 1948 metų gegužės 22 dieną. Ešelonas buvo suformuotas Kupiškyje. Čia apgyvendino daugiausia ūkininkus, partizanų gimines. Įžymiausia šeima laikyti Krikščiūnai. Jie buvo ištremti iš Kupiškio. Vladas Krikščiūnas buvo gydytojas, jo žmona - akušerė, o sūnus baigęs gimnaziją ir tapęs mokytoju. Mūsų šeima buvo ūkininkai. Tėvelis turėjo 21 ha žemės, penki mamos broliai žuvo partizanaudami.

52-ajame kvartale apgyvendinti tremtiniai ėmė skubiai statyti naują gyvenvietę. Greta jau buvusių barakų išsirikiavo ilga eilė naujų namukų, paskubomis suręstų iš čia pat iškirstų medžių. Sibiriečiai nekasa pamatų: pirmasis vainikas dedamas ant storų medžių kaladžių. Senųjų barakų stogai buvo uždengti 2 metrų ilgio rankomis skaldytomis lentomis, o naujiems uždengti kairėje upelio pusėje ant Uzkos kalno šlaito buvo pastatyta lentpjūvė. Ant dvimetrinių pastolių stovėdami senyvi žmonės ilgais pjūklais pjovė storesnes lentas, tikriausiai grindims. Manau, kad namukų matmenys buvo 6x6 metrų, padalyti į du butus su trim nedideliais langeliais, su durimis ir ketaus krosnele kiekviename gale.

Dar nespėjus sudėti nei langų, nei durų, dar neįrengus krosnelių, jau buvo apgyvendinami žmonės. Tokių namukų buvo per 20. Dar vėliau imta statyti parduotuvė, pirtis, pradėta pradinė mokykla, ambulatorija, vaikų darželis. Apie 1952 metus buvo pastatytas ir klubas.

Paguoda

Upelio slėnį supo kalnai su gana stačiais šlaitais, apaugę mišriu mišku. Daug medžių - kedrai, kėniai, maumedžiai - mums buvo nematyti. Kiekvienas kalno šlaitas pavasarį pasipuošdavo daugybe gėlių. Viename šlaite augdavo didžiulės plantacijos šilagėlių. Žiedo forma jos panašios į lietuviškas, tačiau turi žemą stiebą ir didesnius bei ryškesnius žiedlapius. Miško aikšteles nuklodavo ryškiai oranžinės spalvos vėdrynų kilimai. Dar kitas šlaitas mėlynavo gausybe ryškiai mėlynų vilkdalgių.

Vasarą miškuose surasdavome gėlių, kurios Lietuvoje auga tik darželiuose. Bet svarbiausias augalas buvo laukinis Sibiro česnakas, turintis aštrų kvapą ir gausybę vitaminų. Iš pradžių jo skonis atrodo šlykštus, tačiau, kai įpranti, tampa delikatesu. Upelio slėnyje augo juodųjų serbentų krūmai, prie pat upelio raudonavo kekės raudonųjų serbentų. Pelkėtoje vietovėje buvo daug laukinių agrastų. Kalnų šlaituose augo didžiulės plantacijos bruknių ar mėlynių, o miško aikštelėse - gausybė žemuogių. Netoliese buvo didelis kalnas, apaugęs jaunų drebulaičių gojeliais. Ji vadinome grybų kalnu. Kad ir kiek žmonių grybaudavo, visiems užtekdavo.

Prie vienos krosnelės

Vietos gyventojų ten nebuvo. Gyveno komendantas su šeima, mokytoja, pardavėjas ir dar kelios šeimos, kurios dažnai keisdavosi.

Mus apgyvendino kartu su Prokofjevo šeima vieno naujai statomo namuko bute. Jame dar nebuvo nei langų, nei durų, nei krosnelės. Šildėmės kaip išmanėm. Langus dangstėme skudurais, į didesnius puodus ar keptuves prisikasdavom iš laužo žarijų ir taip prieš gulant sušildavome rankas ir kojas. Prokofjevas buvo geras darbininkas, su valdžia palaikė gerus santykius, tad namelyje atsirado ir langai, ir durys, ir net ketaus krosnelė. Bet mūsų šeima buvo visai be perspektyvų - mama sirgo, tėvelis senas, o vaikai maži. Tad turėjome išsikraustyti į seniausio barako mažą kambariuką, kurio vienintelis langas buvo šiaurinėje pusėje. Jis užšaldavo jau spalį, pasidengdavo poros centimetrų storio šerkšnu ir nutirpdavo tik balandžio gale.

Krosnelių buvo mažiau negu dideliame barake kambarėlių, tad pusė du kambarius skiriančios sienos buvo nugriauta, ir viena krosnele dalijosi du butukai. Prie jos šildėsi ir virė penkios šeimos - šešiolika žmonių iš to paties vagono.

Taip susikimšę gyvenome apie metus, vėliau dalį šeimų išvežė iš Srednios, tad ilgainiui prie tos pačios krosnelės liko tik mūsų šeima ir į kitą puskambarį atkeltos seserys Bražionytės su devyniasdešimtmečiu tėvu. Apie 1952 metus atsilaisvino kambarėlis tame pačiame barake tik su langu iš pietų pusės. Buvo nuostabu, nes saulutė jau kovą nušildydavo ledą nuo stiklo. Kitoje pusėje gyveno siuvėja Aleknienė su dukra Daina.

Duonelės norma

1949 metų pavasarį su kastuvu prasivarpę truputi žemės pasisodinome pusę kibiro bulvių, kelis svogūnus, pasisėjome krapų, salotų, agurkų. Pastarieji užaugti nespėjo, tačiau šaltibarščiams (iš vandens, acto, druskos ir žalumynų) puikiai tiko žiedai ir ūsai.

Pirmą siuntinį gavome lapkričio mėnesį. Visi rašėme laiškus giminaičiams, kaimynams, pažįstamiems, prašydami padėti apsiginti nuo bado. Daugiausia siuntinių - aštuonis - gavome 1948 metų gruodžio gale, nes tą žiemą buvo sunkiausia. Kai ištirpdavo siuntinių dėžutės, mama pasirausdavo maišuose, ištraukdavo gražesnį drabužį, staltiesę, rankšluostį ar skarelę, ir tėtis nešdavo į Talcų gyvenvietę iškeisti į kelias bulves, kurios, kol parnešdavo 25 kilometrus, sušaldavo į akmenėlius.

Duonelės norma buvo labai maža. Iš Lietuvos atsivežti grūdeliai buvo pamirkomi, malami mėsmale, ir iš tyrelės kepami paplotėliai tiesiai ant krosnelės ringių. Kai baigėsi grūdai ir aš pradėjau silpti, mama sutiko leisti mane į tuo metu pradėjusį veikti darželį. Kai namuose buvo ką valgyti, į darželį nėjau, manėme - mažiau reiks mokėti, bet paskui iš brolio atlyginimo kelis mėnesius atskaičiavo už visą laiką. Dar reikėjo pasirašyti paskolas, tad brolis vis likdavo skolingas.

Darbininkai

Tremtiniai dirbo miško darbus. Vyrai pjaudavo medžius, o moterys genėdavo šakas ir supjaudavo tam tikro ilgumo rąstus, kuriuos su arkliukais tempdavo iki upelio, o ten kraudavo į "štabelius". Rąstus tampė ir traktoriai, kuriems kelius ruošė paaugliai berniukai. Jie dar dirbdavo ir prikabinėtojais - lynus užkabindavo už rąstų, kuriuos tempdavo traktorius, kūrenamas medinėmis malkelėmis. Žiemą jie buvo kraunami į traktoriumi tempiamą rogių sąstatą ir gabenami lediniu keliu. Veikė ir sakinimo punktas, kur buvo surenkami pušų sakai. Brolis su seserimi uždirbo 60 rublių.

Į darbą tekdavo eiti tik pėsčiomis ir po daugelį kilometrų per dieną. Rengėsi kas kuo turėjo, o batų visai neturėjome. Mama iš veršio kailio pasiūdavo nagines, o kojas vaikams apvyniodavo milo gabalais, kurį ji išaudė dviaukščiuose barako naruose įsirengusi stakles. Vėliau jau kartais duodavo šimtasiūles.

1954-1955 metais dalį darbininkų siųsdavo prie Angaros valyti "zonos". Buvo statoma Irkutsko hidroelektrinė, tad reikėjo iškirsti medžius ir krūmus užliejamoje teritorijoje. Kartais siųsdavo į kolūkius kasti bulvių.

Už lietuvišką dainą

1948 metų gale iš Srednios pavyko pabėgti aštuoniolikmečiui Algiui Stankūnui kartu su Pauliumi Kiseliovu. Vėliau Lietuvoje jis papildė partizanų gretas, buvo sužeistas, neteko kojos, per stebuklą išgyveno, atlaikė lagerių "kurortus", gyvena Kėdainiuose.

1949-aisiais ar 1950 metais buvo suimti Bernotas, Povilas Jančys, Petras Mantrimas, Adomas Antanavičius vien už tai, kad eidami į darbą dainavo lietuviškas dainas.

Antanavičiaus žmona ir dvi dukros buvo likusios Lietuvoje, o jis su uošve ir trimis mergaitėmis ištremtas į Sibirą. Mažoji Dalytė mirė, o Palmutę ir Romą močiutei pavyko išsaugoti, kol tėvelis grįžo iš kalėjimo. Jie grįžo iš lagerių į tremtį apie 1955-uosius.

Mūsų šventės

Labiausiai įsiminė religinės šventės. Per Kūčias dengdavome didelį, bendrą kelių šeimų stalą. Dalydavomės ką turėjome. Pamenu, kaip mama, nemokėdama rusų kalbos, išprašė iš kolūkiečių kuokštą šieno po staltiese padėti ir porą saujų avižų, iš kurių ji išvirė dubenį kisieliaus. Žiemą kas sekmadienį beveik visi rinkdavomės ten, kur būdavo daugiau vietos pamaldoms. O vasarą eidavome į kapines kaip į bažnyčią. Apie kunigą tik pasvajoti galėjom, į Srednią nė vienas nebuvo patekęs.

Pirmąjį vaidinimą Srednioje mačiau sutinkant 1950 metus, kurį surengė neseniai pradėję mokytis pradinės mokyklos mokiniai. Vadovavo Antanina Repšytė padedant seseriai Aldonai. Kai buvo pastatytas klubas, jaunimas ruošdavo vakarėlius jame. Komendantas reikalaudavo, kad viskas vyktų rusų kalba, vėliau kartais leisdavo ir kokį lietuvišką veikalėlį parodyti. Vadovavo daugiausia Vytautas Krikščiūnas. Jis sekmadieniais organizuodavo ir futbolo, ir kvadrato, ir tinklinio varžybas.

Savais keliais

Iš Srednios į Lietuvą tikriausiai negrįžo niekas. Iškirtus aplink miškus 1955-aisiais, 1956 metais buvo pasiūlyta rinktis naują gyvenamąją vietą: Mažoji Goloustna, Odinsas, Zalarinskas ar Zima. Sutinkant 1955 metus Srednioje gyveno tik viena rusė - jaunutė mokytoja, kuri leido vaikams dainuoti, vaidinti ir rusiškai, ir lietuviškai. Visi buvo susidraugavę ir skirtis buvo sunku. Lietuviškas kaimas pradėjo tuštėti. Vieni išvažiavo 1955-ųjų vasarą ar rudenį, kiti 1956-ųjų pavasarį. Naujųjų namukų rąstai buvo sužymėti. Mums išvažiavus jie buvo nugriauti ir kažkur išvežti. Liko tik sukrypę seni barakai ir ant kalnelio kelios eilės nuostabiai gražių lietuviškų maumedinių kryžių.

1980 metais septyni lietuviai aplankė tėvų kapus ir sutvarkė kapines. Po penkerių metų buvusio Talcų lespromchozo teritorijoje dirbo Lietuvos miškotvarkininkų ekspedicija vadovaujama Algirdo Rutkausko. Ir aš buvau ten nuvažiavusi. Aptvarkėme kapines ir nurašėme visus užrašus nuo kryžių, nufotografavome. Paskutinio barako vietoje pamatėme tik krūvą apipuvusių rąstų.

1989 metais ten buvo nuvykusi Panevėžio moksleivių grupė. Dauguma kryžių 1990 metais dar stovėjo, tačiau iki dabar, manau, galėjo išsilaikyti kokie 5-6. Juos darė Danielius Vilimas, Petras Mantrimas. Maniušis pats padarė kryžių savo žmonai, Kazlauskas - savo motinai. Tik tiek pavyko sužinoti.

1990 metų liepos 21 ir 22 dienomis atvykau su mano organizuotos ekspedicijos žmonėmis. Iškasėme ir parvežėme į Lietuvą visus palaikus, kurių kauburėlius ženklino kryžiai arba artimieji žinojo šalia kieno kryžiaus buvo kieno kapas. Iškasę palaikus prie medžio pritvirtinome metalinę plokštę su užrašu: "Lietuvos tremtinių palaikai 1990 VII 24 perkelti į Tėvynę".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"