Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Lietuviškas kraujas drebina Kremlių

 
Denisas Karagodinas nustatė savo prosenelio žudikų pavardes ir ketina patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, kurie už tai atsakingi, – nuo vykdytojų iki SSRS Centrinio komiteto politinio biuro narių ir paties Josifo Stalino.
Denisas Karagodinas nustatė savo prosenelio žudikų pavardes ir ketina patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, kurie už tai atsakingi, – nuo vykdytojų iki SSRS Centrinio komiteto politinio biuro narių ir paties Josifo Stalino. Asmeninio albumo nuotrauka

Lietuviško kraujo ir Lietuvos pilietybę turintis Rusijos gyventojas Denisas Karagodinas išsiaiškino, kurie sovietiniai budeliai yra atsakingi už jo prosenelio sušaudymą, ir ketina visus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nepriklausomi Rusijos apžvalgininkai akcentuoja šio proceso svarbą ir kartu primena, kad desovietizacija šalyje neįvyko, vėl atgimsta Josifo Stalino kultas.

Tomske gimęs, o dabar Maskvoje gyvenantis D. Karagodinas ketverius metus rinko duomenis apie asmenis, susijusius su jo senelio nužudymu Didžiojo teroro metais. Deniso turimi dokumentai rodo, kad už tai atsakingi keliasdešimt asmenų, pradedant tuomečiais SSRS vadovais su J. Stalinu priešakyje ir baigiant vietiniais NKVD pareigūnais. Siekdamas teisingumo jis ketina kreiptis į teismą.

Teisingumo dėl sovietų nusikaltimų bandyta ieškoti ir Lietuvoje. Prieš dešimtmetį lietuvės tremtinės vaikai buvo padavę į teismą Rusiją. Jie reikalavo, kad SSRS teisių ir pareigų perėmėja atlygintų represuotajai padarytą žalą.

Sudėliojo grandinę kaltųjų

Kaip rašoma radijo stoties „Radio Svoboda“ interneto svetainėje, 56 metų valstietį Stepaną Ivanovičių Karagodiną 1937 metų gruodžio 1 dieną suėmė Tomsko NKVD pareigūnai. Ypatingojo pasitarimo dalyviai pripažino jį šnipų-diversantų grupės organizatoriumi, Japonijos karinės žvalgybos agentu ir nuteisė sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas netrukus – 1938 metų sausio 21 dieną. S. Karagodino žmona ir vaikai nežinojo apie jo likimą, vis vylėsi, kad vyras tebėra gyvas. 1950-ųjų pabaigoje šeima sulaukė pažymos apie S. Karagodino reabilitavimą. Dokumente taip pat buvo parašyta, kad jis „mirė įkalinimo metu“.

Stalinistinių budelių sušaudyto valstiečio proanūkis 34 metų D. Karagodinas nusprendė sužinoti pavardes visų, kurie yra atsakingi už kaltinimų „Charbino byloje“ sufabrikavimą, ir sudėlioti nusikalstamą grandinę – nuo Didžiojo teroro iniciatorių Kremliuje iki paprastų vykdytojų Tomske, įskaitant juodų „varanokų“ vairuotojus ir mašinistus, spausdindavusius NKVD pažymas.

Rusijos žiniasklaidos teigimu, sovietinių specialiųjų tarnybų archyvai labai nenoriai dalijasi informacija, tačiau D. Karagodinui pavyko gauti daugybę dokumentų, liudijančių, kaip dirbo stalinistinių represijų mašina, žudžiusi nekaltus žmones. D. Karagodinas nustatė savo prosenelio žudikų pavardes ir ketina patraukti baudžiamojon atsakomybėn visus, kurie už tai atsakingi, – nuo vykdytojų iki SSRS Centro komiteto politinio biuro narių ir paties J. Stalino.

„Antra tyrimo projekto dalis – visų kaltųjų dėl S. Karagodino nužudymo patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Žudikų grandinė gana ilga – daugiau kaip 20 žmonių: organizatoriai, vadovai, vykdytojai, bendrininkai, taip pat juodo „varanoko“ vairuotojas. Jis turėtų būti teisiamas kaip bendrininkas. Kaltinimas: grupė žmonių pagal išankstinį susitarimą įvykdė masinę žmogžudystę. Šios juridinės procedūros scenarijai jau sukurti“, – stočiai „Radio Svoboda“ pasakojo D. Karagodinas.

Istorinis įvykis

Europos Sąjungos (ES) ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas „Lietuvos žinioms“ teigė, jog D. Karagodino siekis Rusijoje sukėlė didžiulį rezonansą. „Jau visa savaitė viešoji erdvė ūžia nuo informacijos, įvairių komentarų ir nuomonių apie tai. Ne tik nepriklausomi, bet ir valstybiniai televizijos kanalai kalba apie D. Karagodiną“, – tvirtino V. Ušackas. Tiesa, pastarosiomis dienomis, anot ambasadoriaus, valstybiniuose Rusijos televizijos kanaluose jau pasirodė ir Deniso elgesį bei užmojus smerkiančių laidų. Tai gali liudyti, kad pradėtas psichologinis jo puolimas.

Vygaudas Ušackas /LŽ archyvo nuotrauka
Vygaudas Ušackas /LŽ archyvo nuotrauka

Radijo stoties „Kommersant FM“ apžvalgininkas Stanislavas Kučeras D. Karagodino iniciatyvą vertina kaip istorinį įvykį, galintį turėti rimtų politinių pasekmių. Esą jei kada nors Rusijoje triumfuos destalinizacija, tai nutiks ne tiek politikų ar publicistų, kiek tokių piliečių ir patriotų kaip D. Karagodinas dėka. „Denisui pavyko pasiekti tai, ko niekas nepasiekė nei Sovietų Sąjungoje, nei posovietinėje Rusijoje. Per ketverius metus jis atliko savarankišką tyrimą ir nustatė vardus visų, kurie prisidėjo prie sufalsifikuotų kaltinimų vadinamojoje Charbino byloje figūravusiems asmenims, jų arešto ir sušaudymo. Tarp tų žmonių atsidūrė ir Deniso prosenelis valstietis Stepanas Ivanovičius Karagodinas“, – kalbėjo S. Kučeras.

Jis priminė, kad 2012 metais niekas netikėjo, jog D. Karagodinas įstengs įgyvendinti savo tikslą. Lygiai taip pat ir dabar niekas netiki, kad jam pavyks pasiekti, jog kelių dešimčių žmonių – nuo J. Stalino iki nuosprendžio vykdytojo – atžvilgiu būtų pradėta baudžiamoji byla. „Kai kas karčiai šyptelės, o kai kas pasukios pirštą prie smilkinio. Na, sužinojai prosenelio žudikų pavardes – šaunuolis, bet kas turi būti, kad viltumeisi valstybei padedant nusikaltėliu oficialiai pripažinti žmogų, kuriam Rusijoje ruošiamasi statyti paminklus? Atsakysiu: reikia būti užsispyrusiu vaikinu sovietinio auklėjimo nesugadintomis smegenimis, aiškiai žinančiomis, ką ir kodėl daro“, – pabrėžė S. Kučeras.

„Kommersant FM“ apžvalgininkas mano, kad D. Karagodino ieškinys masinių žudynių SSRS vietiniams vykdytojams ir organizatoriams Kremliuje bus ne paskutinis.

Tapo Lietuvos piliečiu

D. Karagodinas gimė Vakarų Sibire, Tomske. Iš Lietuvos yra kilę jo motinos proseneliai. Tai paaiškėjo tik Denisui pradėjus domėtis savo giminės genealogija. O smalsumą paskatino šeimoje išlikusi sena tradicija ne vieną, bet du kartus per metus švęsti Velykas – pagal stačiatikių ir katalikų kalendorius.

Savo šaknų ieškojusiam D. Karagodinui archyvuose teko praleisti ne vieną valandą, kol surado Rusijos imperijos laikus menančius archyvus, o juose – tremtį liudijančius XIX amžiaus dokumentus. Tyrinėjant juos paaiškėjo, kad D. Karagodino proseneliai iš motinus pusės į Sibirą iš Lietuvos buvo ištremti dar carinės Rusijos laikais. Tų dokumentų pakako, kad D. Karagodinas galėtų paprašyti Lietuvos pilietybės. Jis prisipažino, jog apie tokią galimybę sužinojo visai atsitiktinai, kai kartą užklydo į „Radio Svoboda“ tinklalapį, kuriame buvo įdėtas straipsnis apie lietuviško paso dvidešimtmetį. Pradėjęs domėtis šia sukaktimi Denisas perskaitė Pilietybės įstatymą ir aptiko punktą, skelbiantį, kad tremtinių vaikai gali gauti Lietuvos pilietybę. Tai ir tapo paskata prašyti Lietuvos pilietybės. Ją prezidentė Dalia Grybauskaitė supaprastinta tvarka D. Karagodinui suteikė 2013 metų spalio 22 dieną. Sulaukęs teigiamo Lietuvos institucijų atsakymo dėl pilietybės D. Karagodinas turėjo atsisakyti Rusijos pilietybės ir mintinai išmokti priesaiką, nes lietuviškai kalbėti kol kas nemoka.

D. Karagodiną gerai pažįstantis ES ambasadorius Rusijoje V. Ušackas „Lietuvos žinioms“ pasakojo, kad su Rusijos gyventoju, užsiimančiu stalinizmo nusikaltimų tyrinėjimais, atsitiktinai susipažino per socialinius tinklus prieš porą metų. Tačiau netrukus užsimezgė artimesnė bičiulystė. Mat pastaraisiais metais Maskvoje gyvenantis D. Karagodinas domisi ne tik stalinizmo nusikaltimais prieškariu, bet ir pokario trėmimais, nes Tomskas – vienas iš tų regionų, į kuriuos pokario metais masiškai buvo tremiami Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių gyventojai. Kaip yra minėjęs D. Karagodinas, kartą grybaudamas miškuose jis aptiko tremtinių kapines ir tada pradėjo domėtis lietuvių kasmet rengiama akcija „Misija Sibiras“. Denisas dalyvavo ir šių birželį Tomske atidengiant paminklą lietuvių tremtiniams.

Iš Rusijos žalos neišsireikalavo

Panašių iniciatyvų siekti istorinio teisingumo būta ir Lietuvoje. 2007 metais buvusios tremtinės Onos Puskunigienės artimieji kreipėsi į mūsų šalies teismus dėl ieškinio Rusijos Federacijai. Lietuvės giminaičiai prašė atlyginti žalą, kurią padarė Lietuvą okupavusios Sovietų Sąjungos represijos: neteisėtas moters ir jos turto areštas, pilietinių teisių atėmimas, nuteisimas, laisvės atėmimas ir išvežimas į Rusijos gulagą. Iš Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėjos Rusijos buvo prašoma priteisti 500 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Ieškinyje teigta, jog 1951 metais Šiaulių srities teismas pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą O. Puskunigienei už antitarybinę agitaciją skyrė 25 metų laisvės atėmimo bausmę. Kaip nurodoma nuosprendyje, ji buvo nuteista už tai, kad „gimusi JAV iš buožių, lietuvė, TSRS pilietė, nepartinė, 1941 metais vokiečių okupacijos metu Lietuvoje kurstė antitarybinę agitaciją tarp Lietuvos gyventojų, šmeižė tarybinę armiją, platino antitarybinio turinio fotonuotraukas, 1947–1951 metais sistemingai skleidė provokacinius gandus apie greitai kilsiantį karą tarp Amerikos ir Tarybų Sąjungos ir iškraipė tarybinę tikrovę“. To „nusikaltimo“ tyrimas pradėtas pagal KGB Lietuvos padalinio pareigūnų parengtus dokumentus. Buvo padarytos kratos, areštuotas O. Puskunigienės namų Papilės kaime, Akmenės rajone, turtas. Atlikti bausmės ji išvežta į Permės sritį. Nelaisvėje moteris išbuvo iki 1956 metų. Prieš ją ir jos šeimą KGB Lietuvos padalinio pradėta stebėjimo byla baigta tik 1989-aisiais.

Šią O. Puskunigienės artimųjų kovą sustabdė teismai. Už tai, kad byla turėtų būti nutraukta, tąsyk pasisakė ir Teisingumo ministerija. Aiškinta, esą Rusija notose nurodė neatsisakanti jurisdikcijos imuniteto savo ir savo nuosavybės atžvilgiu.

Svarbu ir rusams, ir lietuviams

Parlamentaras istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad esmė ne tai, ar pasiseks teisingumo siekiančiam D. Karagodinui, klausimas – ar tai vis dar svarbu Rusijai ir jos piliečiams? Šis procesas susijęs tiek su istorine atmintimi, kas vyko jiems ir kitoms tautoms, tiek su atsakomybės suvokimu. „Jei žvelgtume šiuo kampu, bent jau daliai rusų tai atvertų akis. Jie suprastų, kas dėjosi čia, Lietuvoje, kodėl apie tuos įvykius daug kalbame, rašome. Tai svarbu patiems rusams“, – įsitikinęs istorikas.

Arvydas Anušauskas /Alinos Ožič nuotrauka
Arvydas Anušauskas /Alinos Ožič nuotrauka

Anot A. Anušausko, desovietizacijos Rusijoje taip ir nebuvo, nes šalyje taip ir nesuvokta, kokia ydinga yra komunistinė sistema, kalbant ne vien apie atskirus sovietmečio laikotarpius, pavyzdžiui, 1917-aisiais prasidėjusį ir penkerius metus trukusį Pilietinį karą ar Didįjį terorą 1937–1938 metais. „Manau, neįvertinus šių aplinkybių, fragmentavus istorijos suvokimą galiausiai pradėta svarstyti, kad gal J. Stalinas nebuvo toks blogas, juk industrializavo šalį, laimėjo karą ir pan. Nesuvokiama tų įvykių esmės ir pasekmių pačiai rusų tautai“, – tvirtino parlamentaras.

Kalbėdamas apie Lietuvą A. Anušauskas pažymėjo, kad skaičiavome sovietinės okupacinės žalą, apibrėžėme, kokia ji daugmaž yra, tačiau mūsų reikalavimai atlyginti tuos nuostolius Rusijai oficialiai taip ir nebuvo pateikti. Šiuo metu jis skeptiškai vertina galimybę išsireikalauti žalos atlyginimą, nes to siekiant pirmiausia reikia sulaukti, kol Rusijos visuomenė atsivers tokiam supratimui. „Be jo pokyčių nebus. Bet jei nesuprato prieš 25 metus, bent jau nesuprato iki galo, ir dauguma, dabar reikės dar ilgų dešimtmečių, kol tas supratimas atsiras. O jeigu neatsiras, juo blogiau bus pačiai Rusijai. Tada rusai teisins bet kokį savo diktatorišką ar autoritarinį režimą ir bet kokius jo veiksmus, kurie pridarys dar didesnių nuostolių“, – pabrėžė A. Anušauskas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"