TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuviškos Kalnų Karabacho konflikto sprendimo paieškos

2015 11 27 9:00
Šušos miestas Kalnų Karabache.  Reuters/Scanpix nuotrauka

Nuo 1994 m., kuomet armėnai ir azerai sudėjo ginklus, dėl pastarųjų „juoduoju sodu“ vadinamos teritorijos vis dar nepavyksta susitarti. Azerbaidžanas Kalnų Karabachą laiko neteisėtai okupuotu, o Armėnija remia vietinių teisę apsispręsti.

Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vakar pristatytas šiam Pietų Kaukazo regiono konfliktui skirtas straipsnių rinkinys, išleistas „Geopolitinių studijų centro“. Jame ne tik analizuojami skirtingi jo aspektai, bet atsiranda ir lietuviška perspektyva. Azerbaidžano ambasadorius Lietuvoje Hasanas Mammadzada džiaugėsi tuo, jog lietuviai tyrinėja, kaip kito konflikto supratimas, veda paralelę tarp Chodžali skerdynių ir Sausio 13-osios tragedijos. Vilniaus universiteto doktorantas, žurnalistas Viktor Denisenko leidinyje publikuotame straipsnyje teigia, jog abu įvykiai įtraukti į informacinius karus. Pasak jo, azerai globalioje erdvėje savo atminčiai svarbų įvykį iškomunikuoja kur kas sėkmingiau nei lietuviai savąjį.

Nuo armėnų prie azerų

Supratimas apie Kalnų Karabacho konfliktą Lietuvoje per du dešimtmečius pasikeitė, konstatavo Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, istorikė Kristina Petrauskė. Ji tyrė lietuvišką spaudą 1991–1992 metais bei 2013-aisiais. Pastarieji metai pasirinkti dėl to, kad Seime įkurta Dalios Kuodytės vadovaujama Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinė grupė, sukėlusi debatus viešojoje erdvėje.

Anot K. Petrauskės, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, konfliktui liepsnojant, didesnė dalis informacijos plaukė iš Armėniją palaikančios pusės, o praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų daugumoje straipsnių palaikomas Azerbaidžanas. Šiuo metu už Karabacho nepriklausomybę pasisakantys, kaip teigia ji, tapo marginalia grupe, kurių pozicija prieštarauja oficialiai Lietuvos užsienio politikos krypčiai. Tuo metu Azerbaidžanas iš „musulmoniškos blogio valstybės“ žiniasklaidoje tapo „kovojančiu už integralią savo teritoriją ir piliečių saugumą“. Doktorantė pastebi, kad Armėnija savo naratyvo Karabacho atžvilgiu nepakeitė, tuo metu Azerbaidžano retorika tapo subtilesnė, pereita nuo Armėnijos žiaurumo viešinimo prie savo vardo gerinimo, tarptautinių nuostatų, pripažįstančių konfliktinį regioną kaip jo dalį, akcentavimo ir tai labiau priimtina Lietuvos skaitytojams.

Be tarptautinės teisės – nė iš vietos

1988 m. prasidėję kruvini susirėmimai tarp azerų ir armėnų Kalnų Karabache truko šešerius metus: kelios dešimtys tūkstančių žmonių žuvo ir šimtai tūkstančių išvaryti iš namų. Armėnų tautybės žmonių dominuojama teritorija buvo sovietinio Azerbaidžano dalis iki 1991 m., kuomet paskelbta nepriklausomybė ir prasidėjo tikras karas. Griūvant Sovietų Sąjungai, sena drama atsivėrė naujomis žaizdomis, kurios neužgyja iki šiol, mat nutraukus ugnį tarp Azerbaidžano ir Armėnijos remiamų karabachiečių konfliktas neišspręstas, o įšaldytas. Teigiama, jog lemiamas įvykis užkirtęs kelią taikai – 1992 metų Chodžali skerdynės, kai armėnai miestelyje, teikusiame prieglobstį iš Karabacho pabėgusiems azerams, nužudė 613 asmenų, daugybę sužeidė, paėmė įkaitais.

Pasak įvadą straipsnių rinktinei parašiusio Mykolo Romerio universiteto, Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto, profesoriaus Justino Žilinsko, konfliktai, kilę dėl sienų, byrant tiek Sovietų Sąjungai, tiek Jugoslavijai, buvo patys kruviniausi. Kad ir koks beviltiškas atrodytų sprendimas dėl Kalnų Karabacho, akademiko teigimu, nėra kito kelio, tik vadovautis net ir netobula tarptautine teise, norint išvengti smurto, užtikrinti žmogaus teises. Jis pažymi, kad nors šis regionas toli nuo Lietuvos, jo situacija mums svarbi, nes nestabilumas gali išplisti ir į kitas šalis, ypač dėl to, kad į konfliktą, nors ir ne atvirai, įsitraukusi Armėniją remianti Rusija. Renginyje dalyvavęs tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės pirmininkas Juras Požėla taip pat pabrėžė tokių tyrimų svarbą, siekiant užkirsti kelią kilti kitoms panašaus pobūdžio situacijoms. Posovietinėje erdvėje įšaldytų konfliktų netrūksta: prie Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos neseniai prisidėjo ir Krymas.

Kad pajudėtų iš mirties taško

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) 1994 m. suformavo Minsko grupę deryboms tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Valstybėms siūloma susitarti dėl šešių Madrido principų, pagal kuriuos azerams turėtų būti gražintos teritorijos aplink Kalnų Karabachą, jam suteikiamas specialus statusas, užtikrinantis saugumą ir autonomiją, o ateityje gyventojai balsuotų referendume. Taip pat sukuriamas Karabachą ir Armėniją jungiantis koridorius, pabėgėliams ir perkeltiems asmenims leidžiama sugrįžti į namus, tarptautinė bendruomenė įsipareigoja užtikrinti saugumą taikos palaikymo pajėgomis. Tačiau derybos nė iš vietos.

Kaip aiškina Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos lektorė Laura Kirvelytė, pagrindinė nepajudėjimo iš mirties taško priežastis – nelanksti konfliktuojančių šalių pozicija. Nei viena, nei kita nelinkusios daryti nuolaidų: Armėnija reikalauja referedumo, leidžiančio karabachiečiams, kurių daugiau nei 90 proc. sudaro armėnai, patiems apsispręsti dėl savo likimo, Azerbaidžanas laukia, kol Armėnija išves karines pajėgas iš užimtų teritorijų, į Karabachą sugrįš pabėgę ar perkelti azerai, anot jų, plebiscitas įmanomas tik tuomet. Ir jis tebūtų konsultacinis, mat konfliktas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Kitos L. Kirvelytės įvardijamos kliūtys taikiam susitarimui pasiekti: didelis jautrumas Karabacho temai tiek tarp armėnų, tiek tarp azerų, Rusijos manipuliacijos bei nepakankamas tarptautinės bendruomenės įsitraukimas.

Anot L. Kirvelytės, konflikto sureguliavimo procesas yra dar labiau įšaldytas nei pats konfliktas. Ji rekomenduoja abiem valstybėms atsisakyti istorinės perspektyvos į Karabachą, imtis visuomenių sutaikymo programos, įtraukti tarptautinę bendruomenę, dislokuojant ten taikdarius. Be to, kaip teigia ji, Baku turėtų stiprinti Jerevaną, kad jis galėtų atsikratyti Rusijos manipuliacijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"