TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuviškosios Antigonės (III)

2011 05 04 0:00
Okupacijos metais Nijolė Sadūnaitė buvo nuteista uždarame teismo posėdyje, dabar nepriklausomoje Lietuvoje už uždarų teismo durų teisiama Eglė Kusaitė.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Vieni mitai miršta, kitiems lemta gyvuoti tūkstantmečius. Antikinė Antigonės istorija, skaudžiai atsikartojusi pokario Lietuvoje, kai okupantai draudė seserims ir motinoms palaidoti žuvusius partizanus, persikėlė į mūsų dienas. Trapios moterys, kaip prieš tūkstantmetį, prieš šimtmetį, prieš pusę amžiaus, taip dabar: ir vėl vienos prieš galingą sistemą. Sunaikinusią jų mylimuosius, bet nepalaužusią ryžto įtvirtinti amžinus teisingumo dėsnius.

Tuo metu, kai Liudvika Pociūnienė nenuleisdama rankų siekė įvardyti tikruosius jos vyro - aukšto Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko Vytauto Pociūno - žudikus, kai Neringa Venckienė, apraudojusi brolį, kovojo už mažos pedofilų išnaudotos mergaitės ateitį, tuo metu savitikslės sistemos smagračiai jau suko dar vieną jauną moterį. Eglę Kusaitę. Kalta tapusią dėl vaikiškos meilės jaunam čečėniukui. Saugumiečių dėl to ji pakrikštyta "čečėnų išjoda". Lyg sovietmečiu sesė Nijolė Sadūnaitė, teisiama uždaruose teismo posėdžiuose, verčiama tarptautine teroriste.

"Kai matai, kas darosi, kai, paisant valstybės interesų, turėtų, logiškai mąstant, būti daroma vienaip, o elgiamasi kitaip, visko gali prisigalvoti. Juk kas yra valstybė? Tai piliečiai. E.Kusaitės byla puikiausiai rodo: savo piliečius giname paskutinėje eilėje. Pirmiausia žiūrime, ką pasakys Rusija. O gal ji jau seniai pasakė: nedarysite taip, tai bus kitaip? Ką mes žinome? Bet tai, kas matoma žiūrint iš šalies, liudija būtent už tokį scenarijų", - įsitikinusi L.Pociūnienė.

Ant svetimo pavadžio

20-metį paminėjusios nepriklausomos Lietuvos valstybės kelias pastaruoju metu daro keistą, neįtikimą vingį. Dar ne taip seniai, surėmę pečius, dainuojančios revoliucijos herojai - mūsų herojai, mūsų tauta - pasipriešino sovietų okupantų tankams ir automatams. Pasisakė už savo krašto laisvę, pažadėjo paremti kitus, laisvės siekiančius. Praėjo vos 20 metų. Ir Lietuvos valstybė, jos saugumo struktūros - mūsų struktūros, nepriklausomybės ariergardas - jau kalba Rusijos Federalinio saugumo tarnybos (FSB), dar neseniai vadintos sovietinės KGB teisių ir metodų perėmėja, kalba.

E.Kusaitės byla - per beveik septynerius metus VSD sukurpti 15 tomų. Generalinė prokuratūra, savo ruožtu, surašė 69 puslapių kaltinamąjį aktą. Ši gausi medžiaga turi įtvirtinti pagrindinę mintį: dar paauglė būdama E.Kusaitė kūrė ar prisidėjo kuriant čečėnų pasipriešinimo Rusijai judėjimą. Jai talkino Maskvoje gyvenę bendraamžiai Apti ir Aišat Magmadovai, kuriuos, remdamiesi būtent Lietuvos pateikta medžiaga, Rusijos FSB kaltina talkininkavus ginkluotoms formuotėms ir dėl to laiko griežčiausiai saugomame savo krašto kalėjime.

E.Kusaitė kaltinama ketinusi susisprogdinti Rusijos strateginės reikšmės objekte - karinėje bazėje, kurioje laikomi asmenys, kariavę Čečėnijoje, siekdama sunkių padarinių: nužudyti kuo daugiau žmonių, sukelti paniką ir išgąstį. Karinę bazę merginai, iki tol iš gimtosios Klaipėdos važiavusiai tik į mažą Vokietijos miestelį, esą turėjo nurodyti Šiaurės Kaukazo sukilėlių vadai.

Į disidentų, tų sovietinių laikų "teroristų" ir "liaudies priešų", klausimą, kodėl nepriklausomos Lietuvos pareigūnai, gamindami "čečėnų teroristus" savo krašte, taip imasi atstovauti Rusijos specialiųjų tarnybų interesams, iki šiol neatsakyta nei iš Seimo, nei iš prezidentūros rūmų. Ar Lietuva jau atsisakė dešimtmetį iš aukščiausių tribūnų teigtos minties, kad lietuviškasis patriotizmas tapatus paramai laisvės siekiančiai Čečėnijai? Vienašališkai pripažinti šio krašto nepriklausomybę ne taip seniai siūlyta būtent Lietuvos Seime. Gal netrukus ir Lietuvos pokario partizanai bus vėl pradėti vadinti "banditais"? O jų žūtį apraudoti ir vėl galės tik pačios drąsiausios moterys?

Meilė ir karas

Banali ir būtent tuo graži paauglystės istorija - tokias vėliau suaugę žmonės prisimena su skaidria liūdesio gaidele. Viskas vaikiška ir nekalta. 13 metų mergaitė susipažįsta su kiek vyresniu berniuku. Kiek neįprasta tik tai, kad berniukas Ali (Saša, kaip prisistato mergaitei), kaip ir jo sesuo Toita, - čečėnai, esą be pasų atvežti į Klaipėdą iš karo niokojamo krašto. Juos prižiūri "čečėnų kraujo" turintis 34 metų verslininkas Arnas, kurį paaugliai vadina savo "dėde" ir "globėju".

Dėdė tai dėdė - koks skirtumas, kai galvoje skraido drugeliai? Tai kas, kad jis apie besimezgančią meilę primygtinai liepia nepasakoti mamai? Mamos - jos tokios, niekada nesupras didelių ir gražių dukterų meilių... Tuo labiau kad mylimasis Saša - toks nuostabus. Didvyris. Jau buvęs kare ir žadantis vis tiek grįžti kovoti už savo kenčiančią tautą. Dėdės Arno manymu, kovoti galėtų ir ji, Eglė, nes yra Sašos sužadėtinė. Ir jau perėjusi prie mylimojo religijos - islamo.

O vieną negražią dieną, prabėgus meilės metams, Saša dingsta. Pašto dėžutėje jau 14-metė Eglė aptinka atsisveikinimo laišką - kupiną ne meilės žodžių ar priesakų grįžti, bet skambių frazių apie laukiančią kovą už tautos laisvę. Ir nurodymą: nuo šiol žinias apie mane gausi per Arną. Atkreipkite dėmesį - dėdė Arnas dirba su vaikais. Ir jis nei pedagogas, nei pedofilas, o Lietuvos saugumo pareigūnas, provokuojantis nepilnamečius.

Tos žinios, VSD karininko perduodamos slapta nuo mamos paauglei, - siaubą keliančios sudarkyto mylimojo lavono nuotraukos, netrukus "dėdės" pakištos merginai. Kartu su pirmąja doze narkotikų - kad per daug "nepanikuotų". "Ten buvo itin žiauriai nukamuotas Saša (nuotraukoje jis guli užsimerkęs) su didžiulėmis žaizdomis krūtinėje, galvoje, o ant veido matosi kraujosruvos ir mėlynės. Nemanau, kad žaizdos buvo padarytos kompiuteriu, nes atrodė per daug jau realiai - žaizdos krūtinėje buvo plėštinės, žiojėjo atviros skylės. Tada Arnas pradėjo man kimšt smegenis, kad Saša "žuvo už tiesą", o aš privalau už jį atkeršyti, nes esu jo sužadėtinė, reiškia, beveik žmona", - po beveik šešerių metų jau iš Lukiškių kalėjimo savo mamai ir tetai rašė oficialiai "čečėnų teroriste" paskelbta E.Kusaitė.

Stalino pėdomis

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ne taip seniai prakalbo, kad dėl klaidų, padarytų tiriant E.Kusaitės bylą, VSD neliko "nė vieno nenubausto pareigūno". Neįvardytų šaltinių teigimu, dar prieš metus atlikus patikrinimą VSD nustatyta, kad buvęs departamento vadovas keliems pareigūnams buvo suteikęs papildomų įgaliojimų tiesiogiai bendradarbiauti su Rusijos FSB. Nustačius, kad E.Kusaitės byla tirta pažeidžiant taisykles, naujasis VSD vadovas Gediminas Grina atleido kelis saugumiečius.

Tačiau tai buvo dar vienas VSD melas - LŽ šaltiniai skelbia, kad nė vienas E.Kusaitės ir kitų vaikų provokatorius nėra nubaustas. 2009-ųjų spalį sulaikius merginą, visai legaliai išsirengusią aplankyti Rusijoje gyvenančių bičiulių, o VSD teigimu - vykdyti teroro akto, Klaipėdos saugumietis Dainius Noreika, nuo pat meilės istorijos pradžios "šefavęs" E.Kusaitę, perkeltas į aukštesnes pareigas. Šis vaikų provokatorius, merginos motinai ir tetai žadėjęs kontroliuoti, kad islamiškų idėjų prikišta galva paauglė nepadarytų kokios kvailystės, bet, kaip paaiškėjo vėliau, organizavęs jos kontaktus su čečėnais apsimetusiais VSD darbuotojais (tuo pagrindu sukurta byla), tapo Klaipėdos VSD Antiteroristinio skyriaus viršininku.

Ne mažiau įdomus vaidmuo šioje istorijoje tenka Generalinės prokuratūros (GP) atstovui Justui Lauciui. Tam pačiam, kuris prieš beveik penkerius metus bandė numarinti V.Pociūno bylą, VSD pulkininko nužudymą paskelbdamas "nelaimingu atsitikimu", o paskui VSD pagerbtas aukštu saugumiečių apdovanojimu "už sėkmingą bendradarbiavimą". Tam pačiam, kurio valia E.Kusaitės apklausose leista dalyvauti Rusijos FSB atstovams, gali būti, mušusiems, gąsdinusiems ir kitaip besityčiojusiems iš nepriklausomos Lietuvos pilietės.

"Mane ilgai kankino psichologiškai ir fiziškai... taip pat patyriau įvairaus pobūdžio prievartą, tai vyko po sulaikymo, taip pat, kai atvyko rusai. Nenoriu, kad tai dabar būtų paviešinta, nes nebeišgyvensiu nė savaitės, - prieš metus iš Lukiškių kalėjimo savo mamai ir tetai rašė E.Kusaitė. - Aš iš tiesų nebūčiau pasirašiusi (prieš save nukreiptų parodymų - red.), bet jie man rodė labai iškankintos Aišos nuotraukas (nenupasakojamas vaizdas). J.Laucius rodė. (...) J.Laucius, rusai grasino, kad uždarysit mane į ligoninę, aiškino, kad manęs nebemylit, kad laikote "čečėnų išėda"..."

LŽ paskelbus šiuos laiškus, į juos sureagavus visuomenininkams, žmogaus teisių gynėjams, prokuroras J.Laucius bandė užčiaupti ir juos. "Kai kurių asmenų teigimas, kad Lietuvoje atliekant ikiteisminį tyrimą gali būti nepaisoma žmogaus teisių, yra nesuderinamas su demokratinės visuomenės principais, turi nusikalstamų požymių ir turi būti įvertintas teisiškai", - viešoje erdvėje nuskambėjo prokuroro grasinimas.

"Jis leidžia suprasti, kad žmogaus teisių gynimas Lietuvoje kelia pavojų demokratijai. Taigi prokuroras J.Laucius demokratiją suvokia taip, kaip ją suvokė Feliksas Dzeržinskis, Vladimiras Leninas ir Josifas Stalinas. Prokuroras iš tiesų pademonstravo dalies teisėsaugos ir teisėtvarkos mentalitetą. Labai gerai, kad tai įvyko, nes dabar jau žinome, kokie žmonės lemia Lietuvos piliečių likimus", - pareiškė Pilietinės visuomenės instituto vadovas Darius Kuolys.

E.Kusaitės liudijimai apie tardymo metu patirtą žiaurumą bei prievartą, nors ir likę netirti, skamba įtikinamai. Ar ne mažiau žiauriai su Egle elgiasi Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija (pirmininkė Virginija Švedienė, nariai Jūratė Damanskienė, Artūras Pažarskis, kuris pakeitė nusigėrusį šios kolegijos narį Zenoną Birštoną), leidusi vėl merginą suimti teismo salėje prieš pat Velykas? Ar toks GP prokuroro Mindaugo Dūdos prašymas ir jį tenkinęs teismo sprendimas nėra dvasinio smurto forma siekiant palaužti, sutrypti žmogų?

"Prokurorai laiko sistemą"

"Jeigu GP vadovai nori, kad būtų patikėta jų reforma, pirmas dalykas, kurį jie turėtų padaryti, tai nušalinti J.Laucių nuo E.Kusaitės bylos. Ir paskirti tyrėją, tegu ne tokį garsų, bet tokį, kurio reputacijos netemdo panašūs šešėliai, - dabar tvirtina vilties vyro nužudymo byloje išsiaiškinti teisybę neprarandanti L.Pociūnienė. - Aš J.Laucių laikau asmeniškai atsakingu už prarastą laiką ir prarastas galimybes V.Pociūno nužudymo byloje. Tikiuosi, laikui bėgant šis tyrimas bus įvertintas ir teisiškai, kaip ir asmeninė J.Lauciaus atsakomybė. Pagal tą vertinimą galėsime matyti, ar prokuratūros reforma yra efektyvi, ar ne."

Kol kas teigiamų poslinkių šia kryptimi nematyti. Nors, J.Lauciui užsipuolus žmogaus teisių gynėjus, buvo pranešta, kad jis nušalinamas nuo E.Kusaitės bylos, kurią perėmė minėtas M.Dūda, netrukus tiesa iškilo į paviršių. Kaip paaiškėjo, ikiteisminis tyrimas dėl E.Kusaitės, to paties J.Lauciaus sprendimu, buvo atskirtas nuo bylos dėl Rusijoje kalinčių, bet Lietuvoje "tiriamų" Magmadovų veiksmų. Ši bylos dalis, taigi ir visas tolesnis ikiteisminis tyrimas, ir toliau realiai liko pas tą patį prokurorą. "Kiek reikės šioje byloje, tiek aš dalyvausiu", - arogantiškai praėjusią savaitę pareiškė J.Laucius.

Dalyvavimas daugiau nei reikšmingas: merginos advokato teigimu, balandžio 21-ąją, prieš pat šv. Velykas, nuskambėjusio teismo sprendimo vėl uždaryti E.Kusaitę į Lukiškes vienu pagrindinių motyvų tapo tai, kad ji, kaip liudytoja, gali bandyti daryti įtaką prokurorui J.Lauciui.

Iki pat galo, iki tiesos ginti savo jaunystę, savo vaikišką meilę, savo gyvenimą žadėjusi E.Kusaitė dabar neatsakys, ar sistema jos galutinai nepalaužė: Lukiškių durys uždaros ne tik žurnalistams, bet ir jos motinai, tetai, kunigui. "Prokurorai savo rankose laiko visą sistemą. Tam, kad ją išjudintum, reikalingi konkretūs, nenuginčijami faktai. Neringa Venckienė - teisėja, ir tai nieko gero nesugebėjo padaryti. O ji juk iš tiesų turi įtaką visuomenėje ir pinigų. Tačiau šiuo atveju ant kortos buvo pastatyta prokurorų reputacija, ir jie nusprendė nerizikuoti. Nėra žmogaus - nėra problemos", - praėjusiais metais, prarasdama viltį, iš Lukiškių rašė E.Kusaitė.

Nepriklausomybės kartos vaikas. Klaipėdos mokytojos duktė. Mergina, nemačiusi nei rusų tankų, šaudžiusių į jos tėvų bendraamžius, nei pokario šventorių, gailestingai priglaudusių nukankintus miško brolius. Bet - ir viena iš jų. Tik jau mūsų nepriklausomoje (ar tuo vis dar tikime?) Lietuvoje.

"Neįsivaizduoji, kiek čia visko patyriau nedejuodama. Ir jie, pareigūnai, mano, kad taip mane palauš. Bet išeis priešingai. Dėl to, kad atsilyginčiau, aš dabar išgyvensiu, ištversiu visas jų patyčias, smurtą ir pažeminimus. Ir kiekvienas jų smūgis darys mane vis stipresnę, ir augins manyje panieką jiems. Ir išeisiu iš čia, būtinai išeisiu. Nė už ką nepasiduosiu, pamatysi", - tai dar vienas laiškas. Priesakas. Visiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"