TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuviškosios Antigonės. Kai netiesa keičia tiesą (I)

2011 05 02 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Nužudyti - galbūt savų. Vyras, brolis, mylimasis. Lyg pokaryje stribų numesti prie šventoriaus. Po mirties išniekinti, apšmeižti, neapraudoti. Bandytos šmeižti ir jos. Trys moterys, lyg Sofoklio tragedijos Antigonės, likusios vienos laidoti savų mylimųjų. Nepaklususios nežmoniškai sistemai. Nepriklausomos Lietuvos sistemai, mankurtizmą iškėlusiai aukščiau amžinųjų žmoniškumo dėsnių.

Mano šviesaus atminimo močiutė kartais imdavo ir pratrūkdavo rauda. "Vargšai, vargšai mano broleliai", - verkdavo. Nužudyti keturi jos broliai, Lietuvos partizanai, to meto liaudies valdžios žodžiais, - "banditai", buvo numesti Saldutiškio bažnyčios šventoriaus patvoryje. Kaip ir kiti miško broliai iš paprastų lietuviškų šeimų, Tėvynę mylėję labiau nei savo jauną gyvenimą.

"Vargšai mano broleliai, - verkdavo močiutė. - Guli negyvi, galvelės sudaužytos. Einam pro šalį, net pažiūrėt bijom, nes juk kareiviai aplink tik ir laukia. Kur palaidoti, kas jų kapą trypia..." Ir tada plonu senutės balseliu užtraukdavo graudžią miško brolių dainą. Raudą. Už mirusius. O gal - už gyvuosius?

Ta tolima vaikystės rauda atsiveja į šias dienas. Taip pat skaudžiai dilgydama širdį. Nes kas galėjo pamanyti, kad dabar, XXI amžiuje, nepriklausomoje Lietuvoje, moterims, lyg Sofoklio tragedijos Antigonėms, vėl vienoms reikės laidoti savo mylimuosius. Nepaklūstant aukštesniųjų, regis, tebetrokštančių vyrų kūnus ir vėl sumesti pašventory, valiai. Vienoms tęsti tai, ką vyrai pradėjo, bet ne savo valia nebespėjo pabaigti. Nepriklausomoje Lietuvoje. XXI amžiuje.

Pranašystė. Deja, išsipildžiusi

"Man atrodo, kovoti su moterimi yra sunkiau - mes tokie sutvėrimai. Ir ne veltui tokio vyksmo priekyje atsiduria moterys. Juk Antigonės istorija tūkstančius metų skaičiuojama. Kažkas turbūt tame yra", - kalba Liudvika Pociūnienė, prieš beveik penkerius metus Baltarusijoje nužudyto Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno našlė.

Tada, 2006-aisiais, valstybę užvaldyti siekusiai sistemai dedant visas pastangas, kad tikrosios V.Pociūno žūties priežastys neiškiltų į viešumą, VSD karininko našlė prasitarė, kad tokia byla Lietuvoje - pirmoji, bet galbūt ne vienintelė. Skaudi pranašystė. Išsipildžiusi. Nes šalia L.Pociūnienės, iki šiol siekiančios įvardyti tikruosius vyro mirties užsakovus, jau stovi kitos moterys.

Neringa Venckienė, apšaukta psichikos ligone ir kolegų rankomis bandoma pašalinti iš teisėjų luomo, nes patikėjo mažos mergaitės - vos kelerių metukų brolio dukrelės pasakojimu apie ją "laižiusius" dėdes "dideliais sysalais". Nes palaikė brolį, Drąsių Kedį, bandžiusį prisibelsti į sistemos vartus, bandžiusį pasiekti, kad teisėsauga Lietuvoje imtųsi ginti mažą vaikelį, o ne vienas už kitą mūru stojančius iškrypėlius. Ir po mirties nuteistą be teismo - paskelbtą žudiku.

Šioje eilėje - ir vos dvidešimtmetį perkopusi "teroristė Nr. 1" Eglė Kusaitė, kalta dėl to, kad paauglystėje susižavėjo legendomis apie kovą už savo tautos laisvę užbūrusiu jaunu čečėniuku. Už tai ji ir vėl - ant Lukiškių gulto, nes savo galią po V.Pociūno mirties pajutusiam ir jos neatsisakančiam klanui net vaikiška meilė - tapati nusikaltimui. Ir prokuroro, ir teisėjos taip pat nuteista be teismo - oficialiuose Generalinės prokuratūros ir teismo dokumentuose vadinama "teroro akto vykdytoja", nors pats teroro aktas niekad neįvykęs.

Politinė žmogžudystė

Žinia apie tragišką VSD karininko V.Pociūno žūtį Baltarusijoje nuskambėjo 2006-ųjų rugpjūčio 23 dieną. Aukštas pareigūnas, VSD vadovavęs Ekonomikos valdybai, 2005-ųjų spalį faktiškai ištremtas į Lietuvos Generalinį konsulatą Gardine, mirė iškritęs pro langą iš devinto viešbučio aukšto.

"Po Vyto mirties tenorėjau gulėti ir žiūrėti į lubas. Atrodė - paliktų mane ramybėje, būtų geriau. Bet negali šitaip. Supranti, kad ramybės neturėsi. Gali žiūrėti į lubas, bet vis tiek tau viskas sukasi ir sukasi smegeninėje", - dabar jau beveik ramiai kalba L.Pociūnienė.

Sukosi daug kas: V.Pociūno nusiskundimai dėl tremties į Baltarusiją, užuominos apie "grupės draugų" siekį įgyti neribotą įtaką valstybei, jau iš gretimo krašto vyro siųstos trumposios žinutės: "Mane pakišinėja, mane pakas", ir kiek vėliau: "Stogas nevažiuoja. Bandysiu įrodyti, kad aš nepralaimėjau, ir manau, kad kiti supras". Ir keistas, trilerį primenantis incidentas kelyje Baltarusijoje, kai prieš V.Pociūno vairuojamą automobilį netikėtai išniręs sunkvežimis pametė vežamą gelžbetoninį rentinį. VSD karininką tąkart išgelbėjo greita reakcija: užuot instinktyviai paspaudęs stabdžius, jis padidino greitį ir "prašoko" mirtį nešantį krituolį. O sunkvežimio vairuotojas nulėkė nepaisydamas pamesto krovinio.

Vos kelios dienos po V.Pociūno žūties profesorius Vytautas Landsbergis vienas pirmųjų tiesiai prabilo, kad ši mirtis buvo suplanuota. Politiko manymu, nelaimingo atsitikimo versija atrodė visai neįtikima, todėl liko tik viena alternatyva - nužudymas. "Ir, be abejo, politinis nužudymas", - atvirai pareiškė profesorius. Tik tuo metu jis, kaip ir daugelis, dar svarstė, kad su šiuo nusikaltimu galėjo būti susijusios Baltarusijos specialiosios tarnybos...

Kaip yra iš tikrųjų, akis visuomenei pravėrė vienintelė netrukus vadinamojo VSD skandalo vienu iš "herojų" tapsiančio šios institucijos direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus citata. Kalbėdamas su žurnalo "Ekstra" žurnalistais jis tiesiai pareiškė: "Ir jei toliau vyks visas šis knaisiojimasis po tuos kaulus, tai ten išlįs tokių dalykų, kurie garbės visam šitam reikalui tikrai nepridės."

Nežinai, kas čia bus

Visuomenei kiek mažiau žinoma, kad įspėjimų tylėti sulaukė ir žuvusiojo karininko našlė L.Pociūnienė, tuo metu pradėjusi viešai abejoti peršama nelaimingo atsitikimo versija. "Tiesioginių skambučių, liepiant nesikišti, nebuvo. Bet per trečiuosius asmenis buvo perduota: tu dabar niekam jokių interviu nedavinėk, tylėk, tu dar apskritai nežinai, kas čia bus. Galvoju, kas čia dabar?! Atšaukiau kelis pažadėtus interviu. Tada mano kolegos pasakė: Liudvika, tu dabar nebeturi teisės bijoti. Tai, kas baisiausia, jau įvyko - žmogus žuvo. Dabar tavęs jie jau neturi kuo pagąsdinti. Žinoma, buvo mano vaikai. Ir būtų gąsdinę, turbūt, jei būčiau parodžiusi, kad bijau. Bet aš perėjau į puolimą", - pasakojo L.Pociūnienė.

Save to meto situacijoje ji atvirai lygina su į kampą įvaryta žiurke. "Žinote, kaip būna - užspeistas gyvūnas kanda. Man irgi nebuvo kur trauktis", - aiškino moteris.

Tačiau į kampą įvarytas ir visus kandžiojančias žiurkes to meto situacijoje labiau priminė kita, V.Pociūno žūties tikrąsias aplinkybes bandžiusi nuslėpti pusė. Pirmoji jos gynybinė reakcija buvo pradėta organizuoto V.Pociūno ir jo artimųjų šmeižto kampanija. VSD veiklos parlamentinis tyrimas vėliau atskleidė, kad vienas VSD pareigūnas net buvo atšauktas iš atostogų ir savo vadovų - VSD generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus bei jo pavaduotojo Dainiaus Dabašinsko - paliepimu tarp politikų ėmėsi platinti velionį žeminančią, šmeižikišką žūties versiją: esą V.Pociūnas visiškai girtas šlapinosi stovėdamas ant palangės ir taip iškrito, be to - pulkininko spintoje Gardine rasti svetimi vienos LTV žurnalistės paltai. Netrukus šią versiją visuomenei pateikė vienas save lyderiu vadinantis dienraštis ir su juo bendradarbiaujantis televizijos kanalas.

Jau vėliau būtent per šias žiniasklaidos priemones, kurių atstovai vieni iki paryčių sėdi VSD vadovo kabinete, o paskui šmeižia žuvusiuosius, kiti - pusnyse aptinka itin slaptus saugumo dokumentus, padedančius sudoroti departamento oponentus, po kelerių metų bandyta (ir tebebandoma) įtvirtinti nuomonę, kad Kauno pedofilijos skandalas - asmeninių tikslų esą vedamos teisėjos N.Venckienės ir jos sukurstyto brolio D.Kedžio pramanas, o E.Kusaitė - teroristė, pasirengusi sprogdinti Maskvos metro, paskui- Rusijos karines bazes, galiausiai - teroro aktus rengti pačioje Čečėnijoje..

"Mano kantrybės taurę perpildė tos publikacijos su visokiais gandais, - apsisprendimą nenusileisti vyrą sunaikinusiai ir tiesą nuslėpti bandančiai klikai aiškina L.Pociūnienė. - Tada supratau, kad nebėra kur trauktis. Seime po parlamentinės komisijos posėdžio man pasiūlė išeiti pro užpakalines duris, kad nesusidurčiau su žurnalistais. Atsakiau: ne, turiu ką kolegoms pasakyti. Ir pasakiau - jei tūlas valstybininkas iš tiesų yra toks švarus, kaip skelbiasi, kokio galo tokia nešvari gynyba vyksta? Taip pat pranešiau, kad bet kokias insinuacijas, šnekas apie mano šeimos asmeninius reikalus laikysiu spaudimu ir išpuoliu prieš mus. Po to bent vieši puldinėjimai baigėsi."

Turėti akis pakaušyje

Nesibaigė tik bandymai nuslėpti tiesą. Prokuroras Justas Laucius - tas, kuris šiuo metu tarptautine teroriste bando paversti E.Kusaitę - vos po kelių mėnesių "išsamaus tyrimo" visuomenei pranešė, kad V.Pociūno žūtis tebuvusi nelaimingas atsitikimas. Neilgai trukus, nors jo atlikto darbo klaidos jau badė akis, o tyrimas buvo atnaujintas ir perduotas kitam prokurorui, J.Laucius iš tuomečio prezidento Valdo Adamkaus rankų gavo 2-ojo laipsnio "Nuopelnų kryžių".

L.Pociūnienei su prokuroru J.Lauciumi teko bendrauti ir po to, kai jos vyro žūties tyrimas šio valia buvo nutrauktas. Našlei išsikovojus teisę susipažinti su vyro žūties byla, būtent J.Laucius buvo paskirtas ją prižiūrėti. "Mandagiai ateidavau, pasisveikindavau, dokumentus pasirašydavau. Bet buvo momentas, kai J.Laucius stovi prie stalo, žiūri, kiek perskaičiau, ir tuo metu atverčia mano vyro skrodimo nuotraukas. Žiūriu jam į akis, galvoju: tyčia ar netyčia?" - kalbėjo moteris.

Tą patį rezultatą, kaip ir J.Laucius, bylos tyrime pasiekė ją perėmęs prokuroras Mindaugas Gylys. "Su juo iš pradžių normaliai bendravome, daugelį argumentų jis labai racionaliai priėmė. O pačioje pabaigoje, likus iki sprendimo keliems mėnesiams, nutrūko visi kontaktai. Žinoma, pats prokuroras galėtų pasakyti geriau, kas ir apie ką su juo kalbėjosi, kokias priemones jam pritaikė. Bet, matyt, specialistai žino, su kokiu žmogumi kaip kalbėti", - svarstė L.Pociūnienė.

Šiuo metu našlė optimistiškai kalba apie prokurorą Artūrą Urbelį, praėjusiais metais perėmusį į galimo nužudymo bylą perkvalifikuotą tyrimą. "Norisi tikėti, kad mūsų teisėsaugos sistema, nors ir didele dalimi paveldėta iš sovietmečio, jau aižėja, kad joje atsiranda padorių žmonių, kurie išmano savo darbą. Tačiau tik po tokių nelaimių, kaip ištiko mus, suvoki, kokioje padėtyje atsiduria tie, kurie nori dorai dirbti. Jie atsiduria labai nepalankiose aplinkybėse, ir privalo turėti akis pakaušyje, kad jų "nepakištų", jei groja ne tą partiją, kuri yra dominuojanti. Kol kas, įsivaizduoju, ir prokurorui A.Urbeliui reikėtų saugotis, nes po vadovų pasikeitimo Generalinėje prokuratūroje įvairios "rankos su baltomis pirštinaitėmis" niekur nedingo", - nuogąstauja L.Pociūnienė.

Ne visus prispaudė

Paklausta, ar pati nebijojo tada, kai pakilo prieš vyrą sunaikinusią sistemą, ar nebijo dabar, L.Pociūnienė gūžteli pečiais. "Nesu drąsi. Juk iš esmės visas mano elgesys tebuvo savigyna. Manau, mano vietoje bet kuri būtų dariusi tą patį", - tikina.

Moteris sako nesvarsčiusi galimybės emigruoti. "O kas šitą šalį sutvarkys? Taip, yra pareigūnai, bet net tuose kraštuose, kur teisinė sistema veikia šiek tiek geriau, buvo laikotarpių, kai žmonės, susidūrę su sistemos ydomis, gaišo savo laiką, eikvojo energiją, ir galų gale pagal precedento principą teisinė sistema tvarkėsi. Nieko kitaip pas mus irgi nebus", - įsitikinusi ji.

Kaip vieną pagrindinių momentų, padėjusių ištverti ir nepalūžti, L.Pociūnienė įvardija šeimos ir intelektualiosios visuomenės dalies paramą. "Gal iš šalies atrodė, kad po Vyto mirties likau viena. Bet iš tiesų aš buvau tik labiau matoma. Turiu vaikus, turiu tėvus, kolegas, sulaukiau paramos iš kitų žmonių. Dėkoju, kad ne visi pasidavė, nors dalis kolegų žurnalistų, sakau tiesiai, yra verti garbės teismo. Tik džiaugiuosi, kad ne visus prispaudė, ne visus pagąsdino", - svarsto moteris.

Neprispaudė ir jos. Nors L.Pociūnienė, stebėdama besirutuliojančias kitų moterų, taip pat pakilusių prieš nežmoniškumo įsigalėjimą, dramas, svarsto, kad ji taip pat būtų buvusi pradėta persekioti, jei kuriuo metu būtų ištarusi bent neatsargų žodį. "Iš tiesų - jei tiesiogiai bendrauji su žmonėmis, kurie tave mulkina, kantrybės tikrai gali netekti, ir tai gali baigtis pareigūnų įžeidimu. Matau kitas moteris. Jas, tiek išgyvenusias, paskui paduoda į teismą už žodžius, kuriuos netekusios pusiausvyros ištaria", - sako V.Pociūno našlė. Dėl santūrumo, apgalvoto kalbėjimo, viešai nerodomų ašarų kaltinta nejautrumu. Kai nebuvo ko prikišti daugiau.

Ar atsakys J.Laucius?

Šiuo metu L.Pociūnienė įsitikinusi, kad Generalinė prokuratūra, jei nori, kad jos skelbiama reforma vis dėlto būtų patikėta, turėtų pagaliau pasiryžti ir nušalinti prokurorą J.Laucių nuo VSD iniciatyva pradėtos "teroristės" E.Kusaitės bylos. "Jie turėtų paskirti tyrėją, tegu ne itin garsų, bet tokį, kurio reputacijos netemdo panašūs šešėliai. Aš J.Laucių laikau asmeniškai atsakingu už prarastą laiką ir prarastas galimybes V.Pociūno nužudymo byloje. Tikiuosi, kad laikui bėgant jo atliktas tyrimas bus įvertintas teisiškai, kaip ir asmeninė J.Lauciaus atsakomybė. Pagal tą vertinimą galėsime matyti, ar prokuratūros reforma yra efektyvi, ar ne", - įsitikinusi žuvusiojo našlė.

Vis dėlto L.Pociūnienė neatmeta galimybės, kad net kruopščiai vykdomas jos vyro žūties tyrimas šiuo metu gali nepateikti atsakymų, kas ir kodėl suplanavo šį nusikaltimą. "Iš esmės, jei nerandama įrodymų, gali taip viskas ir sustingti: žmogus nužudytas, bet neaišku, kieno ir už ką. Bet aš tikiu, kad nesvarbu kada, nors ir po 50 metų, tiesa vis tiek išaiškės. Esu gal kiek mistikė, bet manau, kad visų galų paslėpti neįmanoma", - tvirtai įsitikinusi V.Pociūno našlė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"