TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvių mentalitetą sužalojo XX amžiaus tragedijos

2013 04 02 6:00
VU profesoriaus D.Pūro teigimu, tiek pat dėmesio ir lėšų, kiek skiriama gydymui vaistais, turėtų būti numatyta lanksčioms psichosocialinėms paslaugoms. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Šalį kaustanti savižudybių epidemija yra užtrukusio liguisto atsako į psichosocialinį stresą, pereinant iš uždaros visuomenės į atvirą, pasekmė. Vilniaus universiteto (VU) profesoriaus, psichiatro Dainiaus Pūro teigimu, mūsų vyriausybės vis dar nesugeba veiksmingai reaguoti į ją, todėl ši epidemija niekaip nesibaigia.

D.Pūras pabrėžia, kad bendromis pastangomis turėtume atsisveikinti su primityviais mitais, esą polinkis žudytis yra neišvengiamas reiškinys, "įrašytas" į Lietuvos gyventojų genus. Pasak profesoriaus, kitos valstybės, nuosekliai investuodamos į savižudybių mokslinę analizę ir pasirinkdamos tinkamas prevencijos priemones bei deramą finansavimą, sugebėjo sumažinti jų skaičių. "Susiduriame su liūdna situacija, kad žmonėms, kuriems kyla rizika nusižudyti arba, pavyzdžiui, bandžiusiems tai padaryti, tiesiog nėra tinkamos pagalbos", - interviu "Lietuvos žinioms" sakė vaikų ir paauglių psichiatras profesorius Dainius Pūras.

Neapmąstėme, kas atsitiko

- Lietuvoje kasdien iš gyvenimo pasitraukia maždaug keturi žmonės. Pagal savižudybių skaičių užimame vieną pirmųjų vietų pasaulyje. Kodėl lietuviai taip dažnai žudosi?

- Savižudybė - labai sudėtingas reiškinys. Jo paplitimą lemia bent keliasdešimties rizikos ir apsauginių veiksnių - biologinių, psichologinių, socialinių - kombinacija. Jei valstybėje ar regione savižudybių epidemija tokia didelė, kokia yra Lietuvoje, taip pat visoje Rytų Europoje, ypač tuose kraštuose, kurie buvo inkorporuoti į Sovietų Sąjungą, svarbiausias rizikos veiksnys neabejotinai susijęs su socialinės transformacijos nesėkmėmis.

Mokslininkai linkę sutarti, kad savižudybių epidemija yra užtrukusio liguisto atsako į psichosocialinį stresą, pereinant iš uždaros visuomenės į atvirą, pasekmė. Kaip pasirodė, didelė dalis žmonių neturėjo įgūdžių sveikai save išreikšti ir prisitaikyti visuomenės gyvenime pasikeitus "žaidimo taisyklėms". Tai sukėlė su savinaikinimu susijusio elgesio epidemiją. Tačiau vyriausybės neturėjo ir iki šiol neturi įgūdžių veiksmingai reaguoti į ją, todėl ši epidemija niekaip nesibaigia.

- Iš tiesų tarpukario Lietuvoje žmonės gana retai žudydavosi, kelis kartus rečiau negu kitose Europos valstybėse. Kaip rodo oficialūs duomenys, 1930 metais 100 tūkst. Lietuvos gyventojų teko 9 savižudybės, Estijoje, Vengrijoje - apie 30.

- Sovietinis laikotarpis sugriovė svarbiausius sveikos visuomenės ir sveikų individų santykių požymius - bendruomeniškumo jausmą, privačią iniciatyvą, verslumą, tolerancijos ir tarpusavio pagarbos principus. Įsivyravo prievartos ir bejėgiškumo kultūra. Visuomenės sveikatos požiūriu, savižudybės, prievarta, girtavimas yra "to paties medžio" šakos.

Kai žmonės neturi įgūdžių atsakingai naudotis laisve ir jos teikiamomis galimybėmis, nemoka sveikai bendrauti su kitais ar savimi, jų elgesys regresuoja, pradeda naikina kitus arba/ir save. Viena Lietuvos visuomenės problemų yra tai, kad ji iki šiol atsisako reflektuoti, t. y. brandžiai apmąstyti, kas mums atsitiko per XX amžių. Daugybė liguistų gynybinių mechanizmų trukdo visuomenei sveikti. Vienas jų - nostalgija prievartos kultūrai ir atsisakymas įtvirtinti laisvojo pasaulio, kuris suderino laisvę su atsakomybe, vertybes.

Vaikai seka suaugusiaisiais

- Kasmet iš gyvenimo pasitraukia apie 60 jaunuolių. Kas lemia, kad net vaikai ir paaugliai renkasi mirtį?

- Lemia tas pats nesveikos dvasinės aplinkos kontekstas, kuris susijęs ir su suaugusių žmonių savižudybėmis. Vaikai perima iš suaugusiųjų vertybes ir elgesio stereotipus. Lietuvos visuomenė labai nedraugiška vaikams, netolerantiška paaugliams ir jų psichologijos ypatumams, polinkiui į subkultūras. Pastaruoju metu Lietuvoje - ne tik visuomenės gyvenime, viešojoje erdvėje, bet ir tarp įstatymų kūrėjų, - įsivyravo moralistinės nuostatos, polinkis globoti paauglius kaip mažus vaikus, o kartu juos ir demonizuoti. Tiek paprasti piliečiai, tiek politikai piktinasi šiuolaikiniais vaikų teisių apsaugos principais, reikalauja "pareigų, o ne teisių". Tai reiškia, jog vyresni visuomenės nariai dar nesuvokė, kad probleminis paauglių elgesys - viso labo reakcija į suaugusiųjų pasaulio dviveidiškumą.

Kita rimta problema - Lietuvoje neplėtojamos vaikams ir paaugliams tinkamos paslaugos. Ypač prasta situacija psichikos sveikatos priežiūros srityje. Turime labai menkas galimybes teikti vaikams, paaugliams ir jų tėvams normalias psichosocialines paslaugas. Sveikatos apsaugos ministerija šių paslaugų plėtrą sustabdė prieš 15 metų. Iki šiol girdime aiškinimus, kad nėra jų poreikio. Manau, tokiam valstybės pareigūnų požiūriui prieštarauja vaikų ir paauglių savižudybių skaičius.

Lietuva iki šiol neįgyvendina vieno svarbiausių Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos principų, kad vaikas turi teisę vystytis. Ši teisė jam garantuoja ne tik sveiką fizinę raidą, bet ir tokią aplinką, kuri leistų sveikai emociškai, dvasiškai vystytis. Užstrigome prie sovietinio vaikų sveikatos apsaugos modelio, kuris užtikrino veiksmingą infekcinių ligų kontrolę ir mažą kūdikių mirtingumą. Tačiau niekaip negalime suvokti, kad šiandien prioritetą turime teikti vaikų emocinės ir socialinės raidos sutrikimams. Kaip rodo jų gausa, šią sritį esame labai apleidę ir vis dar ignoruojame priimdami sveikatos politikos sprendimus.

- Iš gyvenimo pasitraukusių vaikų ir paauglių istorijos atskleidžia, jog rinktis mirtį juos privertė patyčios, nelaiminga meilė, bėdos šeimoje, skurdas. Kaip apsaugoti jaunus žmones, kad savižudybė nebūtų problemos sprendimo būdas?

- Aprašant tokias tragiškas istorijas daroma didelė metodologinė klaida. Paskutinis rimtesnis įvykis prieš savižudybę pateikiamas kaip priežastis nusižudyti. Iš tikrųjų tas įvykis gali būti vertinamas tik kaip postūmis, paskutinis lašas, bet jokiu būdu ne kaip priežastis.

Kiekvieno gyvenime atsitinka panašių dalykų, klausimas - kodėl paaugliai taip skirtingai į juos reaguoja? Kodėl dauguma susitvarko su savo jausmais ir problemomis, o kiti palūžta ir net žudosi? Šiuolaikinis mokslas vis daugiau kreipia dėmesio ne į rizikos, o į apsauginius veiksnius, slypinčius kiekviename individe, šeimoje, bendruomenėje, tik ne visuomet tinkamai stiprinamus ir panaudojamus. Šie apsauginiai veiksniai didina psichologinį atsparumą, skatina besivystančią asmenybę nepasiduoti neigiamai aplinkos - savižudybių, nusikalstamumo, girtavimo ir narkotikų vartojimo - įtakai. Jeigu Lietuvos vaikų sveikatos apsaugos politika, užuot vien kovojusi su rizikos veiksniais, atsisuktų į šią modernią tendenciją, turėtume gerą rezultatą.

- Įrodyta, kad savižudybė gali būti "užkrečiama", todėl labai svarbu, kaip apie ją informuojama. Tai lemia, ar savižudybė atrodys patraukliai, ar bus bandoma mėgdžioti. Kaip šiuo požiūriu vertinate mūsų šalies žiniasklaidą?

- Žiniasklaida privalo atspindėti realybę, tad nereikėtų jos kaltinti dėl to, kad informuoja apie tragiškus įvykius. Nenorėčiau, jog grįžtume į sovietinius laikus, kai žiniasklaida nuslėpdavo tokią informaciją. Iki šiol turime žmonių, kurie, paveikti anuomet vyravusios tradicijos, mano, kad sovietmečiu nebuvo nei nusikaltimų, nei savižudybių.

Kitas klausimas - kaip aprašomos savižudybes? Atsakinga žiniasklaida turėtų vengti tikslių žudymosi būdų aprašymo, šio reiškinio romantizavimo. Esama duomenų, kad tokie akcentai straipsniuose apie savižudybes gali sukelti Verterio efektą, t. y. polinkį pakartoti savižudybę.

Savižudybių galima išvengti

- Lietuvos sveikatos politikoje nėra sistemingos savižudybių prevencijos. Kodėl valstybė į tai neinvestuoja?

- Arčiausiai tikslo buvome bent tris kartus: 1995, 2000 ir 2007 metais. Tada atrodė, kad pagaliau pavyko įtikinti politikus investuoti į svarbiausias savižudybių prevencijos kryptis ir kad jau įvyks proveržis. Kartu su tarptautinio lygio suicidologijos eksperte prof. Danute Gailiene, dr. Ona Polukordiene ir kitais kolegomis buvome parengę šiuolaikiniais principais grįstą savižudybių prevencijos strategiją.

2007 metais net pavyko pasiekti, kad Seimas patvirtintų valstybinę Psichikos sveikatos strategiją. Joje ypač daug dėmesio skiriama veiksmingai savižudybių prevencijai. Deja, kiekvieną kartą modernios prevencijos tendencijos pralaimėdavo idėjinę kovą tradicijoms, giliai įsišaknijusioms Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje. Todėl iki šiol valstybė remia tik vieną savižudybių problemos sprendimo būdą - diagnozavus depresiją skirti gydymą vaistais. Tačiau siekiant nutraukti pragaištingą savižudybių epidemiją vien to nepakanka.

Manau, tokia primityvi šio reiškinio medikalizacija atspindi labai ydingą Lietuvos sveikatos politiką ir korupcinių mechanizmų įtaką sveikatos politikos sprendimams. Polinkis sveikatos apsaugą susiaurinti iki gydymo vaistais žalingas psichikos sveikatai, ypač - vaikų ir paauglių. Tikimės, kad naujasis ministras Vytenis Andriukaitis supranta sistemos ydingumą, todėl nutrauks netinkamų investicijų tradiciją Lietuvos sveikatos apsaugos srityje.

- Kokios turėtų būti esminės savižudybių prevencijos kryptys?

- Psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sveikatos problemų prevencija privalo tapti prioritetu. Tiek pat dėmesio ir lėšų, kiek skiriama gydymui vaistais, turi būti numatyta lanksčioms psichosocialinėms paslaugoms. Jas būtina teikti ne psichiatrijos ligoninėse, o bendrosiose sveikatos ir švietimo įstaigose. Savižudybių prevencija yra ne psichiatrijos, o sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinės apsaugos sritis. Jau seniai laikas ją, kaip ir visą psichikos sveikatos sritį, integruoti į įstaigas, kuriose teikiamos bendrosios paslaugos.

Šiuo metu susiduriame su liūdna situacija, kad žmonėms, kuriems kyla rizika nusižudyti arba, pavyzdžiui, bandžiusiems tai padaryti, tiesiog nėra tinkamos pagalbos. Paaugliams turi būti teikiamos jiems priimtinos paslaugos. Bendromis pastangomis privalome atsisveikinti su primityviais mitais, esą savižudybė yra neišvengiamas reiškinys, neva lietuvių genuose "įrašytas" polinkis dažnai žudytis. Nieko panašaus. Daug valstybių, tarkime, Suomija, Vengrija, Estija, prieš 20 metų turėjo tokį pat savižudybių paplitimą kaip Lietuva. Tik tos šalys nuosekliai investavo į šio reiškinio mokslinę analizę. Buvo išgryninti vyraujantys rizikos ir apsauginiai veiksniai, pasirinkti prioritetiniai savižudybių prevencijos taikiniai, priemonės, jos nuosekliai finansuojamos ir vykdoma procesų bei tendencijų stebėsena. Dabar minėtose valstybėse savižudybių gerokai sumažėjo.

- Lietuvoje veikia psichologinės pagalbos telefonai vaikams, paaugliams, suaugusiesiems. Tie telefonai netyla nei dieną, nei naktį. Pavyzdžiui, 2011-aisiais sulaukta 6 mln. bandymų prisiskambinti. Tačiau dėl nepakankamo finansavimo atsiliepta tik į kas dvidešimtą skambutį. Ką reiškia lėšų stygius tokiems centrams ir žmonėms, negalintiems gauti pagalbos?

- Pinigų trūkumas būtent šiai veiklai atspindi vyraujantį cinišką požiūrį į paslaugas, be kurių, daugelio valdžios žmonių nuomone, galima apsieiti. Mūsų politikų ir valdininkų protus užvaldęs požiūris, kad rimti dalykai - tai pastatų renovacija, kelių tiesimo darbai, o sveikatos politikoje - vaistų kompensavimas ir brangios medicinos įrangos pirkimas. Kol egzistuos toks primityvus požiūris, vykdysime, sakyčiau, savižudišką sveikatos politiką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"