TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvių požiūris į pabėgėlius: pusė – prieš, pusė – už

2016 05 26 16:00
Pabėgėliai nori jaustis saugūs. AFP/Scanpix nuotrauka

Lietuviai nėra taip nusiteikę prieš pabėgėlius, koks yra susidaręs įspūdis – tai rodo praėjusį mėnesį atlikta reprezentatyvi apklausa. 47 proc. gyventojų nori padėti pabėgėliams, bet daugeliui trūksta informacijos, kaip tai padaryti, o 46 proc. nepritaria prieglobsčio prašytojų priėmimui.

Žiniasklaidai pristatyta Pilietinės visuomenės instituto užsakymu balandžio mėnesį „Spinter tyrimų“ atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa dėl migrantų, prieglobsčio prašytojų, pabėgėlių priėmimo. Tyrimo duomenys atskleidžia, kiek ir kokiomis sąlygomis Lietuvos gyventojai pritaria migrantų priėmimui mūsų šalyje, ar visuomenė žino, kaip gali padėti atvykstantiesiems, ar yra palankiai nusiteikusi ir kaip vertina valstybės bei nevyriausybinių organizacijų pagalbos teikimą, taip pat – kiek paplitę įvairūs su migrantais, pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais susiję išankstiniai įsitikinimai.

Nerimo būsena

Vilniaus arkivyskupijos organizacijos „Caritas“ direktorius Linas Kukuraitis atliktą tyrimą vadino gairėmis, kurios gali padėti į pagalbos teikimą įtraukti visuomenės atstovus. Jo požiūriu, nuo praėjusių metų pabaigos visuomenės nuomonės tyrimo duomenys nelabai keičiasi, tendencijos išlieka panašios. „Galimybė, kad pas mus atvažiuos labai daug pabėgėlių, išlieka. O tikrovė tokia, kad jų skaičiai labai maži, – sakė L. Kukuraitis. – Tačiau visuomenė laikoma nerimo, baimės būsenoje, tai suponuoja tam tikrus apklaustųjų atsakymus. Žinia apie pabėgėlius išgyvenama kaip grėsmė, bet ne kaip patirtis.“ Jis atkreipė dėmesį, kad nuomonė apie įvairias socialines grupes yra tuo prastesnė, kuo mažiau būna susitikimų su jomis ir asmeninės patirties. Turintieji patirties yra atviresni, nelieka priežasčių nerimui.

Vilniaus arkivyskupijos "Caritas" direktorius Linas Kukuraitis. / Alinos Ožič nuotrauka

L. Kukuraičio nuomone, visuomenė įgąsdinta greičiausiai dėl Europoje vykstančių procesų, apie kuriuos gausu informacijos, o nuostatas formuoja žiniasklaida. Jis rekomendavo, kad greičiau vyktų pabėgėlių perkėlimo ir integracijos procesas, būtų daugiau susitikimų su jais, teigiamų emocijų ir pozityvių patirčių. Tada esą nuomonės apie pabėgėlius keistųsi.

„Carito“ vadovas pažymėjo, kad atsakomybę dėl pabėgėlių esame linkę perkelti Lietuvos, o dar labiau – Europos Sąjungos vadovams. Tačiau valdžia gali tik sukurti sąlygas jų integracijai. Kaip sakė L. Kukuraitis, mūsų asmeninė ir bendruomenės patirtis siejasi su rizika įsileisti atvykėlius į savo gyvenimą, darbinę aplinką, švietimo ir sveikatos sistemas.

Pagal tyrimo rezultatus, Lietuvoje yra tik 2 ir 1 proc. žmonių, kurie sutinka pabėgėlius įdarbinti bei apgyvendinti. „Regis, mažai, bet tai yra tūkstančiai piliečių“, – pabrėžė L. Kukuraitis ir vadino juos visuomenės potencialu.

Kaip tapti savais

Kitos nevyriausybinės organizacijos – Raudonojo Kryžiaus atstovė Raimonda Lebelionytė-Alseikienė kasdien susiduria su atvykstančiais žmonėmis, padeda jiems integruotis. Ji teigė, kad pabėgėlių integracija be bendruomenės apskritai neįmanoma. Kad ir ką darytų valdžios institucijos, prieglobsčio prašytojai Lietuvoje nesijaus gerai. Ji papasakojo apie patirtį Islandijoje, kurioje nėra pabėgėlių priėmimo centrų. „Kai atvyksta pabėgėlių šeima, kuri nori integruotis Islandijoje, ji supažindinama su panašia islandų šeima – jos bendrauja, dalijasi patirtimi“, – pasakojo R. Lebelionytė-Alseikienė.

Raudonojo Kryžiaus atstovė įsitikinusi, kad be bendruomenės atsakomybės Lietuvoje nieko nepavyks padaryti, todėl reikia dirbti su neapsisprendusiais žmonėmis, nežinančiais, ar jie norėtų, ar ne padėti pabėgėliams, kuriuos įsipareigojo priimti Lietuva.

„Gal ir priimčiau pabėgėlį, jei jis kalbėtų lietuviškai, parodytų, kad tikrai nori gyventi Lietuvoje“, – neretai sako tautiečiai. Geras pavyzdys, kaip teigė R. Lebelionytė-Alseikienė, atganistanietis Basiras Yoususi: prakalbęs lietuviškai jis tapo labiau savas, negu svetimas, labiau priimamas, negu nepriimamas. Ji pabrėžė, kad vietinės kalbos mokėjimas yra vienas svarbiausių sėkmingos integracijos dalykų.

NVO programos Lietuvoje direktoriaus pavaduotoja Julija Motiejūnienė pasakojo apie tarptautinį renginį Lenkijoje, Varšuvoje, kuriame ji ir daugelio Europos šalių atstovai dalijosi pabėgėlių integravimo patirtimi. Kaip sekasi integruoti pabėgėlius, rodo bendruomenės veikla, pažymėjo J. Motiejūnienė. Jai įsiminė pasakojimas, kai į vieną Švedijos miestelį per naktį atvyko pusantro tūkstančio prieglobsčio prašytojų. Vietos bendruomenė per 24 valandas suorganizavo maisto, drabužių, palapinių, kitų būtinų pagalbos priemonių. Kai maždaug po pusmečio atvyko antroji panaši pabėgėlių banga, padėti ėmėsi vietos savivaldybė. Ši užtruko keturias ar penkias dienas, kol padarė tai, ką bendruomenė anąkart – per parą.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Linas Kukuraitis (kairėje_; NVO programos Lietuvoje direktoriaus pavaduotoja Julija Motiejūnienė; Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos socialinė darbuotoja Raimonda Lebelionytė-Alseikienė; Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė. / Alinos Ožič nuotrauka

Nebaisu, kai pažįsti

Kaip rodo Lietuvoje atlikti tyrimai, labiau nusiteikę priimti prašančiuosius prieglobsčio yra tie Lietuvos gyventojai, kuriems teko gyventi užsienyje, kurių šeimos yra mišrios, artimoje aplinkoje yra užsieniečių, jų artimieji turi emigracijos patirties; taip pat turintieji aukštąjį išsilavinimą, gaunantieji didesnes pajamos, užimantieji geresnę padėtį darbo rinkoje ir gyvenantieji didmiesčiuose.

Nepritariančiųjų pabėgėlių priėmimui argumentai paprastai būna siejami su ekonomika: teigiama, jog prašantieji prieglobsčio taps išlaikytiniai, minimos terorizmo grėsmės. Taigi, pagrindinės nepasitikėjimo priežastys – ekonominės ir saugumo.

Nežinomybė paprastai kelia nerimą. „Carito“ vadovas L. Kukuraitis sakė, kad pastaruoju metu Lietuvoje integruojama daugiau ukrainiečių. Žiniasklaida apie juos tiek daug pasakojo, kad „Carito“ atstovai net pradėjo stabdyti žinių srautą. Mat prieglobsčio paprašę ukrainiečiai nori ramiai ir be didelio viešumo kurti savo gyvenimą Lietuvoje.

L. Kukuraitis sakė, kaip vaduojamasi nuo nežinios baimės dėl pabėgėlių – „Caritas“ stengiasi į jų integraciją įtraukti kuo daugiau vietos bendruomenės ir tai daro per parapijas. Kiekvieną sekmadienį kartu geriama arbata, bendraujama, vis daugiau žmonių pradeda domėtis, pabėgėliai greičiau įsilieja į vietos gyvenimą.

Nesame uždari, bet...

Pagal atliktą apklausą, beveik pusė Lietuvos gyventojų (47 proc.) yra nusiteikę padėti į Lietuvą atvykstantiems prieglobsčio prašytojams, tačiau didelei daliai jų trūksta informacijos, kaip tai daryti, kur reikėtų kreiptis.

Dėl imigrantų priėmimo Lietuvos gyventojų nuomonė pasidalina beveik perpus: 46 proc. respondentų visiškai tam nepritaria, 49 proc. pritaria su tam tikromis išlygomis, 5 proc. pritaria besąlygiškai. Dauguma pritariančiųjų imigrantų priėmimui su išlygomis dėmesį atkreipia į tai, kad tai turėtų būti pabėgėliai nuo karo ar persekiojimų, tačiau ne ekonominiai migrantai (77 proc.) bei turėtų patys reikšti norą įsilieti į mūsų visuomenę – išmokti kalbą, pažinti kultūrą, siekti integruotis (70 proc.).

Tuo metu nepritariančiųjų imigrantų priėmimui priešiškas nusistatymas susijęs ne su kultūriniais veiksniais, bet su subjektyviai suvokiama ekonomine skriauda (imigrantų išlaikymo kaina valstybei, konkurencija dėl darbo vietų – iš viso 44 proc. nepritarančiųjų) bei saugumo iššūkiais (imigrantų perkėlimui priskiriama išaugusia terorizmo grėsme bei nusikalstamumo lygiu – iš viso 43 proc.).

Nepaisant to, kad didžiausia atsakomybė už sėkmingą prieglobsčio prašytojų integraciją priskiriama aukščiausio lygio Lietuvos ir ES institucijoms, dalis gyventojų yra linkę ir patys prie šios integracijos prisidėti: pagelbėti atvykstantiesiems yra nusiteikę 47 proc. Lietuvos gyventojų. 16 proc. jų prisidėtų vienu galimų būdų, 13 proc. – dviem, 19 proc. – trim ir daugiau.

Daugiausia apklaustųjų teigia sutinkantys padėti į Lietuvą atvykstantiems prieglobsčio prašytojams paaukodami daiktų, prisidėdami finansiškai (35 proc.), skatindami aplinkinius būti tolerantiškus (33 proc.). 16 proc. teigia, jog sutiktų mokyti kalbos, profesijos ar amatų, 15 proc. – nemokamai suteiktų paslaugų, 12 proc. – organizuotų laisvalaikį. Daugiau įsipareigojimo reikalaujančios pagalbos formos – atvykstančius prieglobsčio prašytojus įdarbinti ar apgyvendinti – yra mažiau populiarios, prie jų sutiktų prisijungti atitinkamai 2 proc. ir 1 proc. apklaustųjų.

„Iš tyrimo duomenų matyti, kad nesame tokie uždari, kaip kartais patys linkstame manyti – pusė Lietuvos gyventojų sutiktų padėti prieglobsčio prašytojams. Tiesa, apklausoje 41–71 proc. sutinkančiųjų padėti (priklausomai nuo pagalbos formos) teigė nežinantys, kaip tai padaryti, kur reikėtų kreiptis. Įvairių visuomeninių iniciatyvų, skirtų padėti atvykstantiesiems, žinomumas visuomenėje taip pat tesiekia 38 proc. Taigi norėdami kurti prieglobsčio prašytojų integracijai palankesnę aplinką, turėtume plačiau informuoti visuomenę apie galimybes padėti.“ – teigė Pilietinės visuomenės instituto direktorė dr. Ieva Petronytė.

.

.

.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"