TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvoje – geriausiai

2014 06 02 6:00
Daivos Baronienės (LŽ) nuotrauka

Ekonomistė Regina Kietytė – tremtinė, žygeivė, aktyvi Sąjūdžio dalyvė, pirmosios atkurtoje Lietuvoje Panevėžio miesto tarybos narė, visuomenininkė, patriotė. Daug pasaulio apkeliavusi moteris tvirtina, kad savo šalyje jaučiasi geriausiai ir kviečia visus tautiečius mylėti bei tausoti Lietuvą.

- Gerbiama Regina, ar prisimintumėt, kokią Lietuvos ateitį regėjote Sąjūdžio laikais? Ar pagalvodavot, kokia mūsų šalis taps po 20-25 metų?

- Man visą laiką buvo labai svarbu gyventi laisvoje šalyje. Kokių nors ekonominių ar šalies gerovės planų neturėjau, tačiau buvo labai svarbu, kad Lietuvą valdytų lietuviai, kad tai būtų mano šalies valdžia, kad nereikėtų traukti svetimo jungo. Aš labai nuoširdžiai tikėjau, kad laisvoj Lietuvoj žmonės bus laimingi, galės nevaržomai keliauti, įgyvendinti savo svajones.

- Kaip jūs jautėte svetimą jungą?

- Dirbau įmonėje, kuri priklausė iš Maskvos valdomam susivienijimui „Sigma“. O tai reiškė, kad visus planus mums atsiųsdavo Maskva, o mes jiems pristatinėdavom ataskaitas. Maskva mums skirdavo arba sulaikydavo premijas. Visa gamybinė dokumentacija mus pasiekdavo irgi rusų kalba. Mane tai labai slėgė. Negana to, mes, Lietuvoje esančių tam pačiam susivienijimui priklausančių įmonių darbuotojai, tarpusavyje buvom priversti kalbėtis rusiškai, to reikalavo ir šia kalba surašyta dokumentacija, ir bendra tvarka. Nes daugybė gyventi ir dirbti į mūsų šalį suvažiavusių kitataučių net nesistengė išmokti mūsų kalbos. Nuvažiavusi į Vilnių, ne tik įmonėje, bet ir gatvėje sunkiai rasdavau, kas su manimi šnekėtų lietuviškai. Man, mokslus išėjusiai Kaune, tai buvo visiškai nesuprantama.

- Iš kur žinojot, kas yra laisvė?

- Aš esu įsitikinusi, kad laisvė yra prigimtinis pojūtis, o drauge – Dievo dovana. Be to, mano tėvai, kurie buvo gimę bei užaugę laisvoje Lietuvoje, o vėliau ištremti, man pasakodavo, kokie jie buvo laimingi gyvendami laisvoje šalyje. Jų pasakojimai turėjo labai didelę įtaką mano pasaulėžiūrai bei laisvės sampratai.

- Augusi tremtinių šeimoje Sibire, Lietuvą jūs, Regina, pamatėte paauglės akimis 1960-aisiais. Kokią ją tuomet išvydote? Ar pamatytoji šalis skyrėsi nuo tos, apie kokią pasakojo jūsų tėvai?

- Iš Lietuvos mane ištrėmė pusantrų metų kūdikį. Tad pirmieji mano vaikystės atsiminimai – iš tremtinių kaimelio, išsidriekusio ant Jenisiejaus kranto, kur dešimtyje namukų gyveno dvidešimt lietuvių šeimų. Prisimenu drauge su kitais lietuviais tremtiniais švenčiamas Velykas, Kalėdas, giedamas gegužines pamaldas. Šios šventės, tėvų pasakojimai, jų prisiminimai žadino manyje lietuvišką dvasią, o Lietuvą įsivaizdavau nelyg pasakų šalį. Nemuną, Nevėžį įsivaizdavau tikrai ne mažesnius nei Sibiro upes, o sugrįžusi žiūriu: Nevėžis – toks, kad jį beveik galima perbristi. Tai mane šiek tiek nuvylė. Teko nusivilti ir lietuviškoje mokykloje, į kurią taip veržiausi ir kuri mane priėmė gana nedraugiškai.

- Buvote ne tokia, kaip visi? Tremtinė? Priešė?

- Mama mane įtikino nestoti į tuomet veikusias pionierių ir komjaunuolių organizacijas. Ji nuolat pabrėždavo, kad mus ištrėmė komunistai, tad tapusi šių organizacijų nare, jos akyse būčiau tapusi išdavike. Todėl klausiau mamos, o patekau į klasę, kuri, kaip tuomet buvo įprasta, kovojo už komunistinį vardą. Mokydamasi joje jaučiau didžiulį spaudimą būti „kaip visi“, ir man buvo sunku jį atlaikyti. Manau, kad tokią – nekomjaunuolę – už komunistinį vardą kovojusi klasė mane ištvėrė tik todėl, kad buvau tikrai gera mokinė. Tačiau baigusi mokyklą medalio, kurį būdavo įprasta duoti geriausiai besimokantiems, negavau. Buvo paaiškina, kad esu visuomeniškai nesubrendusi, tad medalio neverta. Sugniuždyta mano savivertė pakilo tik po penkerių metų, kai baigusi inžinerinę ekonomiką, nepaisant to, kad taip ir netapau komjaunuole, buvau įvertinta raudonu diplomu – dabar tai reikštų diplomą su pagyrimu. Jaučiausi turinti nemažai žinių ir, kaip dažnas jaunas žmogus, galinti nuversti kalnus.

- Ir kaip pavyko juos versti?

- Patekau į sovietinę įmonę, kur man buvo paaiškinta: jei noriu ką nors pasiekti, turiu stoti į Komunistų partiją – tą pačią, kuri viską iš mano tėvų atėmusi, mus ištrėmė į pražūtį. Kadangi kompartija nesusiviliojau, dirbau beprasmį, niekam nereikalingą, naudos neduodantį darbą. Vykdžiau socialistinius planus, dalyvavau socialistiniame lenktyniavime, kas iš tiesų buvo visiškas melas ir nesąmonė.

- Ir taip bedirbdama pajutote laisvės dvelksmą. Kokios buvo pirmos viso to apraiškos?

- Prasidėjus Michailo Gorbačiovo „perestroikai“ išvažiavau į Bulgariją ir Vengriją. Aš, ne komjaunuolė ir dar tremtinė! Tai buvo laisvės gurkšnis, prasivėrusios durys. Be to, laisvę ir patys puoselėjome. Tai darėme susibūrę į žygeivių būrį, kartu keliaudami ieškojom, o radę tvarkėm partizanų kapus, keliaudavom knygnešių takais, kalbėjom apie lietuvybę. Esu įsitikinusi, kad žygeivių judėjimas daugelį mąstančių žmonių yra išgelbėjęs nuo nusivylimo.

- Ar žygeiviai galėjo ramiai vykdyti savo sumanymus? Nebuvote persekiojami?

- Be abejo, buvom. Tad žygiai buvo planuojami taip, kad maršrutą žinojo tik vadovai. Tai elgtasi nenorint, kad kas nors prasitartų ir prišauktų saugumiečius. Mes, žygeiviai, šokdavom tautinius šokius, dainavom liaudies dainas, skaitėm Maironį, Bernardą Brazdžionį, lankėme piliakalnius. Sykį išėjus į žygį priešiškų jėgų veikimą teko pajusti savo kailiu. Vėlyvą rudenį buvom išvaryti iš nakvynės vietos, mus persekiojo sunkvežimis, teko pasislėpus laukti ryto. Tačiau sankcijų prieš mane imtasi nebuvo.

- Gal pamenate, kokių paskatų vedina sutikote būti renkama į pirmąją atkurtoje Lietuvoje Panevėžio miesto tarybą?

- Prieš Tarybą dar buvo Sąjūdis. Įsitraukusi į jo veiklą, savo bendradarbiams platinau iki tol buvusią uždraustą literatūrą, skatinusią žmonių sąmonėjimą. Turiu pasakyti, kad tuomet bent manojoje gamykloje buvo daugiau nusiteikusių prieš Sąjūdį, nei jam pritariančių. Manęs daugelis klausinėdavo, negi mums bloga gyventi, kad reikėtų ką nors keisti. Dar pridurdavo, kad pakanka į Maskvą nuvežti dešros, ir gausi premiją. „Tai ko dar reikia?“ – klausdavo. Aš atsakydavau, kad reikia laisvės.

Esant tokiai, sakyčiau, neapibrėžtai, situacijai, tuomet, 1990-aisiais, į valdžią nelabai kas ir veržėsi. Be to, ir darbas taryboje tuomet nebuvo apmokamas. Tad manoji gamykla, sakyčiau, kaip kokius atpirkimo ožius į rinkimus delegavo mane ir dar vieną kolegą. Rinkimus laimėjom ir atsidūrėm Panevėžio miesto savivaldybės taryboje. Esant valdžioje, man teko išgyventi Sausio 13-ąją, ekonominę Lietuvos blokadą, Maskvos pučą, Medininkų tragediją. Tuomet būta daug emocijų, euforijos. Man tai buvo labai prasmingas, o drauge įdomus metas.

- Jūs, kaip itin pilietiška moteris, galėjote tapti daugelio šalyje veikiančių partijų nare, tačiau nepasirinkote nė vienos. Kodėl?

- Aš daug metų nugyvenau valdant vienintelei – Komunistų – partijai, tad, matyt, išsivystė psichologinis atmetimas bet kokiai partinei veiklai. Be to, visi žinome, kad tapęs partijos nariu turi jai paklusti, vykdyti partiečių valią ir įsakymus. Man to nesinori.

- Nepaisant to, esate Panevėžyje gyvuojančio judėjimo „Kartu“ narė. Ar judėjimo principai kitokie nei partijų?

- Mane sužavėjo tai, kad šį judėjimą įkūrė toks pat nepartinis žmogus, kaip ir aš – panevėžiečių į Seimą išrinktas Povilas Urbšys. Mane įkvepia žinia, kad šis žmogus tarnauja ir gina ne kurios nors partijos, o visų panevėžiečių interesus. Tad buvimas kartu nesiejamam partijos nėra įpareigojantis. Tai – laisvų žmonių bendrija. Man norėtųsi, kad būtent tokie, nepartiniai, žmonės stotų bent jau prie Panevėžio valdžios vairo.

- Tikite, kad tai įmanoma?

- Aš manau, kad savivaldai būtinos stiprios bendruomenės, išreiškiančios poziciją bei ginančios žmonių poreikius. Ką mieste daryti, tvarkyti, kam leisti biudžeto pinigus, turėtų nutarti ne partinė valdžia, ne valdininkai, o to pareikalauti turėtų patys gyventojai. Taip pat manau, kad žmonės turėtų būtų daug labiau šviečiami, turėtų būti aiškinamos jų galios. Nežinojimas žmones padaro priklausomais, taigi vergais.

- Grįžkim prie laisvės sąvokos. Yra tvirtinančiųjų, kad įstojimas į Europos Sąjungą (ES), jei ir neatėmė, tai bent jau apkarpė mūsų laisvę. Ką apie tai manote jūs?

- Tikrai nemanau, kad įstoję į ES būtume praradę laisvę. ES man siejasi su didele šeima, kurioje gyvenant tenka derintis vienam prie kito. Esu įsitikinusi, kad jungtis Europai yra būtina, nes tai šalims garantuoja saugumą. Juk ES ir atsirado dėl ekonominio saugumo. Tačiau taip, pritariu, kad įstoję į ES kai ką ir praradome. Šią sąjungą, manau, būtų galima palyginti su santuoka. Susituokęs irgi kai ką prarandi, bet nemažai ir gauni. Lietuva nėra stipri, juolab, nesame Europos vidury, tad privalėjome susijungti, kad įgytume galių.

- Užsiminėte apie praradimus įstojus į ES. Ką Lietuva prarado, ar praranda, tapusi šios sąjungos nare?

- Buvimas ES neabejotinai suniveliuoja. Turime paklūsti bendriems dėsniams. Žemdirbiai privalėjo pasižadėti, kad nebegamins tiek pieno, kiek gaminę, kad atvertų kelius didžiosioms pieno gamintojų monopolijoms. Dėl to žmonės netenka darbo, o jo netekę daugelis emigruoja, Per tai Lietuva praranda savo žmones, menkėja tautos intelektas ir jos savitumas.

- Esate apkeliavusi begalę pasaulio šalių. Su kokiomis mintimis iš jų grįžtate į Lietuvą?

- Lankyti svečias šalis man labai įdomu. Tačiau lankydamasi jose jaučiuosi tik ekskursante. Namuose pasijuntu tik grįžusi į savo šalį. Man joje – geriausiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"