TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos ateities vizija liko be kultūros

2011 06 30 0:00

Vyriausybės iniciatyva parengtame Lietuvos vystymosi strategijos iki 2030 metų projekte beveik neliko vietos kultūrai. Kodėl taip atsitiko? Kokia yra kultūros vieta šiandienos Lietuvoje ir koks požiūris į menininką?

Ar nacionalinę kultūrą reikia remti, ar palikti vieną globalių iššūkių ir rinkos dėsnių akivaizdoje? Koks turėtų būti kultūros santykis su verslu ir švietimu? Ar kūryba menininkui turi būti tik laisvalaikio užsiėmimas?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Antanas A.Jonynas, Dailininkų sąjungos pirmininkas Eugenijus Nalevaika, poetas Marcelijus Martinaitis, dailininkas Kęstutis Ramonas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Valdžios požiūris į kultūrą

A.Medalinskas. Ar Lietuvos strategijoje turėtų būti skirta vietos kultūrai? O gal mūsų nacionalinė kultūra yra gana stipri, kad atlaikytų visus iššūkius?

E.Nalevaika. Strategijoje labai daug dėmesio skiriama kūrybiškumo ugdymui. Kas antras žodis - kūrybiškumas, kūrybingumas ir panašūs. Bet net nesvarstoma, kokį vaidmenį ugdant kūrybiškumą vaidina kultūra, kokį vaidmenį kultūra atlieka žmogaus ir visuomenės gyvenime bei valstybėje. Tikrai pasigendu šių dalykų.

M.Martinaitis. Pati kultūros samprata yra išskydusi. Jos neįtraukia į jokius dokumentus, taip pat ir į šią strategiją. Kas tai? Pramoga? Kūryba? Kultūros vaidmuo yra esminis. Nuo jos priklauso kūrybiškumas, pilietiškumas, apie ką ir kalbama strategijoje. Tačiau kultūros supratimo valdžios parengtuose dokumentuose ir kalbose nėra.

K.Ramonas. Kultūros sąvokoje galima išskirti daug "stalčiukų". Puikiai žinome, kad kultūra - tai ne vien muzika ir šokiai. Yra ir etninė kultūra, ir aukštoji kultūra. Visi visuomenės sluoksniai turi pereiti per kultūros suvokimą.

A.A.Jonynas. Svarbu, kaip apibrėšime kultūrą. Ar kalbėsime apie menus, ar suvoksime kultūrą kaip mūsų buvimo šiame pasaulyje būdą. Nereikia priešinti tautinės, etninės ir europinės ar bendražmogiškosios kultūros. Šie dalykai vieni kitus įtraukia.

K.Ramonas. Bet tautinė ir kosmopolitinė kultūra duoda du skirtingus rezultatus, o kiek bus kultūros, tiek bus valstybės ir tautos. Kultūros pagrindu atsirado Europa. Dabar valstybės retai užkariaujamos ginklu ir jėga. Jos atsilaiko per savitą kultūrą ir jos išsaugojimą, o įtaką kitoms daro dalydamosi savo patirtimi. Valstybė, kuri nepasižymi pramone, ištekliais (tokia yra Lietuva), gali dominti pasaulį tik savo kultūra.

M.Martinaitis. Gyvename globaliame pasaulyje ir atsiriboti nuo įtakos negalime. Kitaip sukalsime vinis sau į karstą. Užsidarysime ir supūsime. Tačiau kultūra sugeba asimiliuoti, perimti. Lietuvoje daug dalykų buvo perimta, sulietuvinta. Tarkime, klumpės, vėdarai, šakotis, cepelinai. Visa tai atėjo į Lietuvą iš kitų kultūrų. Kultūra - gyvas, besivystantis veiksmas. Kultūra yra tiek kultūra, kiek ji gali perimti, vystytis. Sakykime, tarpukario Lietuvos dailininkai lietuvišką meną parsivežė iš Paryžiaus. Pavyzdžiui, Antanas Gudaitis, Justinas Vienožinskis. Man atrodo, ir dabar vyksta tam tikra asimiliacija.

A.Medalinskas. Ar šiandien mūsų kultūra yra stipri, kai susiduria su kita kultūra? Ar nereikėtų jos kaip nors palaikyti, jei norime, kad nesunyktų nuo tos asimiliacijos?

M.Martinaitis. Jeigu kultūra negali tverti be valdžios, be ministrų, be premjero, kažkas toje kultūroje neveikia. Manau, žmonės turi labai daug gyvybingumo. Jie lando po visą pasaulį. Ateina visiškai nauja karta. Menininkų, rašytojų, poetų. Nemažai jų išgirdau per "Poezijos pavasarį". Jie visiškai kitokie. Jie daro ką nors iš to, ką pamato.

A.A.Jonynas. Mūsų kultūra pakankamai stipri, kad sugebėtų atsilaikyti prieš visas tas įtakas. Aišku, valstybinė strategija tokiam dalykui būtų naudinga, bet, manau, tauta atsilaikytų ir be valstybinės strategijos. Kad ir kokių didelių politinių klaidų būtų, tautinė kultūra nesužlugs. Žinoma, jai bus sunkiau atsilaikyti.

Ar K.Donelaitis tikrai šiandien negalėtų kurti?

A.Medalinskas. Ar Lietuvoje šiuo metu išties tokios blogos kūrybos sąlygos, kad Kristijonas Donelaitis neišgyventų ir nekurtų, kaip rašė savo straipsnyje M.Martinaitis?

A.A.Jonynas. Turbūt kurtų. K.Donelaitis nedaug uždirbo rašydamas savo pasakėčias, taip pat "Metus�. Lietuvoje ir dabar yra nemažas pulkas prozininkų, poetų, dramaturgų, kurie rašo, nors negali iš to išgyventi. Ir bala nematė, tiesą pasakius. Mes rašome kalba, kurios kūrinius skaito keli šimtai žmonių. Kaip gali išgyventi iš tos savo poezijos. Aišku, yra tokių, kurie rašo populiaresnę literatūrą. Rašytojai tai rašys, bet šiandien galima paklausti ir taip: ar mūsų tautai reikalinga raštija lietuvių kalba?

A.Medalinskas. Geras klausimas. Strategijos projektas tokio valstybės intereso nerodo.

A.A.Jonynas. O ji reikalinga, ir valstybė turi mąstyti, ką daryti, kad lietuviška raštija išliktų. Aišku, rašytojas gali užsiimti ir kitais darbais: versti, mokytojauti. Ir išgyventi. Literatūra - jo pašaukimas. Tai net nėra papildomas pragyvenimo šaltinis, o gyvenimo būdas per pašaukimą. Jeigu jam atrodo, kad turi ką pasakyti, tai ir sako.

M.Martinaitis. Negirdėjau, kad poetas rašymą Lietuvoje sietų su pragyvenimu. Tik vienas kitas rašytojas išsilaiko rašydamas komerciškai paklausius kūrinius.

E.Nalevaika. Kūrėją tikrai prigimtis šaukia. Jis negali nekurti. Tačiau tam, kad išgyventų, turi ką nors dirbti, kartais - tiesiogiai su kūryba nesusijusį darbą. O kas lieka kūrybai? Vakarai, naktys, savaitgaliai, atostogos. Jis aukoja sveikatą, miegą, šeimos gyvenimą.

A.Medalinskas. Ar geras kūrėjas tik tas, kuris sugeba iš kūrybos padaryti gerą verslą? Ar geras dailininkas ir rašytojas yra tas, kuris pataikauja to laikotarpio žmonių poreikiams?

A.A.Jonynas. Jeigu savo meną gerai parduodi, galioja samprata, kad tada tu kuri gerą meną. Neparduodi, vadinasi, tavo kuriamas menas yra blogas.

M.Martinaitis. Dabar kultūroje vis dažniau vartojamas žodis "produktas�, o ne "kūrinys�. Visur produktai - spektakliai, knygos. Mūsų gyvenimą užvaldė verslo samprata. Ji yra ir strategijoje. Kultūra gali būti verslas, bet tikrai nėra tik verslas.

K.Ramonas. Vertinant dailininkų darbą net prabilta, kad jų kūryba turi duoti ekonominį efektą. Į kultūrą investuotas litas privalo sukurti keturis litus. Tai merkantilinė samprata. Tačiau kaip tai padaryti? Surengiau apie 32 personalines parodas, bet negavau iš jų nė lito.

A.Medalinskas. Net jei paveikslus po parodos parduodate?

K.Ramonas. Tai tik ašaros. Dabar galerijos atsidūrusios prie bankroto ribos ir dažnai paima pusę parduoto paveikslo kainos. Dailininkui išsigelbėjimas yra tarnyba. Pavyzdžiui, pedagogo.

A.Medalinskas. Dailininkų kūrinius dar gali nupirkti ne tik lietuviai ir ne tik Lietuvoje. Rašytojai, jei knyga nėra išversta, savo kūrybą parduoda tik nedidelei lietuviškai skaitančiai auditorijai. Ar gali rašytojas išgyventi iš savo kūrybos? Ypač dabartinėmis sąlygomis, kai valdžia uždėjo tokius mokesčius spausdintam žodžiui, lyg nesuprastų jo svarbos mūsų valstybei ir tautai.

M.Martinaitis. Rašytojui mažoje tautoje neverta tikėtis, kad galės gyventi iš kūrybos. Paprastai reikia turėti tarnybą, o rašyti - savo malonumui. Tai gali būti ne tik pedagoginis darbas, bet ir, pavyzdžiui, vertimai.

A.Medalinskas. Taigi kultūrai valstybės dėmesio ir paramos trūksta?

M.Martinaitis. Negalima teigti, kad visiškai nėra paramos. Įsteigta gal 20 literatūrinių premijų. Mažai kas nėra jų gavęs. Tai šiokia tokia parama. Kai kam ir tas tūkstantis litų labai daug. O paramą reikia gauti, nes beveik jokia knyga neišeina be jos. Tik turėtų būti sutvarkyti leidybinės paramos reikalai. Čia esama daug netvarkos ir mažai skiriama lėšų. Dar reikia strategijos, kaip turi būti palaikomi tie gyvybingi dalykai.

A.Medalinskas. Bet kultūrai jau buvo skirti milijonai, pavyzdžiui, per "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" (VEKS) programą. Tik kultūros žmonės nesugebėjo tais pinigais pasinaudoti ir jie atiteko verteivoms.

M.Martinaitis. Kultūra iš tiesų tapo patogiu būdu varyti pro šalį didžiules sumas. Visi pastebėjome, kad atsigavo sovietmečio nukalta sąvoka "festivalis". Dabar nuolat vyksta festivaliai. Kas tai? Lyg ir šventė, bet ne šventė. Projektai yra priemonė paimti pinigus, nes festivalis - kultūra. Dažniausiai tai būna komercinio pobūdžio niekalas: kioskeliai, alus, kas nors padainuoja. O rimtai kultūrai pinigų nėra.

A.A.Jonynas. Bet ir "Poezijos pavasaris" yra festivalis...

M.Martinaitis. Tik dabar pradėjo vadinti festivaliu.

K.Ramonas. Kiek pinigų pro šalį pravaryta kultūroje, suskaičiavo Audrius Nakas ir Rolandas Boravskis. Jie įdėjo daug pastangų tirdami VEKS aferą. Visi buvo pasipiktinę dėl to vamzdžio prie Neries. O žinote, kaip tas projektas vadinasi? Viešųjų erdvių humanizavimas. Koks gražus ketinimas! Ir projektas buvo prasuktas.

M.Martinaitis. VEKS - būdingas pavyzdys. Jei skiriama pinigų, už juos reikia ne tik pašokti ar išgerti alaus. Tai turi būti siejama su išliekamąja verte. Kas liko iš tų milijonų, skirtų VEKS? Tik tas vamzdis. Nesiūlyčiau jo nugriauti. Reikia pritvirtinti lentelę, kad tai - dalykas, reprezentuojantis tai, kas buvo: į vandenį nuleistus didelius pinigus.

Ar žinome, kaip valstybė galėtų remti kultūrą?

A.Medalinskas. Gal kultūros žmonės patys galėtų pasiūlyti, kaip valstybė turėtų remti nacionalinę kultūrą, kad ji nebūtų tik verslas ir produktas?

E.Nalevaika. Yra Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymas. Juo vadovaudamasi valstybė ir įsipareigojo remti menininką. Turiu rankose LR Vyriausybės nutarimą "Dėl meno kūrėjų socialinės apsaugos programos". Cituoju: "Profesionalusis menas - nacionalinės kultūros dalis, atspindinti aukščiausio lygmens kūrybiškumą, kuris laiduoja tautos kultūros savitumą ir patrauklumą pasauliui, įtvirtina valstybės gyvenimą. Valstybė pripažįsta, kad tie meno kūrėjai yra aukščiausio lygio vertybė."

A.Medalinskas. O kiek kūrėjų yra Lietuvoje?

E.Nalevaika. Meno kūrėjo statusą Lietuvoje šiandien turi apie 4 tūkst. asmenų. Kūrėjas pripažįstamas kaip aukščiausio lygio talentinga asmenybė ir šalies turtas. Tačiau valstybė, nors ir suteikia kūrėjui tokį statusą, nesukuria sąlygų jam kurti.

K.Ramonas. Daug tūkstančių į šį sąrašą net nepatenka, nors, pavyzdžiui, dailininkų atveju yra baigę Dailės akademiją ir turi šią profesiją.

E.Nalevaika. Kūrėjo statusą suteikia komisija prie Kultūros ministerijos. Jeigu žmogus yra įstojęs į kūrybinę sąjungą, ši parengia dokumentaciją apie kūrėją ir pristato komisijai. Bet kūrėjas gali į ją kreiptis ir asmeniškai, nebūdamas organizacijos nariu. O stojant į Dailininkų sąjungą reikalavimai labai griežti. Nepakanka aukštojo mokslo diplomo, būtinas ir parodų bagažas, kūrybos kokybė. Taigi tie 4000 - tokia maža saujelė... Kodėl jiems nesudaryti sąlygų dirbti, atsiduoti tik kūrybai? Kodėl nesudaryti išskirtinių sąlygų, kreiptis į Kultūros rėmimo fondą, kad jų kūryba būtų finansuojama?

A.Medalinskas. Ar Kultūros rėmimo fondas pajėgtų visus remti? Kokia tai būtų suma?

A.A.Jonynas. Nemaža suma. Nesu įsitikinęs, ar visus tuos 4000 visą laiką reikėtų remti. Tačiau kas dabar pasakys: šitą menininką galima remti, o šito - tikrai ne. Šiandien veikianti sistema, kai skiriamos stipendijos, yra geras dalykas. Kartais tie pinigai atitenka tikrai nevertiems jų, bet tokia yra realybė. Stipendijos - tik avansas. Jeigu parašei kūrinį, kurio nesugebi įsiūlyti leidyklai, ką kaltinsi? Nei valstybės, nei leidyklos.

A.Medalinskas. Ar stipendijas skiria meno kūrėjų pasaulyje pripažinta komisija?

K.Ramonas. Gerbiamas Marcelijau, esu užsirašęs jūsų labai protingus žodžius: "Reikia klausti, ar gerai ir tinkamai veikia įvairūs visuomeniniai dariniai: meno tarybos, valdybos, komisijos, komitetai, fondai. Į šiuos darinius persikėlė kultūros finansavimo, jos sureguliavimo, kūrybos skatinimo veiksniai. Tačiau koks tų darinių kultūrinis lygis, demokratijos, kūrybos, meno, prestižo ir prioritetų suvokimas, kiek čia yra tikro supratimo ir kiek - savanaudiškumo, neišmanymo, savos "chebros" rėmimo?"

M.Martinaitis. Dabar, atrodo, viskas gerai daroma. Suburiama ekspertų komanda iš visuomenės. Ji ir sprendžia.

E.Nalevaika. Kultūros ministerija savo plane jau įsirašė Meno tarybos įkūrimą, kad lėšų skirstymas kultūrai būtų atskirtas nuo šios ministerijos kompetencijos. Tai europinis pavyzdys. Kultūros rėmimo fondas iki šios dienos buvo po Kultūros ministerijos sparnu. O dabar yra sumanymas, kad būtų nepriklausomas fondas. Ir Estijoje įkurtas nepriklausomas fondas, formuojantis ekspertų komisijas.

Ar sklinda menininkų kūryba po Lietuvą?

A.Medalinskas. Rašytojai vėl gali važiuoti su savo kūryba į bibliotekas, mokyklas. O dailininkų darbai pasiekia žmones tik per didžiuosiuose miestuose esančias galerijas? Ar, pavyzdžiui, rajono bibliotekos rengia jūsų parodas? Parodė vienoje vietoje, nuvežė kitur.

E.Nalevaika. Tai vyksta, bet labiau pačių kūrėjų iniciatyva. Kokios didesnės parodų salės yra Vilniuje? Šiuolaikinio meno centras ir naujoji Nacionalinė dailės galerija. Paskaičiuokime, kiek Lietuvos dailininkų gali per metus surengti parodas šiose galerijose, ir pamatysime, kad skaičius juokingas. Todėl parodų organizavimas ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose labai prasmingas.

A.Medalinskas. Gal tai gali būti valstybės remiama programa, kad žmogus ir rajone galėtų pamatyti mūsų žinomų dailininkų kūrinius, gal net įsigyti, gal net susitikti su dailininku? Yra juk tokia Rašytojų klubo susitikimų su rašytojais rengimo Lietuvoje programa.

A.A.Jonynas. Tai nėra valstybės programa, nors ją valstybė remia.

K.Ramonas. Anksčiau, sovietiniais laikais, buvo "Dailės dienos", jos vyko visoje Lietuvoje. Susitikdavome su kaimų bendruomenėmis, moksleiviais. Darbai būdavo arba laikinai atvežami, arba paliekami ilgiau eksponuoti. Patiems menininkams įdomu, kai jais domisi, jų klausinėja. Prie Biržų, Butautuose, buvo kultūros namai. Petras Poškus, dabar jau miręs, buvo nuostabus organizatorius. Važinėjome po įvairias vietas. Mus priimdavo su didžiausia pagarba. Tas ryšys buvo abipusis. Liko puikių prisiminimų.

E.Nalevaika. Dailininkų sąjunga ir dabar turi panašią tęstinę programą. Kas dveji treji metai sudarome kolekciją kilnojamajai parodai. Ją vežiojame po įvairius miestus, miestelius. Tiek Lietuvos, tiek užsienio. Kadangi praėję metai Dailininkų sąjungai buvo jubiliejiniai (praėjo 75 metai nuo įkūrimo), mes ta proga sudarėme naują kolekciją iš tų dailininkų darbų, kurie Nepriklausomybės metais gavo svarbius apdovanojimus. Ta paroda veikė Utenoje, Šiauliuose, Jurbarke, Pakruojyje. Būtų galima padaryti daug daugiau, jei valstybės kultūros prioritetai būtų aiškūs ir būtų kryptingai finansuojami.

Švietimas ir kultūra

A.Medalinskas. Kitaip nei kalbant apie kultūrą, strategijoje daug dėmesio skirta švietimui. Pabrėžiama mokymosi visą gyvenimą svarba, kad visose mokyklose reikia kurti turtingą mokymosi aplinką: gamtos mokslų laboratorijas, edukacijos priemones, sveikatingumo erdves. Ar mūsų mokykloms tikrai daugiau nieko netrūksta?

A.A.Jonynas. Švietimas yra kultūros pagrindas. Kūrybinėje jaunimo akademijoje teko bendrauti su vaikais. Grįždami vežėmės mergaitę, abiturientę. Privažiavę rodyklę į Dionizo Poškos sukurtus Baublius, pasiteiravome, ar ji buvo ten, ir pasiūlėme juos apžiūrėti. O ji paklausė, ar šis Poška yra susijęs su tuo iš "Dviračio šou"? Galbūt Dionizo Poškos galima ir nežinoti, bet mokyklose vaikams nepateikiamas ir mūsų kultūros istorijos vaizdas. Tik fragmentai. Tada kalbėti apie kultūrą yra sunku.

M.Martinaitis. Net prie mūsų literatūros klasikų, kurių palikimas dabar dažnai mokyklose ignoruojamas ir eliminuojamas, prisegamos tam tikros formulės. O norėtųsi šių mūsų klasikų naujo perskaitymo. Pavyzdžiui, iš naujo perskaityti Žemaitę. Ne taip, kaip tai buvo daroma sovietmečiu.

E.Nalevaika. Labiausiai trūksta mokymo suvokti meną, kultūrą. Per dailės pamoką mokoma piešti, per muzikos - rašyti natas. Nemokoma suvokti kūrybos. Didėja atskirtis tarp šiuolaikinio meno ir jo vartotojo. Žmonės nesupranta šiuolaikinės muzikos ir dailės. Mokykloje atsiranda ta spraga, nes ten neduodama reikiamų pagrindų.

A.Medalinskas. Strategijoje sakoma, kad viena iš mokyklos užduočių turėtų būti auginti nebijančius klysti, atvirus globaliems pokyčiams lyderius. Ką apie tai manote?

M.Martinaitis. Jeigu būtų ugdomi tik lyderiai, būtų baisus dalykas. Kuriama socialinė, psichologinė atskirtis jau mokykloje. Visi negalės būti lyderiai. Toks vieno iš strategijos tikslų formulavimas yra labai nekorektiškas.

A.A.Jonynas. Kalbant apie lyderystę, turiu pasakyti, kad jaunoji literatų karta yra puiki mūsų literatūros ateitis. Tarp jų nematyti konkurencijos, priešiškumo. Tarp jų yra bendro tikslo, bendros idėjos suvokimas, o tai yra gana paradoksalu. Įdomu ir tai, kad dabar į lietuvių literatūrą plūstelėjo banga jaunų žmonių iš Pedagoginio universiteto. Tai paradoksalu, paaiškinimo aš nežinau. Juk anksčiau į Pedagoginį institutą ėjo žmonės, nepakliuvę į kitas aukštąsias mokyklas, ir mokyklose jie ugdė kitus, taip pat niekur nepakliūvančius. Ir tai truko daug dešimtmečių.

K.Ramonas. Aš per 30 metų mokytojavau. Suprantu, kad vienas iš svarbiausių dalykų yra švietimas. Bet jeigu mokytojas gauna atlyginimą, iš kurio negali pragyventi, jis yra vargšas, su vargšo psichologija yra priimamas ir mokinių. Kaip ir menininkas, mokytojas turi būti dvasios milžinas, kuris lemia to jauno žmogaus pasaulėžiūrą, jo idealus, etiką, moralę, gyvenimo prasmės suvokimą. Tačiau švietimas neturėtų būti suprastas kaip kalimas datų ir istorinių faktų. Mokyklose turėtų būti ir kultūrologijos disciplina, padedanti suvokti civilizacijų kaitą. Dar XVIII amžiuje švietėjų buvo pasakyta: jeigu norite, kad jūsų tauta pralenktų kitas valstybes (mokslo, fizikos ir kitose srityse), vaikus nuo mažens mokykite piešimo, muzikos, meno. Menas tai ir priemonė, ugdanti intelektą, fantaziją.

Kodėl Lietuvos strategijoje neliko vietos kultūrai?

A.Medalinskas. Ar Dailininkų ir Rašytojų sąjungos nuomonių klausė tie, kurie rengė šią strategiją? Ar ji buvo aptariama kitose menininkų visuomeninėse organizacijose?

A.A.Jonynas. Rašytojų sąjungoje nebuvo svarstyta.

E.Nalevaika. Dailininkų sąjungoje taip pat. Viskas buvo daroma paskubomis.

A.Medalinskas. Kaip paskubomis? Strategija pradėta rengti prieš metus, o iki šiol nesvarstyta nei Mokslų akademijoje, nei su kultūros žmonėmis? Ar galime įsivaizduoti, kad Sąjūdžio metais toks klausimas nebūtų aptartas mokslininkų, rašytojų, dailininkų?

M.Martinaitis. Žinoma, kad ne.

A.Medalinskas. Kodėl dabar taip atsitiko? Galbūt dėl to, kad menininkai prarado ankstesnį savo statuso nepriklausomumą, kurį pirmiau garantavo stiprios kūrybinės sąjungos, taip pat ir finansiškai stiprios. Ypač Dailininkų sąjunga.

K.Ramonas. Sovietiniais laikais dailininkai tikrai turėjo puikų ekonominį pagrindą. Mes turėjome kombinatų, kurių apyvarta per metus buvo iki 10 mln. rublių. Dailės fondo egzistavimas buvo fenomenalus. Nedemokratinėje, socialistinėje visuomenėje tai buvo pusiau kapitalistinė formacija. Valstybė valstybėje. Kasmet turėjome 3,5 mln. rublių pelno laisvų lėšų. O paskui viskas griuvo: fondas paleistas, kombinatai bankrutavo. Nuėjau ir paklausiau: kas dabar bus, kas pakeis sistemą, kurios pagrindu egzistavo dailininkai? Man atsakė: laisva rinka. Kas išgyvena, tegu išgyvena. Visagalė rinka lemia.

A.Medalinskas. Ir jūsų nuosavybė beveik visa buvo privatizuota. Paliko tik būstinę, kur galite posėdžiauti. O dabar menininkai paversti lėšų prašytojais ir paklusniais valdžiai. Nebūsi paklusnus, kelsi balsą, net jeigu kalbėtum aktualiomis tautai ir valstybei temomis, ir paramos, net tos nedidelės, negausi. O Sąjūdžio metais rašytojų ir dailininkų balsas buvo girdėti. Jį girdėjo ne tik tauta, bet ir sovietinė valdžia. Bet šiandien mūsų menininkai nutilo. Jų nuomonė tapo visiškai nesvarbi ir valdžiai.

E.Nalevaika. Ne visa mūsų nuosavybė privatizuota. Dalis pastatų vis dėlto buvo perduoti mūsų nuosavybei, tačiau palikti likimo valiai. Ir dabar Dailininkų sąjunga turi septynias parodų galerijas. Bet joms išlaikyti, prižiūrėti, veiklai plėtoti neturime lėšų. Jūs teisus, mes turime kreiptis į Kultūros rėmimo fondą, rengti projektą, gauti parodai ar projektui dalinį finansavimą. Kaip išlaikyti turimą turtą, tikrai niekas negalvoja.

A.Medalinskas. Ar su panašiomis problemomis susiduria ir kitos kūrybinės sąjungos?

E.Nalevaika. Dailininkų padėtis yra specifinė, nors galima ieškoti analogijos su kompozitoriais, rašytojais. Vyriausybė deklaruoja, kad tai niekuo neišsiskirianti profesija. Dirbantis žmogus turi mokėti mokesčius ir tik tokiu atveju gali tikėtis senatvės pensijos arba sveikatos draudimo. Bet dailininkas visų pirma turi susikurti darbo sąlygas. Įsivaizduokime, kad valdininkas turi pasistatyti darbo kabinetą ir mokėti visus su jo išlaikymu susijusius mokesčius, nusipirkti visas darbo priemones. Sukūręs paveikslą dailininkas eina į galeriją ir jai moka už plotą, kur gali eksponuoti savo kūrinį. Savo lėšomis leidžia plakatus, kvietimus ir dar nuperka vyno, kad per atidarymą galėtų pavaišinti susirinkusius žmones. Įsivaizduokime, kad muzikantas turėtų sumokėti už salę, fortepijoną, apšvietimą ir pan.

A.Medalinskas. Ar šiandien kūrybinės sąjungos, jų nariai, kalbu dabar apie rašytojus ir dailininkus, gali pakelti balsą ir paklausti valdžios, kodėl mūsų valstybėje kultūrai paliekama vis mažiau vietos? Galbūt kūrybinės sąjungos galėtų net suvienyti savo jėgas?

E.Nalevaika. Kūrybinių sąjungų atstovams būtų sunku bandyti šnekėtis su valdžia. Tam buvo sukurta Meno kūrėjų asociacija, vienijanti kūrybines sąjungas. Aptariame aktualiausius klausimus ir deleguojame savo atstovus į įvairias komisijas. Jau jaučiami tam tikri poslinkiai, pradėta dirbti su Kultūros įstatymu. Valdžia turi išklausyti kūrėjus ir suprasti jų problemas, bet dažnai išklauso tik dėl paukščiuko.

A.Medalinskas. O gal yra ir kita problema? Gal kultūra, mokslas nustoja būti vertybės šių dienų Lietuvoje, jeigu neduoda pelno? Tai pajutome krizės metais, kai lėšų trūko visur. Ypač kalbant apie kultūrą ir lituanistiką, nes yra mokslų, turinčių stiprias pozicijas kaip tik dėl glaudaus ryšio su verslu.

M.Martinaitis. Kiek valdžios žmonių turi humanitarinį jausmą? Nėra humanitarinių jungčių tarp visuomenės ir valdžios. Šiame strategijos projekte Lietuva ir jos likimas projektuojamas dvidešimčiai metų į priekį. Ir būtinai turi būti įtraukti menas ir kultūra. Bet šiandien kultūra neveikia kaip sisteminis dalykas. Tai rodo ir šis projektas.

A.Medalinskas. Tačiau strategijos projektą aktyviai rengė ir dabartinis kultūros ministras.

A.A.Jonynas. O valdininkų klasė veikia atskirai. Ji, matyt, ir rengė šios strategijos projektą. Mūsų valstybėje įvyko pokyčių, dėl kurių valstybinės strategijos planavimas atsiskyrė nuo visuomenės poreikių. Valstybės reikalai sprendžiami visai be visuomenės.

M.Martinaitis. Biurokratinė sistema suvirškina partijas ir pavienius asmenis. Nemažai padorių seimūnų atsimušė į šią sistemą. O dabar turbūt atsimušė ir kultūros ministras. Kitaip negaliu paaiškinti tokio šios strategijos projekto, kur nėra vietos kultūrai.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

 

Šiandien 18 valandą Mokslų akademijoje (Gedimino pr. 3) vyks visuomeninio diskusijų forumo "Tauta, piliečiai, valstybė" rengiama diskusija apie Vyriausybės inicijuotą "Lietuvos strategiją 2030".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"