TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos futbolo ambasadorius

2012 12 13 6:17
Geriausias 50-mečio Lietuvos futbolininkas (centre) dėl traumų šalies rinktinei nedavė tiek, kiek būtų galėjęs. /LŽ archyvo nuotr.

Mūsų krašto futbolą užsienyje puikiai reprezentuoja Arminas Narbekovas. Legendinis futbolininkas ne vienus metus garsino Lietuvos vardą svetur. Jau daug metų nuolatinis jo maršrutas yra Lietuva - Austrija.

Ketverius metus iš eilės (1985-1988 m.) geriausio Lietuvos futbolininko titulą pelnęs legendinio Vilniaus "Žalgirio" lyderis A.Narbekovas 2003 metais sulaukė išskirtinio pripažinimo. Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA) jį paskelbė geriausiu pastarojo penkiasdešimtmečio Lietuvos futbolininku.

Baigęs šlovingą karjerą A.Narbekovas nenutolo nuo futbolo. Tapo treneriu. Šiemet jis treniravo Latvijos klubą Jūrmalos "Spartaks". Pasibaigus sezonui, sugrįžo į Lietuvą. Poilsis, medžioklė, draugų lankymas - taip slenka 47-erių trenerio baltosios atostogos. Per jas A.Narbekovas rado laiko susitikti ir su "Lietuvos žinių" žurnalistu.

SSRS čempionatas: žalgirietis A.Narbekovas (viduryje) stebi, kaip elgsis Kijevo "Dinamo" žvaigždė A.Michailičenka. /AFP/Scanpix nuotrauka

Lietuvos pionieriai

A.Narbekovas su Valdu Ivanausku buvo bene pirmieji futbolininkai, kurie, pakilus geležinei uždangai, ėmė kirsti langą Lietuvos futbolininkams į Europą. Atgimstant mūsų valstybei jie sustiprino Austrijos klubo Vienos "Austria" gretas. Tiesa, prieš tai turėjo ištesėti pažadą Maskvai. Kadangi be jos žinios niekas svetur neišvykdavo, Maskvos "Lokomotiv" treneris Jurijus Siominas sutiko pasirūpinti, kad A.Narbekovas su V.Ivanausku išvažiuotų į Vakarus, jei tik šie padės jo treniruojamai komandai iškopti į aukščiausiąją SSRS lygą. Lietuviai neprieštaravo. 1990-ųjų pavasarį "Lokomotiv" tikslą pasiekė, o buvę "Žalgirio" lyderiai netrukus jau raitė parašus ant sutarties su "Austria".

- Kas pasikeitė jūsų gyvenime išvykus į Austriją? - LŽ paklausė Armino Narbekovo.

- Daug kas: šalis, aplinka, kita kultūra. Iš pradžių būdavo sunku bendrauti, nes trukdydavo kalbos barjeras. Į mus, lietuvius, žiūrėdavo keistai, kartais vadindavo rusais. Tačiau klubas "Austria" priėmė šiltai. Treneris Herbertas Prohaska buvo žaidęs Italijoje, žinojo, ką reiškia legionieriaus duona, todėl padėjo mums įsilieti į kolektyvą.

- Ką davė Vienoje praleisti šešeri metai?

- Nedažnas atvejis, kad legionierius tiek sezonų žaistų viename klube. Pirmus tris sezonus laimėdavome viską - tapdavome Austrijos čempionais, iškovodavome šalies taurę ir supertaurę. Gaila, kad UEFA Čempionų lygoje niekaip nepatekdavome į pagrindines varžybas. Atrankoje tekdavo galingi varžovai, kuriems nepasipriešindavome - Londono "Arsenal", "Barcelona". Vieną sezoną buvome labai arti tikslo, bet tik po svečiuose pelnyto įvarčio taisyklės apmaudžiai pralaimėjome belgų komandai "Brugge". Mūsų klubas labai rūpindavosi savo žaidėjais ir gerbdavo juos, todėl per tuos šešerius metus nemačiau prasmės ką nors keisti.

- Jūsų pasiryžimą vykti į komandą "Austria" tikriausiai lėmė tai, jog su ja "Žalgiris" 1988 metais susitiko UEFA taurės varžybose?

- Tikriausiai, nes būtent po tų rungtynių austrai ėmė domėtis manimi. Anuomet išvykti žaisti į užsienį būdavo beveik neįmanoma. Vėliau prasidėjo politiniai bruzdesiai, "Žalgiris" pasitraukė iš SSRS čempionato. Norint toliau tobulėti reikėjo vykti į stipresnę lygą.

- Austrijoje iki šiol esate prisimenamas?

- Taip, ir dėl to labai malonu. Pernai klubas "Austria" per savo šimtmečio jubiliejų išrinko 60 geriausių komandos futbolininkų per visą istoriją. Tarp jų patekau ir aš. Klubas įteikė VIP nario kortelę, su ja galima nemokamai lankytis visose "Austria" namų rungtynėse. Toks pripažinimas ir dėmesys glosto savimeilę.

A.Narbekovas savo patirtį šiemet perdavė Latvijos kurorto komandai. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Vaikystės svajonė

- Kaip futbolininkas iškilote "Žalgiryje", kuris sovietmečiu buvo geriausių Lietuvos futbolininkų rinktinė. Į sostinę iš Gargždų atvykote būdamas vos 18-os. Tuomet jauno vaikino gyvenimas apvirto aukštyn kojomis?

- Tais laikais kiekvieno jauno futbolininko svajonė būdavo patekti į "Žalgirį". Vieną dieną tu žiūri į geriausius žaidėjus per televizorių ir trokšti lygiuotis į juos, o kitą dieną jau esi šios komandos narys. Įspūdžiai nepamirštami. Juolab anksčiau nebūdavo galimybės per kabelinę televiziją stebėti geriausių užsienio lygų kovų kaip dabar. Požiūris būdavo kitas. "Žalgiryje" pritapau greitai - debiutavau jau antrosiose 1983 metų sezono rungtynėse, o trečiosiose pelniau įvartį.

- Kokio "gėrio", deficitinių prekių parsiveždavote iš užsienio?

- Deja, mums tekdavo tokios išvykos, per kurias reikėdavo taisyti pašlijusius politinius santykius - žaisdavome Sirijoje, Botsvanoje, Nigerijoje, Vietname. Neįsivaizduoju, kiek galėjo kainuoti tokios kelionės. O į Vakarus vykdavome retai. Esame buvę Austrijoje, Švedijoje. Tačiau laisvo laiko - vos pora valandų. Daug nenuveiksi.

- Kauno "Žalgiris" ir Vilniaus "Žalgiris" bendraudavo labai gražiai. Kaip atsirado draugystė su krepšininkais?

- Ji visuomet būdavo šilta. Būdavo tokia tradicija - mes vykdavome žiūrėti krepšininkų kovų, o jie atvažiuodavo pažiūrėti mūsų. Taip ir stiprėdavo santykiai.

- Su Arvydu Saboniu esate geri bičiuliai iki šiol.

- Arvydas yra nuostabus žmogus. Sporte pasiekęs labai daug ir visko matęs. Labiausiai džiugu, kad jis yra toks paprastas ir nuoširdus. Žinoma, su Arvydu sunku pasislėpti nuo pašalinių akių, nes jis toks didelis (juokiasi)...

- Kauno žalgiriečiai rengia susitikimus su buvusiais savo varžovais Maskvos CSKA veteranais. Ar futbolininkai taip bendrauja?

- 2007 metais per "Žalgirio" šešiasdešimtmečio šventę į Vilnių atvyko Maskvos "Spartak" veteranai. Šaunuoliai, visą naktį važiavo traukiniu, o po rungtynių - atgal. Palaikau ryšį ir su kitais futbolininkais. Juk įdomu, kaip kam sekasi.

- O su buvusiais komandos draugais susitinkate?

- Artimai bendrauju su Stasiu Tamulevičiumi, Stasiu Danisevičiumi, Arvydu Janoniu, Valdu Ivanausku, Igoriu Pankratjevu. Būdamas Vilniuje susitinku Vaclovą Jurkų, Viačeslavą Sukristovą, Rimantą Turskį. Rimtos draugystės nėra. "Žalgiris" nebuvo draugiška komanda. Draugaudavome tik aikštėje, o už jos ribų niekas nereikalaudavo, kad nuolat susitikinėtume. Galbūt tai lėmė metų skirtumai tarp žaidėjų.

Prieš du dešimtmečius Vienos klubą "Austria" papildęs lietuvis tapo jo istorijos dalimi. /LŽ archyvo nuotrauka

"Visko buvo"

- Tikriausiai jaunystėje energijos buvo tiek, kad pakakdavo ne tik rungtynėms ir treniruotėms, bet ir "užkulisinei veiklai". Kaip apgaudavote komandos trenerį Benjaminą Zelkevičių?

- Prisipažinsiu: buvome jauni ir iškrėsdavome visko. Jei laimi prieš "Spartak" ar Kijevo "Dinamo", negali nesidžiaugti. Tačiau švęsdavome saikingai. Užtat dabartinei kartai sunkiau apgauti trenerius. Mes patys tai patyrėme ir žinome, kaip viskas vyksta, kaip žmogus atrodo nepailsėjęs.

- Koks treneris buvo B.Zelkevičius?

- Diplomatas. Jis mokėdavo prieiti prie kiekvieno žaidėjo. 20 žmonių kolektyve reikia sugebėti rasti tinkamą žodį kiekvienam, o treneris tą mokėdavo. Bet prasižengimų netoleruodavo ir už tai skirdavo pinigines baudas.

- Dabar kartais prabylama, kad tų laikų futbole buvo susitarimų su teisėjais, sutartų rungtynių. Yra pagrindo tuo tikėti?

- Tai jokia paslaptis. Galima prisiminti 1987 metų sezono pabaigą ir mūsų rungtynes su Lančhučio "Guria". Varžovai tuo metu kovėsi dėl išlikimo, mums rungtynės buvo svarbios kovoje dėl medalių. Gruzinai siūlė tyčia pralaimėti už solidų atlygį. Bet nesusigundėme.

- Yra tekę pralaimėti specialiai?

- Man neteko.

- O buvusį "Spartako" žaidėją Aleksandrą Bubnovą pažįstate?

- Taip, ir skaičiau jo svaičiojimus, kad "Žalgiris" kažkada ketino papirkti visą "Spartak" komandą. Man atrodo, A.Bubnovui pasimaišęs protas. Užtenka pažiūrėti, ką jis kalba per rusų sporto laidas. Kalbėjau su Rusijos veteranais, jie patys sako, jog A.Bubnovui negerai su sąmone. Įtaria, kad prasigėrė.

Pilietybės saga

- Paradoksalu, bet Lietuvos rinktinėje dėl politinių priežasčių pirmą kartą žaidėte būdamas jau 27-erių. Buvote patyręs, tačiau užplūdo nepatirtos emocijos?

- Jausmas neapsakomas. Per trumpą laiką tapome nepriklausomi, turėjome savo himną, vėliavą, aprangas. Puikiai pamenu pirmąsias oficialias rungtynes 1992-aisiais su Šiaurės Airija. Baisiai jaudinomės. Sužaidėme 2:2, bet galėjome laimėti. Tiesiog perdegėme. Perkeltine prasme tariant, norėjosi viską išrauti iš karto. Tai ir pakišo koją.

- Lietuvos rinktinei atstovavote 9 metus, bet per juos žaidėte tik 13 rungtynių.

- Sutrukdė traumos. Iki 25 metų net nežinojau, kas yra raumenų traumos - niekada nebuvau patyręs raumens patempimo ar trūkimo. Viskas pasikeitė išvykus į Austriją. Vėliau kalbėjausi su gydytojais, jie pasakė, kad įtakos turėjo mitybos kaita. Negalėdavau prisitaikyti prie austriško maisto, mano raumenims jis kenkdavo. Traumos man sutrukdė dalyvauti Vokietijos klubų Brėmeno "Werder" ir Lėverkuzeno "Bayer" peržiūrose. Ar dėl to gailiuosi? Ne. Vadinasi, gyvenime taip reikėjo.

- Didžiuojatės būdamas lietuvis, tačiau 2008-aisiais lietuvybė iš jūsų laikinai buvo atimta. Papasakokite, kaip tai įvyko.

- Iki šiol man dėl to ir pikta, ir juokinga. Kažkam matyt reikėjo parodyti, kad puikiai atlieka savo darbą. Tačiau jei biurokratai būtų nuoseklūs, pilietybės turėjau netekti 1995-aisiais. Tais metais "Austria" vadovai pasiūlė priimti Austrijos pilietybę, kad klube nebūčiau laikomas legionieriumi. Ačiū, nereikia - pasakiau. Bet tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas pasiūlė išimties tvarka priimti dvigubą pilietybę. Todėl sutikau. Bet pasirodė, kad, priimant dvigubą pilietybę, reikia pasirašyti priesaiką, tik manęs niekas nepakvietė to padaryti. Ir staiga, 2008-aisiais viešint Austrijoje, mane skambučiais pradėjo atakuoti artimieji. Mama ėmė šaukti: "Ką padarei, kodėl pilietybės atsisakei?" Atsitokėjęs supratau, kad skandalas išpūstas ir pilietybę iš manęs atimta dėl tos priesaikos. Atvykau, pasirašiau ją, ir viskas nurimo.

Olimpinė pasaka

- 2003 metais buvote išrinktas geriausiu pastarojo penkiasdešimtmečio Lietuvos futbolininku. Ką jums reiškia šis titulas?

- Lietuva tikrai turėjo daug gerų futbolininkų. Toks įvertinimas yra be galo malonus. Tai įrodo, kad gyvenime viską darei teisingai, o tavo darbo ir pastangų žmonės nepamiršo.

- Koks įsimintiniausias karjeros įvykis?

- (Ilgokai pagalvojęs) Triumfas 1988-ųjų Seulo olimpinėse žaidynėse. Su A.Janoniu padėjome SSRS rinktinei po 52 metų pertraukos laimėti olimpiados auksą, o tos dvi savaites trukusios varžybos atrodo kaip graži pasaka. Rinktinė buvo formuojama dvejus metus, per tą laiką nė karto nepralaimėjome. Rusai dabar kalba, kad tokios olimpinės rinktinės neturės dar 50 metų. Atstovauti SSRS rinktinei toli gražu ne tas pats, kas atstovauti Lietuvai. Bet tuomet mes neturėjome pasirinkimo. Buvo viena didelė šalis. Kvietė ir žaidėme.

- Jūsų sūnus Arminas taip pat siekė futbolininko karjeros. Kaip jam sekėsi?

- Buvo perspektyvus žaidėjas, bet jį psichologiškai sugniuždė treneris Austrijoje. Kai Arminui buvo 17-a, jam pranašauta vieta rinktinėje. Tačiau treneris kažkodėl nekentė jo, vis kartodavo: tavo tik pavardė garsi. Gal nepatiko, kad jis lietuvis, o ne austras? Jaunų žaidėjų psichologija labai silpna. Taip sūnus palūžo ir baigė trumpą karjerą.

- Sunku garsių sportininkų vaikams siekti aukštumų.

- O taip. Manote, A.Sabonio sūnums lengva? Jei pateko į rinktinę, vadinasi, tėvas "prastūmė". Tuoj ima lyginti, aiškinti, kad niekada neprilygs tėvui...

- Turite brolį kunigą. Pats esate tikintis?

- Nereikia kasdien vaikščioti į bažnyčią, jog įrodytum esąs tikintis. Žmogus turi tikėti savyje. Kai mano galvoje susikaupia įvairių minčių ir jaučiu, kad reikia jas išvalyti, nueinu į bažnyčią.

Sunkiausia susivaldyti

- Baigęs žaidėjo karjerą tapote treneriu. Garsėjate kaip žodžio kišenėje neieškantis žmogus - tikras lobis nuo šabloniškų frazių pavargusiems žurnalistams.

- Visi turime emocijų. Jos dažniausiai išlenda po nesėkmingų rungtynių, kadangi būni kupinas adrenalino ir kalbi taip, lyg pats būtum žaidęs aikštėje. O žurnalistai ištraukia į viešumą tuos skambius pasakymus. Dažniausiai norisi susivaldyti, bet, kai matai akivaizdžią neteisybę, nesusilaikai. Man iki šiol skaudu dėl 2011 metų Lietuvos taurės finalo, kai su Gargždų "Banga" pralaimėjome Panevėžio "Ekranui". Gaila žaidėjų, kurių 90 proc. galbūt jau niekada nežais finale. Komanda savaitę rengėsi lemiamam susitikimui, o atėjo kažkoks teisėjas, kuriam svarbu ne gerai pasirodyti, o prisikimšti kišenes, ir viską sugriovė. Tuomet LFF vadovas Liutauras Varanavičius sakė, kad gėda man į akis pažiūrėti. Turime gerų FIFA kategorijos teisėjų, o tam finalui buvo paskirtas Saulius Atmanavičius. Po rungtynių pasakiau jam, kad didžiausia bausmė būtų įmesti jį į mūsų komandos rūbinę.

- Pastarąjį sezoną treniravote Jūrmalos ekipą "Spartaks", kuri Latvijos pirmenybėse užėmė 5 vietą. Tai geras pasiekimas?

- Kaip aukščiausiosios lygos debiutantei - geras. Kol kas klubo politika yra remtis legionieriais. "Spartaks" vadovai bendradarbiauja su viena Kolumbijos akademija, iš ten ima jaunų žaidėjų. Pirmą sezono dalį tie vaikinai buvo pajėgūs, bet vasarą juos pardavė Rusijos pirmosios lygos klubams. Atvykusi nauja legionierių grupė buvo nebe tokia pajėgi, kurį laiką rezultatai suprastėjo, tad 5-oji vieta yra gera.

- Klubo vadovai nerengia savo žaidėjų?

- "Spartaks" - jaunas klubas, įkurtas prieš penkerius metus, todėl dar nespėjo išugdyti pajėgaus jaunimo ir kol kas remiasi užsieniečiais.

- Ar skiriasi futbolas Lietuvoje ir Latvijoje?

- Viskas abiejose lygose labai panašu. Skirtumas tik tas, kad Lietuvoje dominuoja "Ekranas" ir "Žalgiris". O Latvijoje yra 4-5 apylygės komandos, kurios bet kada gali įveikti viena kitą.

Veteranai pamiršti

- Lietuvos futbolas išgyvena sunkų periodą. Ką reikia daryti, kad situacija imtų gerėti?

- Daug ką. Labiausiai skaudu, kad per čempionatą mes netenkame komandų. Geriau A lygoje žaistų šeši finansiškai stabilūs klubai nei tokie kaip Vilniaus REO. Nesuprantu, kodėl Klaipėdos "Atlantui" daugybę metų vis daromos išimtys, o kitiems klubams - ne. Normalus klubas apskaičiuoja, kiek reikės lėšų žaidėjų algoms, kelionėms, kitoms išlaidoms, ir planuoja biudžetą. Bankrutavus klubui, nėra kas apsaugo žaidėjus, jie tampa savotiškais įkaitais. LFF galėtų pagalvoti, kaip priversti klubus iš anksto įnešti dalį pinigų į specialų fondą, kuris būtų skiriamas kelis mėnesius algų negaunantiems žaidėjams.

- Pats ketinote imtis permainų ir pavasarį bandėte kandidatuoti į LFF prezidentus...

- (Ironiškai juokiasi) Mano kandidatūrą iškėlusi Vilniaus apskrities futbolo federacija buvo pašalinta iš LFF narių. Kai mano paraiška buvo nunešta į federaciją, L.Varanavičius pareiškė: "Jau pusė penkių, paraiškas priimantis žmogus baigė darbą, o rytoj terminas bus pasibaigęs." Argi nejuokinga? Jie susitvarkė, kaip reikėjo patiems.

- Pasaulyje įprasta, kad didžiuosius sporto turnyrus globoja praeities garsenybės. 2013-aisiais Lietuvoje vyks Europos jaunių iki 19 metų futbolo čempionatas. Jums nesiūlė tapti jo reklaminiu veidu?

- O kam jiems tos nereikalingos išlaidos, kam nešti pinigus iš namų (šypsosi)? Austrijoje mano minėtas H.Prohaska kuruoja pirmosios lygos čempionatą, televizijoje analizuoja rungtynes. Lietuvoje tokio bendravimo su veteranais nėra. Daug karjerą baigusių futbolininkų rungtynes žiūri namie per televizorių. Balandį pirmųjų rinktinės rungtynių dvidešimtmečio šventę organizavome patys, federacija neprisidėjo. Mes negerbiame savo futbolo istorijos, nemokame jos pateikti. Dėl to ir vaikai nelanko futbolo treniruočių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"