TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos gaujas globojo pareigūnai (2)

2011 04 14 0:00
Prokuratūros archyvo nuotrauka

Sigitas Gaidjurgis mėgo, kad jo parankiniai kartu švęstų gimtadienius ir sutiktų Naujuosius metus, būtinai atsivestų ir savo merginas bei žmonas. Draugystė šeimomis netrukdė vėliau nužudyti kuo nors neįtikusių bendrų.

Tęsinys. Pradžia 2011 m. balandžio 13 d. numeryje.

Pirmajame puslapyje išspausdintoje nuotraukoje iš keturių vyrų, įsiamžinusių 1993 metų gruodžio 31-ąją, gyvas tik S.Gaidjurgis. Pirmas iš kairės Romas Šaltmeris (g. 1965 m.), pravarde Romėnas, mirtinai subadytas peiliu 1998 metų rugsėjo 2-ąją, neatmetama tikimybė, kad jis nužudytas S.Gaidjurgio nurodymu.

Greta R.Šaltmerio stovintis Edisonas Judvytis (g. 1970 m.), pravarde Kankanas, 1996 metų gegužės 7-ąją išėjo iš namų ir negrįžo.

Pirmas iš dešinės - Naurius Noreika (g. 1969 m.), 1997 metų liepos 10-ąją išėjo iš namų ir negrįžo.

Klaipėdos policija, tyliai pritariant prokuratūrai, nesivargino kelti baudžiamųjų bylų dėl staiga be žinios dingusių nusikalstamo pasaulio atstovų, net jeigu jie buvo tokie garsūs, kaip N. Noreika, pravarde Nauris ir Aidanas Simonavičius, pravarde Čiurka (g. 1976 m.).

"Telekomo" didvyriai

N.Noreika ir A.Simonavičius dalyvavo susišaudyme Klaipėdoje prie "Telekomo" 1996 metų spalio 10-ąją, kai buvo sužeisti keturi jauni vyrai.

Didvyriais po susišaudymo pasijutusiems N.Noreikai ir A.Simonavičiui nepavyko toli pabėgti nuo mirties. A.Simonavičius miške prie Trakų buvo užkastas tą pačią 1997-ųjų rugsėjo 2 dieną, kai pajūryje, prie "Žuvėdros" poilsio namų Giruliuose, buvo nušautas du kartus teistas narkotikų prekeivis Mindaugas Bendzalauskas (g. 1973 m.).

A.Simonavičius dar 1997 metų gegužės 7 dieną buvo patrauktas kaltinamuoju baudžiamojoje byloje, bet jo dingimas rugsėjo 2-ąją nepasirodė reikšmingas nei prokurorams, nei policijai. Baudžiamoji byla dėl dingimo nebuvo pradėta, o paieškos byloje, kaip vėliau konstatavo Generalinės prokuratūros (GP) prokuroras Tomas Meškauskas, nėra jokių duomenų apie tai, kad A.Simonavičius galėjo tapti nusikaltimo auka, nenustatytos jokios realios faktinės buvimo vietos, ryšiai, nenurodyti jo draugai ar draugės, nerinkta medžiaga dėl kraujo grupės ar identifikavimo požymių.

A.Simonavičiaus kūnas buvo rastas 2002 metų lapkričio 19 dieną netoli kelio Trakai-Semeliškės, 1 metro gylio duobėje apkrautas šakomis. Iš Renato Šadeikio ir Artūro Damkaus parodymų paaiškėjo, kad A.Simonavičius, norėdamas įtikti S.Gaidjurgiui, iškvietė į lemtingą susitikimą M.Bendzalauską, nežinodamas, kad šiam jau paskelbtas mirties nuosprendis.

Su draugais prie "Žuvėdros" atvykusį narkotikų prekeivį, stebint S.Gaidjurgiui, Virginijui Baltušiui ir Romualdui Čeponiui, pistoletu "Beretta" nušovė Alvydas Juodris. M.Bendzalausko draugams pavyko pasprukti automobiliu laviruojant tarp miško pušų.

Nors A.Simonavičiaus mama tuo metu gyveno užsienyje, jo dingimas nebuvo nepastebėtas. Pirmoji susirūpino jo draugė Asta, nustebusi, kad punktualus draugas dingo be pėdsakų. Ji peržiūrėjo A.Simonavičiaus telefono pokalbių išklotines, vėliau Alberto Lenckaus klube "Nova" klausinėjo bendrų pažįstamų apie savo draugą. Kartą "Novoje" prie jos priėjęs nepažįstamas vaikinas liepė baigti domėtis, nes bus blogai. Mergina nusprendė, kad jai buvo perduotas A.Damkaus paliepimas, nes jis tuo metu taip pat buvo klube.

A.Damkus tikrai buvo greta A.Simonavičiaus, kai šis skambino M.Bendzalauskui, po to kartu laukė atvykstant S.Gaidjurgio, nujausdamas, kad M.Bendzalauskas bus nušautas. Kartu ilgai važiavo iš Klaipėdos Vilniaus link. S.Gaidjurgis geraširdiškai aiškino norįs paslėpti A.Simonavičių nuo galimos paieškos. Netoli Trakų įvažiavęs į mišką, S.Gaidjurgis paleido šūvius į A.Simonavičių, prieš tai jam ant galvos užmovęs plastikinį maišelį, neva tam, kad šis neįsimintų vietos, kurioje bus slepiamas. A.Simonavičius buvo pašalintas kaip grandis, kurią galėjo atsekti pareigūnai, tirdami, kas iškvietė M.Bendzlauską į lemtingą susitikimą.

Tačiau Klaipėdos pareigūnai nepersistengė tirdami M.Bendzalausko nužudymą. Jie ne tik neiškėlė baudžiamosios bylos dėl A.Simonavičiaus dingimo, bet netgi sugebėjo pamesti svarbų daiktinį įrodymą - kulkų išvarpytus M.Bedzalausko marškinėlius.

Išsipildžiusios pranašystės

Kvaišalais prekiavęs N.Noreika 1997-ųjų vasaros pradžioje vienam savo draugų pasakė, esą rudenį Klaipėdoje bus daug lavonų. Pranašystė išsipildė, bet tai paaiškėjo tik po penkerių metų, kai tyrėjai nustatė, kad be žinios dingę uostamiesčio nusikalstamo pasaulio veikėjai yra nužudyti, o jų kūnai užkasti nuošaliose vietose. N.Noreika nė neįtarė, kad bus vienas pirmųjų ilgame nužudytųjų sąraše.

N.Noreika dingo 1997 metų liepos 10-ąją, išvykęs iš namų tamsiai mėlynos spalvos "Audi 80". Jis tik prieš dvi savaites buvo paleistas iš Vilniaus tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kur 1997-ųjų gegužės 16 dieną buvo uždarytas prevencine tvarka 60-iai parų.

2004 metų sausio 15-ąją Klaipėdos miesto prokuroras Dainius Motužis tuomečiam Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) viršininkui Vladimirui Plotkinui nusiuntė užklausimą, kada konkrečiai ir kieno sprendimu N.Noreika buvo paleistas iš tuo metu galiojusio prevencinio sulaikymo, nes duomenų apie jo paleidimą nėra.

V.Plotkinas atsakė, kad N.Noreika paleistas 1997-ųjų birželio 26 dieną Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros nutarimu.

Dingus N.Noreikai, liepos 17-ąją į Klaipėdos 2-ąjį policijos komisariatą (PK) kreipėsi Gitana Matiukaitė, su dingusiuoju gyvenusi dešimt metų, auginanti jo dukterį.

Po savaitės Klaipėdos 2-ojo PK Kvotos skyriaus jaunesnioji inspektorė L.Fofanova priėmė nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą dėl N.Noreikos dingimo.

Apklausta 2003 metais, G.Matiukaitė GP prokurorui papasakojo, kad mėnesį iki dingimo N.Noreika, grįžęs namo, prasitarė jai, jog susipyko su "seniu� (S.Gaidjurgiu). Dėl ko - nežino, bet N.Noreika stengėsi atitolti, nesivelti į S.Gaidjurgio reikalus. G.Matiukaitė pasakojo pažinojusi A.Simonavičių, E.Judvytį, M.Bendzalauską, A.Damkų ir Viktorą Beriozkiną. Beveik visi, išskyrus A.Damkų, dingę be žinios arba nužudyti.

"Po N.Noreikos dingimo man pasirodė labai keista, kad visi "gaidjurginiai", kurie paprastai viską apie saviškius žino, čia nieko nežinojo ir nematė," - apie savo įtarimus pareigūnams pasakojo G.Matiukaitė. Taip pat ji paminėjo, kad N.Noreika su savimi turėjo 5280 litų vertės grandinę, 2100 litų vertės žiedą, 6240 litų vertės apyrankę, tūkstantį litų ir tūkstantį dolerių.

G.Matiukaitė po sugyventinio dingimo gavo jo telefoninių pokalbių išklotinę, iš kurios matyti, kad iš jo telefono skambinta ir liepos 13-ąją, praėjus trims dienoms po dingimo. Moteris išklotinę perdavė komisarui V.Plotkinui.

Po penkerių metų L.Fofanovos nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą panaikino GP ONKTD vyriausiasis prokuroras Algimantas Kliunka. GP tyrimo grupė nustatė, kad S.Gaidjurgis susitarė su A.Juodriu, Sauliumi Čiuželiu (gim. 1964 m.), V.Baltušiu, R.Čeponiu ir Sauliumi Janoniu nužudyti N.Noreiką. Šis buvo nusprendęs trauktis iš gaujos ir imtis savo verslo.

S.Čiuželis įviliojo N.Noreiką į iš anksto aptartą vietą Klaipėdos apylinkėse. Pasaloje S.Gaidjurgis, drauge su A.Juodriu, V.Baltušiu, R.Čeponiu, savo aukos tykojo kelias dienas, o sulaukę jį užpuolė, surišo ir dvi dienas iš jo tyčiojosi. S.Gaidjurgis supjaustė N.Noreikai sėdmenis, tikėdamasis, kad pajutę kraują suskris uodai ir prieš mirtį pakankins buvusį jo bendražygį.

Liepos 12-ąją Judrėnų miške, šalia automagistralės Klaipėda-Vilnius 51-ojo kilometro, buvo iškasta duobė, į kurią, S.Gaidjurgiui liepus, atsigulė N.Noreika. Duobėje S.Gaidjurgis jį ir nušovė.

Kad būtų nuslėpti N.Noreikos nužudymo pėdsakai, S.Gaidjurgis perdavė V.Baltušiui sunaikinti N.Noreikos naudotą svetimu vardu registruotą automobilį "Audi 80" (FLR 377). Panevėžiečiai jį išardė, o dalis išmėtė po apylinkes.

Žudikams nebuvo lemta ilgai gyventi. S.Čiuželį 2002 metų balandžio 19 dieną Klaipėdoje, M.Mažvydo alėjoje, S.Gaidjurgio nurodymu mirtinai peiliu subadė Marius Marijošius. Policijai išduotas A.Juodris (spėjama, jo gyvenamąją vietą pareigūnams nurodė S.Gaidjurgis), nusišovė 1998-ųjų rugpjūčio 28 dieną. R. Čeponis (g. 1966 m.) nušautas 2001-ųjų gegužę Pušalote (Pasvalio r.), per bendrą GP ir policijos operaciją.

Neišsaugojo svarbiausio liudytojo

1997 metų gegužės 1 dieną be žinios dingo Kęstutis Kochas (g. 1966 m.) ir Artūras Gerulis (g. 1970 m). K.Kochui net ketverius metus pavyko slapstytis po to, kai tapo nuožmaus kivirčo tarp banditų liudytoju 1993-iųjų balandžio 26 dieną.

Tos dienos popietę įvyko po visą Lietuvą nuskambėjęs susišaudymas prie Priekulės, kurio paslaptis iki šiol neatskleista. Spėjama, kad S.Gaidjurgio ir Arūno Kubiliaus gaujų nariai, susėdę į du automobilius, važiavo aiškintis santykių. Neprivažiavus Priekulės, automobilyje VAZ-2108 pasigirdo šūviai, žuvo visi trys jame buvę klaipėdiečiai: "gaidjurginiai" Genadijus Bondarevas (g. 1965 m.) bei Algirdas Dobilas (g. 1970 m.) ir "kubilinis" Kęstutis Aužbikavičius (g. 1971 m.).

Iš paskos automobiliu VAZ-21011 važiuojantis "kubilinis" K.Kochas pabėgo sustabdęs KAMAZ�ą, dingo ir "gaidjurginis" Arūnas Šidlauskas (gim. 1965 m.), pravarde Pončikas, S.Gaidjurgio posūnis.

Tyrėjams pavyko nustatyti, kad G.Bondarevą ir A.Dobilą nušovė ant užpakalinės sėdynės sėdintis K.Aužbikavičius. Tačiau vis dar nežinoma, kas nušovė K.Aužbikavičių. Iškart po susišaudymo prie automobilio privažiavo S.Gaidjurgis su Aleksejumi Aleksejevu. Paėmęs savo geriausią draugą Dobilą, S.Gaidjurgis jį nuvežė į ligoninę, kur šis netrukus mirė. S.Gaidjurgis spruko iš Lietuvos, slapstėsi Rusijoje. Kurį laiką slapstėsi ir A.Aleksejevas. Viena versijų - į K.Aužbikavičių šauta iš lauko, o žudikai galėjo būti iškart po susišaudymo greta automobilio atsidūrę žuvusiųjų sėbrai S.Gaidjurgis ir A.Aleksejevas.

Bijojo susidorojimo

Pareigūnai K.Kochą surado ir apklausė tik po dvejų metų, 2005-ųjų rugpjūčio 29 dieną. Jį apklausė pats A.Kliunka. K.Kochas prokurorui papasakojo, kad tą lemtingą dieną važiavo su K.Aužbikavičiumi į Ventės ragą, kur kartu buvo nusipirkę prieplauką ir keturis laivus, planavo organizuoti pramogines keliones. Važiuojant siauru keliu juos sustabdė A.Dobilas, iškišęs ranką pro automobilio langą, o išlipus iš mašinos prasidėjo konfliktas. K.Kochas įtarė, kad A.Dobilas ir G.Bondarevas ketino juodu su K.Aužbikavičiumi nuvežti kur nors į mišką ir nužudyti. Tačiau apie susišaudymo detales jis pareigūnams atsisakė pasakoti.

"Kitų aš nenoriu minėti, - pareiškė K.Kochas. - Man po mašina deda minas, man peršovė ranką, grasina žmonai. Aš nenoriu duoti parodymų apie įvykį. Žinau, kad S.Gaidjurgis liks šone, išsisuks."

K.Kochas buvo teisus. Svarbiam liudytojui pačiam teko rūpintis savo saugumu. Kad išvengtų mirties, jis iš Klaipėdos persikraustė gyventi į Marijampolę.

Gal ir būtų išlaviravęs, jei 1995-ųjų vasarą Alytaus miesto "Ulonų užeigoje" nebūtų atsidūręs prie vieno staliuko su policijos ieškomu "Gruščikėlių" gaujos lyderiu Romu Revucku. "Aro" pareigūnams įsiveržus į kavinę R.Revuckas nusišovė, kiti vyrai buvo sulaikyti, o jų pavardės sumirgėjo spaudoje.

Šnipinėjo mokykloje

Sužinojęs, kad K.Kochas buvo pastebėtas Alytuje, S.Gaidjurgis nusiuntė R.Šadeikį išsiaiškinti, kur dirba K.Kocho žmona mokytoja.

"Aš nuvažiavau į Marijampolę ir pradėjau K.Kocho žmonos paieškas, - pasakojo tyrėjams R.Šadeikis. - Mokyklose peržiūrėdavau pamokų tvarkaraščius, paklausdavau, ar nėra mokytojos tokia pavarde. V.Kochienę radau jau trečioje mokykloje. Išsiaiškinęs, kurioje ji klasėje, nuėjau pasižiūrėti į mokytoją, taip sužinojau, kaip ji atrodo. O kitą dieną pamačiau K.Kochą, automobiliu atvykusį pasiimti žmonos."

Pasitelkęs Arminą Graužinį, kuris su K.Kochu kartu atliko laisvės atėmimo bausmę, S.Gaidjurgis išviliojo Priekulės susišaudymo liudininką į nuošalų kelią Alytaus rajone. Visiškai atsitiktinai kartu su K.Kochu į automobilį įsėdo Artūras Gerulis, ketinantis su K.Kochu važiuoti į Lenkiją tvarkyti reikalų.

Skola Šleževičiui

O reikalai turėjo būti itin svarbūs. Apie juos galima spręsti iš to, kad 2002-ųjų kovo 4 dieną tuometis Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras Giedrius Danėlius nusiuntė pavedimą Kauno VPK ONTT vyriausiajam komisarui Edgarui Mažeikai:

"Tardymo metu gauta duomenų apie tai, kad K.Kochas žinojo apie tai, kad Lenkijos verslininkas (-ai) negrąžina Šleževičiui milijono JAV dolerių skolos už parduotus pieno miltelius. K.Kochas minėjęs, kad galima "išmušti" skolą. Daugiau aplinkybių nėra žinoma. Todėl vadovaudamasis LR BPK 48 str. ir 160 str. prašau pavesti pavaldiems pareigūnams patikrinti aukščiau išdėstytas aplinkybes bei nustatyti šių faktų liudytojus."

Pareigūnams nepavyko išsiaiškinti, ar turėjo buvęs ministras pirmininkas (1993-1996 m.) Adolfas Šleževičius skolininkų Lenkijoje. Tačiau tai, kad A.Šleževičiaus veikla buvo susijusi su pieno perdirbimu, skelbta ne kartą.

Įviliojo į pasalą

K.Kochui ir A.Geruliui į Lenkiją išvykti neteko. A.Graužinis pasiūlė jiedviem kažkur trumpam nuvažiuoti, o iš tiesų gabeno į pasalos vietą. Automobilį vairuojantis A.Graužinis sustojo Alytaus rajone, netoli kelio Alytus-Kaišiadorys. Čia K.Kocho ir A.Gerulio jau laukė būrys banditų - S.Gaidjurgis su A.Juodriu ir R.Šadeikiu. K.Kochas ir A.Gerulis buvo nugabenti į iš anksto surastą sodybą Lazdijų rajone, Paseirės kaime, kurioje vykdavo Panevėžio "tulpinių" ir Alytaus "baublinių" susitikimai.

Jonui Burbuliui priklausančioje sodyboje dažnai apsilankydavo ir verslininkas Tautvydas Barštys. Jo brolis Aidas Barštys priklausė Alytaus nusikalstamai grupuotei ir buvo nušautas 1991 metais.

Virmantas Speteliūnas, susijęs su Alytaus "tamošių" gauja, pareigūnams parodė namą Paseirės kaime, kurio raktus įteikė panevėžiečiui Vygantui Dačiuliui. Panevėžio "tulpinius" automatais "Agram" aprūpindavęs V.Dačiulis negalėjo duoti parodymų, kas vyko nuošalioje sodyboje, nes ir jis pats dingo be žinios.

Nuošaliai stovinčioje sodyboje įvyko žiauri egzekucija. Joje dalyvavo ne tik klaipėdiečiai, bet ir iš Panevėžio atvykę "tulpiniai" V.Baltušis, S.Janonis ir V. Dačiulis.

"Pastebėjau, kad K.Kocho akys nenatūraliai išsiplėtusios, - tyrėjams pasakojo R.Šadeikis. - Kaip supratau iš kalbų, Kocho antakiai buvo svilinami žarstekliu, nuo to susitraukė ir į viršų pakilo akių oda. Tai juos visus labai linksmino. Pats mačiau, kaip S.Gaidjurgis įkaitusiu žarstekliu degino Kochui pakinklius. Šis labai rėkė. Todėl aš, kad išvengčiau egzekucijos stebėjimo, pasakiau, jog einu į lauką saugoti, kad kas neateitų."

Vakare panevėžiečiai išvyko, o kai juos išlydėjęs R.Šadeikis sugrįžo į pastatą, K.Kochas ir A.Gerulis jau buvo nužudyti, o S.Gaidjurgis atrodė labai patenkintas. Pasak R.Šadeikio, S.Gaidjurgis jam gyrėsi, kad kišo įkaitusį žarsteklį A.Geruliui į užpakalį, "net dūmai rūko".

Aptvarkę namelį, nuplovę kraują, "gaidjurginiai" abu lavonus išvežė ir užkasė miške. Šie iki šiol nerasti.

Net neieškojo

1997-ųjų gegužės 5 dieną Virginija Kochienė kreipėsi į Marijampolės policiją dėl dingusio vyro, o Klaipėdoje dingusio A.Gerulio ieškojo jo brolis dvynys Arūnas Gerulis.

Marijampolės pareigūnai nė nebandė ieškoti K.Kocho ir A.Gerulio. 1997 metais Kriminalinės paieškos valdybos inspektorius A.Kaminskas nustatė, kad nebuvo įvykdytos net pirminės paieškos priemonės: informacija apie dingusį asmenį nebuvo įtraukta į aplinkraštį, nesurašytas dingimo vietos apžiūros protokolas, neapklausta V.Kochienė, dingusiųjų pažįstami, bendradarbiai, kaimynai, netgi nesustatytas K.Kocho mobiliojo telefono numeris. Nebuvo informuotas PK pagal tariamą dingimo vietą, o medžiaga, nepasivarginus priimti procesinio sprendimo, buvo išsiųsta ne į Klaipėdos VPK (Klaipėdoje gyveno A.Gerulis) paieškos bylai užvesti, o į Marijampolės PK.

Marijampolės pareigūnai sugebėjo padaryti tik patį paprasčiausią veiksmą - kreipėsi per televiziją dėl dingusio K.Kocho.

Brolis dvynys

1997-ųjų gegužės 6 dieną į Klaipėdos 3-iąjį PK su pareiškimu kreipėsi Arūnas Gerulis, nurodydamas, kad be žinios dingo jo brolis dvynys Artūras Gerulis, išvykęs kartu su K.Kochu. Po mėnesio policija iškėlė paieškos bylą, bet nepersistengė ieškodama dingusiojo, nors dingusiojo žmona Danutė Gerulienė pasakė pareigūnams, kad jos vyras kartu su K.Kochu išvyko pas tokį Arminą į Alytų.

Pareigūnai greit išsiaiškino, kad Arminas - tai neseniai į laisvę išėjęs keturis kartus už plėšimus ir kitus nusikaltimus teistas A.Graužinis, kuriam taikytas prevencinis sulaikymas už reketavimą. Apklausę A.Graužinį pareigūnai, tarsi naivūs pirmokėliai, patikėjo versija, jog jis tarėsi susitikti su dingusiaisiais, bet jie pas jį neatvyko. Šita versija tikėta net penkerius metus.

1999 metų vasario 10-ąją Policijos departamentui patikrinus A.Gerulio paieškos bylą buvo nustatyta gausybė pažeidimų. "Nėra įvykio vietos apžiūros protokolo, neapžiūrėtas A.Gerulio automobilis, sudarytas tik pirminis paieškos priemonių planas, tolesnės paieškos plano nėra, - vardijo vyr. inspektorius S.Jonikas. - Nenustatytas draugų ratas. Nuo 1997 05 15 iki 1998 04 21 joks darbas nebuvo vykdomas. Nėra PK (Klaipėdos) vadovo kontrolės."

Tuo metu brolis dvynys ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad išsiaiškintų, kur ir kada dingo Artūras. Jis K.Kochą pažinojo dar nuo studijų laikų, kai Vilniaus inžinerinio statybos instituto bendrabutyje gyveno kartu su K.Aužbikavičiumi (nušautu per Priekulės įvykius).

"Paskutinį kartą Artūrą mačiau 1997-ųjų balandžio 27 dieną. Jis minėjo, kad dalyvavo su K.Kochu, A.Kubiliumi ir kitais pažymint K.Aužbikavičiaus mirties metines restorane "Discovery" Taikos pr. Klaipėdoje, - 2003 metais pareigūnams papasakojo A.Gerulis. - Artūras ruošėsi užsiimti naudotų automobilių prekyba, su K.Kochu ketino važiuoti į Lenkiją pirkti automobilių."

1997 metų gegužės viduryje Arūnas Gerulis, būdamas "gaidjurginiam" A.Lenckui priklausiusiame "Novos" klube kartu su tuo metu uostamiestyje įtakingos "kubilinių" gaujos vadovu A.Kubiliumi, susitiko su A.Graužiniu ir A.Damkumi. A.Graužinis broliui pasekė tą pačią pasaką, kuria noriai patikėjo pareigūnai, kad su Artūru Geruliu ir K.Kochu tarėsi susitikti, bet nesulaukė jų.

"K.Kochas yra minėjęs S.Gaidjurgio pavardę, sakė, kad šis žmogus jį persekioja ir jis turi būti atsargus", - sakė pareigūnams A.Gerulis. Nors A.Gerulio paieškos nebuvo vaisingos, brolio nei gyvo, nei mirusio jis nesurado, tačiau galima spėti, jog galiausiai išsiaiškino, kas atsitiko broliui - kas jį kankino ir nužudė.

1999 metais Klaipėdoje ir Palangoje įvyko du pasikėsinimai nužudyti S.Gaidjurgį.

Atsitiktinai buvo sulaikytas automobilis, kuriame rasta ginklų, kaukė ir kiti parengto užpuolimo atributai. Nors juo važiavę vyrai pabėgo, liudytojai tarp pabėgusiųjų atpažino A.Gerulį.

1999-aisiais, kai S.Gaidjurgis pirmą kartą man paskambino į redakciją, pykdamas dėl publikacijų, paklausiau, ar žino, kas į jį kėsinosi. S.Gaidjurgis patvirtino, kad žino, bet vengė kalbėti konkrečiai. Vėliau spaudoje netgi pasirodė versijų, esą į S.Gaidjurgį galėjo kėsintis pareigūnai, kadangi tris mėnesius praleidęs areštinėje dėl peilio laikymo jis neva papasakojo GP prokurorams apie Klaipėdos pareigūnų ryšius su nusikalstamomis grupuotėmis.

Tačiau gana įtikima ir tokia versija, kad brolis dvynys, susijęs su tuo metu įtakingais "kubiliniais", siekė atkeršyti žudikui, žiauriai išsityčiojusiam iš A.Gerulio ir K.Kocho.

Tęsinys - rytdienos numeryje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"