TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos gaujas globojo pareigūnai

2011 04 13 0:00
Prokuratūros archyvo nuotrauka

Ieškant kūnų iškasus daugybę duobių, atskleidus dvi dešimtis Sigito Gaidjurgio gaujos padarytų nusikaltimų ir nuteisus jos narius, niekaip nebuvo įvertintas teisėsaugos institucijų indėlis į tai, kad uostamiestyje dešimtmetį klestėjo nuožmi gauja, o policija ir prokuratūra vengė rinkti ir tirti įrodymus. Pajūris buvo tapęs saugia vieta nuo teisėsaugos pasislėpusiems Rusijos ir Latvijos gangsteriams.

Žvelgdama į teismo salėje padarytas S.Gaidjurgio (g. 1958 m.) nuotraukas negaliu atsistebėti, kad sportiškas, tvirtas ir išvaizdus vyras, savo išore panašus į griežtos dienotvarkės besilaikantį sportininką, pasikeitė akimirksniu, veik per kelis pirmuosius už grotų praleistus mėnesius. S.Gaidjurgio veide, anksčiau neturėjusiame maniako, naktimis perkasinėjančio nužudytųjų lavonus, bruožų, atsirado tai, iš ko atpažįstami nusikaltėliai: įsiūtis ir nuožmumas.

S.Gaidjurgis ir iki 2002 metų rugsėjo, kai buvo sulaikytas Vilniuje su savo sėbrais, kameroje nebuvo naujokas. Iki tol jis keturis kartus teistas, pirmą kartą būdamas šešiolikos metų, kai iš pardavėjos rankų parduotuvėje išplėšė pluoštą banknotų. S.Gaidjurgis net vidurinę baigė kalėjime.

"Bus nukirsti kojų ir rankų pirštai"

Pirmą kartą S.Gaidjurgį pamačiau 1999-ųjų vasarį Palangos miesto apylinkės teismo kieme, kai kartu su kitais žurnalistais laukėme atvežant uostamiesčio įžymybės į teismo posėdį, kur jam turėjo būti skirta kardomoji priemonė dėl peilio laikymo.

Iki to laiko tris kartus jau teistas 42-ejų S.Gaidjurgis atrodė žvalus, savimi pasitikintis, tvirtas vyras. Šiai išvaizdai netiko tik senatviškas, monotoniškas, pavargęs balsas. Kai S.Gaidjurgis 1999-ųjų gegužę buvo nuteistas ketvirtą kartą ir paleistas teismo salėje, jis atidžiai apžvelgė salėje sėdinčius žurnalistus, tamsiai rudomis akimis įsistebeilydamas į veidus, tarsi juos fiksuodamas. Po kelių dienų neprisistatęs vyriškis paskambino vieno uostamiesčio laikraščio žurnalistui ir pažadėjo, kad "visiems, buvusiems Palangoje (Palangos teisme - red.), bus nukirsti kojų ir rankų pirštai."

Žurnalistai, operatoriai ir fotografai, aprašinėję bei fotografavę S.Gaidjurgį, iki šiol gyvi ir sveiki. Išskyrus Albertą Oniūną, sudėtingos biografijos žurnalistą, žuvusį 2002 m. spalio 1-ąją, praėjus dviem savaitėms po pagrindinių S.Gaidjurgio gaujos narių suėmimo.

Jaunystėje teistas ir kolonijos duonos ragavęs A.Oniūnas rašė "Akistatai", dažnai iškapstydamas tokių faktų, kurių nežinojo kiti žurnalistai. Jis vienas pirmųjų parengė interviu su S.Gaidjurgiu po to, kai šis Palangos teismo išleistas į laisvę pradėjo noriai dalyti interviu ir fotografuotis.

Kauno pareigūnai nusprendė, kad A.Oniūnas nusižudė savo automobilyje, aklinai užkamšęs langus ir prie dujų išmetamojo vamzdžio pritvirtinęs žarną, kuria į saloną plūdo nuodingos dujos. Automobilyje rastas tuščias litrinis degtinės butelis.

Pasitelkė teisėsaugą

1999 m. rugsėjį S.Gaidjurgis paskambino man į redakciją, tuo metu dirbau Klaipėdoje. Nusikalstamo pasaulio atstovas priekaištavo man dėl rašinių, sakė, kad aš jį šmeižiu, aprašinėdama nusikaltimus, kurių jis nėra padaręs, grasino iškelti baudžiamąją bylą.

Ir tikrai netrukus tuometis Tardymo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos pradėjo tyrimą dėl mano publikacijų dienraštyje "Respublika". Nors apie uostamiesčio gaujas rašė geras tuzinas žurnalistų, man vienintelei R.Gaidjurgis siekė iškelti baudžiamąją bylą.

Rašiau paaiškinimus Tardymo departamentui, buvau apklausta Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje. Pareigūnai reikalavo pateikti įrodymų, jog S.Gaidjurgis iš tiesų yra nusikalstamos gaujos vadeiva, kad prisidėjęs prie žmonių dingimo ir žudymo. Tik iš kur 2000-aisiais žurnalistė galėjo gauti tokių įrodymų, jei jų neturėjo net Klaipėdos policija ir prokuratūra? "Gaidjurginiai" pajūryje suklestėjo tuo metu, kai Klaipėdos vyriausiajam policijos komisariatui (VPK) vadovavo Vaclovas Nar- montas, jis mirė 2006 m. Mečislovui Rimkui vadovaujant Klaipėdos VPK (1997-1999 m.) nebuvo atskleistas nė vienas "gaidjurginių" padarytas nusikaltimas.

Iki 2002-ųjų rugsėjo, kai S.Gaidjurgis ir jo artimiausi bendražygiai Renatas Šadeikis (g. 1970 m.), Artūras Damkus (g. 1969 m.), Arminas Graužinis (g. 1960 m.) buvo suimti, uostamiesčio žurnalistai buvo vieninteliai, kurie nebijojo aprašinėti šios gaujos nusikaltimų, nepaisydami grasinimo "nukirsti pirštus".

Užmiršdavo, netirdavo, pamesdavo

Klaipėdos policija iki S.Gaidjurgio suėmimo "Simrio" restorane Palangoje 1999 metų vasario 11-ąją net neturėjo jo nuotraukos! Kodėl pareigūnai buvo surinkę tiek mažai informacijos apie vieną įtakingiausių ir žiauriausių uostamiesčio gaujų vadeivų, pradėjau suprasti 2000-aisiais, Klaipėdoje gavusi anoniminį laišką, pristatytą laikantis ypatingų saugumo priemonių.

Jo autorius teigė, kad "kiekvienas Jūros 1 (Klaipėdos VPK - red.) darbuotojas ne tik žino, kokia struktūra kokius žmones dengia, bet ir tarp jų vyksta savotiškas karas, kaip įrodymas visam šitam - bylų dingimas, policija atkalbinėja nukentėjusiuosius skųsti".

Prieš dešimtmetį rašytame anoniminiame laiške buvo daug tiesos, o jį, kaip spėju, parašė kitos konkuruojančios gaujos nariai. Neseniai perskaičiusi 55 tomų S.Gaidjurgio grupuotės baudžiamąją bylą radau daug pavyzdžių, kaip uostamiesčio teisėtvarka vengė rinkti informaciją apie Sigį (taip jis buvo vadinamas Klaipėdoje). O jeigu netyčia rasdavo, užmiršdavo apie tuos įrodymus, netirdavo jų, pamesdavo.

2002 metais Panevėžio "Tulpinių" gaujos lyderis Virginijus Baltušis (g. 1966 m.) davė parodymus apie kartu su S.Gaidjurgio gauja padarytus nusikaltimus. 2002 metų spalį V.Baltušio parodymus papildė iki tol tylėjęs S.Gaidjurgio patikėtinis ir asmens sargybinis R.Šadeikis. Po šių parodymų įvyko lūžis. Generalinės prokuratūros (GP) Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas (ONKTD), kuriam vadovavo Algimantas Kliunka, pradėjo masiškai naikinti Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių teritorinių policijos komisariatų nutarimus, kuriems pritarė prokuratūros, nekelti baudžiamųjų bylų dėl be žinios dingusių asmenų, susijusių su organizuotu nusikalstamumu.

Nustatęs, kad Klaipėdoje nebuvo tirti svarbūs nužudymų įrodymai, GP sudarytos tyrimo grupės vadovas prokuroras Artūras Urbelis 2004 metais surašė tarnybinį pranešimą A.Kliunkai. Pranešimas turėjo lemiamą reikšmę triuškinant uostamiesčio ir visos Lietuvos gangsterius. A.Urbelis rašė, kad Klaipėdoje nebuvo ištirti tokie svarbūs įrodymai kaip rankų atspaudų daktiloskopinės plokštelės, rastos ant automobilio "Volvo 480", valstybinis numeris BLT 346, kuriame 1997 m. rugsėjo 26-ąją 18 val. 20 min. penkiais šūviais į galvą nužudytas karatė klubo "Angis� savininkas Valdemaras Česnaitis (g. 1963 m.).

V.Česnaitį, buvusį etatinį KGB darbuotoją, S.Gaidjurgio nurodymu nušovė anksčiau teistas Marius Marijošius (g. 1971 m.). Jeigu 1997-aisiais būtų buvęs ištirtas jo paliktas kairės rankos delno atspaudas ant automobilio kėbulo, virš durelių iš vairuotojo pusės, žudikas galėjo būti nustatytas jau po kelių dienų. Tačiau prireikė šešerių metų, kad būtų ištirtos daktiloskopinės plokštelės ir šis nužudymas.

Tarptautinė konferencija "Simryje"

Iki šiol nesuprantama, kodėl 1999 metų vasario 11-ąją Palangos "Simrio" restorane sulaikiusios S.Gaidjurgį dėl juokingo preteksto - peilio laikymo, Lietuvos specialiosios tarnybos neišsiaiškino, kokiu tikslu restorane buvo susitikę banditai ir užsienio jėgos struktūros, bei nepradėjo dėl to tyrimo.

Nors susitikimas buvo vadinamas klaipėdiečio Alberto Lenckaus (g. 1965 m.) gimtadienio šventimu, iš tiesų "Simryje� vyko slapta tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo itin aukšto lygio Kaliningrado srities pareigūnai, Lietuvos kontrabandininkai ir banditai, tarp jų - megztiniu pasipuošęs S.Gaidjurgis. Iki to laiko Anapilin jis jau buvo pasiuntęs mažiausiai penkiolika savo sėbrų, priešininkų, neįtikusių verslininkų. Jis du kartus vertė kontrabanda užsiimantį A.Lenckų stebėti, kaip žudomi žmonės. Ir jau rengė 16-ąjį nužudymą.

"Simryje" buvo sulaikyta trisdešimt žmonių, beveik visi po apklausos paleisti, išskyrus S.Gaidjurgį, kuris po dviejų mėnesių buvo nuteistas už peilio laikymą, ir Sovetsko gyventoją Pavelą Koganą (g. 1968 m.), kuris buvo ieškomas dėl kontrabandos gabenimo.

Teisėsaugos pareigūnų operacijos "Simryje" oficiali versija - maskviečio "Solncevo� grupuotės nario Pavelo Stepanovo (g. 1971 m.) nužudymas. Beje, jis iki šiol neatskleistas. P.Stepanovas, dėl nesutarimų su maskviečiais sprukęs iš Rusijos sostinės, keletą mėnesių gyveno Palangoje su savo žmona, bendravo su S.Gaidjurgiu. Jis buvo nušautas 1999 m. sausio 5-ąją prie Eketės ežero Klaipėdos rajone.

Iššūkis sistemai

A.Lenckaus gimtadienio šventimas buvo iššūkis visai Lietuvos teisėsaugos sistemai. Su kontrabandos gabenimu ir nelegalių degtinės gamyklų steigimu Vokietijoje siejamo A.Lenckaus puotą saugojo ginkluoti privačių apsaugos tarnybų darbuotojai, vienas jų turėjo vardinį, tuomečio vidaus reikalų ministro Vidmanto Žiemelio išduotą pistoletą.

Nusikalstamo pasaulio įžymybėms per susitikimą atstovavo ne tik policijos ieškomas S.Gaidjurgis, bet ir ne mažiau įžymus "Daktarų" grupuotei priklausęs kaunietis Arikas Pastuškovas (g. 1953 m.), 2008 metais nuteistas 11,5 metų laisvės atėmimo už kartu su "Daktarais" padarytus nusikaltimus.

Puotoje dalyvavo ir keturios Sovetsko įžymybės. Kartu su minėtojo miesto kontrabandos karaliumi P.Koganu už stalo sėdėjo Sovetsko muitinės viršininkas Nikolajus Voiščevas (g. 1969 m.) ir jo pavaduotojas Viktoras Sergejevas (g. 1967 m.), Rusijos FSB majoras Sergejus Baida (g. 1961 m.), jo žmona vadovavo Sovetsko muitinės sandėliui.

Kontrabanda pražudė futbolininką

Žurnalistams paviešinus A.Lenckaus baliuje dalyvavusių pareigūnų pavardes, abu Sovetsko muitininkai neteko darbo.

Tačiau P.Koganas, kadaise buvęs geras futbolininkas, žaidęs ir Lietuvos "Tauro" komandoje, buvo nušautas 2005 m. birželio 8-ąją. Tą dieną 15 val. P.Koganui privažiavus prie savo namų su ištaigingu BMW ir išlaipinus šeimą, kaukėtas vyriškis metė granatą į automobilį. Puikia reakcija garsėjęs P.Koganas paspaudęs greičio pedalą mėgino pasprukti, tačiau pasipylė šūvių kruša iš pistoleto TT. Iššokęs iš automobilio P.Koganas pabėgo. Bet neilgam... Grįždamas namo jis prie geležinkelio susidūrė su žudikais ir buvo nušautas.

Sovetsko spaudoje buvo skelbta, kad prieš užpuolimą netoli P.Kogano namų stovėjo automobilis su lietuviškais numeriais.

Po triukšmingos operacijos - tyla

Lietuvos teisėsauga, sulaikiusi A.Lenckaus puotos dalyvius, ne itin ką iš to išspaudė. P.Stepanovo žudikai iki šiol nerasti, kontrabandininkų ryšiai su muitininkais nesibaigė jokia byla. S.Gaidjurgis, būdamas kameroje, sugebėjo organizuoti dar vieną nužudymą, tikėdamasis, kad taip įrodys, jog jis nesusijęs su uostamiesčio nusikaltimais.

Duodamas man interviu 2000 metais S.Gaidjurgis kaltino A.Lenckų bendradarbiavus su teisėsauga tam, kad jis būtų sulaikytas.

"Jo darbas, A.Lenckaus. Pareigūnai jam pasiūlė mane supakuoti, - dalijosi įtarimais S.Gaidjurgis. - Buvo toks momentas, A.Lenckui buvo iškelta bylą dėl mokesčių, dėl klubo "Nova". Pažadėjo, kad jam viską anuliuos. "Simryje" sustatė tokius švediško stiliaus stalus, kad "Aras" geriau svečius suguldytų. Na, o paskui, kai mes gėrėme, paprašėme, kad kitaip stalus sustatytų ... O kai įėjome, stalai buvo palei sienas, vietos buvo paruošta, kad griebt ir mest ant žemės. Kad nesudaužyti nieko, nesulaužyti."

Galėjo būti ir taip, kaip spėjo S.Gaidjurgis. Tikėtina, kad A.Lenckus, S.Gaidjurgio laikomas mirtinuose gniaužtuose, galėjo griebtis bet ko, kad tik išsivaduotų. Praėjus metams po baliaus "Simryje", A.Lenckus buvo teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 225 str., tačiau nuo bausmės atleistas pritaikius amnestiją.

A.Lenckui pasisekė ir tada, kai buvo atskleisti S.Gaidjurgio gaujos padaryti nusikaltimai. Ikiteisminis tyrimas A.Lenckui dėl to, kad žinojo apie dviejų žmonių - Nauriaus Noreikos ir Audriaus Leščinsko - nužudymą ir nepranešė apie tai pareigūnams, nutrauktas dėl senaties.

Kraupioje egzekucijoje A.Lenckus buvo stebėtojas.

1997 m. liepą S.Gaidjurgis, pastebėjęs, kad N.Noreika (g. 1969 m.) nuo jo tolsta, įviliojo buvusį bendražygį į spąstus, tačiau nežudė jo tol, kol neatvyko A.Lenckus. Tą kartą šiam pavyko išvengti kraupaus renginio, jis išvyko anksčiau, nei buvo nužudytas N.Noreika. Tačiau kita auka, A.Leščinskas (g. 1961 m.), 1997 m. birželio-rugpjūčio mėnesiais buvo nužudytas A.Lenckaus akyse. S.Gaidjurgis jį specialiai iškvietė, kad parodytų, koks galas laukia įtarimą sukėlusių gaujos narių.

Neveiklumo manija

1997-1998 metai Klaipėdai buvo ypatingi dėl gausių žmogžudysčių ir daugybės dingusių žmonių. Tačiau uostamiesčio teisėtvarka stengėsi sumenkinti kriminalinius įvykius, nesiejo jų tarpusavyje, mielai tirdavo buitines versijas, kurios baigdavosi niekuo.

1998 metų gegužės 3-iąją su sugyventine Adele Ivaškevičiene nuvykęs į senąjį Klaipėdos turgų dingo S.Gaidjurgio ginklanešiu vadintas Viktoras Beriozkinas (g. 1949 m.), pravarde Čigonas. Jo dukra Viktorija Beriozkinaitė 1998 m. birželio 16-ąją apie dingusį tėvą pranešė Klaipėdos policijai.

1998 m. birželio 18-ąją Klaipėdos 3-iojo PK viršila A.Razgaitis, susipažinęs su V.Beriozkinaitės pareiškimu ir surinkta medžiaga, priėmė nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą. Apie tai buvo informuota Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūra, kuri neprieštaravo pareigūno sprendimui. Klaipėdos VPK pradėta tiktai V.Beriozkino paieškos byla.

Tikrai keistas sprendimas, nes pareigūnai tuo metu jau buvo sukaupę daug informacijos apie tai, kad V.Beriozkinas - S.Gaidjurgio gaujos žmogus, tvarkęs jo buhalteriją ir rūpinęsis ginklais.

Du kartus dar sovietmečiu už valstybinio turto grobstymą teistas V.Beriozkinas grįžęs į laisvę dirbo taksi vairuotoju, tuo metu elitinio restorano "Vėtrungė" barmenu, Buities rūmų ir autoserviso direktoriumi.

1995 m. liepą V.Beriozkinui iškelta baudžiamoji byla dėl ginklų ir narkotinių medžiagų laikymo. Jo brolio Vladimiro Beriozkino krepšyje, automobilyje "Opel Ascona" bei garaže Minijos gatvėje rasti 132 gramai marichuanos ir didžiulis ginklų arsenalas (kalašnikovas, trys pistoletai, penki duslintuvai, 2,9 kg sprogstamosios medžiagos plastito, 400 gramų trotilo, 5 granatos, 10 granatsvaidžių, kulkosvaidis "Kalašnikov", 1100 įvairių šovinių), kurie, kaip įrodinėjo prokuratūra, priklausė Viktorui Beriozkinui.

1997 m. vasarį nustačius, kad Viktoras Beriozkinas serga atvira plaučių ir gerklų tuberkulioze, kepenų ciroze, Klaipėdos apylinkės teismas už užstatą jį išleido į laisvę. S.Gaidjurgio ginklanešiu vadintas ligonis gydėsi Klaipėdos tuberkuliozinėje ligoninėje.

Ten jį ir sutikau, atėjusi rengti medžiagos apie Viktorui Beriozkinui pateiktus kaltinimus. Su žurnaliste kalbėti sutikęs neva mirtinas ligonis buvo geros nuotaikos. Gydytojas patvirtino, kad V.Beriozkino liga labai sunki, tačiau atrodė, kad medikų prognozės jo visiškai nebaugino, netgi priešingai. Tradiciškai paneigęs jam prokurorų mestus kaltinimus dėl ginklų laikymo V.Beriozkinas aiškino ramiai laukiantis teismo.

Dingusiojo sugyventinė Angelė Ivaškevičienė, žinodama, kad ligoninėje buvau susitikusi su V.Beriozkinu, jam dingus atėjo į redakciją. Buvo graži vasaros diena, o moteris vos neverkė kalbėdama apie dingusįjį, su kuriuos kartu pragyveno septynerius metus. A.Ivaškevičienė tikino, kad V.Beriozkinas neketino slėptis nuo teismo. Ji įtarė, jog vyras yra pagrobtas, todėl mėgino pasinaudoti visomis galimybėmis, kad tik būtų pradėta intensyvi jo paieška. Moteris tikėjo, kad V.Beriozkinas dar gali būti gyvas.

A.Ivaškevičienė pasakojo, kad gegužės 3 dieną jai paskambino pas draugą svečiavęsis Viktoras, paprašė jį nuvežti prie Senojo turgaus, kur turėjo susitikti su žmogumi, įkalbinėjančiu kartu verstis automobilių verslu. Pasak moters, išlipdamas iš mašinos V.Beriozkinas nepasiėmė nieko, net mobiliojo telefono, tik pasakė, kad po kelių minučių sugrįš. Draugė jo laukė dvi valandas. Paskui parvažiavo namo, paskambino pažįstamiems - niekas Viktoro nematė.

12 duobių

Gal geriau V.Beriozkinas būtų likęs areštinėje, paskui nuteistas ir taip išsaugojęs gyvybę? Pareigūnai iškasė jau 12 duobių ieškodami Čigono, bet jo kūnas dar nerastas.

O tai, kad Klaipėdos VPK nenorėjo ieškoti dingusio V.Beriozkino, po ketverių metų nustatė legendinis GP ONKTD vyriausiasis prokuroras A.Kliunka. Jis surašė raštą, kad A.Razgaičio priimtas nutarimas nekelti baudžiamosios bylos dėl Viktoro Beriozkino dingimo yra nepagrįstas ir neteisėtas.

"Surinktoje medžiagoje pakanka duomenų, kad V.Beriozkinas tapo nusikaltimo auka, - nurodė A.Kliunka. - Šios aplinkybės nebuvo pakankamai ištirtos ir tinkamai įvertintos. Medžiagoje esama nusikaltimo, numatyto LR BK 104 str., požymių, o LR BPK 143 str. numato bylose dėl tokių nusikaltimų būtiną parengtinį tardymą."

Įtarė bendraujant su pareigūnais

R.Šadeikis ir "tulpinis" V.Baltušis papasakojo pareigūnams, kas įvyko 1998 m. gegužę. V.Beriozkinas tikrai atvyko į turgų, kad susitiktų su automobiliais prekiaujančiu šiauliečiu Algimantu Čiapu (g. 1962 m.), pravarde Batonas. A.Čiapas gerai pažinojo samdomu žudiku vadintą šiaulietį Alvydą Juodrį (g. 1960 m.), kuris jam net duodavo automobilį, kai Batonas atvykdavo į Klaipėdą. A.Čiapas savo ruožtu padarydavo vertingų paslaugų A.Juodriui - parūpindavo įvairių pasų ir vairuotojų pažymėjimų, kuriuos supirkdavo iš taksistų Šiauliuose.

Apklaustas A.Čiapas teigė neva pats pasiūlęs V.Beriozkinui mokėti duoklę už parduotus automobilius, po 50-100 JAV dolerių nuo kiekvieno, kad nebūtų reketuojamas. Ir tą dieną jis pakvietė V.Beriozkiną į susitikimą dėl duoklės sumokėjimo. A.Čiapui automobilyje kalbantis su Čigonu, pasirodė S.Gaidjurgis su A.Juodriu. Jie išvažiavo kartu su V.Beriozkinu ir daugiau Čigono niekas nebematė.

A.Čiapas, įsipainiojęs ne tik į šį A.Juodrio ir S.Gaidjurgio organizuotą nusikaltimą, tuoj po V.Beriozkino dingimo išvyko į užsienį.

V.Beriozkinas surakintomis rankomis atsidūrė savo sėbrų automobilio bagažinėje. Pasak R.Šadeikio, kitos dienos rytą Čigonas buvo nuvežtas į mišką Palangoje. V.Beriozkiną apie vidudienį trim šūviais į galvą iš pistoleto "Beretta" su duslintuvu nušovė S.Gaidjurgis. Jis įtarė, kad V.Beriozkinas pradėjo bendradarbiauti su pareigūnais. Atrodo, kad įtarė be reikalo, nes uostamiesčio pareigūnai nė piršto nepajudino, kad surastų dingusįjį.

Tęsinys - rytdienos numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"