TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos inteligentai ir saulė iš Rytų

2010 07 30 0:00
Lietuvos liaudies seimo delegacija Kremliaus Georgijaus salėje, inkorporuojant Lietuvą į SSRS sudėtį. Centre - SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas V.Dekanozovas, šalia kairėje - delegacijos vadovas J.Paleckis, už jo - poetė S.Nėris. Maskva, 1940 m. rugpjūčio 3 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 70 metų liepos 30 dieną, praėjus pusantro mėnesio po sovietų okupacijos, iš Kauno į Maskvą išvyko traukinys, kuriuo, turėdama Liaudies Seimo sprendimą prašytis į Sovietų Sąjungą, važiavo 20 žmonių delegacija. Traukinyje buvo ir inteligentų, žinomų Lietuvoje žmonių.

Diskusija

Kokie motyvai stūmė juos bendradarbiauti su komunistine valdžia Lietuvoje, vėliau vykti į Sovietų Sąjungą saulės iš Maskvos parsivežti? Kodėl ir ne kairioji inteligentija nesuprato, kad sovietinė valdžia reiškia Lietuvos okupaciją?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas, istorikai Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas ir Vilniaus pedagoginio universiteto lektorius Mindaugas Tamošaitis. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Iliuzijos ir apakimas

A.Medalinskas. Ar suprato Lietuvos inteligentai, vykę į Maskvą Stalino saulės parsivežti, kad tapo įrankiais pasirašant paskutinį Lietuvos okupacijos aktą?

M.Tamošaitis. Tuometė inteligentija nesuvokė, kas vyko 1940 metų vasarą. Apie tai rašau ir netrukus pasirodysiančioje knygoje: "Didysis apakimas: kairėjimas lietuvių rašytojų gretose XX a. 4-ajame dešimtmetyje". Daug kas gyveno iliuzijomis, kad Lietuva gaus bent kultūrinės autonomijos statusą, nors ir įeis į Sovietų Sąjungos sudėtį, o gyvenimas bus geresnis nei Smetonos Lietuvoje.

A.Anušauskas. Stalininė propaganda skelbė, kad respublikos, net ir priklausančios Sovietų Sąjungai, yra savarankiškos, gyvena pagal nuostabią Stalino konstituciją, daugelis tomis iliuzijomis Lietuvoje tikėjo.

M.Tamošaitis. Šios iliuzijos gyvavo iki 1940 metų rudens. Praregėjimas įvyko tik 1941 metų pavasarį, kai prasidėjo didžiulis sovietų spaudimas, visi galutinai atsimerkė tik 1941 metų birželį po pirmųjų deportacijų. Tada Salomėja Nėris ir kiti inteligentai, bendradarbiavę su sovietine valdžia, sulaukė daug pagalbos prašymų iš žmonių, kurių gimines ėmė tremti sovietai, bet buvo bejėgiai pagelbėti ir ką nors pakeisti.

A.Medalinskas. Ar tas bejėgiškumas veikė ir jų nuotaikas?

M.Tamošaitis. 1940 metų rugpjūtį S.Nėris savo interviu dar ramina žmones ir žada pasiskųsti Stalinui. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė laiške Halinai Korsakienei rašė, kad prieš važiuodama į Maskvą S.Nėris užėjo atsisveikinti, poetė buvo įsisegusi raudoną žvaigždę. Įėjusi į vidų ji sušuko: "Ne, ne, nieko nesakyk! Aš tą parašiau (turėta omenyje jos sukurta "Poema apie Staliną") ir dabar kaip deputatė važiuoju į Maskvą, nes man buvo žadėta speciali audiencija pas Staliną! Aš jam viską pasakysiu, ką jie... pas mus išdarinėja..." V.Sruogienė sušukusi: "Ach tu, durnele, tu vis dar tiki..."

Delegacija išvažiavo liepos 30 dieną, o S.Nėris dar anksčiau, nes nuo 1931-ųjų svajojo aplankyti Maskvą. To padaryti anksčiau neleido Lietuvos valdžia. Dabar ji išvyko su Kostu Korsaku ir net du kartus aplankė Lenino mauzoliejų. Į Maskvą vyko ir Petras Cvirka bei Liudas Gira. Pastarasis liepos 31 dieną laiške sūnui Vytautui Sirijos Girai rašė: "Vien dėl to buvo verta gyventi.. Atvažiavus į traukinių stotį, prie mūsų visi puola, sveikina. Greitai išeis mūsų kūryba, rytoj jau rytoj, pamatysim iš arti, pamatysim patį Staliną."

A.Medalinskas. Bet kodėl tokiomis nuotaikomis šie kairieji inteligentai gyveno? Aišku, jie, matyt, džiaugėsi, kad neliko Smetonos diktatūros, todėl nepastebėjo, kaip pateko į Rusijos meškos nagus. Bet negi jie nežinojo apie raudoną terorą Rusijoje?

A.Anušauskas. Niekas Lietuvoje nesigilino į procesus Sovietų Sąjungoje, nors Lietuvoje gyveno ir dalis baltosios rusiškosios emigracijos, kurie tikrai žinojo, kas yra raudonasis teroras. Tai buvo patyrę ir kai kurie lietuviai, po revoliucijos gyvenę Rusijoje ir tik vėliau grįžę į Lietuvą. Bet apie realią situaciją Stalino diktatūros metais mažai kas žinojo ir tuo domėjosi. Nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio Lietuvos viešojoje erdvėje Rusija buvo pateikiama tik palankiai. Mūsų kino teatruose rodyti Rusijos filmai, sukūrę iliuzinį Sovietų Sąjungos vaizdą. Komunistinės spaudos irgi buvo galima nusipirkti Lietuvoje. Palankių Maskvai nuotaikų netrūko ir Vakaruose. Ten žavėjosi ir kumščio simboliu, atėjusiu ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir iš fašistinio režimo kraštų.

A.Medalinskas. Nors ir vyravo tokios nuotaikos, kai kurie Lietuvos inteligentai, iš pradžių sutikę dalyvauti sovietinėje valdžioje, pavyzdžiui, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, greitai suprato, kad prasideda inkorporavimas, ir tam priešinosi.

A.Anušauskas. Visi, įsivėlę į bendradarbiavimą su sovietų valdžia, po okupacijos, jeigu atsidurdavo Vakaruose, stengėsi savo veiksmus interpretuoti kita dvasia. V.Krėvė nebuvo išimtis. Jis sakė, kad tomis dienomis kalbėjo apie priešinimąsi, atsistatydinimą, bet archyviniai dokumentai to nepatvirtina. Žinoma, jo mėginimų manevruoti būta. Bet Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija tada koloboruojančių intelektualų galėjo visur rasti.

Rojus, kur yra tvarka

A.Medalinskas. Kuo buvo patrauklus Sovietų Sąjungos propagandinis įvaizdis?

A.Anušauskas. To meto inteligentams ideologija buvo svarbi, o Europoje vyravo dvi globalinės ideologijos: komunizmas ir nacizmas.

M.Tamošaitis. Šios nuotaikos atsispindėjo ir Lietuvoje. 1936 metais L.Gira buvo pasirengęs garsinti Benito Mussolini ir siekė gauti Italijos ambasados premiją, jis mėgino laimėti gražiausio rašinio apie fašistinę Italiją konkursą. Bet 1937 metais rašytojas nuvyko į Maskvą ir tapo Sovietų Sąjungos gerbėju. Grįžo visiškai raudonas.

M.Kvietkauskas. Bet dalis lietuvių rašytojų mąstė ir apie kitas alternatyvas. Kai kurie dešinieji inteligentai, pavyzdžiui, Juozas Keliuotis žavėjosi katalikiška Pranzūcija ir norėjo sekti humanistine Europa.

A.Anušauskas. Kairiųjų Lietuvos inteligentų palankumą Sovietų Sąjungai iš dalies lėmė ir pinigai. Už savo veiklą ir paslaugas jie nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios iš Rusijos ambasados gaudavo atlygį. Ta pati praktika taikyta ir Estijoje. Ir premijas gaudavo už straipsnį ar knygą. Duodavo ne tik pinigų. Kviesdavo į ambasados priėmimus, apdovanodavo. Ypač suintensyvėjo toks bendravimas nuo 1938 metų. Teko matyti Rusijos ambasados žiniaraštį. Ten daug visko surašyta... Tuos žmones ambasada identifikavo. Su vienais bendravo viešai, su kitais neviešai.

M.Kvietkauskas. Labai svarbus kai kuriems inteligentams iš Lietuvos buvo ir tas gerovės momentas, kurį žadėjo Sovietų Sąjunga ne tik Rusijos emigrantams, kuriuos kvietė grįžti į tėvynę, bet ir Lietuvos bei kitų kraštų inteligentams. Ir kai kurie Lietuvos žydų rašytojai, pavyzdžiui, Moišė Kulbakas tuo susiviliojo. Išvyko iš Vilniaus, kur negalėjo išgyventi, į Baltarusiją, o ten jam tik kelerius metus buvo pasiūlytos puikios sąlygos. Paskui jis buvo sušaudytas. Po žadėto progreso ir gerovės laukė pražūtis.

A.Medalinskas. Kaip Sovietų valdžia identifikavo tuos lietuvių inteligentus, ypač nebendradarbiavusius su komunistais, kurie ateityje tapo palankūs Maskvai?

M.Tamošaitis. 1929 metais buvo įkurta "Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti", globojama sovietų diplomatų. Ji tapo savotiška legalia penktąja kolona. Pats šios draugijos įkūrimas daugeliui lietuvių sukėlė šoką. Kokia dar gali būti kultūra barbarų šalyje. Bet draugijos veikla įsibėgėjo. Imtos rengti parodos, diplomatiniai susitikimai, o svarbiausia - kelionės į Sovietų Sąjungą, kur šiaip žmogus ketvirtajame dešimtmetyje patekti negalėjo. Reikėjo specialių leidimų. Ir daug kam buvo smalsu nuvažiuoti, pažiūrėti, koks ten gyvenimas.

A.Anušauskas. Ši draugija ir pritraukė nemažai Lietuvos inteligentų. Tarp jų ir tų, kurie paskui ir važiavo "saulės atsivežti".

M.Tamošaitis. Justas Paleckis, Antanas Venclova, P.Cvirka, L.Gira ir daug kitų šios draugijos padedami aplankė Sovietų Sąjungą. Kai kurie paliko kelionių įspūdžius. 1935 metais vasarą apsilankė ten Balys Sruoga, Vincas Krėvė Mickevičius, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Pranas Augustaitis ir Ignas Jonynas. Po mėnesio B.Sruoga viename Klaipėdos laikraštyje paskelbė atsiminimų ciklą apie "kelionę į Rojų, kur yra tvarka".

M.Kvietkauskas: Apie rojų Rusijoje kalbėta ir vėliau. Sovietų vadovas Nikita Chruščiovas apsilankyti pakvietė garsųjį prancūzų fotografą Henri Cartier-Bressoną. Ir po šios kelionės gimė jo socrealistinio stiliaus fotografijos: raumeningi darbininkai, gražūs Maskvos bulvarai. Viskas švyti, kino teatrai pilni žmonių. Laimingų žmonių kraštas.

M.Tamošaitis. Ir lietuvių inteligentai buvo apgyvendinti geriausiame viešbutyje geriausiomis sąlygomis. Nuvykusieji labai gerai atsiliepė apie rusų diplomatus (dauguma jų buvo žvalgybininkai), kuriuos vadino bičiuliais, draugais ir bendražygiais. Grįžo apakę nuo Sovietų Sąjungos, nes idealiai mokėjo rusų kalbą ir buvo įsitikinę, kad jų niekas Maskvoje neapgaus. Vis dėlto po kelionės šios draugijos pirmininkas M.Biržiška, matyt, suvokęs, kas vyksta, pasitraukė iš draugijos, jo vietą užėmė V.Krėvė, jau kuris laikas dažnas svečias sovietų ambasadoje Kaune.

M.Kvietkauskas. M.Biržiška žinojo, kas yra revoliucija ir pajuto propagandą.

M.Tamošaitis. 1939 metų pradžioje JAV buvo atlikta apklausa, pateiktas toks klausimas: "Ką Jūs labiau palaikote, Staliną ar Hitlerį?" Daugiau kaip 90 proc. buvo už Sovietų Sąjungą.

M.Kvietkauskas. Tačiau net ne visi kairieji žavėjosi Sovietų Sąjunga. Kaziui Borutai buvo labai svarbi žmogaus asmenybė. Jis, nors ir būdamas kairuoliškų pažiūrų, manė, kad Sovietų Sajunga naikina žmogų ir yra blogio mašina. Česlovas Milošas, kuris vėliau tapo Nobelio premijos laureatu, ir jo bičiuliai, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Vilniuje subūrę "Žagarų" grupę, irgi buvo kairės linijos šalininkai, skelbė maištingas idėjas ir buvo stipriai nusistatę prieš tuometinės Lenkijos valdžią. Susižavėjimas truko kelerius metus. 1934 metais Č. Milošas ir jo bičiuliai pasakė, kad viskas baigta. Viena yra kairioji ideologija ir marksistinė aplinka, kita - Lenino ir Stalino raštai, kuriuos perskaičius kyla atmetimo reakcija, kaip ir Lietuvos inteligentams eserams K.Borutai ir Kaziui Jakubėnui.

A.Medalinskas. Jie, matyt, žinojo, kad eserai bolševikinėje Rusijoje buvo sunaikinti, nors eserai - tai socialistai revoliucionieriai. Jų buvo ir Lietuvoje?

M.Tamošaitis. Taip, bet nedaug. Ir veikė jie labiau kaip atskiri žmonės. Bet komunistuojantiems inteligentams, tokiems kaip A.Venclova, ar vienam svarbiausių literatūros kritikų "Trečiajame fronte" Valiui Drazdauskui, Sovietų Rusija nekėlė alergijos. Žinoma, buvimas kairiuoju dar nereiškė, kad esi su Sovietų Sąjunga.

M.Kvietkauskas. Vis dėlto nemažai kairiųjų sovietų idėjas priėmė. Č.Milošas savo "Pavergtame prote" aprašo "murti-bingo tabletę", kuri yra apsigavimo, apakimo metafora. Kai tu ją praryji, manai, kad gauni galią, keičiančią pasaulį ir kuriančią ką nors naujo. Ir jei nebendradarbiausi su ta galia, liksi istorijos šalikelėje. Tai suvokus galima bent jau nujausti važiavusiųjų į Maskvą nuotaikas. Jie pasijuto iškelti istorinės bangos ir suprato, kad tuo turi pasinaudoti. O L.Gira suvokė esąs ne tik didelis literatas, bet ir svarbus veikėjas. Jis ir kiti jo bendražygiai prarijo tabletę ir ėmė gyventi iliuzijomis.

A.Anušauskas. Tarp inteligentų, palaikiusių sovietų valdžią, nebuvo kūrėjų, kurių balsas ryškus tarpukario Lietuvoje. Tik V.Krėvė dalyvavo visuomeniniame gyvenime, bet ir jis trečiojo dešimtmečio pabaigoje buvo nušalintas nuo tautininkų. Visi kiti buvo beveik nežinomi, nors kai kurie, kaip S.Nėris, ir laimėjo literatūros premiją. Bet juos išgarsino sovietų valdžia, o smetoninėje Lietuvoje visai kiti inteligentai sudarė įtakos branduolį.

Inteligentija, valdžia ir komunistai

A.Medalinskas. Tai ką galima pasakyti apie tarpukario Lietuvos inteligentiją?

M.Tamošaitis. Inteligentiją galima suskirstyti į dvi stovyklas. Viena - tautininkų partijos nariai, kurie ėjo aukštas pareigas, o šalia jų - katalikai, 1936 metų deklaracija tam tikra prasme pritarę A.Smetonos valdžiai. Net ir tie, kurie iš pradžių tam priešinosi, pavyzdžiui, Juozas Keliuotis. Buvo ir kita inteligentų dalis, valdžios savotiškai nuskriausta. Visų pirma tai - kairioji inteligentija, bet ir ji turėjo šiokią tokią nišą.

A.Medalinskas. Kokia tai buvo niša?

M.Tamošaitis. Valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai spaudoje laisvai galėjo reikšti savo mintis. A.Smetona kaip žmogus nebuvo kerštingas ir jeigu matydavo, kad žmogus komunistuoja ar elgiasi ne taip, kaip turėtų, tokių nei šaudė, nei trėmė. P.Cvirka, nors ir užsikrėtęs kairuoliška bacila, 1937 metais gavo 2000 litų negrąžinamą stipendiją, kad galėtų vykti studijuoti į Paryžių. Tokių atvejų buvo nemažai. Ir S.Nėris, nors pasuko į kairę, 1938 metais už rinkinį "Diemedžiu žydėsiu" gavo 5000 litų valstybinę premiją. A.Smetona matė gabius žmones, kurie ką nors sugeba, ir stengėsi juos palenkti į savo pusę, kad netaptų priešais.

A.Medalinskas. Tačiau nemažo kairiųjų inteligentų būrio A.Smetona nesugebėjo palenkti. Komunistavimas galėjo būti net kaip protestas prieš autoritarinę valdžią. Jeigu valdžia neteisingai elgiasi, idealistui, neprisitaikėliui kyla noras protestuoti. Ir žmogus gali būti nustumiamas valdžios ar neteisingumo valstybėje į pašalį, kur jo laukia svetimi. Tai Lietuvos inteligentijos problema ir nelengvas iššūkis: nepaklusti neteisingai valdžiai, protestuoti, bet nenuklysti į šoną, kur tavimi gali pasinaudoti kiti. Jūs minėjote kitą inteligentijos sparną - katalikišką inteligentiją. O kas jai atsitiko po 1926 metų perversmo ir vėliau, sovietų okupacijos išvakarėse. Kur iš Lietuvos visuomeninio gyvenimo dingo tokie laisvės ir lietuvybės šaukliai kaip Maironis ir Juozas Tumas-Vaižgantas?

M.Kvietkauskas. Pagrindinis A.Smetonos režimo susipriešinimas su inteligentija kilo dėl autoritarinės valdžios, policinės kontrolės ir cenzūros. Ir tas režimas buvo suvokiamas kaip nebeteikiantis vilčių, neturintis modernios perspektyvos. Aišku, kiekvienas tą modernizaciją savaip suprato. J.Keliuotis vienaip, K.Korsakas kitaip. Smetoniškasis režimas ketvirtajame dešimtmetyje suvoktas kaip stagnacija, kuris niekur neina, tik mėgaujasi savimi. J.Keliuotis daug rašė apie demoralizuojančią tvarką, kai iš gyvenimo dingsta etiniai principai, etinės vertybės ir jų vietą užima merkantilizmas.

Ir A.Smetona buvo šio režimo pagrindas. V.Krėvė rašė, kaip keitėsi prezidento aplinka, kurią gale sudarė beveidžiai karjeristai bei komersantai, kurie jį gyrė ir sakė, kad jis yra naujasis Vytautas, gelbstintis Lietuvą.

A.Medalinskas. Tai Vytauto kultas, minint jo neįvykusio karūnavimo 500-ąsias metines, 1930 metais buvo susietas ir su tuo, kad A.Smetona save su juo tapatino?

A.Anušauskas. Jis tiesiog norėjo, kaip ir Vytautas, būti autoritetas, valstybės vairininkas.

M.Tamošaitis. O kairieji inteligentai beveik negalėjo reikštis visuomeniniame bei politiniame šalies gyvenime. Visos partijos buvo uždraustos, tik komunistai pasisakė prieš valdžią. Tuo jie patraukė dalį valdžią kritikavusių inteligentų.

M.Kvietkauskas. Be to, komunistai siūlė ir gerus pinigus.

M.Tamošaitis. Bet juos viliojo ne tik pinigai. Tai buvo jauna maksimalistų karta. Kai jie 1940 metais ėjo aukštas pareigas, daugeliui buvo tik 20-30 metų. Jauni žmonės, negalėję reikštis savo krašte ir tam tikra prasme visiškai ignoruoti, kitaip suvokė realybę dar prieš 1940 metus, kai Lietuvos visuomenėje buvo paaštrėjęs kartų konfliktas. Jau buvo išėjusi iš gyvenimo tautinio atgimimo karta, įskaitant Maironį su J.T.Vaižgantu. Net V.Krėvės karta tapo atgyvenusi, o jis, atsižvelgdamas į laikmečio poreikius, jau nuo 1935 metų ima rašyti realistines apysakas, kuriose kritikuoja Smetonos valdininkiją.

M.Kvietkauskas. Bet realizmo, tiksliau pasakius kairiosios literatūros tradicija prasidėjo daug anksčiau. Tai ir Jonas Biliūnas, ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, ir Žemaitė. Mūsų klasikos dalis. Kairiųjų žurnalo "Trečiojo fronto" kūrėjai rėmėsi į šią tradiciją, bet kairioji literatūros tradicija, žinoma, nebūtinai turėjo versti žavėtis Sovietų Sąjunga. Pats "Trečiasis frontas" šiuo požiūriu buvo labai nevienalytis. K.Boruta buvo labai nusistatęs prieš Sovietų Sąjungą. Jo nuostatos buvo antibolševikinės.

M.Tamošaitis. Iš visų "Trečiojo fronto" bendradarbių tik vienas buvo komunistas - V.Drazdauskas, jis prisidėjo tik nuo trečio numerio. O nuo penkto numerio "Trečias frontas" pasuko komunizmo link, atsirado proletaro kultas. Penktas numeris dar išėjo, bet šeštas ir septintas jau buvo uždrausti, nes valdžia suvokė, kad nueita per toli į kairę. Tada šį leidinį pasisiūlė leisti Komunistų partija Rygoje, taip užsimezgė dar glaudesni kontaktai tarp trečiafrontininkų ir Komunistų partijos. Čia aktyviausi buvo V.Drazdauskas, A.Venclova, S.Nėris, K.Korsakas bei Bronys Raila.

Uždraudus žurnalą 1931 metų rudenį, trečiafrontininkai atsidūrė kryžkelėje. A.Venclova, P.Cvirka, B.Raila, K.Korsakas ir S.Nėris pasiryžo toliau bendradarbiauti su komunistais, o kiti nuo jų atsimetė ir nebenorėjo turėti nieko bendro. P.Cvirka ir B.Raila ėmė laukti komunistų partijos pozicijos dėl bendradarbiavimo su jais, bet Zigmas Angarietis, Vincas Mickevičius-Kapsukas neskubėjo. Kai S.Nėris ir P.Cvirka ėmė rašyti į tarpukario Lietuvos spaudą, komunistai išvadino juos "politinėmis prostitutėmis".

M.Kvietkauskas. Ypač nukentėjo K.Korsakas. Dar "Trečiojo fronto" metais jis parašė prašymą Smetonai, kad būtų išleistas iš kalėjimo, kur sėdėjo 1928 - 1930 metais už komunistuojančią veiklą. Į laisvę jis išėjo radikalių pažiūrų.

M.Tamošaitis. Kai komunistų vadovybė pradėjo atvirai pulti tuos buvusius trečiafrontininkus, kai kurie, kaip ir P.Cvirka, pasidavė jų įtakai, nesugebėjo duoti atkirčio. Jis ne vieną laišką parašė Petro Sarapino slapyvardžiu komunistų vadovybei, kuriuose prašė duoti jam dar vieną šansą ir prisiekė jiems ištikimai tarnauti. S.Nėris elgėsi analogiškai. Bet K.Korsakas 1931 metų pabaigoje sakė, kad jeigu bus primetinėjamos dogmos, jokios literatūros nebebus, nes taip kurti negalima. B.Raila susikirto su komunistais ir 1934 metais įstojo į valdžios partiją - Tautininkų sąjungą. Vienas didžiausių trečiafrontininkų teoretikų įnirtingai kritikavo komunistus.

"Švogerių kraštas"

A.Medalinskas. Ar Lietuvoje klestėjo ir korupcija bei piktnaudžiavimas tarnyba, kaip rašyta Teofilio Tilvyčio poemoje apie karjeristą Dičių? Juk tai irgi silpnina valstybę.

A.Anušauskas. Stipriai pasireiškė "švogerizmas", pagalba giminaičiams įsitvirtinti. Ir valdžia tai toleravo, nors paprastiems Lietuvos žmonėms tai buvo nepriimtina. Kadangi tai tapo dažnu reiškiniu, imta rašyti, kas kieno yra giminaitis. Labiausiai pabrėžti prezidento A.Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio ryšiai.

A.Medalinskas. Atrodo, net Vakarų diplomatai rašė, kad tada mūsų šalį valdė ne A.Smetona ir J.Tūbelis, bet jų žmonos - seserys Chodokauskaitės.

M.Kvietkauskas. Bet ir kairiųjų inteligentų gyvenimo faktai rodo, kad visa Lietuva buvo pažinčių kraštas nuo viršaus iki apačios. Kai K.Borutą rengėsi sodinti į kalėjimą, prof. V.Biržiška vasarą Palangoje nuėjo pas prokurorą ir sulošė kortomis iš K.Borutos likimo. Prokuroras sutiko, bet pralošė, todėl K.Borutos kurį laiką nesodino už grotų. Taip Lietuvoje buvo tvarkomi reikalai. Prie staliuko salone taip pat buvo svarstoma, ar leisti S.Nėriai dirbti gimnazijoje, ar palikti be uždarbio.

M.Tamošaitis. Lietuva buvo maža, o Kaunas kaip laikinoji sostinė dar mažesnis, visi vieni kitus pažinojo. Jeigu kas nors meilės romaną rezgė, visi matė ir komentavo. Visuomenė tuo metu buvo labai konservatyvi. Katalikiška. O kalbant apie "Dičių", valdžia T. Tilvyčiui nieko nepadarė. Valdžios žmonės suvokė, kad rašytojai jiems nėra politiniai konkurentai.

Ar buvo bandymų patiems kurti valstybės ateitį?

A.Medalinskas. Ar matant A.Smetonos režimo supuvimą paskutiniais metais būta inteligentų ir įvairių politinių jėgų bandymų susitelkti?

M.Tamošaitis. 1939 metų pavasarį, kai nuo Lietuvos buvo atplėšta Klaipėda ir atsistatydino Vlado Mirono vyriausybė, buvo suformuota iš pirmo žvilgsnio koalicinė Jono Černiaus vyriausybė. Ministrai važinėjo po Lietuvą. Prasidėjo mitingai. Raginta dirbti kartu. Šiai valdžiai pasitikėjimą rodė įvairūs politiniai, visuomeniniai sluoksniai, kurie 10-11 metų buvo išstumti iš valstybės gyvenimo. Bet pritrūko kontakto tarp tautininkų, kurie laikė save privilegijuotais, ir kairiųjų atstovų bei katalikų. Kairieji ėmė reikalauti panaikinti, jų supratimu, fašistinį režimą ir ragino A.Smetoną pasitraukti. Šis, pamatęs, kad mitingai nerimsta, davė krašto saugumui nurodymus imti kontroliuoti procesus. Ir žmonės, kurie jau ėmė patikėti savo valstybe, pamatė, kad niekas nesikeičia.

A.Medalinskas. Ir juos apėmė apatija. O kai atėjo sovietai, jie pamanė, tebūnie tai, kas būna. Manęs tai neliečia. Tai ar ne čia buvo didžiausia tuometės valdžios klaida, vėliau ir žmonių, kurie nebetikėdami valdžia prarado tikėjimą savo valstybe? Ir galbūt labai svarbu apie tai kalbėti šiandien, kad valdžia suprastų, kas atsitinka, kai neįvyksta dialogas tarp valdžios ir inteligentijos bei kai valdžia išsigąsta savo žmonių.

A.Anušauskas. Iš tikrųjų tai labai lietuviškas požiūris į valstybę. Kas nors tiki, kad greitai galima viską pataisyti. Nuverčiame A.Smetoną, ir viskas bus gerai, nors jau pats A.Smetona į Vyriausybę įtraukė kitų partijų atstovų. Viskas jau keitėsi. Iš tikrųjų ketvirtajame dešimtmetyje matome daug dalykų, kurie gali įvykti ir šiandien.

A.Medalinskas. Ar galime kalbėti, kad 1939 metais jau kūrėsi kitokia Lietuva? Ta, kurios dvasia pasireiškė tik per pasipriešinimo kovą su sovietais.

M.Kvietkauskas. Intencijų buvo. Tarkim, "Naujosios Romuvos" klubo aplinkoje buvo matyti įvairių inteligentų telkimasis. Bet su A.Smetona dialogas nesimezgė.

M.Tamošaitis. A.Smetona vertino kitus kaip konkurentus.

A.Anušauskas. Ne tik kairieji, bet ir tautininkai norėjo keisti tą padėtį. A.Smetona iš dalies tapo tam tikru kliuviniu, nes valdžios modernizuoti jis nebesugebėjo. Bet yra tam tikrų dalykų, kurie iškyla krizės sąlygomis. O situacija buvo labai sudėtinga - atplėštos teritorijos nuo Lietuvos, ekonominė krizė, valiutų nestabilumas, antisemitizmas, kylantis iš nacistinės Vokietijos, smurtas, kuris jau ritosi per Europą. Ir jeigu pažiūrėsime į kitas šalis - Rumuniją, ar Lenkiją, Lietuva tikrai atrodė visai neblogai. Bet visuomenė vertino kitaip ir, žinoma, niekas nesitikėjo, kad gali netekti valstybės. Kalbėdami apie to meto politinį gyvenimą turime įvertinti ir situaciją, susiklosčiusią aplink Lietuvą. Būtent ji iškėlė į paviršių 1940 metais dalį kairiųjų inteligentų, kuriais sovietai pasinaudojo.

M.Kvietkauskas. Lietuva atsidūrė tarp nacistinės Vokietijos bei sovietinės Rusijos ir, deja, nesugebėjo pasiūlyti naujo savo valstybės projekto. Daug ką vėliau lėmė ir pačios to meto valstybės vidinis silpnumas.

M.Tamošaitis. Nors K.Černiaus vyriausybė ir stengėsi, didelių pasikeitimų valstybėje neįvyko. Neapibrėžta situacija tęsėsi iki okupacijos, o žmonės ir krikščionis demokratus, ir liaudininkus, sutikusius dalyvauti A.Smetonos suformuotoje vyriausybėje, ėmė sieti su šia diktatūra. Ir atėjus sovietinei valdžiai visuomenės akyse ne tik A.Smetonos režimas, bet ir partijos buvo diskreditavusios pačios save. Jeigu būtų buvę kitaip, gal būtų labiau tikėta kitais Lietuvos politikais ir partijomis. O dabar to nebuvo...

Tarp Liaudies Seimo ir trėmimų

A.Medalinskas. Kaip jautėsi dešinioji inteligentija 1940 metų vasarą? Ar tada jau būta bandymų burtis į kažkokį pasipriešinimą sovietams, ar tą poreikį visi pajuto tik tada, kai prasidėjo masiški, baisūs 1941 metų vasaros trėmimai į Sibirą?

M.Tamošaitis. Dauguma klydo manydami, kad su sovietų armijos atėjimu žlugo ne nepriklausomybė, o tik A.Smetonos valdymas. Dėl to dar birželio mėnesį katalikai mėgino įsiteikti sovietinei Justo Paleckio valdžiai ir nemaža dalis iki rugpjūčio, kai įvyko Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungą, palaikė ir sveikino Liaudies vyriausybę.

A.Anušauskas. Tas rėkimas apie laisvės rytą ir saulę iš Maskvos daug ką trumpam apakino. Atmetimo reakcijos naujos valdžios atžvilgiu iš karto nebuvo, nes visi tikėjo tuo, kas buvo parašyta sutartyje su Sovietų Sąjunga. Realybės suvokimas atėjo tik rūgpjūčio mėnesį. Nenuvertinkime ir gudraus sovietų režisūros elemento. Prasidėjus Liaudies Seimo rinkimams, vienas kitas klausė: "Kas čia per rinkimai, kur alternatyvos?" Net ir Kipras Petrauskas, kuris buvo prie kairiųjų. Todėl komunistai jį ėmė sekti, bylą pradėjo. Buvo ir kitų, kurie stebėjosi, kai prasidėjo pirmieji suėmimai. Reakcija jau kilo. Bet laiko reaguoti tinkamai neliko, nes sovietų sprendimai buvo daromi labai greitai.

A.Anušauskas. Iki trėmimų opoziciją sovietų valdžiai sudarė daugiausia jauni žmonės: gimnazistai ir studentai. Viskas pasikeitė 1941 metų balandį, kai besirengiant trėmimams prasidėjo žymesnių asmenybių suėmimai. Iki to sovietų valdžia rodė flirto ženklų, nors vyko ir spaudimas, žinant, kad yra žmonių priklausomybė nuo valstybės. Visi, netekusieji santaupų, turto, žemės, sprendė išgyvenimo klausimą. Inteligentai važiavo į kaimą, dirbo žemę ir apie kūrybą nekalbėjo, nes atsidūrė kitoje materialinėje ir socialinėje situacijoje. Kai dalis jų buvo išstumti į užribį, atėjo užsakymų sukurti Lenino ar Stalino biustus. Žadėtas geras atlygis.

M.Kvietkauskas. Bet inteligentų ideologizacijos aparatas dar nepradėjo veikti visu pajėgumu. Pirmosios okupacijos metu nebuvo to spaudimo, kuris vyko po Antrojo pasaulinio karo. Ir iki trėmimų sistemingas moralinis teroras nebuvo visa galia vykdomas.

M.Tamošaitis. Po Antrojo pasaulinio karo sovietai jau grįžo į Lietuvą kaip šeimininkai ir pradėjo tvarkytis taip, kaip jiems reikia.

Parengė Alvydas MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"