TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos interesus turime apginti patys

2013 01 11 5:20
R.Morkūnaitė/M.Mikulėno nuotrauka

Svarbiausi Lietuvai praėjusių metų klausimai, kurie buvo analizuojami Europos Parlamente (EP) ir kurių sprendimas, akivaizdu, bus aktualus ir 2013-aisiais, - tai Ignalinos atomonės elektrinės (AE) uždarymas, energetinė Lietuvos nepriklausomybė, parama žemdirbiams bei Europos Sąjungos (ES) finansinė perspektyva 2014-2020 metais. Apie juos ir kovą dėl Lietuvos interesų kalbamės su EP nare Radvile Morkūnaite-Mikulėniene.

- Energetinis saugumas ir savarankiškumas - senas ir vienas pagrindinių Lietuvos siekių. Žinote situaciją visoje ES. Kaip manote, kokiu laipsniu ir kokio laikotarpio perspektyvoje įmanoma šį siekį įgyvendinti? Kokią įtaką tiems siekiams daro ir kaip juos koreguoja globalizacijos realijos?

- Jau 22 metus esame laisvi, atkūrėme demokratinę valstybę, tačiau vis dar nesame visiškai nepriklausomi. Energetikos sritis glaudžiai susijusi su nacionaliniu saugumu ir interesais. Energija yra tarsi kuras ekonomikos plėtrai, o jei energija brangi ar jos tiekimas nėra užtikrintas - valstybės gerovės kūrimas yra apsunkinamas. Tad neabejotinai vienas svarbiausių šiandienos strateginių uždavinių - didinti energetinį saugumą ir savarankiškumą. Šis Lietuvos siekis ES lygmeniu yra suprantamas ir remiamas tiek politiškai, tiek finansiškai. Nuo Lietuvos sėkmės šioje srityje priklauso ir bendros ES energijos rinkos kūrimo sėkmė.

Svarbu suprasti, kad norėdami užtikrinti pigios energijos tiekimą savo šalyje negalime pasikliauti vien dujomis ar vien atsinaujinančiais ištekliais ir visiškai atmesti atominės energetikos.

Lietuvoje tuo pat metu reikia nepamiršti daugelio energetikos komponentų: kurti laisvąją energijos rinką, įsijungti į europinius tinklus, panaikinti priklausomybę nuo vienintelio išorės tiekėjo, statyti trūkstamas jungtis, kurti naujus energijos generavimo pajėgumus, užtikrinti bazinę energijos gamybą, sudaryti galimybes plėtoti alternatyvias energijos gamybos rūšis. Atominė energija yra pakankamai saugi, kad galėtų tapti vienu svarbiausių, be to, pigiu ir stabiliu energijos komponentu mūsų krašte. Tokiomis aplinkybėmis, kokiomis gyvename Lietuvoje, deja, pasirinkimo laisvės turime labai mažai ir vargu ar atrasime kitą realistišką ir konkurencingą alternatyvą branduolinei energijai.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nuveikė daug svarbių parengiamųjų darbų, ir dabartiniam ministrų kabinetui tenka atsakomybė juos įgyvendinti. Tikiu, kad sprendžiant dėl pradėtų projektų ateities, viską gerai apsvarsčius, bus pasirinktas tęstinumas ir dedamos pastangos, kad neilgai trukus energetikos sektoriaus reformos naudą pajustų visi vartotojai.

- Ignalinos AE uždarymas - viena svarbiausių ir sunkiausių Lietuvos problemų. Kokia jo finansavimo perspektyva, kaip ji gali keistis 2013-aisiais?

- Šiuo metu klausimas dėl paramos uždarant Ignalinos AE svarstomas EP komitetuose. Svarbiausia pasiekti, kad EP nariai, kurie priims sprendimą, pakoreguotų Europos Komisijos pasiūlymą, atskirdami Lietuvos ir kitų dviejų ES valstybių narių atominių elektrinių uždarymo teisinius pagrindus. ES įsipareigojimas yra tęsti paramą Ignalinos AE uždarymui ir naujuoju daugiamečio biudžeto laikotarpiu. Svarbu, kad šio įsipareigojimo būtų laikomasi. Kita vertus, Lietuva taip pat turi atlikti namų darbus, neleisti sabotuoti uždarymo proceso, jei reikia, pasitelkti ir paramą iš šalies.

Galutinis sprendimas dėl finansavimo teisinio pagrindo ir apimties bus priimtas Taryboje. Dar turime laiko sutelktomis pastangomis siekti palankiausio įmanomo sprendimo.

- Ignalinos AE uždarymo finansavimo klausimas - ne vienintelis, kur jaučiami akivaizdūs skirtumai. Matyti, kad ES nevienodai vertina senąsias ir naująsias ES nares. Kitas labai aktualus dalykas - išmokos Baltijos valstybių žemdirbiams. Juk jos yra gerokai mažesnės nei senųjų ES narių ūkininkams. Kokios diskusijos verda EP šiais klausimais? Kas lemia tokius sprendimus ir ar pakanka galimybių juos paveikti? Ką šiais klausimais veikia europarlamentarai, atstovaujantys Lietuvai, kad sušvelnintų tuos skirtumus?

- Visa ES finansinė perspektyva yra tapusi tebetrunkančios ekonomikos krizės įkaite - niekaip nepavyksta susitarti ne tik dėl finansavimo 2014-2020 metais, bet net ir dėl 2013 metų biudžeto. Gaila, Lietuva taip pat yra tapusi situacijos "pinigų yra tiek, kiek yra" įkaite. O būdami viena mažiausių ES valstybių turime ypač mažai politinių svertų šią situaciją pakreipti savo naudai.

Nors Lietuvoje yra išrinkta tik 12 iš 754 EP narių (o tai - tik 1,6 proc.), tačiau aktyviai kalbėdamiesi su kolegomis ir remiami Lietuvos lobistų mažais žingsneliais judame Lietuvai palankesnių rezultatų link. 2013 metų antrąjį pusmetį, kai Lietuva pirmininkaus ES Tarybai, Lietuvos institucijų pastangos ir EP narių pagalba šioje srityje bus ypač svarbi.

Jeigu kalbėsime apie žemės ūkio finansavimą - tai viena iš ES politikos sričių, kurią reformuoti sekasi išties vangiai. Ypač skaudu, jog senosios ES valstybės savo ūkininkų problemas sprendžia tokių šalių kaip Lietuva sąskaita. Kartu su kolegomis iš Latvijos (kuriems siūloma finansavimo tvarka taip pat yra nepalanki) ir aktyviai bendradarbiaudami su savo šalių ūkininkais bei jų organizacijomis, stengiamės informuoti kiek įmanoma daugiau kolegų apie siūlomą neteisingą išmokų skaičiavimo tvarką. Džiugina tai, kad sulaukiame vis daugiau palaikymo. Tai teikia vilčių, kad situacija keisis.

- Esate ne kartą minėjusi, kad Europoje trūksta žinių apie neseną Europos žemyno istoriją. Ir tai yra viena iš problemų, kodėl kartais kalbėtis su kolegomis sekasi sunkiai. Ar todėl savo veikloje skiriate tiek daug dėmesio istorinės atminties klausimui?

- Džiaugiuosi, kad ES yra pripažinusi, jog atminties apie totalitarinių režimų nusikaltimus išsaugojimas ir sklaida yra europinės svarbos uždavinys.

Laikausi nuomonės, kad gyvendami vienoje Europos šeimoje turime geriau vieni kitus pažinti, tuomet ir kalbėti apie šiandieninių problemų sprendimą seksis geriau. Istorija yra neatsiejama mūsų tapatybės dalis, ji daro įtaką ir mūsų šiandienai. Neretai bendraujant su kolegomis iš sovietinio totalitarizmo nepatyrusių šalių tenka susidurti su tam tikromis takoskyromis, vis dar egzistuojančiomis dėl nepakankamo net ir labai nesenos istorijos žinojimo. Mano įsitikinimu, geriausiai suvokti šias realijas galima per akistatą su liudininkais, todėl didelę dalį veiklos skiriu knygų ir dokumentikos pristatymui Europos Parlamente. Renginiuose dalyvauja ir žmonės, išgyvenę sovietines represijas. Vienas pastarųjų buvo skirtas litvakų kultūrai ir jų palikuonims.

Ne tik Europos institucijose, bet ir čia, Lietuvoje, stengiuosi savo veikla prisidėti prie istorinės atminties įtvirtinimo, ypač jos perdavimo jaunajai kartai. Kartu su VšĮ Bernardinai.lt išleidome vaizdo pasakojimų rinktinę, skirtą mokykloms. Kiek leidžia galimybės, per savo fondą ar asmeniniu dėmesiu stengiuosi paremti istorinės atminties temoms skirtas visuomenines iniciatyvas, kurių atsiranda vis daugiau - o tai reiškia, kad jos reikalingos. Taip pat labai tikiuosi, kad per šiuos metus Seime bus priimti labai reikalingi įstatymų pakeitimai, kurie leistų valstybei geriau pasirūpinti privačia iniciatyva įsteigtais tremties ir rezistencijos muziejais.

Nesustabdomai nykstant gyvajai atminčiai, nebegalime ilgiau gaišti, turime suformuoti valstybinę istorinės atminties išsaugojimo ir sklaidos politiką, kuri suvienytų paskiras iniciatyvas, numatytų finansinės paramos galimybes ir užtikrintų, kad jaunoji karta augs žinodama savo tautos ir valstybės istoriją, puoselėdama vertybes ir suvokdama aukas, kuriomis buvo grįstas kelias į šiandieninę nepriklausomą Lietuvą. Manau, kad tai - valstybinės svarbos uždavinys.

Tai - istorinio teisingumo klausimas

Sandra KALNIETE (EPP, Latvija), Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto (AGRI) narė

Nors Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) šiemet mini 50-metį, ir ši politika svarbi tiek Baltijos, tiek Nyderlandų ar Italijos žemdirbiams, bet Baltijos šalys gauna mažiausias Europoje tiesiogines išmokas. Baltijos šalys, kovodamos dėl lygių išmokų visų ES valstybių žemdirbiams, privalo būti vieningos.

Mūsų žemdirbiai nori dirbti sąžiningos konkurencijos sąlygomis, bet dabartinė BŽŪP jiems to neleidžia. Valstybių narių gamybos sąnaudos  nelabai skiriasi. Kuro ar įrangos kainos yra panašios. Skiriasi tik darbo sąnaudos, bet ir jos po truputį vienodėja. Baltijos šalių žemdirbiai klausia, kodėl jie turi laikytis tokių pačių sąlygų ir reikalavimų, kaip ir kitų šalių žemdirbiai, bet gauna tik 1/4 tiesioginių išmokų.

Pavyzdžiui, 2004 metais Latvijos ūkininkai gaudavo 24 eurus už hektarą, o kitų šalių ūkininkai - daugiau nei 400 eurų. 2013 metais, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, Latvijos ūkininkai vis tiek gaus tik 30 proc. visų ES tiesioginių išmokų vidurkio.

Todėl konvergencijos klausimas yra vienas svarbiausių mūsų prioritetų. Ir tai ne tik ekonominis klausimas. Baltijos valstybėms, lygiateisėms ir lygiavertėms ES narėms, tai - visų pirma istorinio teisingumo klausimas.

Ignalinos programa turi būti nenutrūkstamai tęsiama

Alejo VIDAL-QUADRAS (ELP, Ispanija) Europos Parlamento vicepirmininkas, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto narys

Europos Parlamente verda aštrios diskusijos dėl finansinės paramos skyrimo uždarant Ignalinos AE. Lietuvos europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė yra išreiškusi nerimą, jog EK pamiršo įsipareigojimus Lietuvai ir bando taikyti reikalavimus, kurie nebuvo numatyti 2003 metais vadinamojoje Stojimo į ES sutartyje. Kaip manote, kokio sprendimo, gali tikėtis Lietuva?

Europos Komisija ir Taryba laikosi skirtingos nuomonės dėl Sąjungos paramos atominių elektrinių Bulgarijoje, Lietuvoje ir Slovakijoje uždarymo programoms teisinio pagrindo. Komisija norėtų, kad visoms trims šalims būtų taikomas tas pats "Euratom" sutarties 203 straipsnis, o Taryba gina poziciją, kad egzistuoja dvi skirtingos teisinės bazės - viena Slovakijai ir Bulgarijai ("Euratom" sutarties 203 str.), o kita - Lietuvai (Lietuvos stojimo sutarties 4 protokolas).

Parlamente šis klausimas analizuojamas Pramonės, tyrimų ir energetikos komitete bei Teisės reikalų komitete. Pats būdamas pirmojo komiteto nariu gyniau dviejų teisinių bazių poziciją. Mano manymu, 4 protokolas gali būti panaudotas pagrindžiant ES paramos Ignalinos AE uždarymui pratęsimą, nes jame teigiama, kad "(..) Ignalinos programa bus nenutrūkstamai tęsiama po 2006 metų". Manau, jog yra nemažai galimybių, kad būtent šį požiūrį palaikys Europos Parlamentas 2013 metais.

VĮ-3666

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"