TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos kaimas grimzta į nebūtį

2012 09 18 7:32
Kazio Kazakevičiaus nuotraukos

Šią vasarą sociologų atlikti tyrimai patvirtino tai, ką statistikai dar tik žada paskelbti, - Lietuvos kaimuose itin sparčiai mažėja gyventojų. Be jų jau likę ištisi kaimai, o tokių, kuriuose gyvena vos du, trys ar keturi žmonės, - begalė. Tačiau mokslininkai ramina, kad taip ir turi būti.

Utenos A. ir M.Miškinių viešosios bibliotekos darbuotojai, rengdami Utenos krašto enciklopediją, suskaičiavo rajone 310 kaimų ir vienkiemių, apie kuriuos byloja tik išlikęs pavadinimas. Gyventojų juose jau nėra beveik dešimtmetį.

Tuštėjimo metas

Tokių be žmonių likusių kaimų daugėja beveik kasmet. Dūbnų kaimą (Daugailių sen.) paskutiniai gyventojai paliko 2000-aisiais. Tais pačiais metais žmonių nebeliko Kazokiškio kaime (Kuktiškių sen.), o paskutinis Maldeikiškių (Kuktiškių sen.) gyventojas mirė dar 1987-aisiais. Kadaise buvusių sodybų vietoje dabar plyti dirbami laukai.

Panaši situacija ir kitame Lietuvos krašte - Zanavykijoje. Vien Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje (Šakių r.) galima rasti devynis visiškai be gyventojų likusius kaimus. Dar dešimtyje gyvena mažiau nei po 10 žmonių. Šie kaimai taip pat pasmerkti tapti negyvenami.  

Tokių kaimų, anot Gražiškių (Vilkaviškio r.) seniūnės Ramutės Didvalienės, yra ir jų krašte. "Gyventojų neturi trys kaimai. Dar trijuose, oficialiais duomenimis, gyvena po du tris žmones. Tačiau realiai taip gali ir nebūti. Dažniausiai tokiuose kaimuose, kaip rodo dokumentai, turėtų gyventi garbaus amžiaus žmonės, kuriems jau sunku pasirūpinti savimi. Vaikai išsiveža tėvus į savo namus gyvenvietėse ar miestuose, o trobas palieka tuščias", - kalbėjo seniūnė.  

"Gyventojų mažėja ne tik nuošaliuose kaimuose, bet ir miesteliuose", - sakė Gražiškių seniūnė R.Didvalienė.

Negrįžta niekas

Ežerų apsuptyje, netoli Lenkijos sienos esantį Vygrelių kaimą prie tokių, kuriuose nebėra žmonių, nepriskirsi. Jų čia dar gyvena apie keturias dešimtis. Tai nemažai, palyginti su gretimais kaimais. Nors kadaise Vygreliuose gyventojų būta beveik dvigubai daugiau. Dabar vis dažniau gali pamatyti trobas užkaltais langais.

"Dauguma mūsų kaimo žmonių - vyresnio amžiaus. Pensininkai po truputį išmiršta, o jaunuolių nėra, nes jie čia neturi ką veikti. Samdomų darbų jokių, nebent kas nors ūkininkauja. Tačiau žemės mūsų krašte nelabai palankios ūkininkauti, tad dauguma ir išvažiuoja. Vyresnieji išmirs ir liks tyrlaukis. Nebus nei kam dirbti, nei gyventi", - apgailestavo Vygrelių gyventoja Jūratė Žebrauskienė.

Dar ne taip seniai tai buvo vienas didžiausių kaimų Gražiškių seniūnijoje. Jis turėjo mokyklą, parduotuvę, net kultūros namus. Dabar nebelikę nieko. Net maršrutinis autobusas į Vygrelius užsuka vos vieną dieną per savaitę - šeštadieniais. Tiesa, du kartus - rytą ir po pietų. Tik važiuojančiųjų juo nelabai atsiranda. Anot J.Žebrauskienės, visi nors šiek tiek pajėgiantys vairuoja savo automobilius ir patys nuvažiuoja kur reikia. Kiti, jau nelabai turintys sveikatos, dažniau prašo vaikų ar kaimynų pagalbos. Mat šeštadieniais nuvažiavęs tvarkyti reikalų į seniūnijos ar rajono centrą - Gražiškius ar Vilkaviškį - nedaug ką peši, nes visos įstaigos uždarytos.

Nebelikę kaime ir jokios parduotuvės, tik retkarčiais užsuka automobilinė krautuvė. Kai kuriems Vygrelių gyventojams ji - vienintelė galimybė įsigyti druskos ar duonos, kiti žmonės būtiniausių pirkinių važiuoja į Gražiškius ar Lenkiją, iki kurios - ranka paduoti.

J.Žebrauskienė neslėpė, kad jos šeimą šiame kaime laiko tai, jog abu su vyru turi valdiškus darbus ir ūkininkauja. Tačiau dar mokyklinio amžiaus trys jų vaikai, kai paaugs, namie neliks. "Iš visų aplinkinių kaimų jaunimas išvažiavęs. Tokių atvejų, kad grįžtų dirbti į gimtinę, man dar neteko girdėti", - sakė moteris.

Kuriasi pensininkai

Gražiškių seniūnė R.Didvalienė LŽ teigė, jog tuštėja ne tik aplink miestelį esantys kaimai. Tokie pat procesai vyksta ir pačiuose Gražiškiuose. Beveik visi jaunuoliai jau išvykę - vieni į užsienį, kiti po studijų likę Lietuvos didmiesčiuose. "Per pastarąjį dešimtmetį į Gražiškius atsikėlė gyventi gal tik keturios jaunos šeimos. Visi kiti naujokai - beveik vien pensininkai. Šie žmonės norėjo gyventi arčiau tėviškės, tad pardavė miestuose sunkiai išlaikomus butus ir nusipirko čia trobas. Jiems kol kas gerai - yra ir parduotuvių, ir medicinos punktas. Rajono centrą irgi nesudėtinga pasiekti viešuoju transportu", - pasakojo seniūnė.

Gražiškių kaimo bendruomenės pirmininkė Alesė Jankauskienė teigė, jog įgyvendinama daug įvairių projektų, kuriais bandoma sulaikyti kaime jaunimą. Šie žmonės kviečiami užsiimti energetinių karklų auginimu - jais užsodinta apie 30 hektarų. Pagal projektus gavo, veisia ir kaimo gyventojams dalija karves, avis, net bulves, kad tik jaunesni žmonės turėtų kuo verstis ir iš ko gyventi. Tačiau kol kas visos pastangos lauktų rezultatų nedavė. "Gal koks nors poveikis dar bus ateityje", - vylėsi A.Jankauskienė.  

Įžvelgia pragiedrulių

Gražiškių seniūnė R.Didvalienė nelinkusi vien niūriomis spalvomis piešti Lietuvos pakraštyje esančio kaimo ateities. Pasak moters, yra ir pragiedrulių. Jie teikia vilties, kad kai kurie kaimai šiose apylinkėse visiškai nesunyks. "Vaikai, mirus tėvams, vis dažniau pasilieka sodybas kaip tam tikrą relikviją, kaip vasarvietes. Ypač vaizdingesnėse vietovėse, kurių mūsų krašte netrūksta", - kalbėjo seniūnė.

Be to, vis dažniau po Gražiškių apylinkes dairosi ir miestiečiai, norintys turėti, kur ištrūkti vasaromis. Jie, nusipirkę sodybą, kitąsyk dirba daugiau ir už kaimiečius - kasa tvenkinius, lygina pieveles, sodina daržoves bei kitokius augalus. "Kai kada net stebina - miesto inteligentas taip panyra į ūkio reikalus ir pradeda "rausti" žemę, kad jau tikrai galėčiau jį vadinti kaimo žmogumi, nors čia ir negyvena", - pabrėžė R.Didvalienė. Ir pridūrė, kad kartais sodybas turintys miestiečiai tampa garbaus amžiaus kaimo gyventojų pagalbininkais - parveža iš parduotuvės maisto, padeda sutvarkyti įvairius reikalus.

Seniūnės nuomone, svarbiausia, kad iš miesto atsikėlę žmonės nenaikintų kaimo palikimo. Ji prisiminė šios vasaros atvejį, kai sodybą nusipirkę asmenys namo palėpėje aptiko daug buvusių savininkų paliktų senų nuotraukų ir dokumentų. Naujieji gyventojai visa tai surinko ir atnešė į seniūniją tikėdami, kad tie daiktai kam nors gali būti labai brangūs. Šiuo metu visi radiniai perduoti Gražiškių gimnazijos muziejui.

Gražiškių bendruomenės pirmininkė A.Jankauskienė neslėpė, kad visi bandymai išlaikyti jaunus žmones kaime kol kas laukiamų rezultatų nedavė.

Negyvenamos zonos

Socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus mokslininkai šią vasarą atliko tyrimą "Lietuvos retai apgyvendintos teritorijos ir jų gyventojai". Buvo analizuojamas ne tik gyventojų tankumas atskirose seniūnijose, bet ir tenykščių žmonių, ūkininkų požiūris į gyvenimo tose vietovėse perspektyvas, gyvenamąją bei veiklos aplinką.

Tiriant žmonių tankumą mažai apgyvendintose teritorijose kaip atskaitos taškas pasirinktas 12,5 gyventojo viename kvadratiniame kilometre rodiklis. Paaiškėjo, kad šalyje seniūnijų, kuriose realus gyventojų tankumas mažesnis už šį rodiklį, yra 150 iš 546, nors prieš penkerius metus jų buvo perpus mažiau - 71. Tačiau esama ir tokių vietovių, kur gyventojų tankumas itin mažas. Rečiausiai apgyvendinta seniūnija, kurios 1 kvadratiniame kilometre gyvena vos 1,8 sąlyginio žmogaus, yra Dzūkijoje - tai Marcinkonių seniūnija (Varėnos r.). Mažiau kaip penki žmonės kvadratiniame kilometre gyvena Kapčiamiesčio (Lazdijų r.), Kazitiškio (Ignalinos r.), Labanoro, Sarių (Švenčionių r.) seniūnijose.  

Tyrinėtojai taip pat užfiksavo, jog rečiausiai yra apgyvendinta Rytų Lietuva. Todėl jie prognozuoja, kad dalis Lietuvos pamažu taps rekreacinėmis-turistinėmis teritorijomis, dalyje tvyros tik dirbami laukai.

Kitaip nebus

Socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto Visuomenės geografijos skyriaus vadovas dr. Donatas Burneika LŽ teigė, jog šis tyrimas tik dar kartą įrodė, kad kaimiškose vietovėse labai sparčiai mažėja gyventojų.

"Manyčiau, tai natūralus procesas - vyksta natūrali urbanizacija. Tačiau ji sukelia labai daug problemų ir vietos gyventojams, ir kitiems. Susidaro tam tikras ratas - besitraukianti infrastruktūra ir mažėjantis įvairių įstaigų skaičius kaimuose dar labiau mažina darbo vietų, o dėl to mažėja ir gyventojų. Tas mažėjimas yra nuolatinis ir jokių kitokių tendencijų net nematyti", - aiškino mokslininkas.

Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotoja, Demografinių tyrimų instituto direktorė prof. habil. dr. Vladislava Stankūnienė LŽ sakė, kad Lietuvos kaime vykstantis procesas yra neišvengiamas. "Kiek iš kaimų emigravo, tai jau emigravo. Daugiau išvažiuoti nelabai yra kam. Be to, visiems procesams turi įtakos tai, kad kaimų gyventojų populiacija pagal savo amžių yra senesnė nei miestų. Todėl kaimuose daugiau registruojama mirčių. Ir ne vien dėl senatvės. Esama ir tokių mirčių, kurias lemia nesveika žmonių gyvensena - alkoholio vartojimas. Tad kaimuose gyventojų tikrai mažės", - tvirtino V.Stankūnienė.

Pasigenda valstybės dėmesio

Pasak D.Burneikos, vargu ar būtų galima kaip nors sustabdyti šį procesą, nes panašūs dalykai vyksta daugelyje civilizuotų šalių. Europoje sunkiai rastume valstybę, kurios net 35 proc., kaip yra Lietuvoje, žmonių gyventų kaime. Dažniausiai šis skaičius svyruoja tarp 10 ir 15 procentų. Tik kai kuriose šalyse jis siekia iki 20 procentų. Žemės ūkyje dirba dar mažiau žmonių - vos apie 5 procentus. "Lietuva eina tuo pačiu keliu kaip ir visa Europa. Tiesa, kaimai netaps visai negyvenami. Atsiras žmonių, dirbančių ir žemės ūkyje, ir miškų ūkyje. Tačiau jų bus tikrai mažai", - tikino D.Burneika.

Anot mokslininko, visiškai suprantama, kad urbanizacijos procesai sukelia gyventojams labai daug nepatogumų - blogėja susisiekimas, tolsta būtiniausios paslaugos, prastėja gyvenamosios aplinkos būklė, vis daugiau namų lieka tušti ir niekieno neprižiūrimi, plyti ištisi nedirbamos ir apleistos žemės plotai.

D.Burneika įsitikinęs, jog taip yra todėl, kad kol kas Lietuvoje šiems procesams leidžiama vykti stichiškai. Jų visiškai niekas nekontroliuoja. "Tai, kas vyksta, turi kontroliuoti valstybė. Būtina jos strategija kaimo atžvilgiu. Pareigūnams reikėtų labai gerai apgalvoti, kaip pagerinti susisiekimą su nutolusiomis gyvenamosiomis vietovėmis, kaip būtinas paslaugas padaryti prieinamesnes tokių teritorijų gyventojams", - pažymėjo jis.  

Mokslininko manymu, taip pat derėtų sukurti tokį nekilnojamojo turto mokesčių mechanizmą, kad žemės savininkams, investavusiems pinigus į žemę ir ją apleidusiems, neapsimokėtų taip elgtis. Tuomet būtų kuriama kaimų gyventojams palankesnė gyvenamoji aplinka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"