Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Lietuvos kariuomenė didėjančios atsakomybės akivaizdoje

 
Lietuvos žinių archyvo nuotrauka

Tenka pripažinti, kad iki Krymo okupacijos bei aneksijos drąsiai ir išdidžiai mosavome trimis vėliavėlėmis – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsniu, kuriame skelbiama apie tai, kad valstybės gynimas nuo ginkluoto užpuolimo yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga, ir naryste NATO bei ES. 

Ilgą laiką galimą karinę agresiją vertinome kaip teorinę prielaidą, kuriai pagrįsti trūko tarptautines realijas atitinkančių faktų. Bet kokį galimą nerimą užglaistydavo pelninga prekyba su rytiniu kaimynu. Tačiau viską pakeitė Rusijos agresija Rytų Ukrainoje. Klausimai apie tai, kaip bus ginama Lietuvos teritorija, tapo be galo aktualūs ir reikalaujantys pagrįstų atsakymų.

Ginkluotės įsigijimas

Žinia apie pėstininkų kovos mašinų Lietuvos kariuomenei įsigijimą daugumai padėjo iš naujo pažvelgti į krašto gynybos aktualijas, o Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko žodžiai apie kovos mašinų naudą batalionams liudija apie naują karybos sampratos sklaidą viešojoje erdvėje. Iš informacinių pranešimų galime sužinoti ir apie didesnį karinių dalinių mobilumą, pajėgų apsaugą ir ugnies galią, kurią užtikrins naujos kovos mašinos, ir apie galimybes saugiai transportuoti karius iki mūšio lauko, efektyviai dalyvauti mūšyje naikinant šarvuotus ir nešarvuotus taikinius iki 4 kilometrų atstumu. Pratybos „Ugninis griausmas 2016“ ir jų metu naudotos savaeigės haubicos PzH 2000 mūsų karinę savigarbą iškėlė į iki šiol nematytas aukštumas.

Piliečių nuomonė

Ši aplinkybė mus verčia stabtelėti ir atkreipti dėmesį į kai kuriuos svarbius dalykus. Reikšminga tai, kaip ginkluotės įsigijimą Lietuvos kariuomenei supranta ir vertina eiliniai piliečiai. Galima išskirti kelias nuomones. Viena teigia, kad Rusijos kariuomenė labai greitai palauš mūsų karinių pajėgų pasipriešinimą ir akimirksniu užims Lietuvą. Dėl to net neverta švaistyti pinigų karšto apsaugai. Antra skelbia apie besąlyginį pasipriešinimą agresoriui ir teikia gausybę pavyzdžių iš Lietuvos istorijos.

Galbūt galima išskirti ir trečią, nuosaikesnę nuomonę, kuri kalba apie mūsų narystę NATO ir ES, apie įsipareigojimus sąjungininkams bei bendrą diplomatinę poziciją, ekonomines sankcijas ir karinio atgrasymo priemones galimo agresoriaus atžvilgiu. Tačiau žvelgiant iš eilinio piliečio pozicijų vis tiek lieka neaišku, kaip būtų ginama mūsų valstybės teritorija ir kaip vyktų karo veiksmai Lietuvoje užsienio agresijos atveju.

Šiandien neužtenka tokio pobūdžio laidų kaip „Karinės paslaptys“, kuriose ragaujami karių maisto daviniai, ar projektas „Tikri vyrai“, kuriame šou žvaigždės gali susipažinti su kareivišku gyvenimu. Dėmesys Lietuvos karių rengimui ir tarnybos kariuomenėje populiarinimas yra ne tik reikalingas, bet būtinas projektas, kuris daugumai atskleistų sprendimų visumą karinės agresijos atveju ir paneigtų nuogąstavimus, išsakytus BBC dokumentiniame filme „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“.

Konstitucija

Eiliniam Lietuvos žmogui nepakaks siūlymo atidžiai perskaityti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 143 straipsnį, kuriame kalbama apie karo padėties įvedimą bei ginkluotųjų pajėgų panaudojimą. O šio straipsnio dalis apie tai, kad Seimas turi teisę panaikinti Respublikos Prezidento sprendimą dėl karo padėties įvedimo ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, gali sukelti nemažai politinių spekuliacijų. Dėl to reikalingas tvirtas žinojimas, kad mūsų politinė sistema tinkamai suveiks galimos karinės agresijos atveju ir „minkštoji galia“ netaps Trojos arkliu, galinčiu paveikti mūsų politikų sprendimus. Tuomet visi iškilmingi pranešimai apie ginkluotės įsigijimą ir simboliniai šūviai iš naujų ginklų virs tuščiais žodžiais. Šiandien svarbus ne tik Lietuvos kariuomenės pasirengimas besąlygiškai ginti mūsų kraštą, bet ir pačių piliečių įsitikinimas, kad valstybės gynimas nėra išmatuojamas ekonomine nauda ir yra besąlygiškas.

Kvietimas diskusijai

Pasirodžiusi Deivido Šlekio monografija „Mąslaus vyčio beieškant. Lietuviškos karinės minties raida ir būklė po nepriklausomybės atkūrimo (1990 – 2014)“ (2015) kviečia ne tik gana kritiškai pažvelgti į karinės minties perėmimą iš Vakarų, bet ir diskusijai karybos tema. Autorius kalba apie karo svarbą tautinės tapatybės ugdymui bei atskleidžia kitokią nei Vakaruose paplitusią karo sampratą.

Mums karas yra egzistencijos pagrindas, ugdantis tautinę ir pilietinę tapatybę. Per karą apibrėžiame, kas yra lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė. Tenka pritarti D. Šlekiui dėl vyraujančio istorinio pasakojimo Lietuvoje: „toks istorinis pasakojimas, viena vertus kuria herojų ir aukų vaizdinį, o, antra vertus, užgožia kitas veiklos sritis (ekonomiką, kultūrą). Kodėl turime kalbėti apie lietuvius tik kaip apie karių tautą? O gal mes buvome pirklių, menininkų ar gerų ūkininkų kraštas?“

Vakaruose karas suvokiamas kaip priemonė, kurią kontroliuoja ir riboja politikai. Kadangi dauguma eilinių žmonių ten nėra patyrę tiesioginės karo grėsmės, apie karą jie sužino iš žiniasklaidos bei Holivudo kino produkcijos. Panašioje situacijoje atsiduria ir eilinis Lietuvos gyventojas, iš kurio XXI amžiaus pasaulis reikalauja atsakyti į klausimus: „Kaip kariausime?“, „Kaip panaudosime įsigytą karinę techniką, ir kaip ji padės įgyvendinti strateginius tikslus?“, „Kokius sprendimus reikės priimti?“

Pacituosiu vieną D. Šlekio įžvalgą, kuri taikliai atskleidžia kariuomenės ir visuomenės bendravimo situaciją. „Nematant kariuomenės viduje vykstančių diskusijų, kyla abejonių dėl karininkų kompetencijos. Ką karininkai žino apie karą, karybą, kintančias jos formas ir būdus? Visa tai veda prie dar didesnės problemos. Nematydami karininkijos viduje vykstančių diskusijų, civiliai susiduria su sunkumais bandydami suprasti karinį mentalitetą, požiūrį į karą ir politiką. Kitaip tariant, užtikrinti civilinę kontrolę yra sudėtinga. Atsiranda civilių ir kariškių atotrūkis“.

Transformacijų akivaizdoje

Supratimas, kaip ginti šiuolaikinę Lietuvą atėjo palaipsniui. Pilietinė gynyba pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo pagrindinis gynybos principas, nes buvo tiesiogiai siejamas su 1991 m. sausio įvykiais. Laikui bėgant, tapo papildomu elementu, kuris sąveikaudamas su karinėmis pajėgomis turėjo garantuoti veiksmingą atgrasinimą. Perėjimą prie teritorinės gynybos idėjos paskatino partizaninio karo patirtis. Pagal sukurtus teritorinės gynybos planus mūsų kariuomenė turėjo atrodyti gana įspūdingai. 2008 metais kariuomenę turėjo sudaryti 23 tūkst, o vėliau net 43 tūkst. karių. Reguliariąsias sausumos pajėgas turėjo sudaryti 4 kovinės ir viena logistikos brigada. Iš viso buvo planuojama turėti 20 batalionų ir 10 teritorinės gynybos rinktinių. Prie šių skaičių reiktų pridėti visuotinį pasipriešinimą.

2001 m. rugsėjo 11 d. dėl teroristinių išpuolių sugriuvo Niujorko Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai ir tai paskatino karinės transformacijos procesus, pagal kuriuos Lietuva turėjo kurti mažas, greitas, lanksčias, lengvai perdislokuojamas, sąveikias karines pajėgas. Įdomu, jog šios transformacijos metu Lietuva pradėjo vykdyti didžiausią ir ilgiausią savo tarptautinę misiją Afganistane. Ir čia vėl girdime D. Šlekio kritikos gaidas apie tai, kad Lietuvos karininkija nesugebėjo diskutuoti apie įgytą karo Afganistane patirtį.

2008 m. Rusijos – Gruzijos karas bei 2014 m. įvykiai Ukrainoje vėl paskatino grįžti prie teritorinės gynybos. Nuo 2010 m. sausio Lietuvoje pradeda budėti Taikos meto užduočių operacinės pajėgos, kurios užduotis yra reaguoti į šalies suvereniteto pažeidimus, stiprinti valstybės sienos apsaugą ir vykdyti svarbių objektų apsaugą. 2011 m. patvirtinama slapta Valstybės ginkluotos gynybos koncepcija, kurioje daug dėmesio skiriama teritorinei gynybai. Galime stebėti didėjantį dėmesį krašto gynybai, tačiau nereikia pamiršti, kaip D. Šlekio monografijoje kalbama apie karą dėl žmonių protų ir širdžių: „kariai, o labiausiai jų vadai, turi mokėti ne tik kautis ir vadovauti, tačiau ir suvokti, kokia yra erdvės, kurioje kaunasi, specifika. Jie turi gebėti suprasti ekonominius, teisinius, kultūrinius ir antropologinius aspektus“.

Atsakomybė

Kiekvienas Lietuvos pilietis turi suvokti, kad kariuomenė yra įrankis, užtikrinantis valstybingumo tęstinumą bei tarptautinės teisės principų įgyvendinimą pasaulyje. Kariuomenė nėra žaislas, kuriuo mėgaujamės karinių paradų metu. Globaliame pasaulyje nėra karo, vykstančio nežinia kur ar Niekados šalyje. Kiekvienas šūvis, sprogimas ar kasmetiniai kariniai manevrai skelbia žinią kaimynams ir visam pasauliui. Tik nuo valstybės piliečių priklauso, kokia tai bus žinia – gera ar bloga.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"