TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos kultūra tūkstantmečių vingiuose

2009 07 03 0:00
Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1613 m. žemėlapio 1648 m. kopija

Minėdami Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį vis dažniau kalbame apie šv. Brunoną. Bet ar, apmąstant mūsų valstybės gyvenimą, ši misija yra svarbesnė nei garbingi tūkstantinės Lietuvos istorijos ir kultūros raidos puslapiai: mįslingas pagonybės palikimas, šimtmečius trukusi kova su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos-Lenkijos jungtinės valstybės praeitis, kultūros, mokslo pasiekimai Renesanso, Baroko, Apšvietos laikotarpiu, tautinis atgimimas, sukilimai prieš pavergėjus ir pasipriešinimo kovos, pagaliau ta pakantumo ir tolerancijos dvasia, kuria ilgus amžius pasižymėjo Lietuva?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susirinko Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Istorijos skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja habil. dr. doc. Ingė Lukšaitė, prof. kultūrologas Bronius Genzelis, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro vadovė, filosofijos prof. Rita Šerpytytė ir Pedagoginio universiteto dėstytojas etnologas Jonas Trinkūnas. Pokalbį vedė apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar šv. Brunono misija mums svarbi?

A.Medalinskas. Ką vis dėlto Lietuvai reiškia Brunono misija ir ją įamžinę Kvedlinburgo analai?

I.Lukšaitė. Neturime manyti, kad 1009 metai yra data, kai atsiranda Lietuva, o krikščioniškasis pasaulis ją atranda. Kai Kolumbas atrado Ameriką, šio žemyno gyventojai jau seniai egzistavo. O majų, inkų kultūra rodo, kad europiečių ir nereikėjo, kad tautos pasiektų aukštą kultūros lygį, sukurtų ištisas civilizacijas. 1009 metais Lietuva pateko į Centrinės ir Vakarų Europos katalikiškojo pasaulio orbitą, nes Europa, pasakodama apie save ir savo žygius, pamini ir Lietuvos vardą. Anksčiau Europa taip pat pasakojo apie mūsų regiono tautas. Graikų istorikas Tacitas mini čia gyvenančius aisčius, bet tai dar ne lietuviai. Europa ir anksčiau žinojo apie šią žemyno dalį ir jos gyventojus, bet iki 1009 metų nebuvo paminėtas etnonimas: Lietuva. J.Trinkūnas. Bet tai nereiškia, jog 1009 metai yra Lietuvos pradžia. Lietuva jau buvo iki to, o Sūduva buvo minima Ptolemėjo raštuose dar tūkstantmečiu anksčiau.

I.Lukšaitė. Iki šiol vyksta ginčas, nuo kada galime kalbėti apie konsoliduotą Lietuvos teritoriją. Bet mums nevertėtų atsisakyti to Lietuvos paminėjimo Kvedlinburgo analuose, nes tai simbolinis ženklas ir labai prasmingas kaip atskaitos taškas, kalbant apie mūsų tautą ir valstybę. Jis yra prasmingas paminėti ir permąstyti, kas čia su mumis vyko per tą tūkstantmetį.

R.Šerpytytė. Į tą simbolinį faktą, šv. Brunono kankinystę ir jo paminėjimą Kvedlinburgo analuose, žiūriu tokiomis akimis, kurios mums leidžia susiorientuoti dabarties pasaulyje, kaip dabar mes turėtume vertinti tam tikrą savo religinę, tautinę, pilietinę tapatybę, suvokdami, ką duoda mums žinojimas apie tai, kas įvyko 1009 metais Lietuvoje su šv. Brunonu. Žvelgiu į tai tik kaip į simbolinį faktą, kad Lietuva atsivėrė Europai ir Europai tapo reikalinga.

B.Genzelis. Pačio Brunono tragiškas likimas Lietuvoje turėtų būti antraeilis klausimas. Nereikia užmiršti, kad senajame pasaulyje buvo labai stipri takoskyra tarp savo ir svetimo. Kai pas lietuvius atėjo tas, svetimas, kuris nerodė noro taikytis prie egzistavusių lietuviškos kultūros tradicijų, bet pareiškė, kad tai, ką daro lietuviai, yra negerai: ir lietuvių dievai, ir gyvenimo būdas, ir pasaulėžiūra, toks svetimas tapo priešu. Lietuvių tauta galėjo išnykti, kaip atsitiko ne vienai tautai Europoje, todėl lietuviai turėjo gintis. Atsirado takoskyra tarp krikščionių ir nekrikščionių, jau nuo anksčiau čia gyvenančių ir turinčių savas tradicijas žmonių.

I.Lukšaitė. Vienuolio Brunono misija tapo ir didelės Vakarų bei Centrinės Europos ekspansijos pradžia, kuri prasideda nuo šios misijos, nors ji ir nebuvo karinė. Bet po tokių misijų ateidavo kariai.

J.Trinkūnas. Mes žinome, kad tuo laikotarpiu tai buvo invazija, agresija, didvyriškos kovos. Tačiau tai nebuvo tik religinis karas. Lietuviai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Bet po karo ir krikšto valdžia greitai persitvarkė: bajorai, kunigaikščiai tapo naujos krikščioniškos visuomenės elitu, o žmonės, kai prasidėjo vėliau baudžiava, sulaukė prievartos ir laisvės praradimo iš savųjų. Kliuvo už senus papročius, liaudies dainų dainavimą. Valdovai tolo nuo tautos. Iki pat XIX amžiaus, kai prasidėjo tautinis atbudimas, buvo, kaip sakė Vytautas Kavolis, represinė sistema.

Skirtingų epochų vingiuose

A.Medalinskas. Kai senovės lietuviai susidūrė su karine krikščionybės mašinos ekspansija, Europoje jau plėtojosi teologinė ir filosofinė mintis, stiebėsi grakščios katedros. O kaip atrodė Lietuva? Ką tokio mūsų valstybė turėjo savo kultūroje, ko svetimšaliams nebuvo lemta suprasti?

J.Trinkūnas. Senovės lietuviai turėjo ypatingą gyvenimo būdą, civilizaciją, kultūrą. Tai svarbiau, nei katedrų ir bažnyčių statyba Europoje. Šis gyvenimo būdas sudarė esmę tos lietuviškos, baltiškos kultūros, kurios viena esminių formų buvo žodinė kūryba. Kaip ir kitose tautose, buvo sakmės ir padavimai, bet pasaulėžiūros visumą atspindėjo tautosaka ir liaudies dainos. Tai yra didžiausia lietuvių kultūros vertybė, kurioje galima įžvelgti pasaulio suvokimą, religiją, estetiką. Ir ši kūryba pasiekė mūsų dienas. Nepaisant krikščionybės ekspansijos.

I.Lukšaitė. Kryžiuočių karai nebuvo vien tik krikščionybės ekspansija. Vokiečių ordinas nedėjo daug pastangų gilesnei krikščionybės sklaidai senovės Prūsijoje. Europos valstybės sukūrė karinius ordinus, kad galėtų plėsti savo teritorijas po krikščionybės idėjų priedanga, o įvedus krikščionybę, teritorijos buvo įforminamos dokumentuose kaip jų nuosavybė. Bet europinis istorijos procesas ėjo kartu su krikščionybe. Europa buvo sukūrusi daugybę kultūrinių institutų, reiškinių, kurie buvo labai reikalingi Lietuvai, todėl mes turėjome sugebėti tai perimti mums tinkančiomis formomis.

B.Genzelis. Kai visas krikščioniškas pasaulis apsupo Lietuvą iš Vakarų ir Rytų, Lietuva negalėjo išlikti nepriėmus krikščionybės. Jėgos buvo pernelyg nelygios. Iš Rytų, iš Bizantijos per Kijevo Rusiją Lietuva nebuvo spaudžiama, nes jie turėjo ir kitų problemų. Tačiau iš Vakarų spaudimas buvo milžiniškas ir Lietuva turėjo gintis. Ši ekspansija Lietuvoje gyvenančioms tautoms parodė, kad būtina susijungti. Jeigu puola kaimyninė gentis, tai galima apsiginti ir vieniems, bet prieš tokią galybę iš Vakarų reikėjo visiems susivienyti. Agresija iš Vakarų ir siekis ją atremti tapo stimulu sukurti centralizuotą Lietuvos valstybę.

A.Medalinskas. Kuri Europos civilizacijos epocha mums buvo dosniausia, vaisingiausia, o kurią išgyvenome netinkamai ar nepakankamai? Nebūtinai dėl mūsų pačių kaltės?

I.Lukšaitė. Gotiką Lietuva prakariavo. Šis stilius geriausiai galėjo atsispindėti ginkluose. Taip pat ir tvirtovių statyboje, bet jos buvo sugriautos. Išliko Zapyškio bažnyčia, kuri yra tvirtovė, tačiau neturime išlikusios gotikinės Vytauto laikų katedros. Nėra ir rankraštinių knygų, to meto rankraščių kodekso, nes kariavome. Kultūros raida ir jos perėmimas, prisitaikymas karo sąlygomis vyksta intensyviai, bet deformuotai. Tada vyksta tik karinių dalykų intensyvi kūryba. Ši kultūros deformacija vėliau atsiliepia ilgą laiką. Kalbu apie visus karus, ne tik apie kovas su kryžiuočiais.

A.Medalinskas. Tačiau Renesanso metu tokio visa apimančio karo jau nebuvo?

I.Lukšaitė. Taip. Renesansas daug davė Lietuvos kultūrai, bet palietė tik Lietuvos elitą. Valdovų rūmai renesanso stiliaus. Yra renesanso apraiškų ir filosofijoje, literatūroje, pasaulėjautoje. Labai svarbus buvo Vilniaus universiteto įsteigimas ir veikla. Turime to meto spaudos, knygų.

A.Medalinskas. Ką galima pasakyti apie baroko epochą? Kaip atsirado ypatingas baroko stilius: Vilniaus barokas, kuris nenusileidžia net itališkajam barokui?

I.Lukšaitė. Barokas - tai iki galo išgyventa Lietuvos epocha ir daug kas išliko iki šiandien. Barokas yra perkurtas, iš naujo sukurtas ir tapęs mūsų kultūros dalimi. Ne tik architektūra, bet ir tekstai, pamokslai, daugybė kitų kultūros raiškos dalykų.

R.Šerpytytė. Šis laikotarpis yra vienas autentiškiausių Lietuvos kultūroje.

B.Genzelis. Tai atsispindėjo ir idėjose. Europoje tuo metu vyravo absoliutizmas ir valdovai, tokie kaip Prancūzijos karalius Saulė, buvo nekritikuojami. Tačiau Lietuvoje pasirodė tokia odė, dėl kurios kitose Europos valstybėse autoriui būtų galva nulėkus. Bet ne Lietuvoje.

I.Lukšaitė. Nuostabūs Lietuvos baroko architektūros paminklai yra tikrai mūsų pačių sukurti, sutelkus kūrybinę tautos kultūros galią. Iš užsienio atėjusias kultūros formas pavertėme savomis. Tačiau už baroko architektūros atėjimą į Lietuvą sumokėta didelė kaina. Jeigu didikai Pacai tuos pinigus, kuriuos investavo į Pažaislio vienuolyną arba į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, būtų paskyrę mokykloms, mes turėtume kitą ir dabarties kultūros vaizdą Lietuvoje.

B.Genzelis. Baroko kultūra klestėjo XVII amžiuje, bet kai kariuomenei reikėjo lėšų rusų puolimui atremti, tie pinigai Lietuvoje buvo išleisti prašmatniems rūmams ir bažnyčioms.

A.Medalinskas. Po vieno tokio baisaus puolimo 1655 metais, kai rusai užėmė ir nuniokojo Vilnių, stebuklingai išsigelbėjęs tas pats Pacas pasižadėjo pastatyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

I.Lukšaitė. Tačiau lėšų trūko. Ir todėl augo mokesčiai baudžiauninkams, kad būtų galima pastatyti bažnyčias ar prabangius rūmus, tokius kaip Nesvyžiuje (Baltarusija). Bandyta lygiuotis į geriausius kitų Europos valstybių pavyzdžius ir juos pranokti. Bet turime pripažinti, kad mūsų baroko architektūros paminklai, ypač pastatyti po XVII amžiaus, atsirado kaip desperacijos pasekmė. XVII amžiaus antroje pusėje kilo klausimas: kam būtina sutelkti lėšas po rusų invazijos? Siautėjo maras, krašte suirutė. Esant tokiai situacijai ir mirštant žmonėms, atrodė, kad svarbiausia - gražių bažnyčių bokštai, kad juos pastačius galima išmelsti taiką ir gerovę.

R.Šerpytytė. Bet ar taip nebūna visada, kad didieji dalykai atsiranda iš desperacijos?

I.Lukšaitė. Mikelandželo kūryba atsirado tikrai ne iš desperacijos.

B.Genzelis. Prancūzijos baroko kultūra atsiskleidė valstybės suklestėjimo metu, o Lietuvoje tai įvyko nuosmukio metais.

A.Medalinskas. Po to Lietuvos valstybė buvo padalyta kitų didžiųjų Europos valstybių. Tai įvyko dar po šimto metų. Prasidėjo kitas laikotarpis, suformavęs dabartinės Lietuvos veidą. Apšvieta atnešė naujas politines idėjas, o klasicizmas dar vieną architektūros stilių. Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvenimas ritosi link pabaigos ir atslinko carinės Rusijos viešpatavimo metas. Ką Lietuvai davė šis laikotarpis, kurio pradžioje Laurynas Stuoka-Gucevičius suprojektavo Katedrą, o carinės Rusijos architektai - generalgubernatoriaus rūmus, kuriuose šiandien yra prezidentūra?

I.Lukšaitė. Rusijos imperijos sostinė Peterburgas buvo klasicistinės architektūros miestas, todėl klasicistinės formos Vilniuje Rusijos imperijos valdytojams neatrodė "pavojingos". Dalis tokių tendencijų atsispindėjo ir Vilniuje. Nors būta lietuviškos savasties, bet mažiau, nei baroke.

B.Genzelis. Apšvietos laikotarpiu nuo globalinės minties Europoje pereita prie orientacijos į vietos kultūrą. Lietuvoje matėme du etapus. Iš pradžių buvo lenkiškoji Apšvieta, o po to lietuviška. Užsimota visų pirma apšviesti bajorus, nes jie pažino raštą. Jie buvo sulenkėję, todėl idėjos buvo skleidžiamos lenkų kalba. Tik kai apšvieta palietė žemesnio luomo atstovus, atsirado lietuviška apšvieta, kuri susipynė su romantizmu. Simono Daukanto bei kitų iškilių tautos veikėjų darbuose prisimenami jau ir pagoniški laikai.

J.Trinkūnas. Kai Apšvietos ir romantizmo idėjos pasiekė Lietuvą, XVIII amžiuje susidomėjimo sulaukė ir lietuvių folkloras. Pamažu blėso neigiamas požiūris į liaudies kultūrą ir ypač į tautosaką.

Tolerancija, prisitaikymas ir išlikimas

A.Medalinskas. Kokius svarbius bruožus galima būtų išskirti Lietuvos kultūros raidoje per šį tūkstantmetį?

I.Lukšaitė. Tai sambūvio su kitaip tikinčiaisiais privalomas laikymasis. Tas požiūris atėjo iš pagoniškosios valstybės. Galbūt tai daryti vertė būtinybė: politinė, geografinė, geopolitinė. Bet šis požiūris vyravo Lietuvoje iki pat XVII amžiaus. Toleruoti kitaip tikintįjį. Net kovos sąlygomis. Katalikų vyskupai, evangelikų reformatų atstovai, stačiatikiai tai pripažino. Tai buvo bendra pozicija Lietuvos valstybėje. Ir ji neatėjo nei iš Vakarų, nei iš Bizantijos kultūros kraštų.

B.Genzelis. Žinomi Lietuvos mąstytojai Andreas Volanus ir Augustinas Rotundas buvo skirtingo tikėjimo žmonės. Pirmasis buvo ortodoksas katalikas, o kitas - reformatorius. Bet skirtingos pažiūros ir tikėjimas netrukdė jiems sėsti prie bendro stalo, diskutuoti apie valstybės ateitį, bendrai parengti knygą. O Vokietijoje vyko Reformacijos karas, Prancūzijoje katalikai žudė hugenotus.

R.Šerpytytė. Nors krikščionybės idėjos ir propaguoja toleranciją, deja, ilgus metus labai skyrėsi oficialiųjų krikščionybės skleidėjų žodžiai ir darbai. Tolerancija, kaip principas, galėjo būti deklaruojama, bet realiai buvo daug mojuota kalaviju.

B.Genzelis. Tai iš kur ši tolerancija atėjo į Lietuvą? Tai ne iš krikščionybės, nors ji turiniu yra labai tolerantiška religija. Pakanka prisiminti kad ir raginimą: mylėk savo priešą, kaip pats save. Tačiau gyvenime dažnai buvo kitaip. Tolerancija į Lietuvos gyvenimą atėjo iš pagonybės.

R.Šerpytytė. Tolerancijos pavyzdžiu galėtų būti ir garsūs kunigaikščio Gedimino laiškai.

A.Medalinskas. Kunigaikštis Gediminas leido krikščionims savo valstybėje garbinti Dievą pagal savo papročius, rusams ir lenkams pagal savo apeigas, bet pareiškė, kad lietuviai garbins savo dievus taip, kaip jų protėviai darė. Kodėl senovės lietuvių valdovas buvo toks tolerantiškas?

J.Trinkūnas. Kunigaikštis Gediminas stengėsi išlaikyti politinę pusiausvyrą krašte, ką būtų galima pavadinti darnos politika, o Darna yra pagrindinis senosios baltų pasaulėžiūros principas.

A.Medalinskas. Tolerancijos pavyzdžiu galėtų būti ir žydų padėtis Lietuvoje viduramžiais, kai žydai po baisių represijų Ispanijoje, po priverstinio gyvenimo getuose Italijoje, po persekiojimo kitose Vakarų Europos valstybėse surado ramybės oazę Lietuvoje, bet už tai Lietuvą stipriai kritikavo Vakarų Europa. Susidūrė tolerantiška Lietuva ir netolerantiška likusi Europa?

B.Genzelis. A.Mickevičius įrodinėjo, kad pernelyg didelė tolerancija kitiems vėliau tapo lietuvių tragedija.

Nuo Mindaugo pabėgęs kunigaikštis Daumantas, kai įsikūrė Rusijoje, ne savo kultūrą skleidė, o priimdavo tą, kur apsigyvendavo. Kur Europoje buvo tokia tolerancija kaip pagonio kunigaikščio Algirdo šeimoje, kur vienas vaikas buvo pagonis, o kitas krikščionis?

I.Lukšaitė. Ir žmona buvo krikščionė.

J.Trinkūnas. Ir krikštą priėmusio karaliaus Mindaugo dvare buvo trijų religijų grupių atstovai. Treniota tikėjo lietuvių dievais, karalienė Morta buvo katalikė, o Vaišvilkas linko prie stačiatikių. Pats karalius Mindaugas, nors ir apsikrikštijęs, seniems dievams slapta aukojo.

B.Genzelis. Nuo XVI amžiaus prasidėjo intensyvus nutautėjimas. Lietuvos didikai žemaičiai Pacai pirko dokumentus, kuriuose parašyta, kad jie italai, o šie buvo laikomi pačia garbingiausia tauta.

R.Šerpytytė. Tai sakote, kad šita tolerancija mus ir pražudo kartais?

I.Lukšaitė. Didžioji lietuvių kultūros problema kyla ne dėl tolerancijos, bet todėl, kad mūsų kultūra nebuvo pakankamai pajėgi arba kūrybiškai intensyvi per raštą priderinti sau, savo kultūrai tai, kas atėjo per sandūrą su krikščionybe, socialine hierarchija. Tas procesas, kurį, pagal V.Kavolį, vadinu kultūros kūryba, yra galimybė kintančiai kultūrai reiškinius paversti savais. Tokia kūrybinė jėga kiekvienai tautai ir valstybei yra būtina.

A.Medalinskas. Ar dėl to vyko lietuvių nutautėjimas? O gal lietuviams būdinga ne tik tolerancija, bet ir prisitaikymas prie kitų kultūrų, asimiliacija, ką rodo kunigaikščio Daumanto pavyzdys?

I.Lukšaitė. Palyginkime demografinę situaciją Lenkijoje ir Lietuvoje, pradedant Brunono laikais ir baigiant šiomis dienomis. Tada Lenkijos žemėse, kai kurių Lenkijos istorikų nuomone, gyveno apie 3 mln. žmonių, o etninių lietuvių žemėse, be galindų ir sūduvių, įskaitant dabartinę Baltarusijos ir Lietuvos sandūrą, gyveno maždaug 700 tūkstančių. Dabar Lenkijoje yra beveik 40 mln. gyventojų, t. y. maždaug 14 kartų daugiau, o Lietuvoje tik 3 mln. su trupučiu, t. y. tik 3 kartus daugiau. Šis palyginimas rodo, ką mes praradome per šimtmečius ir prarandame dabar.

B.Genzelis. Kai kalbama, kas lietuvius pražudė - tolerancija kitų tautų atžvilgiu ar prisitaikėliškumas, paklauskime savęs: jeigu lietuviai būtų prisitaikėliai, ar būtų įvykę amžius trukusios kovos prieš kryžiuočius, XIX amžiaus sukilimai prieš carinę Rusiją, pokario pasipriešinimas?

J.Trinkūnas. Mūsų žmonės ilgai kenčia, tol, kol viskas nutrūksta, dėl to ir kyla tie sukilimai.

R.Šerpytytė. Į prisitaikymą ir sugebėjimą prisitaikyti nereikia žiūrėti tik neigiamai. Prisitaikėliškumas yra neigiama savybė, bet gebėjimas prisitaikyti, perimti tai, ką situacija pateikia neišvengiamai ir atskirti joje, kas yra gera, kas naudinga tautai, tai yra labai svarbus bruožas. Ko gero tai lietuviams padėjo ir Sibire išgyventi, ir apskritai per visus istorijos vingius išlikti.

B.Genzelis. Tačiau yra faktas, kad lietuviai iš didelės tautos tapo maža. Net ir labai neigiamai lietuvių atžvilgiu nusiteikę kai kurie lenkų tyrinėtojai pripažįsta, kad XIX amžiaus pabaigoje Vilniaus krašte iki pat Molodečno dominavo lietuvių kalba. Akademiko Zigmo Zinkevičiaus tyrinėjimai tą taip pat parodo, o dabar šiame krašte lietuviškai beveik nekalbama.

R.Šerpytytė. Tai, kad esame maža tauta, mums kartais ir pasitarnauja. Suprantame, kad turime prisitaikyti prie kitų kalbų ir kultūrų. Bet tai nėra prisitaikėliškumas, o labai svarbus gebėjimas.

Ką galime padaryti dabar?

A.Medalinskas. Kokios vertybės yra svarbios dabartinei Lietuvos kultūros raidai?

B.Genzelis. Matant, kas dabar vyksta Lietuvoje, man Lietuvos kultūros raida primena savotiškus vingius. Pacas norėjo būti kas nors kitas, bet tik ne lietuvis. Ir šiandien Lietuvoje tokių pacų labai daug. Švietimo reforma Lietuvoje yra pacų reforma, kurios pasekmė - sunaikinta kultūra. Reforma atėjo iš kitų kraštų, bet ne iš Europos, o iš Amerikos. Ir mes vieną dieną norime būti lietuviai, prieš tai lenkai, o dabar galbūt ir amerikiečiai.

I.Lukšaitė. Negalime kokio nors reiškinio iš kitų tautų ir valstybės patirties mechaniškai perkelti į Lietuvą. Juolab iš visiškai kitos visuomenės struktūros. Iš visai kitos kultūros ir kito turtingumo krašto. Kai to nesuprantame, kyla problemų. Kiekvieno reiškinio pritaikymas kainuoja labai daug. Ne tik pinigų, bet žmonių veiklos, energijos ir finansinių, dvasinių, kūrybinių išteklių.

J.Trinkūnas. Lietuvių tauta yra labai konservatyvi. Kokia kita tauta kariavo tiek šimtmečių su kryžiuočiais ar kitais užpuolikais? Tokių pavyzdžių nėra. Lietuviai buvo labai atkaklūs ir jokiu būdu nesutiko pasiduoti, įsileisti užpuolikų. Ir tas konservatyvumas pasireiškė ne tik tautos charakteriu. Buvo ir kalbos konservatyvumas. Mūsų folkloras ir autentiškos liaudies dainos siekia galbūt net kelis tūkstančius metų. Kai kas sakytų, kad toks konservatyvumas yra blogai, bet aš sakau, kad tai yra gerai, nes būtent dėl to konservatyvumo lietuviai sugebėjo išlaikyti save, išlikti ir nepasiduoti. Norėčiau, kad taip būtų ir toliau.

R.Šerpytytė. Pritariu, kad lietuviai yra konservatyvūs, bet laikau tai didele blogybe. Visų pirma, mąstymo konservatyvumą. Mums neretai trūko to racionalaus mąstymo. Lietuvis pirmiausia turi suvokti, kas jis yra, kad galėtų būti ir išlikti ir tautine, ir kultūrine prasme. Ir kad galėtų kurti.

J.Trinkūnas. Vertybės yra žinomos ir aiškiai pasakytos netgi "Tautinėje giesmėje", Lietuvos himne, kurį parašė Vincas Kudirka. Ten kalbama apie Dorybę, Saulę, Meilę, Vienybę. Tai lietuvių pasaulėžiūros vertybės, kurias gerbė Gediminas, Daukantas, Vydūnas ir daug kitų lietuvių.

I.Lukšaitė. Būti lietuviu reiškia būti negausios tautos žmogumi, o tai reiškia trigubai intensyviau dirbti ir trigubai intensyviau gyventi. Manau, kad konservatyvumas nėra išsigelbėjimas, priešingai, išlikimo laidas yra intensyvi kultūros kūryba, išlaikant kultūros tęstinumą. Atėjo laikas padaryti visus nepadarytus darbus, nes milžiniškame pasaulyje nuolat reikia surasti savo vietą. Mūsų istorija nuolat balansuoja ties savo valstybės turėjimu ir neturėjimu, o kultūros raida vyksta netolygiai. Būta duobių, kai tautą ištinka labai sunkus likimas, pavyzdžiui, užsitęsusi baudžiava, bet yra ir pakilimų. Ir didelių, gražių pasiekimų. Tautą sieja ryšių sistema. Jeigu mes vienas kitą galime palaikyti, suprasti, išlaikyti kultūrinę atmintį, pasisemti išminties iš istorinės patirties, vadinasi, mes daug galime. Svarbu tik, kad neapgalvotomis reformomis nesugriautume Lietuvos mokslo ir kultūros.

Parengė Alvydas Medalinskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"