TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos politikai panašėja į verslininkus

2013 06 17 6:00
S.Muravjovas Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Organizacijos „Transparency international“ Lietuvos skyriaus (TILS) vadovas Sergejus Muravjovas pabrėžia, kad rinkdamiesi „pinigingesnes“ ar įtakingesnes ministerijas politikai elgiasi kaip verslininkai. Todėl kyla natūralus klausimas, ar jie nesiekia priėjimo prie viešųjų finansų, kad tie pinigai būtų panaudoti konkrečioms interesų grupėms, o ne visiems piliečiams.

S.Muravjovo nuomone, Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimas stringa. Esą neaišku, ar bus įvykdytos visos numatytos priemonės. Apie korumpuočiausias sritis, labiausiai paplitusias korupcijos formas, politinių partijų finansavimo tvarką - „Lietuvos žinių“ interviu su TILS vadovu Sergejumi Muravjovu.

Korumpuočiausios sritys nesikeičia

- Korupcijos suvokimo indekse, parodančiame, kaip šalyje suvokiama valstybės, savivaldybių tarnautojų ir politikų korupcija, Lietuva pernai užėmė 48 vietą pasaulyje. Kas lemia, kad šioje srityje esame vidutiniokai?

- Korupcijos suvokimo indeksas atspindi mūsų padėtį viso pasaulio kontekste. Jis rodo, kad iš esmės nesugebame įveikti daug metų egzistuojančių ir puikiai žinomų iššūkių.

- TILS sudaro vadinamąjį Lietuvos korupcijos žemėlapį, kuriame bandoma atspindėti realų korupcijos lygį šalyje. Koks jis yra šiuo metu?

- Pastarąjį korupcijos žemėlapį sudarėme ne mes, o Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Tai rodo, kad ši institucija supranta, jog ji taip pat turi būti atsakinga už diagnostiką, vertinimą, kaip iš tiesų šalyje vyksta kova su korupcija. Tai yra didelis žingsnis į priekį.

Kalbant apie šio tyrimo rezultatus tenka pripažinti, kad esminių pokyčių nematyti. Jis rodo, kad per 12 mėnesių nuo paskutinio atlikto tyrimo kyšį davė 22 proc. Lietuvos gyventojų ir 17 proc. verslininkų.

- Kokiose srityse mūsų šalyje daugiausia korupcijos?

- Nenustebinsiu pasakęs, kad dažniausiai korupciją gyventojai patiria sveikatos priežiūros įstaigose, bendraudami su kelių policininkais, savivaldybėse. Verslininkų nuomone, pati korumpuočiausia institucija yra muitinė.

Kasmet kalbame apie panašius iššūkius, keičiasi tik procentai. Tai liūdina, nes žinome, kur yra problemos, bet niekaip nesugebame jų išspręsti. Kalbų apie korupciją ir skaidrumą neužtenka, privalome veikti. Tai – ne tik teisėsaugos institucijų darbas, bet ir viešojo sektoriaus užduotis.

- Kokios yra labiausiai paplitusios korupcijos formos?

- Dažniausiai žmonės susiduria su kyšininkavimu. Verslininkai teigia, kad korupcija yra pagrindinė problema viešųjų pirkimų srityje. Dalis jų net nedalyvauja kai kuriuose pirkimuose, nes nugalėtojas, jų nuomone, žinomas iš anksto.

Tuo pat metu verslininkai pažymi, kad politikai kišasi į sprendimų priėmimą. Valstybės tarnautojai nurodo, kad politikai kišasi ir į jų institucijų veiklą. Vietos, nacionalinio lygmens politikai bando proteguoti tam tikrus interesus. Taip švaistomi mūsų pinigai. Labai didelė problema Lietuvoje yra ir giminių bei bičiulių protegavimas – nepotizmas.

Vien kalbų nepakanka

- Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime teigė, kad kovoje su korupcija neliko neliečiamųjų. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

- Paprastam žmogui atrodo, kad neliečiamųjų vis dar yra labai daug. Gyventojai aiškiai kalba apie tai, kad žmonės, kurie veikia korumpuotai, neatskaitingai ar net nusikalsta, dažnai sugeba išvengti bausmės. Pranešti apie tokį žmogų paprastam gyventojui dažnai visiškai netikslinga, nes kitu atveju jis gali sulaukti kur kas daugiau neigiamų pasekmių nei tas, apie kurį bus pranešta.

Lietuvoje vis dar gajus stereotipas, kad korupcijos problemą galima išspręsti visus susodinus į kalėjimą. Aukščiausiasis Teismas yra atlikęs Lietuvos teismų praktikos analizę. Ji parodė, jog teismai už korupciją į kalėjimą sodina labai retai. Nieko nuostabaus, kad po teismo sprendimo žmonės gali sutikti nuteistą, susikompromitavusį pareigūną ar politiką gatvėje. Labai svarbu kalbėti apie pamatuotus lūkesčius, nes nepamatuoti lūkesčiai kovojant su korupcija veda prie nusivylimo ir dar didesnio žmonių nenoro įsitraukti į antikorupcinę veiklą, pranešti apie galimus pažeidimus, būti aktyviais piliečiais.

Gerai, kad tokie aukšti pareigūnai, kaip prezidentė D.Grybauskaitė, apie tai garsiai kalba. Būtų gerai, kad ir kiti politikai kalbėtų. Tačiau turime suvokti, kad vien tokio dėmesio šiai problemai spręsti nepakanka. Puikiai suprantame, kad Generalinė prokuratūra, STT ir kitos stebėsenos institucijos turi nedaug pajėgumų. Korupcijos požiūriu problemiškiausiose srityse esminės pažangos ir atsakingų asmenų pastangų kol kas nematyti. Kitaip žinotume, kiek kainuoja pertvarkyti sveikatos apsaugos sektorių, iš gydytojų atstovų girdėtume, kiek jie norėtų uždirbti, kad gyventojai nekalbėtų apie tai, jog nuolat tenka susimokėti medikams. Turėtume aiškų planą, kaip viską sutvarkyti.

Yra ir gerų pavyzdžių. Policijos departamentas turi antikorupcinių priemonių veiksmų planą. Manau, kad tai gali būti pavyzdys kitiems. Jie atsikratė nešvaraus munduro baimės ir nevengia kalbėti apie atvejus, kai policininkams siūlomi kyšiai, apie tai praneša. Pernai policininkų, pranešusių apie pasiūlymą gauti kyšį, buvo dvigubai daugiau nei 2011 metais. Tai jau pažanga.

- Kovą su korupcija kaip vieną svarbiausių savo veiklos prioritetų yra įvardijusi ne viena valdžia, veikė kelios nacionalinės kovos su korupcija programos. Ar tai davė kokių nors apčiuopiamų rezultatų?

- Visų buvusių programų apčiuopiamas rezultatas – daugiau įstatymų pataisų. Abejoju, ar tai labai efektyvus būdas korupcijos lygiui sumažinti. Dabartinė Nacionalinė kovos su korupcija programa yra kitokia. Joje numatytos priemonės turi būti matuojamos pagal realų gyventojų patirties, kai turima reikalų su korupcija, pokytį. Bus įdomu pamatyti, kaip 2014 metais mūsų politikai ir valstybės tarnautojai įvertins savo laimėjimus.

Man akivaizdu, kad šiuo metu Nacionalinės kovos su korupcija programos įgyvendinimas šlubuoja. Neaišku, ar bus įvykdytos visos numatytos priemonės. Teko girdėti, kad viena jų, numatanti galimybę viešinti viešųjų pirkimų sandorius, gali būti nepriimta. Tai būtų žingsnis atgal.

Politikai - per mažai atskaitingi

- TILS organizuotoje diskusijoje apie politines partijas ekspertai kalbėjo, kad politika Lietuvoje perima verslo modelį: organizacines struktūras, veikimo būdus, konkurencijos principus ir naudos suvokimą. Ar iš tiesų tokius partijų uždavinius kaip demokratijos stiprinimas ir rinkėjų interesų atstovavimas išstumia kitokio pobūdžio „rūpesčiai“, pavyzdžiui, sferų plėtimas, pozicijų skirstymasis?

- Neaišku, ar jau neišstūmė. Pasiklausę partijų atstovų retorikos, dažnai įsitikiname, kad politikai bendrauja kaip verslininkai. Susidaro įspūdis, kad ministerijas jie renkasi ne pagal partijos ekspertines galimybes, bet pagal Europos Sąjungos (ES) administruojamų pinigų sumas ir tai, kiek galios galima turėti vienoje ar kitoje institucijoje. Tai turėtų kelti nemažai klausimų. Pirmiausia, kodėl politikams tai svarbu? Ar nėra taip, kad politikai iš tiesų nori gauti priėjimą prie viešųjų finansų tam, kad tie pinigai galėtų būti panaudojami konkrečioms interesų grupėms, o ne visiems piliečiams?

XXI amžiuje esant dabartinėms technologijoms galėtume turėti išskirtinį atskaitingumą.

- Politinės partijos mūsų šalyje finansuojamos iš valstybės biudžeto, taip pat gyventojų savanoriškai skiriamos 1 proc. sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies. Ar tokia tvarka padidino partijų nepriklausomumą, padarė sistemą skaidresnę?

- Pasaulyje nėra jokių tyrimų, kurie vienareikšmiškai leistų teigti, kad verslo paramos atsisakymas savaime padidina partijų veiklos skaidrumą. Jeigu verslas turėjo kokių nors interesų ir norėjo paveikti politikus, nejaugi uždraudus remti partijas šis noras praėjo per naktį?

Dažnai pamirštame, kad šioje vietoje daug kas priklauso ne tik nuo verslininkų noro daryti įtaką, bet ir nuo politikų. Man regis, mūsų politikai per mažai dėmesio skiria savo atskaitingumui. Dažnai siūloma tobulinti įstatymus. Nejaugi reikia laukti įstatymų pakeitimų tam, kad galėtumei pradėti viešai deklaruoti susitikimus su visais interesantais? Kol kas tokių iniciatyvų nemačiau, nors teisės aktų pakeitimų tam, kad tai būtų galima daryti socialiniuose tinkluose ar interneto svetainėje, nereikia.

Turime kalbėti ir apie teisinį pėdsaką mūsų įstatymų priėmimo procese. Apie tai, kad mums visiems turi būti aiškiai ir viešai pateikiama informacija, kas prisidėjo prie vieno ar kito teisės akto projekto kūrimo. Tai leistų kur kas geriau suprasti, kas remia tam tikras iniciatyvas, kiek ir kam tai yra svarbu.

Būtina viešinti sandorius

- TILS atlikta analizė rodo, kad pernai kai kurios savivaldybės neskelbiamiems viešiesiems pirkimams išleido trečdalį tam skirtų pinigų – daugiau kaip 83 mln. litų. Ką tai rodo?

- Tai rodo, kad savivaldybės vis dar leidžia mokesčių mokėtojų pinigus gana rizikingai. Visame pasaulyje neskelbiamų pirkimų būdas priskiriamas prie palankiausių korupcijai. Tai nereiškia, kad apskritai negalima tokių pirkimų vykdyti, tačiau jie turėtų būti atliekami tik išskirtiniais atvejais.

O ką jau kalbėti apie vidaus sandorius, apklausas, apie tai, kad labai daug ko iš oficialių išklotinių ar Viešųjų pirkimų tarnybos pateikiamos statistikos negalime pamatyti. Vietos verslininkai ir politikai, nacionalinio lygmens veikėjai sugeba susitarti kitaip. Apie juos išgirstame vėliau arba apskritai nesužinome.

Vienas būdų išvengti dviprasmybių ir leisti žmonėms žinoti, kodėl savivaldybės leidžia pinigus neskelbiamiems pirkimams – viešinti sandorius, pateikti informaciją, už ką buvo sumokėta, kokį darbą už mokesčių mokėtojų pinigus savivaldybė pirko.

- STT tenka esminis vaidmuo tiriant korupcinio pobūdžio nusikaltimus, tačiau tarnyba skundžiasi nepakankamu finansavimu. Ką manote apie tokią situaciją ir kaip apskritai vertinate STT veiklą?

- Kovoje su korupcija STT yra labai svarbi institucija. Tačiau man atrodo, kad gyventojai jos pareigūnus suvokia kaip riterius ant balto žirgo, specialiuosius agentus, turinčius padaryti tvarką šalyje. Tačiau realybė tokia, kad STT pareigūnų yra nedaug. Tarnyba kasmet gali pradėti apie 80 ikiteisminių tyrimų, jos pajėgumas yra ribotas. Ji negali reaguoti į kiekvieną nusikaltimą, pranešimą.

Gerai, kad pastaruoju metu institucija išskiria savo veiklos prioritetus, skiria daugiau dėmesio savivaldai. Tačiau viena ar kelios institucijos iš esmės nieko nepakeis. Pasaulinė praktika rodo, kad į antikorupcinį veikimą turi įsitraukti politikai, turintys tapti geraisiais pavyzdžiais, valstybės tarnautojai, institucijų vadovai ir kiekvienas iš mūsų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"