TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Lietuvos užsienio politika – pėstininkas, norėjęs būti karaliene

2015 03 05 17:00
Diskusijos dalyviai.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šitaip doc. Tomas Janeliūnas apibūdino pastarąjį Lietuvos užsienio politikos dešimtmetį, paprašytas sugalvoti alternatyvų pavadinimą neseniai išleistai knygai „Ambicingas dešimtmetis: Lietuvos užsienio politika 2004-2014“ (sudarytoja doc. Dovilė Jakniūnaitė).

Kiti kolektyvinės monografijos pristatyme bei diskusijoje dalyvavusieji pateikė ir daugiau apibūdinimų: „įsitinklinimo dešimtmetis“, „šizofrenijos mažinimo dešimtmetis“.

Pasroviui neplaukta

2004 metais Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) nare atrodė, kad pasiekus ambicingus tikslus bus pereita prie inertiškos užsienio politikos. Visgi lyginant su kitomis viešosios politikos sritimis, pavyzdžiui valstybės finansais, dešimtmetis po integracijos į vakarietiškas struktūras nebuvo išnaudojamas pasyviai. „Tai nebuvo inertinis plaukimas pasroviui ir atsipalaidavimas“, – teigė T. Janeliūnas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) vykusiame renginyje. Jis pažymi, kad, tarkime, ekonominei krizei Lietuva nebuvo pasiruošusi, tuo metu užsienio politikoje bei diplomatijoje neatsipalaiduota, ramybės laikotarpis išnaudotas „raumenų stiprinimui“. Užtenka prisiminti pirmininkavimą ES Tarybai bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), integraciją į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. „Galime džiaugtis, kad tie dešimt metų nebuvo leidžiami veltui“, – akcentuoja docentas, teigdamas, kad į mūsų šalies lyderius įsiklauso ir didžiųjų valstybių bei tarptautinių organizacijų lyderiai. Pasak T. Janeliūno, būtent šie pasiekimai leidžia matyti prezidentę bei užsienio reikalų ministrą kalbančius per CNN ar BBC apie Ukrainą.

Gerai, kad Dalia Grybauskaitė bei Linas Linkevičius patenka į Vakarų žiniasklaidą, teigia docentas Kęstutis Girnius, tačiau jis kvestionuoja to priežastis. Galbūt jie patenka ne todėl, kad išsako vertingą, o paprasčiausiai kraštutinę poziciją? Anot politologo, maža šalis turėtų stengtis būti sąžininga tarpininke, kilus konfliktui. Taip pat jai svarbu kurti koalicijas. „Man kyla klausimas, kiek Lietuva išnaudoja tas galimybes ir kiek su savo dabartine politika išvis gali tai pasiekti“, – kalba jis.

Saugumas saugumas saugumas

K. Girniui oponuoja prezidentės vyriausioji patarėja Jovita Neliupšienė, teigdama, kad svarbu principingai išsakyti savo vertybes ir jas ginti viešojoje erdvėje, mat tai vienas pagrindinių instrumentų, kaip atkreipti dėmesį į įvykius mūsų regione. Visgi šalia principingumo atsiranda ir koalicijų kūrimo svarba: „Europa regionalizuojasi. Interesų sutapimas šiuo metu yra tarp artimiausių mūsų kaimynų, ne tik Baltijos, bet ir Šiaurės šalių, Lenkijos. Jei nesugebėsime šalia savo vertybių kurti koalicijų, bus sunku įgyvendinti užsienio politikos prioritetus“.

O kokie yra tie Lietuvos užsienio politikos prioritetai? Sutartinai svarbiausiu įvardytas saugumas. Lietuvos karo akademijos profesorė Jūratė Novagrockienė teigia: valstybės interesai – situacinis dalykas. Šiuo metu kaip tris svarbiausius ji įvardytų saugumą, saugumą ir dar kartą saugumą. Visų rūšių – karinis, ekonominis, informacinis, energetinis – priduria J. Neliupšienė. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) vyresnysis užsienio žinių redaktorius Vykintas Pugačiauskas dar pažymi vakarietiškumą – ne tik kaip narystę ES bei NATO, bet ir pilietinių laisvių bei teisių piliečiams užtikrinimą. VU TSPMI direktoriaus prof. Ramūnas Vilpišausko teigimu, Lietuvos interesas – išlikti atvirai, neaukojant autonomijos. Mažos valstybės yra jautresnės išorei nei didžiosios, tačiau tai nereiškia, kad ir pažeidžiamesnės. Jis pastebi, kad Lietuvai natūralu ryžtingai kelti Ukrainos klausimą, nes „vyksta tarptautinių taisyklių laužymas“, o būtent pastarosios ypač svarbios mažoms šalims. Mažosios valstybės – pagrindinės taisyklių įkūnytojos.

Ar Lietuvos užsienio politika nuosekli?

Prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo kur kas geresni, tačiau politologai atsakomybės dėl pablogėjusios situacijos nelinkę versti išimtinai ant pasikeitusios Vyriausybės ar Prezidentės. K. Girniaus teigimu, galimybės neišnaudotos iš abiejų pusių: „Aš linkęs manyti, kad mes perdėm didžiuojamės esantys strateginiais partneriais. [...] Man kyla klausimų apie neišnaudotas galimybes iš abiejų pusių. Manau, kad jei po to, kai L. Linkevičius nuvyko į Varšuvą ir atsiprašė už Lietuvos laikyseną, Radoslawas Sikorskis būtų atsisakęs savo arogancijos ir atvykęs į Vilnių, santykiai būtų gerokai pajudėję į priekį“. Jis apgailestauja, kad Lenkijos prezidentas nebėra kviečiamas į Lietuvos Nepriklausomybės šventę. Smulkmena, teigia jis, bet turi reikšmės, apsunkina koalicijų formavimą, kuris būtinas konflikto Ukrainoje metu.

Pataruoju metu labiau nei orientavimasis į Vidurio Europą brėžiama Šiaurės kryptis. Ar tai nerodo užsienio politikos nenuoseklumo? „Nuosekli žinutė – Lietuvos interesų gynimas“, – atsako D. Grybauskaitės patarėja. Pasak jos, mums svarbi energetika, sanglaudos politika, ES santykis su Rusija ir tuo pagrindu buriamos koalicijos su kitomis šalimis. Ji pastebi, kad dėl politinės situacijos kai kuriose Višegrado šalyse bendradarbiavimas nėra įgyvendinamas iki galo, tačiau į koaliciją dėl santykių su Rusija prisijungė Didžioji Britanija bei Švedija. Energetikos srityje bendradarbiaujama su Šiaurės šalimis, laisvos prekybos – prie jų prisideda ir Didžioji Britanija, finansinio stabilumo atveju – Vokietija. „Mažos valstybės esmė, kad mes labai aiškiai deklaruojame savo interesus ir pagal juos lanksčiai buriame koalicijas“, – sako J. Neliupšienė. „Nuoseklumas, mano nuomone, yra susijęs su poreikiu valdyti priklausomybę su Rytų kaimynyste. Iš šito poreikio kyla metodų paieška“, – antrina R. Vilpišauskas. Jis nelinkęs skirtingų koalicijų kūrimo vadinti užsienio politikos „blaškymųsi“, o santykių Rytuose suvaldymą pastarąjį dešimtmetį įvardija kaip „visai neblogą“.

Kenkia prastas Baltijos šalių bendradarbiavimas

Paklaustas, ką Lietuva kaip maža šalis turėtų daryti savo užsienio politikoje, K. Girnius šmaikštauja, kad jei žinotų – parašytų knygą ir taptų pagrindiniu L. Linkevičiaus patarėju. „Reikia pripažinti, kad bendradarbiavimas tarp Baltijos šalių nėra toks, koks turėtų būti. Pagrindiniais klausimais yra daugiau nesutarimų negu susitarimų [...] Po kiek laiko paaiškės, kad kiekviena šalis turės savo suskystintų dujų terminalą“, – teigia jis. Be to, skatina permąstyti pasirinktą Šiaurės kryptį: „Teisingai manoma, kad reikia eiti į Skandinavijos šalis, bet ar mes įvertiname, ko tie skandinavai nori? Pagrindinis jų priekaištas, kad Baltijos šalys nesugyvena“. Anot docento, skandinavų politikams atrodo, kad šalių priartėjimas turi vykti per prekybinius santykius, nevyriausybines organizacijas, o ne per oficialius valdžios susitarimus nuleistus iš viršaus, tuo metu Lietuvos politikai domisi tik kuo didesniu susitarimu su Šiaurės šalimis skaičiumi.

Neperkrauti santykiai su Rusija išėjo į naudą

Pasak T. Janeliūno, akivaizdu, kad Lietuva nebuvo ir negali būti tik tarpininkė. Tarptautinėje politikoje ji atstovauja konkrečią stovyklą, pirmininkavimas ESBO bei ES jau parodė, kokią tapatybę renkasi, kokie klausimai svarbūs. Naujovių bandymai tarpininkaujant ar keičiant tradicinę kryptį per pastarąjį dešimtmetį, politologo teigimu, nebuvo sėkmingi. Kaip pagrindinius pavyzdžius jis įvardija santykius su Rusija bei Baltarusija. „Inovacijos bandant balansuoti ar net įsitraukti į tuo metu populiarią santykių perkrovimo su Rusija kryptį iš esmės žlugo. Tai, kad mes vėlavome įsitraukti, tam tikra dalimi mums netgi išėjo į naudą. Savotiškas žemaitiškas lėtumas mums suteikė galimybę išlikti iš vienos pusės nuoseklesniems, nereikėjo radikaliai blaškytis tarp kelių pozicijų. Iš kitos pusės – neleido padidinti mūsų pažeidžiamumo iš Rusijos pusės“, – kalba jis.

Vidaus ir užsienio politika nesijungia?

Pažeidžiamumas, kaip pastebi prof. R. Vilpišauskas, priklauso ir nuo vidaus politikos konsensuso. Įstojus į ES politikai bei diplomatai ne iš karto suprato, kad pasikeitė riba tarp užsienio ir vidaus politikos. Toliau kalbėta apie ES kaip apie užsienio politikos objektą, o artėjantys rinkimai šalyje buvo svarbiau už tuos prioritetus, kuriuos deklaruodavo diplomatai Briuselyje. Pasak jo, pirmas penkmetis buvo sunkus, dėl to ilgai neįgyvendinti energetikos prioritetai, neįstota į euro zoną 2007-aisiais, kaip buvo užsibrėžta. Nemažai laiko užėmė ir ES institucijų įtraukimas į dvišalius santykius su Rusija. Tačiau tai pavyko padaryti 2012 metais, kai Europos Komisija (EK) pradėjo tyrimą dėl galimų Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ konkurencijos pažeidimų Rytų Europoje. VU TSPMI direktorius teigia matąs nors ir dešimtmečiu vėluojančius, bet visgi proveržius, rodančius, kad vidinis konsensusas dėl užsienio politikos stiprėja.

„Mūsų užsienio politika yra fantastiškai nesėkminga jungties su vidaus politiniu konsensusu prasme, jo nėra“, – polemizuoja V. Pugačiauskas, pažymėdamas, kad politikai blaškosi, pavyzdžiui, panaikindami šauktinių kariuomenę, po to grąžindami. Be to, Lietuvos visuomenė „katastrofiškai sovietinė“, o vakarietiška tik mažuma, tai lemia, kad užsienio politika „pakibusi“. Nors per CNN radikalią poziciją dėl Ukrainos reiškia ne Toomas Ilvesas, o Dalia Grybauskaitė, apskritai Estijos visuomenė yra racionalesnė, mažiau besiblaškanti ir politinis konsensusas toje šalyje yra žymiai svarbesnis.

Pagrindo ambicingumui yra

„Geroji reikalo pusė yra ta, kad neršti Lietuvos diplomatai sugeba fantastiškai gerai. Nedaug jų, bet neršėjų turime fantastiškai gerų. Dėl to kaip maža valstybė galime būti ambicingi tose srityse, kurios mums svarbios“, – kalba LRT užsienio naujienų redaktorius, kaip pavyzdį pateikdamas „kietąjį“ saugumą. Šioje srityje, V. Pugačiausko nuomone, esame ne tik neproporcingai ambicingi, bet ir neproporcingai sėkmingi ES ir kituose tarptautiniuose, dvišaliuose formatuose.

„Tokioje vietoje, kokioje esame mes ir tokioje situacijoje, kai aktyvistų yra netgi ne visose ministerijose [...] jau nekalbant apie visuomenės būklę, kas jei ne ambicinga užsienio politika gali padėti Lietuvai užsitikrinti saugumą? Vėlgi tas ambicingumas anaiptol nėra tai, kas būtinai matoma viešai – garsūs pareiškimai ir panašiai. Ko gero daugelis dalykų daromi formatuose, kurių net pavadinimų viešai žmonės nežino, – kalba jis. – Mes ne tik galime būti, esame, bet ir turime būti tokie ambicingi. Ne garsiais pareiškimais apie regiono centrą“. Pasak V. Pugačiausko, ambicingumas susijęs su interesų gynimu, puikiai žinant vertybes, o bendrai žiūrint kalbėti apie vertybes šių laikų Europoje jau yra ambicinga: „Didelė dalis Lietuvos užsienio politikos iš tiesų remiasi vertybėmis, tai jau yra tam tikras ambicijos lygis, o mėginant tai, ginant savo interesus, paversti kasdienine politika – visiškai sveikintinas dalykas“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"